Operetės „Šikšnosparnis“, kurios kostiumus kūrė Agnė, premjera įvyko tik Naujųjų išvakarėse, o kūrėja jau pristatė būsimos operos „Ernani“ kostiumų viziją, asmeninės drabužių parodos Berlyno madų savaitei (Lietuvoje papildytą kolekciją išvysime vasario pabaigoje) užkulisius.
Daugelis žmonių savo vaikystę prisimena romantiškai. Kas įkvėpdavo Jus – miesto grindinio vaiką?
Gimiau ir augau Vilniuje. Mano mama (filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Leonarda Jekentaitė – aut. past.) – taip pat. Aš niekada neturėjau kaimo ir dėl to kartais jausdavausi balta varna: vasarą visi bendraamžiai važiuoja pas senelius, o aš lieku mieste. Vaikystėje būna toks etapas, kai norisi to, ką turi kiti vaikai.
Gyvenome ir tebegyvename ramioje J. Basanavičiaus gatvės vietoje, buto langai žvelgia į uždarą kiemą, čia – tyliau negu užmiesty. Vasaras su tėvais leisdavome prie jūros, tad gamtos teikiamo įkvėpimo pasisemdavau visiems likusiems sezonams. Mano tėvai domėjosi ir aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, su jais vaikščiodavau į spektaklius, koncertus, įvairius renginius. Tai buvo romantiška. Mama namuose rengdavosi paskaitoms, nagrinėdavo sau svarbias temas, o aš sukinėdavausi šalia ir dėdavausi į galvą įdomius dalykus. Esu vyresnių tėvų vaikas, savotiška pagrandukė. Kitos sesės iš pirmųjų tėčio ir mamos santuokų gerokai vyresnės. Joms ištekėjus, augau su tėvais viena, tad galiu sakyti, kad gėriau visą jų meilę, šilumą, dėmesį.
Savo tėvus matėte visąlaik dirbančius?
Mano tėtis (filosofijos daktaras profesorius Bronislovas Juozas Kuzmickas – aut. past.) pats pripažįsta, kad yra darboholikas. Jis negali sėdėti be darbo – visą laiką palinkęs prie knygų. Šių mūsų namuose tikrai labai daug, ir tėtis man asocijuojasi būtent su jomis. O mama... Jai viskas atrodė svarbu, ji visur dalyvaudavo, visas gyvenimas sukosi aplink ją. Mudvi buvome labai artimos. Nepaprastai mylėjau mamą ir pati jaučiausi mylima. Ketveri metai, kai jos nebėra. Skaudi, netikėta netektis. Iki tol nebuvau patyrusi didelių netekčių. Kažkada kažkas turėjo atsitikti… Nėra dienos, kad apie ją nepagalvočiau.
Laimė, kad meilę, kurią gavau, galiu neštis per gyvenimą kaip didelę dovaną. Kad ir koks geliantis praradimas būtų, mama visada yra mano širdyje. Jaučiu ją taip, tarsi būtų gyva.
Pastebiu, kad lengviausiai susikaupti darbui galiu rudenį ir žiemą, nes nėra išorinių pagundų, o pavasarį, vasarą daugiau laiko norisi praleisti gamtoje, mėgstu šilumą. Nors esu miesto vaikas, gamta mane veikia.
Kaip sukatės tapusi mamyte?
Vaikelis labiau disciplinuoja ir įneša griežtesnės tvarkos. Pavyzdžiui, išaušo rytas, dar norėtųsi miego, bet dukrelė keliasi, ir tu negali toliau snūduriuoti, turi ją aprengti, ruošti pusryčius, bendrauti. Dabar mano gyvenime mažiau chaotiškumo, daugiau tvarkos, aiškumo, rutinos gerąja prasme. Kiekvieną minutę yra ką veikti. Dabar suprantu ir savo tėvus, jų jausmus amžinam savo vaikui.
Dukrelei suteikėte mamos vardą. Tikite, kad siela susiranda sielą?
Nežinau. Leonardos vardą pasirinkome dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jis mums patiko. Kita vertus, savo mamos vardu juk nevadinau, tad tam tikra prasme man jis buvo naujas. Norėjosi, kad šis vardas ir toliau figūruotų mano gyvenime. Dukrelei dar tik metukai ir penki mėnesiai. Kokia bus ateityje, parodys gyvenimas. Stengiuosi perduoti jai visa, ką geriausia esu išmokusi iš savo mamos.
Leonarda labai smalsi. Nori būti savarankiška, stengiasi išlipti iš vežimėlio ir eiti. Nebūtinai į tą pusę, kaip mama pageidauja. Gal dėl to, kad gimė po Liūto ženklu, pasižymi tvirtu charakteriu. Moka išsireikalauti, ko nori.
Profesinį pasirinkimą kartais lemia ko nors trūkumas. Tarkim, psichologiją renkasi netvirtai besijaučiantieji ar siekiantieji valdyti kitus. O tapti drabužių dizaineriu gal skatina stiprus noras dabintis? Į filosofijos mokslą panirę tėveliai gal labiau akcentavo vertybę „būti“, o ne „atrodyti“?
Gal ir galima išvesti šią paralelę, tačiau negalėčiau sakyti, kad mums trūko gražių drabužių (žinoma, jų tikriausiai niekada nebūna per daug). Priešingai, kartais namuose netgi kildavo diskusijų dėl to, ką kabinti ant sienos: didelį veidrodį ar knygų lentyną? Reikėdavo knygų lentynų, bet labai reikėdavo ir veidrodžių. Manau, siekis gražiai rengtis mūsų šeimoje tikrai nebuvo užslopintas. Labai mėgdavau žiūrėti, kaip mama formuodavo savo drabužinę. Ji bendraudavo su dizaineriais, pas juos siūdindavosi. Aš dažniausiai eidavau kartu ir tą įdomų procesą stebėdavau. Kai buvau septynerių, mama, atsimenu, pasakė, kad norėtų, jog ir aš tapčiau drabužių modeliuotoja. Tai įstrigo.
Iki nepriklausomybės paskelbimo tokių kolekcijų pristatymų kaip dabar mūsų šalyje beveik nevykdavo. Atsimenu, Viačeslavo Zaicevo drabužių kolekcijos pristatymas Sporto rūmuose buvo įvykis. Žiūrėjome abi su mama. Močiutė mokėjo siūti ir kai ką man pasiūdavo. O mama ieškodavo modelių iš užsienio parsivežtuose madų žurnaluose: kai Lietuva tapo nepriklausoma, tėvai pradėjo keliauti. Mane tie žurnalai ir mados pakerėjo, pajutau norą savo gyvenseną susieti su šia sritimi.
Profesijos pasirinkimas yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenime. Jei blogai pasirinksi, visą gyvenimą kankinsiesi, o kai randi savo vietą, palankios aplinkybės klostosi savaime. Nebeįsivaizduoju savęs kitoje vietoje.
Meninei kūrybai, talentui reikia globėjų. Kaip atskirti, kieno globą renkamės – Dievo ar demono?
Esu linkusi visada klausytis savo nuojautos: intuicija tiksliausiai parodo, ką rinktis. Jei kalbame apie aukštąjį pilotažą, kai esi viršūnėje ir nori dar kilti, pasirinkimai sunkėja. Kartais menininkui tenka daug ką paaukoti, sudaryti savotišką sandėrį su savo sąžine. Tačiau tikiu, kad, norint pasiekti kūrybos aukštumas, nebūtina nusižengti moralei.
Nemažai kostiumų esate sukūrusi teatrui. Kokiais darbais ypač didžiuojatės?
Manau, pagrindiniai dar bus ateityje. Kiekvienas darbas mane ko nors išmoko. Tobulėju. Pasisekė, kad savo veiklos pradžioje turėjau galimybę dirbti su stipriais režisieriais Jonu Vaitkumi ir Oskaru Koršunovu. Jie žino, ko nori. Buvimas menininko, žinančio, ko nori, komandos nariu gal ir nesuteikia per daug pasitikėjimo savimi, nes baisu sugadinti visumą. Kostiumų dailininkui pasireikšti sunkoka, bet tobulėji. Man patinka kurti kostiumus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre: operos, operetės reikalauja vizualumo. Jau teko rengti Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“, Johnno Strausso operetės „Šikšnosparnis“ (režisierius Gediminas Šeduikis) personažus. Esu pakviesta kitais metais kurti Giuseppe‘s Verdi operos „Ernani“ kostiumus. Šios premjerą prancūzų režisierius Jeanas Claude'as Berutti planuoja rugsėjo mėnesį, tačiau jau praėjusių metų lapkritį pristatėme šio kūrinio idėją. Tad yra laiko įsigilinti ir viską gerai apmąstyti. Man patinka racionalus darbo planavimas. Kuriant dramos spektaklius, dažnai tenka žaibiškai priimti sprendimus. Kadangi iki šiol dirbau daugiausia su dramos spektakliais, pasikeitimu mėgaujuosi. Geras etapas. Jaučiu pilnatvę, patinka viskas, ką darau, kaip gyvenu.
Dabar negalėčiau visiškai susitapatinti su unisekso stiliumi. Kolekcijas pradėjau kurti mokydamasi Dailės akademijoje, tada labai norėjosi eksperimentuoti. Teko ir Olandijoje pasimokyti. Olandai yra konceptualistai. Bent tada, kai studijavau, buvo vengiama akcentuoti tradicinį moteriškumą, sakyta, kad drabužiais pabrėžti smėlio laikrodžio siluetą primityvu. Moteriškumo lengvai nepaslėpsi, priešingai, tarkim, tiesus siluetas moteriškas formas gali išryškinti. Pastaruoju metu pradėjau labai vertinti tai, kad mano drabužius žmonės mėgsta dėvėti kasdien, nori jų. Klientės dažniausiai pageidauja, kad pabrėžčiau liekną taliją. Yra tam tikro atotrūkio tarp to, ką dėvime kasdien, ir drabužio kaip meninės idėjos išraiškos. Turiu atsižvelgti į tai, kaip moteris nori atrodyti, o ji ne visada nori slėpti savo moteriškumą. Tad kurdama naują kolekciją ir mąstau apie tai, kaip sukurti originalius drabužius, kad jie atskleistų ne primityvų moteriškumą.
Kuo naujoji kolekcija skirsis nuo kitų?
Kaip minėjau, anksčiau man buvo įdomiausia drabužiais atskleisti kokią nors idėją. Dabar – kurti dėvimus.
Drabužių dizainą studijavote ir Vokietijoje. Ar nenorėjote likti užsienyje?
Man Lietuvoje niekada nebuvo blogai, niekada nenorėjau emigruoti. Tam tikru momentu siekiau judėti toliau, atrodė, kad Lietuvoje padariau, ką galėjau. Reikia pripažinti, kad Vilnius nėra pasaulio mados sostinė. Lietuva negali lygintis su Prancūzija ar Anglija – daugybę metų kultūrą bei madą diktuojančiomis šalimis. Mūsų dizainerių darbai turi mažai galimybių taip plačiai pasklisti po pasaulį kaip didžiųjų valstybių kūrėjų, tačiau tai nereiškia, kad esame blogesni. Kas mums trukdo kurti aukštos kokybės produktus? Kitoje šalyje būsi svetimšalis, į tave žiūrės kaip į atvykėlį, o namuose, sakoma, ir sienos padeda. Daug maloniau, kai, tarkim, į Angliją, klasinės visuomenės su aukštuomenės sluoksniais šalį, tave kviečia dirbti kaip profesionalą. Pastebiu: kai esi savo vietoje, stengiesi maksimaliai gerai atlikti savo darbą, aplinkybės susiklosto taip, kaip nori.
Net būdama motinystės atostogose sugebėjote kurti. Drabužėliai dukrytei. Mamos rankos, pateptos medumi... Kodėl siuvote iš didelių skarų?
Sukūriau tris kolekcijas vaikams. Visada labai intensyviai dirbdavau, o kai susilaukiau dukrytės, atsirado laisvo laiko. Nors fiziškai esi nuolat užsiėmusi, mintys – laisvos, tad gali kurti. Gimė idėjų, jutau, kad įgyvendinti jas turiu būtent dabar. Skaros rašto pagrindu sukūriau trikotažinį audinį. Mane dažnai įkvepia įvairūs mano aplinkos daiktai. Seniai patiko ryškios, šiltų spalvų skaros. Pamaniau, kad būtų įdomu iš tokio piešinio audinio pasiūti vaikiškų drabužėlių. Dabar į kūrybą žiūriu kaip į žaidimą. Oskaras Koršunovas kažkada man yra sakęs: „Nemanyk, kad norėdama ką nors sukurti būtinai turi kankintis, gvildenti rimtą idėją. Į galvą šovusi mintis bus ne blogesnė už išmąstytą.“ Dabar, kai turiu daug įvairių pareigų ir negaliu sau leisti ilgai nagrinėti idėjos, mėgaujuosi tuo, kad įgyvendinu šovusią mintį. Pastebiu, žmonėms tai patinka, tai mane skatina kurti ir toliau.
Kodėl Jūsų kūryboje atsirado drugeliai? Ką šis simbolis reiškia?
Drugelis turi daug prasmių, bet ne jos paskatino pasirinkti. 2009 metais į drabužius žvelgiau kaip į trimatę formą. Norėjau sukurti trimatę aplikaciją, ir į galvą atėjo drugelio įvaizdis. Daug gražių kompozicijų iš to išsirutuliojo. Dabar daug tų drugelių matau, jie tapo aktualūs.
Turite pražūtingą maniją ieškoti nuotykių? Visai jauna, Jūs buvote nunirusi į charizmatiškų menininkų draugiją. Ten labai įdomu, bet yra visko. Jau kelis kartus minėjote O. Koršunovą. Šis vyras Jus daug ko išmokė?
Kol esi jaunas, nesuvoki daugelio pavojų, tad gali būti beatodairiškas. Neturi šeimos, vaikų, nebijai rizikuoti. Kartais pagalvoju, kad itin radikalų meną kuria jauni žmonės. Jie dar neturi skausmingos patirties, nėra susitikę su mirtimi. Su šia susidūręs pamatai, kad tai nėra abstrakcija, kad tai labai realus, bet kada galintis ištikti dalykas. Taip, būdama jauna, bendravau su įvairiais menininkais. Kita vertus, mano tėvai buvo maksimalistai. Mama sakydavo: „Jei eiti, tai tik į aukščiausios kokybės, o ne į bet kokį spektaklį. Jei klausytis koncerto, tai tik geriausių atlikėjų.“ Ji įskiepijo požiūrį, kad tik aukščiausio lygio kūrėjai yra įdomiausi ir vertinamiausi. Tad natūralu, kad ir aš norėjau bendradarbiauti su aukščiausio lygio menininkais, man buvo įdomi jų draugystė. Ši tęsiasi iki šiol. Tikrai nesigailiu pažinusi Oskarą, jį laikau savo mokytoju.
Stebėdama jį, mokotės įsižiūrėti į žmones, situacijas, į savo pačios išgyvenimus įdėmiu, šamanišku žvilgsniu?
Jis labai gerai jaučia laikotarpį ir mato esmę. Lietuvoje viešėjusi aktorė Liv Ullmann interviu yra sakiusi, kad gyvenimas ir visa, kas jame vyksta, jai yra labai svarbu. Regis, ir Oskarui svarbi kiekviena būties minutė, jis maksimaliai nori išgyventi kiekvieną akimirką. Tai labai žavus bruožas.
Meilė, įsimylėjimai. Kurį laikytumėte pražūtingiausiu?
Yra buvę tų įsimylėjimų, bet vienas iš dalies lėmė mano kūrybinio kelio pasirinkimą. Paauglė, aš buvau susižavėjusi vienu vyresniu kūrybinio pasaulio žmogumi. Galbūt dėl to savo objekto, noro priartėti, susipažinti su juo ir pasukau kūrybos kryptimi.
Ir iki šiol Jus traukia gražiai trenkti menininkai?
(Ilgai juokiasi) Taigi kad taip.
Mėgote grupės „Happyendless“ vokalisto Sauliaus Prūsaičio kuriamas dainas? Muzika – tiesiausias kelias į širdį?
Kai su Sauliumi susipažinau – viename draugų vakarėlyje, net nežinojau, kad jis yra muzikantas, rašo dainas ir dainuoja. Maloniai nustebino, kad buvo matęs mano kolekcijas. Tvirtino, jog jam labai patiko. Paskui išvažiavau mokytis į Berlyną. Po mūsų pažinties buvo praėję keleri metai, kai vieną dieną netikėtai sulaukiau Sauliaus skambučio. Išgirdau: „Norėjau pasidomėti, gal galėčiau užsisakyti koncertinį švarką?“ Pasakiau, kad dabar esu Berlyne ir nelabai greitai pavyks jam tą švarką gauti. Taip pradėjome bendrauti, o vieną dieną Saulius atvažiavo manęs aplankyti. Svetimoje šalyje jaučiausi kiek vieniša ir tikrai apsidžiaugiau. Netrukus pasidarė aišku, kad jis gali būti būtent tas žmogus, kurio laukiau.
Ar Saulius kelerius metus rezgė planą, kaip prie Jūsų priartėti?
Gali būti. Yra toks mitas, kad pastovus ryšys menininkui trukdo. Kad kuriantys žmonės nepastovūs, rutina jiems nepalanki. Man – atvirkščiai: kad galėčiau atsidėti kūrybai, reikia dvasinės ramybės, manęs neturi nuolat blaškyti emocinės frustracijos. Kai esi viena, daug neapibrėžtumo, egzistencinio ilgesio, laukimo neaišku ko. Ryšys su Sauliumi man labai svarbus, jaučiuosi rami, man gera, jaučiu psichologinį komfortą, stabilumą ir galiu koncentruotis tik į kūrybą. Manau, kad tvirta šeima menininkui netgi labai padeda.
Ar Jums svarbu vyro patikimumas?
Labai svarbu. Jeigu vyru negalima pasitikėti, sunkiai įsivaizduoju šeimą. Absurdas. Kas tada ją laiko? Abipusis pasitikėjimas – vienas iš pamatinių dalykų poros gyvenime. Man labai svarbu, kad galiu pasikliauti savo žmogumi.
Kaip tai pajuntama? Paryčiui lovoje, vėstant nakties bučiniams, staiga supranti, kad šis vyras yra tavo siena – apglėbianti, tvirta, neišjudinama?
Ne, apskritai pamatai, kokios yra vyro vertybės. Pavyzdžiui, Saulius po koncerto visada skuba namo. Jam neįdomu sėdėti prie baro, šnekėtis su gerbėjais arba naudotis savo populiarumu. Jis yra namų žmogus, labai išmintingas. Kai sutinki savo antrąją pusę, nebelieka noro kaip nors rizikuoti. Traukia namo, nes ten yra viskas, ko reikia. Man labai pasisekė. Saulius yra kuriantis žmogus, tad puikiai supranta ir mane. Nereikia rinktis – šeima ar kūryba, mudu visa tai lanksčiai suderiname. Mano šeima man leidžia kurti ir palaiko.
Ar pasiuvote savo vyrui švarką?
Dar nepasiuvau, bet siuvu. Jis jau yra klausęs: „Ar tu man nieko taip ir nepasiūsi?“
Skaičiau, kad labai gražiai draugavote, iki santuokos dienos gyvenote atskirai.
Mudu net po vestuvių kokią savaitę gyvenome atskirai! Saulius nuomojosi butą – 50 m nuo manojo, tai patogu buvo ir toliau susitikinėti. Man atrodo, kartu gyventi iki vedybų moteriai nėra labai gerai: padaugėja buities ir sumažėja romantikos, nebėra išskirtinio susitikimo jausmo, pasimatymų jaudulio. Draugystės neturėtų užgožti buitiniai rūpesčiai.
Prie visko priprantama. Žinau, koks didelis komfortas gyventi vienai, kai tavęs niekas neblaško, bet dabar galiu kurti ir nepaisydama šurmulio namuose. Ilgainiui pradedi nebekreipti dėmesio į daugybę smulkmenų, juk jos iš esmės tavo gyvenimo nekeičia.
Pasąmoningai kuriame modelį šeimos, iš kurios patys esame atėję. Ką norėtumėte pakartoti savojoje?
Stebėdama savo dukrą matau: ji kopijuoja viską, ką mudu su vyru darome. Tai labai įpareigoja. Aš pati jaučiu: nesąmoningai elgiuosi taip, kaip matydavau elgiantis savo mamą. Džiaugiuosi, kad mano vyras yra mano draugas ir bendraamžis. Mano tėtis už mamą 11 metų vyresnis. Jis mamai buvo autoritetas, žinoma, ir draugas, bet mūsų su Sauliumi santykiai kiek kitokie. Mano tėtis yra senesnės kartos atstovas, buityje jis dalyvaudavo minimaliai, buvo ir yra atsidavęs mokslui. Mama, nors buities nevertino kaip svarbiausio aspekto, labai daug darydavo pati. Mudu su Sauliumi stengiamės dalytis namų darbus. Kita vertus, esame iš skirtingų šeimų, kartais tai jaučiame, ir man šis skirtingumas patinka. Saulius labai šiltas ir paprasčiau nei aš bendraujantis, lengviau užmezga pažintis, realiau stovi ant žemės. Aš neretai į daug ką žiūriu rezervuotai.
Grupės „Happyendless“ albumo „Cinema“ daina „Central Lover“ skirta Sauliaus žmonai Agnei. Pajusti, išgirsti, pamatyti save mylinčio vyro akimis, jo sielos veidrodyje – didelė dovana?
Nuostabi dovana.
Ramybė gali ir užliūliuoti. Kas dabar Jūsų gyvenime kelia daugiausia aistrų?
Yra bazinė ramybė, o aistros kiekvieną dieną dėl ko nors verda. Dabar kuriu operos kostiumus, kartais būnu pavargusi, kas nors erzina. Kai gyveni šeimoje, gali nejučia išsikrauti ant tų žmonių, kurie yra arčiausiai tavęs. Tai nedidelės aistros. Esu kiek inertiška, rutiną mėgstu. Mums nėra nuobodu bendrauti, nes nė vienas nestovime vietoje, judame, turime tikslų.
Poros darosi geresnės, kai truputį apsinešioja?
Turbūt. Tampam protingesni, pakantesni vienas kitam. Vaikas taip pat yra iššūkis porai. Tarp dviejų atsiranda trečias asmuo su savo charakteriu. Mažylis sustiprina porą, jis – dar viena jungiamoji grandis. Matydama, kaip tavo vyras myli savo vaiką, jauti jam dar šiltesnius, stipresnius jausmus. Moteris prieš tekėdama renkasi žmogų turbūt intuityviai jausdama, kaip jis elgsis su vaiku. Man iš karto atrodė, kad su Sauliumi galėčiau būti laiminga.
Nuotrauka – Pauliaus Gasiūno. Stilius – Justės Kubilinskaitės. Makiažas ir šukuosena– Lilijos Bytautaitės. Drabužiai – iš premjerinio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklio – operetės „Šikšnosparnis“, šinjonas – „Baltic Hair“. Už erdvę dėkojame Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui.
