Moteriškų romanų rašytoja: moterys, nepasiduokite nesėkmėms!

Debiutinis romanas „Kovo žibuoklės“ Sarah Jio pelnė pripažinimą ir komercinę sėkmę. Leidinys Library Journal kūrinį išrinko geriausia 2011 metų knyga. Šiuo metu rašytoja dirba prie šešto romano, kurio su nekantrumu laukia gerbėjai. Rašymas nėra vienintelė Jio veikla, tuo pat metu ji suspėja auginti ir tris sūnelius. Skaitykite interviu su autore.

Rašytoja Emilė Vilson dvidešimties turėjo viską – sėkmę ir mylintį vyrą, tačiau laimė netruko sudužti į šipulius. Pasirašius skyrybų dokumentus ją apima neviltis...
Kurti taip pat nėra įkvėpimo. Įkalbėta geriausios draugės, Emilė išvyksta aplankyti tetos. Viešėdama Beinbridžo saloje netikėtai atranda dienoraštį, datuotą 1943 metais. Dar didesnį Emilės susidomėjimą radiniu sukelia tetos nenoras kalbėti apie dienoraščio autorę Esterą. Suintriguota šeimos paslapčių ir dienoraštyje aprašomos meilės istorijos, Emilė pasiryžta išsiaiškinti tiesą ir sužinoti, kas toji Estera.

Sarah Jio knygos patenka į New York Times perkamiausių knygų sąrašus. „Kovo žibuokles“ leidinys „Library Journal“ išrinko geriausia 2011 metų knyga. Romano teisės paduotos daugiau nei dešimčiai šalių. Jio yra žurnalistė, Glamour.com tinklaraščiui rašo apie sveikatą ir sportą. Jos straipsniai publikuojami tokiuose populiariuose žurnaluose, kaip „Redbook“, „The Oprah Magazine“, „Glamour“, SELF, „Real Simple“, „Fitness“, „Marie Claire“ ir kituose.

Interviu su rašytoja Sarah Jio
Atrodo, kad laukiantis parašyti knygą be galo sunku, bet gal buvo priešingai – nėštumas padėjo susikoncentruoti?
Keistas dalykas: laukdamasi tampu nepaprastai kūrybinga. Juodraštinį „Kovo žibuoklių“ variantą parašiau per du mėnesius antrąjį nėštumo trimestrą. Tuo metu laukiausi antro vaiko. O kitą savo knygą „Trobelė paplūdimyje“ parašiau trečio nėštumo antrąjį trimestrą. Manau, kad hormonai per nėštumą mane veikia labai keistai – jie teigiamai paveikia mano kūrybingumą.

Esi mama, rašytoja, žmona, draugė ir t. t. Ar ko nors tenka atsisakyti bent laikinai?
Taip! Aš - ne supermoteris. Nors ir esu labai laiminga turėdama galimybę būti namuose su vaikais ir daryti tai, ką mėgstu, tačiau nevengiu pripažinti, kad negaliu pasirūpinti viskuo. Galiu parašyti penkis tūkstančius naujo romano žodžių, bet užtat namie bus netvarka. Stengiuosi mažinti darbo krūvį. Gimus trečiam vaikui, dvi knygos buvo rengiamos spaudai, trečia rašoma, dirbau vos ne visu etatu Glamour.com tinklaraščiui, užgriuvo milijonas užduočių. Žinojau, kad ko nors turiu atsisakyti, kitaip rizikuoju išprotėti. Man labai sunku pasakyti ne, taigi sudariau visų savo projektų sąrašą, pasitariau su vyru, kuriuos darbus tęsti, kurių atsisakyti. Buvo sunku, tačiau privalėjau vienos kitos veiklos nebetęsti, kad išlikčiau sveiko proto, kad būčiau geresnė mama, žmona, draugė, sesė ir dukra. Nors tebedirbu daug, tačiau nebesėdžiu po vidurnakčio. Taip pat daugiau laiko galiu skirti literatūrai ir savo vaikams, kurie yra svarbiausi.

Kaip susidoroji su kaltės jausmu, kai vaikams negali skirti tiek laiko, kiek norėtųsi?
Ak, kaltė. Kartais ją jaučiu, tačiau manau, kad gana gerai žongliruoju tarp darbų ir motinystės. Daugumą darbų stengiuosi atlikti, kol vaikai miega. Visada juokauju, kad pirmaisiais savo gyvenimo metais berniukai net nenutuokė, kad jų mama dirba! (Beje, jie mano, kad mano romanas yra labai nuobodus, mat ten nėra paveikslėlių). Tačiau kad ir kokia įtempta mano dienotvarkė, stengiuosi nedirbti penktadieniais ir visą dieną skirti berniukams.

Kas buvo sunkiausia, kai tuo pat metu teko rūpintis vaikais ir rašyti knygą? Ar pavyko pasimėgauti malonumais, kurios teikia knygos rašymas – pasisėdėjimai kavinėse, sausainių valgymas, ėjimas pasivaikščioti ar susitikimas su draugais. O gal skaičiavai minutes?
Kai svajodavau tapti rašytoja, įsivaizduodavau save sėdinčią tyloje, prie stalo, su puodeliu karštos arbatos ir maža vazele gėlių, į kurią žvelgdama semčiausi įkvėpimo. Gražūs žodžiai puslapiuose tiesiog lietųsi. Deja. Tiesa ta, kad Kovo žibuokles ir kitas dvi knygas parašiau, tiesiogine to žodžio prasme, vaikams kabant ant manęs. Buvo rėkimo, klykimo, verksmo. LEGO detalių, pabirusių man po kėde. Dešinėje mažasis kaulija sausainio, kairėje keturmetis skundžiasi, kad jam nuobodu. Iš tiesų rašant Kovo žibuokles man padėjo bandymas rašyti kiekvieną laisvą akimirką – pavyzdžiui, 15 minučių, kai kūdikis snaudžia, ar tas 30 minučių, kol vaikai žiūri „Sezamo gatvę“. Aš tikrai tampu produktyvi vakarais, tuomet iš karto parašau kelis tūkstančius žodžių. Daugiausia pasistūmėdavau savaitgaliais. Vyras labai mane palaiko, mat žino, kokie intensyvūs mano šiokiadieniai. Jis tikra pagalba savaitgaliais (kai nežaidžia golfo). Antrą romaną rašiau tik šeštadieniais, kai vyras išsivesdavo berniukus į zoologijos sodą, akvariumus ar šiaip ieškoti nuotykių.

Knyga „Kovos žibuoklės“ apie moterį, kuri pabėga nuo sunkios realybės. Ar kada nors galvojai pasielgti taip pat? Žinoma, turiu omenyje ne pabėgti ir palikti savo vaikus, o tiesiog išvykti kelioms dienos, tarkim, atostogų. O gal rašymas ir yra tas pabėgimas nuo kasdienybės? Ar patiko pasinerti į Emilės (pagrindinės knygos veikėjos) pasaulį?
O Dievulėliau, žinoma! Kaltos mamos išpažintis: turiu svajonę ištrūkti savaitei – visai savaitei! Kur nors į prabangų spa: masažai, grožio procedūros, baseinas, joga. Savo fantazijoje namo grįžtu įdegusi, liekna ir atsipalaidavusi. Galbūt net su puse jau parašyto naujo romano. Taigi taip, įsijaučiau į Emilės pabėgimą į Beinbridžo salą. Tiesą sakant, norėčiau ten dabar būti!

Ką patartumėte moterims, kurios svajoja parašyti knygą ar užsiimti kita veikla namuose ir tuo pat metu rūpintis vaikais?
Tu tai gali! Aš manau, kad daugelis mamų jaučiasi nugalėtos motinystės, jos mano, kad tai karjeros pabaiga ar kažkas panašaus. Suprantu, sunku, tikrai sunku, bet jei turi didžiulę svajonę, nenustumk jos. Prie tikslo artėk pamažėle. Nepasiduok nesėkmėms. Linksma istorija ne per seniausiai nutiko man: buvau susitarusi dėl interviu su Gwyneth Paltrow „Glamour“ žurnalui. Ji paskambino dviem valandomis anksčiau, nei buvo tartasi (įvyko klaida, nesusikalbėjimas). 7.45 ryto, vilkiu chalatą, žindau kūdikį ir ruošiu pusryčius savo nesuvaldomiems berniukams. Auklės nėra. Paltrow kitame laido gale. Situacija siaubinga. Turėjau dvi išeitis: interviu nutraukti arba jį tęsti. Spėk, ką pasirinkau? Interviu. Paltrow buvo supratinga ir maloni. Prasitarė išgyvenusi tą patį. Taip, paklaikau, bet kažkaip sugebėjau a) laikyti ir žindyti kūdikį, b) prižiūrėti 4 ir 2 metų berniukus ir c) tuo pat metu imti interviu iš „Oskarą“ laimėjusios aktorės bei užsirašinėti pastabas. Tai man priminė, ką aš sugebu, tikiuosi, mano pasakojimas įkvėps ir privers susimąstyti kitas mamas apie tai, ką jos gali.

Norite Sarah Jio romano „Kovo žibuoklės“? Dalyvaukite konkurse ir laimėkite jį!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis