P. Geniušas: menininkas scenoje žėri, bet paskui gali nusiristi į pragarą - ne kiekviena moteris tai atlaiko

Vėlų vakarą pro Užupio gatvės pradžioje esančios meno galerijos langą sklinda gyvai atliekama klasikinė muzika. Smalsūs praeiviai dirsteli vidun: pianistas virtuozas Petras Geniušas (52 m.) sėdi prie savo mėgstamo instrumento ir skambina F. Schuberto Devynioliktąją sonatą C-moll. Septynmetė duktė Laura su mama galerijos savininke Kristina Norvilaite išskubėjo namo. Netrukus ten važiuos ir garsusis Lietuvos pianistas.

Žmogaus asmenybei, mentalitetui formuotis ypač reikšminga yra jo vaikystės, jaunystės aplinka. Ar atmenate savo senelius – Vilniaus universiteto rektorių profesorių Zigmą Žemaitį ir garsų pedagogą Juozą Geniušą, močiučių kuriamą jaukią namų atmosferą?
Du švytintys pasauliai – tėvo ir mamos tėvai, mano seneliai... Žinomas pedagogas, istorijos vadovėlių autorius Juozas Geniušas mirė 1945 metais. Mudu nepasimatėme, bet jo išskaidrinta erdvė liko Kaune, Zarasų gatvėje, jaukiame mediniame name. Ten gyveno mano močiutė. Jos talentingai puoselėtas nuostabaus grožio sodas buvo pripažintas gražiausiu Žaliakalnyje. Atsimenu hamaką, kuriame mėgdavau gulėti, įstabiausių gėlių aromatą, kaip pro šalį einantys žmonės sustodavo pasigrožėti margaspalviais gėlynais. Tikras rojus. Vasara, obelys užmezgusios vaisius, langas atidarytas, kambaryje fortepijonu skambina tėtis. Kai jis negrodavo, muzika sklisdavo iš kaimyno pianisto Čepinsko namų. Fortepijono garsų pasaulį siejau su romantiška aura, rojaus sodu, spinduliuojančiu gėrį ir grožį.
O mamos tėvų pasaulis buvo Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvės gale. Rektorių rezidencija, toliau – seniausia observatorija ir universiteto sodas. Mes, vaikai, turėjome privilegiją jame būti, matyti nuostabų Vilniaus vaizdą nuo kalno – į Nerį, Žvėryno rajoną. Kartais astronomai mokomuoju teleskopu leisdavo žiūrėti į žvaigždes. Kosminis pasaulis. Man atrodė, kad tai yra rojaus vaikystė.

Ar anksti užsibrėžėte tikslus?
Mano mamos grafikės Irenos Geniušienės pasaulis – dailė. Turbūt pasąmoningai čia atklydau įkopęs į savo gyvenimo kalną: mano mylima moteris ir mūsų dukters Lauros mama Kristina Norvilaitė taip pat yra talentinga grafikė. Grįžau į dailės erdvę – ši traukė mane nuo vaikystės, aistringai norėjau piešti. Gerai pažinau lietuvių tapybą, grafiką, sąmoningai siekiau dailininko kelio, turėjau gabumų. Dabar dukrai piešiu gyvūnėlius. Kristina giria mano piešinių ekspresyvumą, ragina rengti parodą. Lankiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, penktoje klasėje, kai reikėjo rinktis dailę, vasarą susižavėjau grojimu ir... mečiau piešimą.
Mano tėvai nevertė manęs ką nors daryti. Fortepijono klasės mokytoja Liucija Drąsutienė buvo griežta, bet jei nenorėdavau, tai ir negrodavau. Pirmuoju muzikos mokytoju laikau savo tėvą Rimą Geniušą. Viešai jis buvo dirigentas, o namie – pianistas. Kasdien skambindavo. Mano pirma žmona – Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos profesorė Ksenija Knorre – labai vertino jo grojimą.

Išvykote į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją studijuoti fortepijono, ten Jums teko laimė tapti legendinės pedagogės Veros Gornostajevos mokiniu. Kuo ypatingos buvo jos pamokos?
Ji yra didžioji mano Mokytoja. Tėtis, Liucija Drąsutienė, profesoriai Jurgis Karnavičius vyresnysis, Vera Gornostajeva ir Levas Naumovas – štai tokia graži mano mokytojų kompanija. Mes, Geniušai, esame humanistai, švelnios pedagogikos šalininkai. O genialioji Gornostajeva išsiskyrė ypatingu griežtumu, perfekcionizmu (jos žiauriai bijojome) ir gebėjimu motyvuoti, sudominti, padrąsinti studentus. Įvykdavo savita transformacija: įkrenti, pedagogė tave sunaikina, bet paskui prikelia, parodo tavo silpnumą ir kartu tavo jėgą. Iki šiol, dirbdamas pedagoginį darbą, diskutuoju su Gornostajeva. Daug ką iš jos interpretavimo pamokų atmetu, išsivaduoju, bet vis tiek kalbuosi ir visą gyvenimą kalbėsiuosi su savo Mokytoja.

Kas buvo sunkiausia Maskvoje, kai išvykote iš šiltų tėvų namų? Kur ieškodavote paguodos?
Maskva atgrasi iš pirmo žvilgsnio, o kai įsileidžia, supranti, kad tai – įdomus, neišsemiamas miestas. Patekęs mokytis į Maskvos konservatoriją, iš karto prisijungi prie didžiulės grupės įdomių žmonių, įsilieji į nepaprastai turiningą muzikinį gyvenimą. Jaunystė, nuotykiai, bendrabutis... Ištrūkau iš tėvų namų pirmą kartą į laisvę, į didmiestį! Atsimenu įtampą: didelės pagundos įdomiai leisti laiką ir noras tobulėti. Gornostajeva, kad nenuklystume blogais keliais, lankydavo mus bendrabutyje, prižiūrėdavo, kad visa siela ir kūnu dedikuotume save menui, o ne šiaip sau grotume. Reikalavo asketizmo, sakydavo: „Turi būti tik muzikai atsidavęs vienuolis.“ Buvo aiškus jos sublimacijos mokslas, profesionalumo kultas: jei išsibarstysi kitiems malonumams, dvasinių vertybių nesudėsi į meną. Pasilinksminti visada spėsi, o groti, tobulėti privalai čia ir dabar. Jaunas karštas kraujas virė, tad visko ten buvo. Vertinu tą gerą įtampą – tarp asketizmo ir karštų jaunystės polėkių.

Ar poreikis išsivaduoti iš Mokytojos įtakos paskatino Jus išvykti iš Maskvos, palikti šeimą (vedėte Veros Gornostajevos dukrą Kseniją Knorre, susilaukėte sūnaus Luko), puikią profesinę perspektyvą, savo gerbėjus maskviečius?
Maskvoje reikia mokytis, o karjerą daryti – kitur. Šiame mieste knibžda pianistų. V. Gornostajeva buvo opozicinė figūra, ji niekada nieko neprotegavo. Patarė: „Groti turi penkiomis galvomis geriau už kitus.“ Konkursų žiuri sudarydavo konjunktūrinės, partinės figūros, jos stumdavo, aukštindavo savo mokinius, o Vera nesijungė į grupuotes, šiuo požiūriu laikėsi nuošalyje. Svarbiausia jai buvo profesionalumas. Šį bruožą turiu ir aš: nesu mafijos narys (juokiasi), nesijungiu į jokias struktūras.

Ir vis dėlto, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jūs pirmasis gavote Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Taip, gavau, tik gerokai per anksti. Nesijaučiau užsitarnavęs šią premiją ir pinigų negavau (juokiasi)! Bet jų tuo metu turėjau nemažai. Dirbau Japonijoje, jūra atrodė iki kelių. Net minties nebuvo, kad ta premija gali turėti ir piniginę išraišką.
Man pavyko laimėti ne vieną konkursą Maskvoje, Ispanijoje, net tris – Amerikoje. Ten mane nusivežė Antanas Smetona – tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos anūkas. Patekau į tarptautinį traukinį – prasidėjo koncertai, kvietimai į užsienio šalis.

Kokių dvasinių sukrėtimų esate patyręs per muziką?
Kartą viešėdamas Japonijoje susirgau: apsinuodijau, pakilo aukšta temperatūra, labai blogai jaučiausi. Ketinau kitą dieną neiti į darbą. Per televiziją transliavo Amsterdamo karališkosios koncertų salės orkestro (dirigavo Bernardas Haitinkas) atliekamą Dmitrijaus Šostakovičiaus Ketvirtąją simfoniją. Pajutau, kaip per visas ląsteles lyg šampano burbuliukai eina šiurpas. Tai truko ne vieną minutę, ir aš išgijau. Kai klausausi muzikos, mano kūnu skruzdėlytės dažnai bėgioja. Arba jautiesi stipriai pavargęs, groji koncertą, o kai baigi, pasidarai žvalus. Net ir po repeticijos jaučiu energijos antplūdį. Neseniai, tris valandas pagrojęs labai geru instrumentu, patyriau ekstazę. Matyt, išsiskyrė daug endorfino. Muzika yra pastovus sukrėtimas, ir jo man reikia nuolat. Jei negalėčiau groti, nesugebėčiau išgyventi.

Girdėjau, kad Jūsų rečitaliuose jautrūs klausytojai rauda. Ar pats kada nors verkėte klausydamasis muzikos?
Gėda prisipažinti, bet aš dažnai žliumbiu ir žiūrėdamas spektaklius, filmus. Man sunku stebėti kito dramą. Savęs negailiu, įskaudintas galiu pulti į apatiją, supykti, bet neverkiu. O stebėdamas sentimentalias filmo scenas, matydamas kito tragediją, neišlaikau.

Tik pianistai turi groti atmintinai. Kaip įmanoma įsiminti ilgus muzikinius tekstus?
Man ir pačiam atrodo, kad neįmanoma. Prieš kiekvieną koncertą manau, kad ką nors praleisiu. Publikai gal net įdomi ši pavojinga, kraujo iš pianisto reikalaujanti situacija? Žmogus mėgsta, kai šaudo, gaudo. Atėjęs į koncertą tikisi streso. Pianistas visada išeina į sceną apimtas panikos. Kūrinius stengiuosi groti mintimis. Naktį, dieną, vos atsibudęs kartojuosi iš atminties. Kaip eilėraščius. Kai galva nebeišneša, padeda rankų atmintis. Pasitelkiu emocinę, vaizdinę, asociacijų atmintį. Groti po vieną natą neįmanoma – groji kekėmis, kabini vieną ant kitos. Klaidų padaro net patys geriausi pasaulio atlikėjai. Svarbu neišsigąsti, sugebėti iš klaidos išlįsti. Klausytojai gali pajusti ne muzikinio rašto klaidą, o kad atlikėjas sutriko.

Ar negalima atsinešti sunkiausių vietų paruoštukų?
Turiu planšetinį kompiuterį ir net pedalą, kuris varto puslapius. Galėčiau pasidėti taip, kad nelabai matytųsi, bet tada kitoks režimas įsijungia. Akimis ieškodamas gaidų gali dar labiau susipainioti. Jei groji atmintinai, tai ir grok atmintinai. Ne vienas, šokinėdamas nuo natų prie atminties, yra sudegęs. Aš pats – taip pat. Skambindamas turi tarsi sklęsti, pusiau miegoti, bet neužmigti – pasikabinti metafizinėje erdvėje. Atsiriboti, nustoti save vertinti. Drovumas ir puikybė – du pianisto priešai. Jei tada, kai sekasi, pradėsi svarstyti: „Oi, viskas gerai“, ištiks katastrofa. Blogai save vertindamas sulauksi to paties.

Ar žmogus, kurio siela keliauja muzika, gali elgtis niekingai?
Menas, menininkai, deja, gali būti visokie. Padorumas – lyg atskira disciplina. Aš noriu būti žmogumi, bet juk visko nutinka. Pavyzdžiui, R. Wagneris elgėsi kaip paskutinis kiaulė. Kartais privalai būti egoistas, atsikovoti savo erdvę. Tarp menininkų ir jų šeimos narių dažnai vyksta kova dėl dėmesio, laiko, pareigų, atsakomybės, kartais tenka labai žiauriai pasielgti. Ką nors didinga sukurti siekiantis žmogus buityje dažniausiai yra baisus.
Viena vertus, smagu valdyti, traukti publiką, žavėti moteris, kita vertus, per didelis dėmesys blaško.
Mano savivertė ne tokia ir didelė. Kartais pagalvoju, kad esu geriausias, bet čia pat susiduriu su savo netobulumo problemomis, ir pasitenkinimas išgaruoja. Praeina savaitė, kita, svarstau, kad tapau laukinis, nieko nebemoku.
Vyrų ir moterų santykiai visada buvo problemiški. Įtampa, kai tave lyg ir traukia kokios nors lorelėjos, o kartu stengiesi būti vienuoliu, kūrėjui naudinga. Žmogus apskritai visada yra kažkur tarp rojaus ir pragaro, menininkas – ne išimtis. Manęs priešingos lyties atstovių dėmesys tikrai neslegia. Per dažnai jaučiuosi esantis sukaršęs idiotas (juokiasi), bet paskui staiga pamatau, kad taip vis dėlto nėra, ir vėl aplanko gera savijauta. Tos dėmesį rodančios moterys, susidūrusios su šešėline menininko puse, išvystų košmarą: nesutvarkyta buitis, išsiblaškymas... Pianistas scenoje spinduliuoja, žėri, bet tą pačią dieną jis gali nusiristi į pragarą. Ilgesnį laiką šalia pabuvusi pamato: nieko gera. Nerekomenduoju (juokiasi).

Asmeninis gyvenimas daro didelę įtaką ne tik kūrybai – viskam. Kokius esminius lūžio, kai reikėjo rinktis, taškus galėtumėte įvardyti? O gal vidinė menininko erdvė neturi nieko bendra su buitiniu tikrovės keliu?
Turiu labai gerą pasiteisinimą: man reikia groti. Radau puikią simbiozės formą. Aš groju, mano santykiai su žmonėmis, materialinėmis vertybėmis grindžiami per šią prizmę. Groju, man už tai moka, galiu išlaikyti save ir savo artimuosius. Lūžio taškai, išėjimai ir sugrįžimai pirmiausia susiję su tuo, kad nieko kita, išskyrus muziką, mano gyvenime nėra. Ji, klavišai – mano gyvenimo forma. Lūžių būna. Štai improvizacija. Susidūriau su Vladimiru Čekasinu. Maniau, vaikšto toks didis mokytojas Lietuvoje, o aš jo nesutinku. Paskui likimas suvedė, ir aš realizavau seną savo troškimą improvizuoti. Mėgau ne klasikinę, o improvizacinę ritminę muziką. Čekasinas man padėjo tai atrišti, dabar jaučiuosi saugesnis. Nors žmogus apskritai nežino, kada palūš. Jei negalėsiu groti kaip klasikinis pianistas, jei rankos, sąnariai skaudės, galėsiu išreikšti save kita muzika.

Skambučiu aptikau Jus Druskininkuose. Sėmėtės įkvėpimo? Meditavote, skaitėte mitinius tekstus, klausėtės indų, sufijų muzikos, rengėtės rečitaliui ar kartkartėmis turite užsisklęsti, pabėgti iš Vilniaus?
Geri draugai sudarė sąlygas ten dirbti – rengiausi rečitalio programai. Pabėgau į vienuolių treniruočių stovyklą, gyvenau vienas. Man patarė lankyti vonias, masažus, bet nieko panašaus nedariau – neįmanoma. Tai du skirtingi režimai: arba lepiniesi, arba groji. Atlikėjas gerą masažą gauna iš muzikos. Vakare likdavo tik ji, cigaretė, bokalas alaus ir lova. Beje, kadaise buvo įdomu atrasti indų, pakistaniečių, arabų muziką, nuo jos nenutolau. Didžiuliai klodai. Bet ir panosėje, Europoje, yra puikių, dvasią į kosmosą pakeliančių kūrinių.

Kadaise mėgote skambinti romantiškąjį Beethoveną. Kokie kūriniai Jums padėjo pamilti šį kompozitorių, suvokti jo didybę?
„Mėnesienos sonata“, „Patetiškoji sonata“, Septynioliktoji sonata... Tai jau buvo. Šiuo metu man svarbiausias Franzas Schubertas. Ludwigas van Beethovenas mums yra tapęs simboliu, jis savo gyvenimu parodo, koks bejėgis ir apgailėtinas žmogus gali būti ir kokį didingą meną gali sukurti! Beethovenas – visų laikų novatorius, drąsus, komformizmui nepasidavęs, kraštutinumų kupinas menininkas.

Skambindamas jaučiate savo alter ego ar labiau persmelkia kompozitoriaus dvasia?
Dabar rečitalyje įvyko pavojingas žaidimas. Grojau F. Schuberto Devynioliktąją sonatą c-moll. Šis kompozitorius mirė būdamas trisdešimt dvejų. Sirgo, kaip ir Beethovenas, Nietzsche, tais laikais nepagydoma liga. Sifilis gydytas gyvsidabriu, gal ir nuo jo žmonės tapdavo psichiniais ligoniais, bet tam tikrą laiką šis gydymo būdas didino kūrybinius impulsus. Apie tai rašyta knygoje „Daktaras Faustas“. Ir Schubertas paskutiniais savo gyvenimo metais išgyveno nepaprastą kūrybinį pakilimą – rašė greičiau, nei geriausias perrašinėtojas gali spėti, sukūrė tonas geros muzikos. Taigi grojau sonatą, kurią jis parašė likus porai mėnesių iki mirties, ir įsijautęs patyriau keistą būseną: tarsi esi ant gyvenimo bei mirties slenksčio ir ragauji išėjimo saldybę. Ateina keista žinia, kad mirtis visai kitokia, nei manei. Man tai buvo didelis sukrėtimas. Druskininkuose gyvenau už poros šimtų metrų nuo M. K. Čiurlionio namų, ten visai kitaip jutau ir šį kūrėją. Anų laikų menininkų būtis ir sveikata buvo katastrofiški (mes esame lepūnėliai, gyvename kaip karaliai). Į stovyklos pabaigą pradėjau jausti, kad šie potyriai net pavojingi.

Ar atlikėjas privalo tarnauti kompozitoriui?
Beveik kasdien apie tai svarstome, kalbamės su kolegomis. Per egzaminą akademijoje dažnai diskutuojame: „Pianistas išreiškia save ar kompozitorių?“ Esu radęs formulę: jei gerai išreiškiu save, tai gerai išreiškiu ir kompozitorių. Groji savimi, visa savo gyvenimo mase. Kompozitorių yra šimtai tūkstančių, bet minime tik keliolika pavardžių: Beethovenas, Bachas, Chopinas, Schubertas, Schumannas... Neįveikiami visų laikų vyrukai. Jie buvo geriausi muzikantai. Bet atlikėjo nereikia nuvertinti. Atlikimo menas atsirado anksčiau nei kompozicija. Susidūręs su Schubertu ar Beethovenu, turiu sukaupti visas jėgas, atsiduoti visas, kad bent iš dalies būčiau jų partneris.

Ar galima sugroti tai, ko kūrėjas nėra užrašęs? Ar atlikėjas gali išgirsti tai, ko autorius nemokėjo užrašyti?
Čia ir yra atlikėjo esmė, šansas sukurti pridėtinę meno vertę ar net naują meno kūrinį. Užrašyti tik ženkliukai, jie yra nuorodos, bet kaip užpildyti visumą? Atlikėjas turi ne tik jausti kompozitoriaus pasaulį, išmanyti istoriją, muzikos stilių, bet ir savo gyvenimu, krauju užpildyti muzikinių ženklų visumą. Kompozitorius nėra ponas Dievas, jis nežinojo, kodėl vienaip ar kitaip parašė. Gal žmogų kamavo Edipo kompleksas, tik jis to nesuprato? Biografinė medžiaga yra papildoma informacija šalia partitūros. Aš nesu didelis biografijų fanatikas. Mano intuiciją pažadina kai kurie žmogaus gyvenimo faktai, o toliau mėgstu prikurti arba atspėti vidinę tiesą.

Devynioliktajame amžiuje būta nemažai fortepijono virtuozių moterų. Kodėl vėliau šias pozicijas užėmė vyrai?
Būtų absurdiška teigti, kad tik vyrai gerai groja. Yra puikių pianisčių moterų. Mano studentės labai gerai skambina. Jos jautrios ir stropios. Vyrai irgi turi privalumų – jėgą, stiprią energiją. Puikiai groja homoseksualūs asmenys, pavyzdžiui, Sviatoslavas Richteris, Vladimiras Horowitzas.

Visiems kyla rūpesčių dėl priešingos lyties. Retas kuris išvengia meilės žaizdų. Sakėte: „Mano šeimos santykiai nėra idealūs.“ Kodėl ši kūrybiškumo reikalaujanti sfera Jums nėra pavaldi? Ar beturite šeimą Maskvoje?
Kadaise buvome šeima, o dabar mes – trys atskiri individai. Taip susiklostė gyvenimas, kad turiu sūnų Luką, buvusią žmoną ir savo naują darinį. Kristina, Laura ir aš esame šeima. Šeimos reikalai menininkui ne visada yra pavaldūs vien todėl, kad reikia ištikimai tarnauti savo kūrybos mūzai – ji dviejų dievų nepakenčia. Tai visada suponuoja tam tikrą menininko dramą. Mūsų atveju Kristina Norvilaitė yra geniali menininkė, tik laiko klausimas, kada jos genijus išvešės. Tikrasis jos įvertinimas dar laukia.

Ar galite pasakyti, kad pastaruosius aštuonerius metus gyvenate ramiai ir nuosaikiai, nes turite šeimą? Ramybė, saugumo jausmas padeda ar trukdo?
Mudu daug visko vienas kitam suteikiame, tik ne saugumą. Gyvename tam tikros įtampos sąlygomis, galbūt esame vienas kito mūzos, bet ne prieplaukos. Labai blogai, bet taip yra. Šiuo atveju ramybė, kuri galėtų sunaikinti meną, mums negresia.

Ar esate patyręs meilės kančių?
Be abejo. Meilės kančios, kaip ir meilės svajos, atstovauja tavo aistringajai pusei. Jei yra aistra, lauk ir kančių. Esu pavydus. Visi normalūs žmonės yra pavydūs. Tas, kuris tai neigia, bando nuo savęs šį faktą nuslėpti. Vos įsižiebia erotinė aistra, čia pat už kampo tyko pavydas. Vieną dieną tavęs pavyduliauja, kitą – pats pakliūni į spąstus ir miršti iš pavydo. Neturiu iliuzijų, kad kas nors šiuo požiūriu yra nepažeidžiamas.

Kaip išliejate pavydą?
Patarčiau pavydo nedemonstruoti, nes nieko gera tai neduoda. Pavydo objektas dėl to nepradės tavęs labiau mylėti. Reikia gudresnės taktikos. Nerekomenduoju ir kerštauti. Visaip bandžiau daryti, žinau įvairių variantų. Scenas keliantis pavyduolis atrodo apgailėtinai. Esu pakliuvęs į moters pykčio bangas, tai neduok Dieve! Bet ir pats iškėlęs tokių scenų, kad geriau neprisiminti.

Jūsų ir Kristinos poroje susitinka dvi menų rūšys – muzika ir dailė. Kaip jos viena kitą papildo, žaidžia ritmais, proporcijomis, pauzėmis?
Su Kristina man kartojasi mamos pasaulio faktūra. Kristina savaip girdi muziką. Mes vienas kitam iš kito cecho pasakome įdomių dalykų. Turiu fiksuotą asociacijų lauką, pavyzdžiui, kad Šostakovičius rašė apie Stalino laikų žmogaus dramą. Kristina nežinojo, apie ką kūrinys. Ji pasakė: „Man atrodo, kad čia parašyta apie šuniukus.“ Ir staiga suvokiau, kad tikrai – pasakojimas apie šuniukus daug geriau skamba! Absurdiški dalykai išmuša iš tiesios vagos ir „nurauna stogą“. Mes vienas kitą išsviedžiame iš vėžių. Mūsų pasaulis vienas, bet cechai labai skirtingi, ir jie gali vienas kitam pranešti visai kita kalba kitokius dalykus.

Jūsų sūnų Luką muzikologas Edmundas Gedgaudas pavadino klaviatūros akrobatu. Kartu grojate. Ar niekada nesigailėjote dėl to, kad galbūt per mažai buvote šalia?
Esame vyrai. Mūsų bendravimas yra taškinis: galime kalbėtis penkias minutes, bet sodriai. Aš taip pat su savo tėvu bendravau. Mums nereikėdavo pastoviai šnekėtis. Su Luku pasikalbame. Aš jam skyriau labai daug dėmesio – ne laiko, o dvasinio intensyvumo prasme. Jis visada turėjo ir turi visavertį tėvą, o aš turiu sūnų.

Koks jausmas groti kartu su sūnumi?
Mudu kartu jaučiamės kaip vienas slibinas su keturiomis rankomis. Nuo tada, kai pradėjome kartu groti (jam buvo 12 metų), iki šiol neapleidžia galingo slibino pojūtis.

Dukra Laura taip pat linksta į muziką?
Matysime, kaip bus. Manęs, donoro, tėra tik pusė. Štai Lukas turi ir Gornostajevos kraujo, yra jos favoritas, viso jos gyvenimo meilė ir tikslas. Realizavo močiutės pedagoginį genijų. Lauros kita pusė taip pat originali. Kristinos giminės kraujo istorija labai įdomi. Abu mano vaikai yra kai kuo panašūs. Manieros, gestai, savo kampas, stiliukas, vienas judesys ar kas, net nemoku paaiškinti... Jie panašūs į mane ne tik išore, bet ir vidumi. Kūrybiški, turi tokį pat kaip mano „nuvažiavusį stogą“. Dievų apdovanoti menininkai. Kad jie yra mano vaikai, tai jau tikrai.

Ar yra kas nors, ko jaučiatės ar gailitės nepadaręs?
Žmogus yra ribotas padaras. Ir dešimt gyvenimų galėtum save tobulinti, vis tiek padarytum klaidų. Daug neteisingų poelgių... Manai, galėtum kai ką ištaisyti, bet... gaučiau dar vieną gyvenimą, ir vėl pridaryčiau kokių nors nesąmonių. Klaidoje taip pat yra lašas grožio.

R. Mickevičiūtės nuotr. A. Silovanovos grimas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis