Chinawoman: kurti mane labiausiai įkvepia žmonių santykiai, ir nebūtiniai romantiški

Vilniaus miesto festivalyje „Loftas Fest“ birželio 2 dieną koncertuosianti rusų kilmės kanadietė juodųjų baladžių atlikėja Michelle Gurevich – sėkmės pabučiuota. Ji nesimokė muzikos ir juolab nesvajojo ją kurti, tačiau šiandien yra sparčiai Europoje populiarėjanti dainininkė, žinoma kaip Chinawoman.

Taip pat skaitykite:
- V. Diawara: kuo labiau uždaresnį gyvenimą gyvename, tuo sunkiau priimti kitokius žmones
- Kunigą pamilusi ir su juo trijų dukterų susilaukusi Gerimanta: viską, ką išgyvenome, mus tik sustiprino
- Asmeninių pokyčių konsultantė: per gyvenimą turi vesti ne baimė, o intuicija

Kiek žinau, prieš beveik du mėnesius koncertas Vilniuje nebuvo pirmasis Jūsų vizitas į Lietuvą?
Tai tiesa, lankiausi jūsų šalyje praėjusių metų rudenį. Tada spėjau ne tik Vilniuje, bet ir Trakuose pabuvoti, pamatyti Lietuvos gamtos. Atvažiavau čia aptarti galimo bendradarbiavimo su kino režisieriumi Mariumi... gal galėtumėte ištarti jo pavardę?

Ivaškevičiumi.
O, matyt, niekada to nesugebėsiu! (Juokiasi.) Marius išgirdo mano balades ir parašė laišką – pasiūlė sukurti garso takelį jo naujam vaidybiniam filmui „Santa“. Ši drama filmuojama Lietuvoje ir Laplandijoje kaip bendras Lietuvos ir Suomijos produktas. Juostoje nagrinėjami vienos šeimos santykiai. Marius atsiuntė man filmo scenarijų, tema pasirodė įdomi ir artima, tad pamaniau, kodėl gi neišbandžius savęs tokiu amplua? Prieš pradėdama muzikuoti ir pati dirbau kino srityje – kūriau eksperimentinius filmus.

Kodėl pasivadinote Chinawoman? Man nepavyko rasti jokių Jūsų ar Jūsų šeimos sąsajų su Kinija.
Nieko keista, kad nepavyko, nes jų ir nėra, bet tikriausiai žinote, jog dauguma rusų turi bent lašą azijietiško kraujo. Kad ir kur nuvažiuočiau, žmonės visada domisi, kas esu, ar kilusi ne iš Azijos, ar ne kinė? Kiti spėja, kad esu turkė ar gruzinė. Šis vardas, manau, nusako mano kitoniškumą. Jis atėjo pas mane kaip kažkas paslaptinga, nepažįstama, keista. Kaip tai, kas egzotiška.

Jūsų tėvai 1975 metais emigravo iš tuomečio Leningrado į Kanadą. Ar jie bėgo iš Sovietų Sąjungos?
Taip. Mano mama dirbo balerina Kirovo teatre, o tėtis buvo inžinierius. Manau, kad tuo metu, kai jie išvažiavo į Vakarus, kiekvienas, pasitaikius tokiai progai, būtų pasielgęs taip pat. Mano tėvai labai norėjo pamatyti, kaip gyvena žmonės kitur, pakeliauti, todėl ir nepraleido savo šanso. Žinoma, rusų baletas galbūt buvo geriausias pasaulyje, kaip koks gražiausias kambarys, tačiau, kad ir koks puikus tas kambarys, žmogui vis tiek rūpi išvysti, kas yra už jo sienų. Aš gimiau jau Kanadoje.

Kuo augdama svajojote tapti ir kodėl nepasekėte mamos pėdomis – juk taip pat mokėtės baleto?
Norėjau būti filmų režisierė, nes labai mėgau kiną. O balerina – niekada! Ir mano mama nenorėjo, kad ja tapčiau, nes šokėjo gyvenimas labai sunkus ir trumpas. Rusijoje šis darbas kažkada buvo glamūrinis dalykas, bet, norint tuo užsiimti mūsų laikais, reikia be proto mylėti šią profesiją. Vaikystėje lankiau baleto pamokas, nes mama norėjo, kad išmokčiau šokti, būčiau geros formos ir jausčiau muziką. Baigusi mokyklą studijavau ekonomiką ir kurį laiką dirbau pagal gautą išsilavinimą. Paskui nutariau įgyvendinti savo vaikystės svajonę – padirbėti kino gamybos srityje. Man patinka skaičiai, mėgstu abstrakčius dalykus ir truputį skrajoju padebesiais. Beje, jei gerai jautiesi tarp skaičių ir muzikos, tai ir turi būti pakylėtas.

Muzika mano gyvenime atsirado kaip hobis, o paskui tapo darbu.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)
Jūsų posūkis į muziką taip nestulbintų, jeigu ne žaibiška sėkmė ir pripažinimas. Įsivaizduoju, kaip tai buvo netikėta Jūsų šeimai, draugams.
Labiausiai netikėta buvo man pačiai. Kaip jau sakiau, svajojau apie visiškai kitokią veiklą. Jeigu kas būtų paklausęs, ar neketinu lipti ant scenos, groti ar dainuoti, būčiau sureagavusi kaip į visišką absurdą. Nemanau, kad ir kuris nors mano pažįstamas būtų patikėjęs tokia mano ateitimi, nes niekada nesidomėjau muzika profesionaliai. Tiesiog prieš septynerius metus susidraugavau su muzikantais. Žinoma, rūpėjo sužinoti, kaip jie dirba, todėl visur kišau nosį. O kartą vienas bičiulis pasiūlė susikurti interneto svetainę, kad būtų kur talpinti savo kūrybą.
Pasiūlymas atrodė tikrai keistas – kam man ta svetainė, juk neturiu jokios kūrybos? O jis vis tiek sako: kai turėsi, gal kils idėjų, gal ir dainą kokią sukursi. Taip ir įvyko. Kai svetainė jau buvo sukurta, tariau sau, kad per savaitę parašysiu dainą. Prisiverčiau tai padaryti. Draugai sureagavo labai pozityviai, drąsino mane sakydami, kad esu talentinga. Tada parašiau antrą, trečią dainą – ir žodžius, ir muziką. Kadangi iki tol nebuvau dainavusi, neturėjau jokio supratimo, nei kaip tai daryti, nei kam, nei kur. Pradėjau eksperimentuoti, bandyti įvairius atlikimo stilius. Atradau, kad natūraliai dainuoti nesugebu, bet taip pat pamačiau, kad mano muzika gerai skamba, kai dainuoju labai arti mikrofono ir labai ramiai. Tai buvo geriausia, ką galėjau iš savęs išspausti, todėl ir pasirinkau šį dainavimo būdą.

Kritikai ir gerbėjai Jūsų baladėse ieško slaviškų šaknų ir įtakos. Įdomu, kaip yra iš tikrųjų: ar Jūsų kūrybą veikė rusų kultūra?
Nuo ankstyvos vaikystės buvau į ją pasinėrusi. Rusų kalba prabilau. Tiesa, būdama vaikas, ja kalbėjau geriau. Na, bet ir dabar su savo šeimos nariais šnekuosi rusiškai. Lankiau sekmadieninę mokyklą, augau klausydamasi rusiškos muzikos, apsupta rusų kaimynų, rusiškų delikatesų krautuvėlių. Apskritai aplinkui tvyrojo Rytų Europos dvasia, pažinojau ne tik daug rusų, bet ir lenkų, rumunų... Beje, mano mama yra kilusi iš Odesos. Kol kas ten nebuvau, bet būtinai reikės susiplanuoti kelionę. Veikiausia važiuosiu ne koncertuoti – šiaip pasidairyti. Tai, manau, turėtų būti jausminga, nes jaučiu, kad manyje yra Odesos. O štai su tėčiu 2005 metais dešimt dienų praleidome Sankt Peterburge. Visą tą laiką jis nepavargdamas rodė man savo miestą. Rusiškai mielai dainuoju kai kurias Alos Pugačiovos, Žanos Aguzarovos, sovietinių grupių dainas. Mėgstu ir rusų kompozitorius, ypač kino muzikos kūrėją M.Tariverdijevą. Mano karta jau nebežino šitos puikios muzikos. Smagu parodyti, kas man turėjo įtakos, ant kokių pamatų stoviu, todėl ir dainuoju senas rusiškas dainas. O va apie šiuolaikinę Rusiją nedaug žinau. Man ji labiausiai susijusi su nostalgiška Toronto rusų bendruomenės mitologija.

Kaip reagavo mama, kai pirmąkart išgirdo Jūsų dainą apie rusų baleriną?
Tai buvo dovana jos gimtadienio proga. Mamą daina sužavėjo. O man pačiai visiškai nepatiko, net nežinau kodėl. Galbūt atrodė pernelyg paprasta. Dabar jau ir aš ją mėgstu, nes supratau, kad paprastumas – gerai, kaip tik tai, ko reikia. Mama džiaugiasi mano sėkme scenoje, didžiuojasi manimi. Juk ir pati drąsino mane siekti muzikinės karjeros. Mama – sąžiningas žmogus, todėl niekada negiedojo ditirambų, bet visada palaikė ir palaiko. Tėtis taip pat didžiuojasi, bet mano muzikos nesupranta. Jam patinka džiazas, ir tai yra puiku.

Kodėl palikote Kanadą ir persikraustėte į Europą? Ir kodėl apsigyvenote būtent Berlyne, o ne Londone ar Paryžiuje? Ką reiškia Jūsų žodžiai, kad kaskart, paliekant kiekvieną miestą, plyšta širdis?
Jeigu būčiau galėjusi, būčiau pasirinkusi Paryžių, bet jis man per brangus. Kalbu prancūziškai, turiu toje šalyje draugų ir viliuosi grįžti. Norėčiau patyrinėti ir kitus Prancūzijos miestus, kadangi esu buvusi tik sostinėje. O dėl Europos... Gyvendama Kanadoje muzika užsiiminėjau šalia kitos veiklos, įskaitant filmų industriją. Internete augo mano europinė gerbėjų grupė, o štai Kanadoje tokio susidomėjimo nesulaukiau. Ten apskritai nedaug veiksmo. Tad ir pagalvojau – ko man sėdėti ten, kur jaučiuosi nereikalinga? Jei galiu būti muzikantė, verčiau važiuosiu ten, kur manęs nori, kur esu kviečiama.
Pasirinkau Berlyną, nes tame mieste gyvena labai daug žmonių iš Kanados. Draugai jį išgyrė. Berlynas – tarptautinis miestas ir man įkandamas. Patinka ir Vilnius – iš to, ką mačiau. Gaila, kad trūksta laiko jį geriau pažinti. Čia mielai grįžčiau kokiai savaitei. Mėgstu Balkanus. O širdis paliekant kiekvieną miestą tikrai plyšta. Koncertas reiškia labai intensyvų gyvenimą: atskrendi, lipi ant scenos, kuri žiūrovams nuotaiką, įspūdį, – tai kainuoja daug energijos, emocijų, jausmų, o paskui vėl išvažiuoji. Jautiesi taip, tarsi viso gyvenimo meilė liko suspausta į dvi dienas. Jautrus momentas. O paskui – kitas miestas, ir vėl viskas iš naujo...

Prieš koncertą Atėnuose viename socialiniame tinkle parašėte, kad pirmoji Jūsų meilė – graikas. Tai tiesa ar viso labo duoklė tenykštei publikai?
Ne, ne duoklė. Juk prieš koncertą Vilniuje nerašiau, kad buvau įsimylėjusi lietuvį, ar ne? Iš tiesų mano pirmoji meilė – graikas. Iki šiol esame geri draugai, o Graikiją prisimenu su didžiausia šiluma, bet apie kitas meiles, jei galima, nieko nesakysiu.

Dainuojate apie meilę ir žmonių santykius. Ar nemanote, kad, vis greitėjant gyvenimo tempui, tiesiog nelieka laiko gilesniems jausmams, romantikai, todėl pasaulyje daugėja nusivylimo ir vienišumo?
Dabar tam tikra prasme kaip tik turime daugiau laiko – jau vien todėl, kad nedirbame tiek ūkio darbų. Gausu įvairios buitinės technikos, tad gyvenimas gerokai patogesnis. Lengviau apsirūpinti maistu, greičiau patenkinami svarbiausi poreikiai, taigi lieka daugiau laiko pamąstyti apie savo egzistenciją. Asmeniškai man vienišumo jausmas nepažįstamas, nes turiu puikią šeimą ir daug draugų. Manau, esu romantiška, tačiau galvoje turiu ne svajones apie už durų paslaptingo nepažįstamojo paliekamas rožes – man romantiškai atrodo močiutė anūku už rankos vedina. O pati didžiausia romantika yra vasarą su draugais leisti laiką gamtoje.

Visiškai nesvarbu, kaip nuostabu buvo, – visada ateina kaitos momentas. Ir nieko negali padaryti: esi bejėgis.
Žurnalas "Moteris" (A.Gintalaitės nuotr.)

Ar lėtos ir melancholiškos dainos atspindi Jūsų charakterį ir ramų gyvenimo būdą?
Rašau nebe tokias melancholiškas dainas kaip iš pradžių. Mano gyvenimas gerokai pasikeitė: esu be galo užsiėmusi, daug skraidau, daug laiko praleidžiu oro uostuose. Bet šiaip visada pasižymėjau lėtumu, todėl ir buvau niekam tikusi balerina, nuolat atsilikdavau nuo muzikos. Mano smegenys veikia lėtai, lėti ir judesiai. Kitaip sakant, lėtas yra mano vidinis laikrodis. Ir mano muzika tai, manau, atspindi. Mėgstu, kai laikas juda lėtai. Man neturi reikšmės paros metas. Gera atsibudus ryte, kai esi šviežias ir aplinkinį pasaulį matai šviežiu žvilgsniu. Vakaras, kai po dienos darbų ruošiesi važiuoti namo, taip pat jaukus. Prie naujos dainos sėdu pajutusi, kad esu susikaupusi. Kurti mane labiausiai įkvepia žmonių santykiai. Nebūtiniai romantiški – bet kokie. O labiausiai – visa ko pabaiga: meilės, metų laiko, gyvenimo... Visiškai nesvarbu, kaip nuostabu buvo, – visada ateina kaitos momentas, ir nieko negali padaryti: esi bejėgis.

Neteko matyti Jūsų apsirengusios kitaip – tik juodai. Labai mėgstate šią spalvą, o gal tai tik sceninio įvaizdžio dalis?
Aš visada – net vasarą – rengiuosi tik juodai. Taip darau todėl, kad mada nėra stiprioji mano savybė. Prie juodos viskas tinka, todėl nereikia sukti galvos dėl aksesuarų, kitų spalvų derėjimo. Ji man patogiausia, tačiau tai tikrai nereiškia, kad esu gotė ar kažkas panašaus. Vertinu žmones, kurie moka derinti spalvas. Sakau sau, kad ir aš kada nors to išmoksiu, nors toli gražu nesu tikra, jog pavyks. O kol kas bičiuliai nuvilioja mane į parduotuvę vildamiesi, kad nusipirksiu spalvotą drabužį. Deja, ten jiems tenka šūkauti: „Nustok žiūrėti į juodus!“

Kokių turite interesų be muzikos, kaip leidžiate laisvalaikį?
Muzika mano gyvenime atsirado kaip hobis, o paskui tapo darbu. Neturiu jokios komandos, viską darau pati, savarankiškai ir diskus leidžiu. Turiu tik agentą. Reikėtų susirasti žmogų, kuris tvarkytų mano darbinius reikalus. Visą savo laisvalaikį kol kas skiriu šeimai ir draugams. Mėgstu būti gamtoje. Visada po ranka turiu kokios nors lektūros, tačiau skaitau labai lėtai. Per metus įveikiu apie penkias knygas. Šiuo metu keliauju su H.Murakamiu. Muzikos taip pat klausausi ne per daug. Kai kas nors leidžia ją be perstojo, man „nuvažiuoja stogas“.

Pastaruoju metu nuolat koncertuojate ir keliaujate iš vienos šalies į kitą. Lėktuvas, viešbutis, lėktuvas... Ar nepavargstate?
Manau, man pasisekė, kad galėjau pamatyti tiek pasaulio šalių ir pažinti tiek įdomių žmonių. Tai – Dievo dovana. Kita vertus, tiesa ir tai, kad kartais jaučiu atokvėpio poreikį, daugiau laiko norėtųsi skirti šeimai, kūrybai. Dabartinis mano gyvenimas tikrai labai jau intensyvus. Grįžusi namo neretai net nespėju išsikrauti lagamino, nes vėl reikia ruoštis į kelionę. Reikėtų rasti teisingesnį balansą tarp namų ir kelionių.

Ką darote, kai apima bloga nuotaika?
Depresija naudinga kuriančiam žmogui – niūrią nuotaiką nukreipiu į muziką. Artimieji patenkinti, kai mato mane prislėgtą, sako: „Dabar ji parašys gerą dainą.“

Esate išleidusi du albumus: „Party Girl“ ir „Show Me The Face“. Jau kurį laiką rengiate trečią. Kada jis pradžiugins Jūsų gerbėjus ir kuo skirsis nuo ankstesnių?
Labiausiai noriu, kad trečias mano albumas būtų tikrai gero lygio – tarsi paskutinis. Ketinau išleisti jį rudenį, bet dabar atrodo, kad pavyks kitą pavasarį.

Vienas Jūsų gyvenimo periodas buvo susijęs su hipiais. Koks jis?
Kurdama savo pirmąjį albumą tikrai gyvenau hipių bendruomenėje. Tai buvo Kanados hipių Meka. Daug laiko leisdavau miške, mokiausi primityviausių išgyvenimo gamtoje būdų. Kūrenau laužą, klausiausi paukščių. Na, bet galop nutariau, kad miškas manęs palauks. Kol esu jauna ir energinga, turėčiau pamatyti daugiau pasaulio ir parodyti jam savo kūrybą. O kai šis gyvenimo etapas baigsis, tada susirasiu miške mažą namelį ir toliau klausysiuosi paukščių.

Ką manote apie feminizmą ir ar esate feministė?
Mano supratimu, reikia ir svarbu būti feministe. Aš esu, tačiau man neteko garsiai apie tai kalbėti ir taip save vadinti. Niekada nejaučiu jokios opozicijos, manęs niekas nepuolė ir neskriaudė. Tiesiog pasisekė gimti teisingoje vietoje teisingu laiku. Kanadoje tada jau visi turėjo vienodas galimybes, nebebuvo dėl ko kovoti. Didelė privilegija, kai net nereikia apie tai galvoti, kai tiesiog esi laisvas.

Ar Jums teko klausytis lietuviškos muzikos? Gal spėjote susipažinti ir su kai kuriais mūsų muzikantais?
Deja, jūsų muzika man dar yra neatrasta žemė. Kol kas į galvą ateina vienintelė jūsų muzikantė – Alina Orlova. Esu jos fanė, ji padarė man didžiulį įspūdį. Alina labai natūrali atlikėja, tiesiog puiki! Mačiau, kad buvo mano koncerte, ir labai džiaugiausi. Norėčiau išgirsti ir daugiau tokio lygio Lietuvos muzikantų.

O kokį įspūdį padarė į Jūsų koncertą susirinkusi Vilniaus publika?
Skirtingose šalyse ir publika skirtinga, tačiau nemanau, kad viena supranta mane geriau nei kita. Reaguojama ramiau arba emocingiau, bet juk visų žmonių jausmai a tokie patys, visiems svarbūs tie patys dalykai. Nustebau, kad „Lofte“ susirinko tiek klausytojų, kad buvo labai atidūs. Jaučiau artumą ir kad tai – geros draugystės pradžia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis