Neringa Čereškevičienė (46 m.) 2010-aisiais garbingu titulu pagerbta už 20 metų skaičiuojantį „Tele bim-bam“ reiškinį. Taip sutapo, kad prieš pat apdovanojimo vakarą Neringa neteko mamos. Netrukus televizijoje neliko ir ilgai puoselėto jos projekto – vaikams skirtos pramoginės laidos. Dėl to Neringa netapo nei pikta, nei nusivylusi. Skaitykite interviu su režisiere, kompozitore N. Čereškevičiene.
1. Metų Moters apdovanojimas „Sidabrinė lelija“ Jums įteiktas prieš trejus metus. Grįžkime mintimis į tą vakarą...
Tą vakarą galėčiau pavadinti švente su ašara aky – turiu galvoje nuotaiką. Niekada nepamiršiu, kad širdis laikėsi ant siūlo, nes buvau ką tik palaidojusi mamą. Tiesiog kiekviena kūno dalele jaučiau, kokia šventė jai būtų buvusi. Tikiu, kad mama viską matė ir viską žino. Taigi tam tikra prasme atidaviau jai duoklę. Labai džiaugiausi, kad dalyvavo ir mano mažėlis sūnus. Visą vakarą laikė mane už rankos. Tarp mūsų dar bambagyslė nenutrūkusi, labai jautrūs ir geri santykiai, taigi drauge su juo jaučiausi puikiai. Jis irgi jaudinosi, įdėmiai viską stebėjo. Ir palaikė mintį, kad močiutė dabar turbūt labai džiaugiasi danguje. Beje, „Sidabrinė lelija“ – vienintelis apdovanojimas, mūsų namuose padėtas viešai... Iš tikrųjų jis suteikė man daug džiaugsmo. Buvo smagu, kad gaunu pagrindinį. Jausmas dvilypis. Tą vakarą sakiau, kad visai smagu būtų pretenduoti, pavyzdžiui, į „Metų atradimo“ apdovanojimą, o išėjo – už viso gyvenimo nuopelnus, už nueitą kelią (šypsosi). Į tokius dalykus žiūriu kaip į gražų įvertinimą, bet tai įpareigoja dar aukščiau kilstelėti kartelę. Nebeturi teisės daryti blogiau, turi tik pareigą daryti geriau, nei buvo.
Iš tikrųjų Metų Moters apdovanojimas labai gražiai nužymi tam tikrą mano gyvenimo didžiųjų pokyčių ribą. Tai buvo laikas, kai viskas keitėsi: darbas, veiklos sritis, požiūris į daugelį dalykų. Man šis titulas – lyg stiprus ir mielas ženklas. Buvau apdovanota už praeities darbus, bet kartu prasidėjo visiškai kitas etapas. Šis apdovanojimas – lyg simbolis, kad nieko niekada nereikia bijoti. Reikia drąsiai žengti žingsnį ir labai įsiklausyti į širdies balsą – ko nori dabar, ko nori šiandien. Svarbiausia, kad galėtum pabėgti nuo rutinos, išsiveržti iš to nuolatinio rato, į kurį mes, ypač posovietinės moterys, įsisukame manydamos, kad taip turi būti. Supratau, kad bet kuris amžiaus tarpsnis tau leidžia ieškoti savęs iš naujo. Nereikia užsidaryti ir bijoti pokyčių. Pati turiu draugių, kurios bijo. Joms atrodo, kad jau – nebe dvidešimt, kaip čia imsi ir ryšiesi keisti gyvenimą. O aš savo veikla įrodžiau, kad viskas įmanoma, jei tik nori ir tiki. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
3. Kuo šiandien gyvenate, ką veikiate? Ar yra Jūsų gyvenime televizija?
Šiuo metu mano gyvenime nėra ne tik televizijos, bet ir televizoriaus (kvatoja)! Visa šeima atradome, kad, pasirodo, įmanoma gyventi be jo. O svarbiausias naujienas gali sužinoti ir internetu. Atsikratėme toli gražu ne pirmos rūšies pramoginių laidų ir džiaugiamės atradę kitą laisvalaikio kokybę. Dažniau dega židinys, dažniau susirenkame aplink jį, o ne aplink televizoriaus liepsnelę. Tiesa, man televizoriaus jau seniai nebereikia. Vyras tam pritaria, vaikai, kadangi yra labai užsiėmę, irgi neprieštarauja. Vyriausioji dukra – Vilniaus kolegijos muzikinio teatro studijų pirmakursė, sūnus – dvyliktokas, turbūt kels sparnus iš Lietuvos ir studijuos užsienyje verslo rinkodarą, mažojo dienotvarkė irgi sudėliota.
4. Ar visai nejaučiate nostalgijos tiems laikams, kai televizorius Jūsų namuose dar buvo, o jį įsijungusi galėdavote pamatyti save? Ar „Tele bim-bam“ idėjos dar gyvos?
Ačiū Dievui, esu iš tų sveikų žmonių, kurie savo atvaizdų nekolekcionuoja. Laida „Tele bim-bam“ buvo tiesioginė, o kartojimo niekada nežiūrėdavau. Ir taip žinodavau, kas pavyko, o kas – ne. Na, o šiandien galiu pasidžiaugti, kad „Tele bim-bam“ veiklą tęsiame, nors laidos ir nebėra. Neseniai turėjome smagios patirties – du koncertai su G. Rinkevičiaus orkestru buvo anšlaginiai, pavasarį laukia dar vienas. Mus kviečia ir į Čikagą (vietos lietuviai), žodžiu, veiklos – per akis. Ką jau kalbėti apie kasdienį darbą vaikų darželyje „Tele bim-bam“. Yra ir planų plėstis – tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose. Panirau į, galima sakyti, kitokią veiklą, nors iš tikrųjų ji labai panaši į ankstesnę. Teberengiame ir šeimines „Tele bim-bam“ vasaros stovyklas, ir koncertuojame.
Televizijoje praleidau 22-ejus metus. Tai, būkime atviri, garbingas laikas. Man ne gėda (ir niekada nebuvo gėda), už kiekvieną savo žingsnį galėčiau atsakyti. Dabar televizijos tikrai nepasigendu – kaip ir ji manęs. Išsiskyrėme abipusiu susitarimu... Pasižiūrėjau į tai filosofiškai. Kaip sakoma, vienos durys užsidaro, kitos atsidaro. Visada viską dariau nuoširdžiai, buvome paskutiniai tikros produkcijos mohikanai. Padirbėjusi komercinėje televizijoje supratau, kad pagal ten galiojančias taisykles dirbti tikrai nenorėčiau ir negalėčiau. Ne to mokiausi ir ne tokią televizijos misiją įsivaizduoju.
O dėl kūrybinių dalykų... Yra minčių kurti pilnametražį vaidybinį filmą. Kalėdų proga išleidome į universalųjį skaitmeninį diską įrašytą filmą „Mergaitė su degtukais“. Dar kartą jį pasižiūrėjusi supratau, kad šioje srityje norėčiau pasibūti. O šiaip dabar gyvenu gana uždarai. Mane kviečia į įvairias komercinių televizijų pokalbių laidas, bet kategoriškai atsisakau – visai nenoriu ten būti ir būti kam nors paranki dėl vienokios ar kitokios savo nuomonės. Su didžiausiu užsidegimu naudojuosi galimybe bendrauti su koncertų žiūrovais. Tai ta ugnis, kuri uždega, kuri yra tikra. Būti scenoje man – didžiulė dovana ir laimė. Vaikams – irgi džiaugsmas. Prieš Kalėdas buvome surengę didžiausią koncertų turą, o pavasarį keliavome per Lietuvą su roko opera „Voro vestuvės“. Septyni anšlaginiai koncertai didžiausiose arenose! Žmonės mus myli, dabar netgi labiau pasiilgsta, kai nemato ekrane.
5. Užauginote tris vaikus. Atrodote ideali šeimos moteris, ideali mama. Gal sėkmingos vyro ir moters sąjungos modelį nusižiūrėjote iš savo tėvų šeimos – jie, regis, buvo klasės draugai ir pirmąją meilę išsaugojo visą gyvenimą?
Taip, mano tėvai buvo klasės draugai. Ilgai puoselėjo draugystę, baigę institutą susituokė. Jie man buvo pavyzdys: visada kartu, visada už rankučių susikibę. Vėliau pati įsitikinau, kad laimė yra rasti savo žmogų, bet... jei nesistengsi, gali ir prarasti. Palaikyti gerus santykius, puoselėti juos yra darbas, ypač kai atsiranda vaikai: juk šie viską mato, viską žino. Niekada neslepiu nuo atžalų šeimos problemų, nepiešiu rožinėmis spalvomis ir savo darbo. Apie viską šnekamės, nes nenoriu, kad matytų tik paradinę pusę.
Kritiniais gyvenimo momentais didžiausia atrama, žinoma, yra šeima. Tai – mano užnugaris, nors jį pati ir susikūriau. Abu su vyru užsiauginome vaikus, abu vienas kitą turime jau daugiau nei dvidešimt metų. Mūsų atžalos – jau lyg ir mūsų draugai, labai susibičiuliavome, ypač artimi jautėmės, kai netekau mamos. Daug kalbėjomės, daug buvome kartu. Per šiųmetes Kūčias susėdome penkiese prie židinio ir tiek šnekėjomės... Buvo dvasiškai jauki, nuostabi šventė. Taip, šeima yra didžiulė vertybė. Sakote, smagu šeimoje turėti žmogų, su kuriuo ir kūryba sieja? Žinote, čia kaip pažiūrėsi. Aišku, viską pasvėrus, yra smagu. Su vyru juokėmės: jeigu statydami roko operą „Voro vestuvės“ neišsiskyrėme, tai jau neišsiskirsime niekada. Kūrybinis procesas namuose – tai beprotnamis, nesąmonė. Vaikai negauna valgyti, nes mama rašo tekstą, o tėtis sėdi įrašų studijoje. Tai baisu, bet ... O kaip kitaip sukursi? Kūryba yra tokia: ištraukia iš tavęs viską. Dabar ir vėl abu mąstome apie naują roko operą. Vyras jau pradėjo savo gitara man po nosimi brazdinti ir mane nervinti. Atsimenu, kai „Voro vestuves“ statėme, buvo lygiai tas pats. Pirmasis „nėštumo“ trečdalis labai sudėtingas. Ir vis tiek dar norėtųsi ką nors šaunaus ir jaunatviška driokstelti! Gal, sakau, ir pavyks?!
6. Neringa, atrodo, kad Jūsų viduje įtaisytas varikliukas: visada esate geros nuotaikos, kupina jėgų, optimizmo. Iš kokio šulinio tai semiate?
Kad jūs žinotumėt, kaip kartais jaučiuosi! Visiškai priešingai, nei dabar nupasakojote (juokiasi), bet eiti į žmones privalau pasitempusi. Gebėjimą suimti save į rankas paveldėjau veikiausiai iš mamytės. Ji visada būdavo geros nuotaikos. Man kasdien taip neišeina, bet kai išeinu į žmones, pavyksta. Artistinė natūra, turbūt – iš tėčio. Į klausimą: „Na, iš kur turi tiek energijos?“, atsakau: „Iš mamos ir iš tėčio. Kažkiek ir Dievo duota.“ Na, vieni turi mažiau tos jėgos, kiti – daugiau. Vieni daro mažesnius darbus, kiti – didesnius, bet dėl to vieni nėra geresni, kiti – blogesni. Visi mano, kad esu labai stipri. Man tai – tik į naudą. Tam neprieštarauju. O kai sunku, noriu pabūti viena. Skaitau grožinę literatūrą. Vėl atsiranda jėgų, vėl galiu eiti į priekį. Beje, pagal horoskopą aš – Vėžys, gimęs Ugninio arklio metais. Kažkada skaičiau, kad tokie žmonės – lyg maniežiniai cirko arkliai: eina vis ratu, bet... kaip nori. Žodžiu, arkliai artistai. Taigi viskas atitinka (kvatoja). Viskas seniai parašyta, reikia tik mokėti skaityti ženklus.
7. Iš ko mokėtės būti moterimi, kokia dailiosios lyties atstovė Jums padarė didžiausią įtaką?
Be jokios abejonės, mano mama. Nepamirštama jos stiprybė. Kad ir tas švenčių ruošimas – per negaliu. Net sirgdama sugebėdavo sukąsti dantis ir susidėlioti prioritetus. Jos vertybių skalė buvo aiški – svarbiausia, kad visi susirinktų kartu. Tegu tik prie puodelio kavos. Tai, kad mes, vaikai, norėjome būti drauge, – didžiulis jos nuopelnas. Mūsiškiai irgi nori būti kartu, jiems patinka vasarą plaukti baidarėmis su šeima, taigi kol kas jie renkasi mus. Tai labai didelis džiaugsmas. Kaip ir tai, kad mūsų vaikai nevartoja nei alkoholio, nei nikotino. Lyg ir elementaru, bet tai – pergalė, auklėjimo pergalė. Mano mama kiekvieną dieną po mažą kruopelytę, po mažą žirnelį dėjo, puoselėjo tas vertybes. Pavyzdžiui, ji rašydavo man laiškus. Porą esu gavusi paauglystėje kaip didžiausią dovaną, nors gyvenome kartu. Žinodama mano charakterį – buvau gana uždara paauglė, ji surašė savo mintis. Mamos laiškas dukrai, su kuria kartu gyvena, sako labai daug. Tą dieną, kai mirė, pirmoji mano mintis buvo: „Ji turėjo palikti man laišką.“ Deja, nepaliko. Daugelis sako, kad esu panaši į mamą, ir mane tai džiugina.
8. Neringa, koks smagiausias Jums yra iš vaikų išgirstas komplimentas?
Jį išgirdau vakar! Vedžiau pamokėlę. Vienas vaikutis sako: „Neringa, bet kaip aš tave myliu!“ Kitas antrina: „Ir aš.“ Ir tada visi pradėjo mane mylėti... Galiausiai prasidėjo dovanos: „Aš tau atnešiu saldainį“; „Aš – žaisliuką.“ O viena mergytė sako: „Žinai ką? Kai ateis Kalėdų senelis ir atneš man dovanų, aš su tavimi jomis pasidalysiu!“ Ar gali būti gražesnis komplimentas? Esu turtingiausias žmogus. Tai yra tikra.
9. Neringa, ar Jūsų namuose vis dar nėra didelio veidrodžio?
Nėra (iš širdies kvatoja). Po Naujųjų buvome susizgribę. Vyrui sakiau: „Klausyk, bent jau vonioje didelį veidrodį vis dėlto reikėtų turėti.“ Nuėjome į parduotuvę ieškoti, bet tokio, kuris patiktų, ir vėl neaptikome. Nutarėme neskubėti. Vakare skaitau dienraštyje horoskopą: „Šiandien nepatartina pirkti veidrodžių ir kitų dūžtančių daiktų.“ Ilgai kvatojausi. Kol kas apsieinu su pudrinės veidrodėliu – ir jame viskas puikiai matyti.
10. 2012-ųjų Metų Moteris pagal Neringą Čereškevičienę?
Jei turėsime galvoje tą, kurios vardas dažniausiai skambėjo, tai – plaukikė Rūta Meilutytė, tačiau ji dar labai jaunutė. Pernelyg jauna, kad taptų Metų Moterimi. Jos tėtis galėtų tapti metų vyru... O Metų Moterimi galėtų būti Rūtos močiutė! Juk jos indėlis į Rūtos pergales be galo didelis. Taigi aš – už močiutę. Rūta dar spės. Dabar dar tegu medalius kabinasi.
