Didžioji kelio iš Ciuricho oro uosto į Sankt Moricą dalis vingiavo siaurais ir gana pavojingais kalnų keliukais. Tai, ką pamačiau pasiekusi tikslą, buvo tikras jaukių medinių trobelių, matytų pakelėj, kontrastas. Atšiaurų Alpių peizažą pakeitė šventiškomis švieselėmis nusagstytos gatvelės ir aukštosios juvelyrikos parduotuvių vitrinos su šimtus tūkstančių Šveicarijos frankų kainuojančiais kūriniais.

„Sveiki atvykę į Sankt Moricą!“ – šiltai pasitiko elegantiškas penkių žvaigždučių „Badrutt’s Palace“ konsjeržas. Atrodo, kad legendiniame Sankt Morico viešbutyje laikas sustojo kažkur XIX amžiuje. Tamsaus medžio interjeras priminė gotikinę tvirtovę, papuoštą nuo laiko patamsėjusiomis paauksuotomis žvakidėmis ir persiškais kilimais.

Pro milžiniškus pastato langus matyti nuo šio miestelio peizažo neatsiejami didingi Engadino kalnai ir ne mažiau įspūdingas Sankt Morico ežeras. Ant jo ledo kiekvieną vasarį vyksta polo žaidynės. Galima sakyti, kad viešbučio „Badrutt’s Palace“ įkūrėjai Johannesas ir šio sūnus Kasparas Badruttai yra pasauliniai žiemos sporto pionieriai. Anksčiau Sankt Moricas buvo labiau žinomas kaip mineralinių vandenų kurortas, į jį Europos aristokratai vykdavo tik šiltuoju metų laiku. Kartą J. Badruttas susilažino su grupele anglų aristokratų, kad apgyvendins juos nemokamai, jei šie atvyks į Sankt Moricą žiemą. Pirmiesiems šaltojo sezono turistams čia labai patiko. Taip gimė Sankt Morico kurorto legenda.

Autentiškumą išsaugojusiam viešbučiui priklausantis seniausias šio miestelio restoranas „Chesa Veglia“ (įsikūręs 1658 m aukštyje) – pirmoji mano gastronominė stotelė. Sankt Morico virtuvę labai veikė italų, todėl čia patiekiami ir šveicariški, ir itališki, ir šiai kalnų vietovei būdingi patiekalai. Beje, beveik visas restorano „Chesa Veglia“ aptarnaujantis personalas, kaip ir daugelio kitų Sankt Morice mano lankytų vietų, yra italai. Vienas tipiškiausių šveicariškų patiekalų – Ciuricho veršienos troškinys su tradicinėmis keptomis tarkuotomis bulvytėmis (rösti). Jo ir užsisakau. Plonai supjaustyti veršienos gabalėliai ir grybai troškinti su grietinėlės ir balto vyno padažu. Sveikai besimaitinantys žmonės turbūt pasakytų, kad taip valgyti nevalia, bet šis patiekalas yra būtent tai, ko reikia, kai už lango spaudžia penkiolikos laipsnių šaltis!

Grumtynės su Alpių vėju
Kitą rytą nusileidžiu į viešbučio slidinėjimo kambarį – čia galima išsinuomoti slides, slidinėjimo batus, nusipirkti šalmą ar pirštines. Kasmet šios šaltojo sezono sporto šakos aksesuarų gamintojai sugalvoja ką nors nauja. Paskutinė naujiena – apsauginiai akiniai nuo saulės, su kuriais slidinėjant galima skaityti elektroninius laiškus ir telefonų žinutes. Nusprendžiu, kad dar nesu tokia beviltiška darboholikė, kad skaityčiau savo elektroninius laiškus leisdamasi nuo kalno. O va elektra šildomomis pirštinėmis susidomiu. Tik problema – kaskart pamirštu įkrauti greitai išsieikvojančias jų baterijas, tad ir šis išradimas man neatneša jokios naudos.
Išsirinkę tinkamo dydžio batus ir slides, sėdame į „Badrutt’s Palace“ autobusiuką – šis viešbučio svečius gabena prie pagrindinio Sankt Morico funikulieriaus: tai greičiausias būdas pasiekti kalnus. Kildami grožimės po kojomis mažėjančiu Sankt Moricu ir šalimais – nuokalnėje – esančiu itin prestižiniu gyvenamuoju Via Suvrettos kvartalu. Čia nekilnojamojo turto kaina už vieną kvadratinį metrą gali siekti 200 tūkstančių litų. Dar kelios minutės, ir atsiveria visai kitas vaizdas – šalčio ir balto sniego karalystė. Kalnai pirmąją mano slidinėjimo Sankt Morice dieną nėra labai svetingi: pučia toks žvarbus vėjas, kad šaliką užsimaukšlinu iki pat nosies. Tačiau slidinėjimas Korvilijos (Corviglia) kalno stotyje – tikras malonumas. (Beje, tą pačią dieną šalimais vyko pasaulio taurės slidinėjimo varžybos: sportininkai iš viso pasaulio lenktyniavo, kuris greičiau nusileis trasomis.) Vaizdai – tarsi iš atviruko. Kas gali būti poetiškiau už jausmą įveikus dangų remiantį kalną?

Triufelių nebūna per daug
Ryte paslidinėjusi kelias valandas, nusprendžiu, kad esu nusipelniusi gerų pietų. Sankt Morico kalnuose įsikūrę restoranai ne mažiau įdomūs nei esantys žemiau. Žinoma, yra ir tokių vietų, kur galima tiesiog užkąsti, pavyzdžiui, sumuštinių. Kita vertus, juk taip smagu sušalus patinginiauti prie puodelio karšto vyno, suvalgyti ko nors gardaus. Mūsų viešbučio konsjeržas, kai paklausiau, kur pirmą dieną būtų geriausia papietauti, su tik italams būdinga intonacija nedvejodamas atsakė: „Žinoma, „Mathis Food Affairs“!“ Ir tikrai, 2400 m aukštyje – prie pat Korvilijos kalno stotyje esančio išėjimo iš funikulieriaus – įsikūręs restoranas yra gana unikalus. Skaitant valgiaraštį, gali susidaryti įspūdis, kad jį sudarė ne šefas, o karalienė Marija Antuanetė. Beveik visi patiekalai – arba su baltaisiais Albos triufeliais (pvz., veršienos ir ančių kepenėlių mėsainis), arba su juodaisiais ikrais (tarkim, keptos tarkuotos bulvės (rösti), bulvių košė), arba su abiem prabangiais komponentais iš karto (kad ir jautienos karpačas su triufeliais ir juodaisiais ikrais). Kalbama, kad žymiajam Sankt Morico šefui Reto Mathisui priklausančiam restoranui per slidinėjimo sezoną triufelių ir ikrų parduoda daugiausia pasaulyje. Nežinau, ar tai tiesa, bet lėkštė su didelės bulvės dydžio baltaisiais triufeliais atrodė visai įtikinamai.
Taigi ragaujame šių iš žemės iškastų turtų. Pirmas mano patiekalas – makaronai (taglierini) su juodųjų triufelių padažu, keptomis ančių kepenėlėmis ir baltųjų triufelių drožlėmis. Antras – pica su baltaisiais triufeliais. Kas paneigs, kad turtingas triufelių skonis ypatingą padarys net visai paprastą valgį?
Kitą dieną lankausi restorane „Trutz“. Jis daug kuklesnis, tačiau ir čia renkasi ypatinga publika, o vienas šalia kito suspausti stalai tik palengvina užduotį pasirodyti ir būti pamatytam. Restorane „Trutz“ galima paragauti šiai kalnų vietovei būdingo maisto – paprasto, naminio: sultinio su kaulų čiulpais, įvairių šveicariškų dešrelių ar tiesiog keptų kiaušinių.

Ritualas „po slidinėjimo“
Po tokių gausių pietų – nesvarbu, ar valgei makaronų su triufeliais, ar keptų bulvių su kumpiu, labai daug slidinėti ir nesinori. Juolab kad laiko ir energijos reikia palikti itin svarbiam slidinėjimo ritualui, kurį prancūzai vadina „après ski“. „Après ski“, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „po slidinėjimo“. O šiuo posakiu apibūdinama gana įvairialypė veikla: tai ir sėdėjimas su draugais kokiame nors Sankt Morico bare, ir plaukiojimas viešbučio baseine, ir mėgavimasis skaudančius raumenis puikiai atpalaiduojančiu švedišku masažu... Mano „après ski“ – puodelis arbatos miestelio centre esančioje istorinėje konditerijos parduotuvėje-kavinėje „Hanselmann“. Ji senamadiška, bet tikras šveicariško jaukumo įsikūnijimas. O jei prie puodelio arbatos užsisakysite gabalėlį tradicinio pyrago (nusstorte), pajusite tikrą idilę. Šis iš Engadino kalnų slėnio kilęs skanėstas įdarytas su medumi karamelizuotais graikiniais riešutais. Iš patirties galiu pasakyti, kad vienu šio pyrago gabalėliu neapsiribosite.

Seniausias pasaulyje slidinėjimo kurortas tuo ir žavi, kad jame pinasi senos ir naujos tradicijos. Prieš paskutinę vakarienę Sankt Morice gavau draugės žinutę: „Koks aprangos kodas restorane „La Baracca“?“. Į kai kuriuos Sankt Morice esančius restoranus (pvz., viešbučio „Badrutt’s Palace“) dėl etiketo neatitinkančios aprangos galite būti ir neįleisti, tačiau restorane „La Baracca“ („Lūšna“) aprangos kodas niekam nerūpi. „La Baracca“ – prie automobilių stovėjimo aikštelės pastatyta lūšna tiesiogine šio žodžio prasme. Groja tranki muzika, visi sėdi prie bendrų stalų ir valgo tą patį maistą – atviroje virtuvėje keptus kepsnius su paprastomis, bet labai šviežiomis ir gardžiomis salotomis... Tas perdėtas paprastumas ir yra šios vietos populiarumo paslaptis. Kuo gi daugiau nustebinsi viską mačiusius smalsuolius?

Nuotraukos – iš asmeninio autorės albumo