Taip pat skaitykite:
- Kelionė po neregėtą Londoną su ekskursijos gide - bename
- Neapolis – vieta, kur pasimiršta civilizacija ir XXI amžius

Čia dar gyvi prisiminimai, kaip per genčių susirėmimus nukirstos priešų galvos mautos ant kaimo teritoriją žyminčių baslių ar laikytos šventovėse tambaranuose – kad šias saugotų. Čia iki šiol paslapčia dalijamasi sriubos, pagamintos iš priešų sėklidžių, smegenų ir kepenų, receptu, valgymo apeigomis, magiškomis šio patiekalo galiomis. Vyrai čia didžiuojasi krokodilo kūną imituojančiomis tatuiruotėmis nuo galvos iki kelių. Čia iki šiol siautėja piratai. Druska – aukso vertės, o persūdyto maisto negalima atsisakyti – nepagarba. Čia milijonai kraujasiurbių uodų tiesiog debesimis puola kiekvieną išlipusįjį į pelkėtą krantą. Pernai šioje vietoje apsilankė tik šiek tiek daugiau kaip 300 svetimšalių. Čia susisiekti įmanoma tik valtimis, o keliautojo likimas priklauso nuo čiabuvių geranoriškumo ir svetingumo. Kelionės po Sepiko baseino regioną sunkumų bei įdomybių sąrašą būtų galima tęsti ilgai. Pasąmoniniai saugikliai signalizuoja, kad tokiose atokiose vietose natūralu jaustis nesaugiai, kilus konfliktams, neprarasti pozityvumo ir kantrybės, nesiginčyti, ginčus palikti spręsti jus lydinčiam asmeniui. Kelionės įspūdžių kokybė priklauso nuo kiekvieno keliautojo požiūrio ir elgesio. Kur aš patekau?

Pirmiausia – į unikalios ekosistemos vietą. Sepikas yra viena didžiausių pasaulyje upių pagal vandens kiekį. Jos baseinas apima Čambrio (angl. k. Chambri) ežeryną, Juodųjų Vandenų (angl. k. Blackwater), Karavario (angl. k. Karawari) ir kt. upes, o jų apylinkių bendruomenės – unikalios savo paslaptimis, pasaulėžiūra (tarkim, vietiniai mitai liudija žmogų atsiradus iš pirmapradžio krokodilo žandikaulių), šokiruojančios kanibalizmo istorijomis.

Akis į akį su galvažudžiu
Nuo kaitrios popiečio drėgmės ir vabzdžių spiečiaus slepiuosi baržoje įrengto dešimties kambarių viešbučio „Sepik Spirit“ salone – čia veikia oro kondicionierius. Prieš akis – sunkiai nusakomo amžiaus raumeningas, akylas laivo kapitonas Johnas, Karavario apylinkių, jatmulių genties (ši regione dominuoja) vyras. Rankomis jis sukioja laivo vairalazdę. „Ką skaitai?“ – netikėtai sudrumsčia tylą. Krūptelėjusi atsakau klausimu: „Ar žinote tokią Margaret Mead?“ Johnas kreivai nusišypso: „Ji laiške namiškiams 1932-aisiais rašė, kad Žemutinio Sepiko ir Juodųjų Vandenų regione sutikti žmonės buvo patys laukiniškiausi, o upė – tai uodai, krokodilai, plūduriuojantys begalviai lavonai, aplink – kanibalai.“ Iš kažkur netikėtai atsiradęs kitas jatmulis Joe – itin išraiškingo veido pagyvenęs vietinis gidas – garsiai nusikvatoja. Matydamas mano stiprų susidomėjimą ir sumišimą, bando nuoširdžiai patikinti, kad tai – praeitis, kad kanibalizmas ir galvų medžioklė (angl. k. head hunting) visiškai išnyko 7-ąjį dešimtmetį, kai Sepiko baseino regione esančios salos pasirašė tarpusavio taikos sutartį. Anksčiau kiekvienas čionykštės žemės lopinėlis buvo kraupių susirėmimų priežastis, o dabar kaimai taikiai bendrauja. Gentainiai medžioja krokodilus, gaudo žuvis, neria bilumus (tai krepšiai, kartais dėvimi tik kaip aprangos detalė), žiedžia puodus, drožinėja, gamina sagopalmių miltus, pardavinėja, keičiasi nuotakomis, tradicinėmis apeiginėmis kaukėmis, kultiniais kabliais ir kitais ritualiniais reikmenimis.

Žymios britų antropologės Margaret Mead veikalai, parašyti XX a. pirmoje pusėje, iki šiol yra tikriausiai vieninteliai informacijos apie šį Papua Naujosios Gvinėjos (PNG) regioną šaltiniai. Tai tik patvirtina, kaip stipriai ši vieta vis dar yra izoliuota. Margaret pirmoji detaliausiai aprašė Sepiko regiono (dabar geografiškai jis skirstomas į Vakarų Sepiko ir Rytų Sepiko provincijas) gentainius, jų būdą, gyvenimo stilių, keisčiausius archajinius ritualus, kanibalizmą, atskleidė tikėjimo dvasiomis paslaptis, perteikė vietinių bendravimo subtilybes, supažindino su fauna ir flora. Civilizacija čia įsiveržė 6-ąjį dešimtmetį brutaliai ir švietėjiškai: Australijos armija pradėjo kovoti su kanibalizmu, galvų medžiokle, o Kristaus tarnai ėmėsi švietimo misijos. Nuo to laiko pasikeitė daugelio genčių gyvenimo būdas, tradicijos. Būtent dėl šių permainų Joe įgijo išsilavinimą, išmoko anglų kalbą. „Ir tikriausiai gyvensiu ilgiau nei 63-ejus metus (toks PNG yra vyrų gyvenimo vidurkis)“, – sako vietos gidas. Joe – puikus oratorius ir organizatorius, vieno jatmulių genties kaimo seniūnas, buvęs mokytojas, gerai kalba ne tik angliškai, bet ir penkiomis aplinkinių genčių kalbomis (jų regione – 250), puikiai išmano vietos tradicijas, apeigas, meną. Ir... nesigėdija prisipažinti, kad per iniciacijos į vyrus apeigas dalyvavo priešų galvų medžioklėje. Geresnio grupės vedlio įsivaizduoti negalėjau! „Tikras vietinis galvažudys“, – pasidžiaugiu tylomis.

Raganos trobelė ant vištos kojelės
Vos išgirdę motorinės valties variklio ūžesį, iš tropikų lapijoje pasislėpusių trobelių ant aukštų polių medinėmis kopėčiomis žemyn virvele ima leistis vaikai, suaugusieji ir netgi senoliai. Krante – sujudimas. Visi džiūgauja, rėkauja, mojuoja rankomis. Baržos variklio garsas išduoda, kad pasirodė nelaukti prekeiviai arba svečiai. O keliautojai niekada nežino, kur sustos ir ką pamatys. Mes – taip pat. Joks telefoninis ar radijo ryšys tarp baržos ir lengvos motorinės valties, su kuria mes buvo plukdomi į atokesnius kaimus ar iki pelkėtose salose įsikūrusių bendruomenių, neveikia. Kiekvieną kelionės dieną gidai sudaro lankytinų kaimų sąrašą, bet vietiniai svetimšalių dėl įvairių priežasčių gali ir neįsileisti. Tarkim, bendruomenė gedi ar yra įsivėlusi į konfliktą. Mes sėkmingai išsilaipiname Tambunamo kaime. Džiunglių vešlume tarsi karo laivas ant paaukštinimo stovi ilgas svarbiausias kaimo statinys įlinkusiu šiaudiniu stogu. Tai – tambaranas, kaimo dvasių šventovė. Vaizdas primena raganos trobelę ant vištos kojelės iš vaikystėje skaitytos pasakos. Įspūdis – nepakartojamas!

Statinys su didelėmis išpintomis akimis ir pravira burna stebi kiekvieną atvykėlį, judantį vietos prekiautojų „alėja“. Kaukės, masyvūs būgnai, koviniai skydai, paukščių, krokodilų motyvais išgražintos ilgaliežuvės skulptūros išsprogusiomis akimis, krokodilų kaukolės. Kaimo menininkai, vyrai, stovi ramiai ir kantriai, o paklausti apie prekę atsako labai trumpai: kas pavaizduota, kada pagaminta ir savo pavardę. Tai reiškia, kad kito tokio pat daikto nėra. Plaukdami Tambunamo link buvome įspėti, kad derėtis negalima – nepagarbu. Galima tik klausti pirmos ir antros kainų. Nuo egzotiško spalvų ir raštų grožio sprogsta akys. Grožėdamiesi, čiupinėdami, klausdami pirmosios kainos, pokštaudami iriamės šventovės link. „Nepamirškite prieš įeidami nusiimti kepurių“, – primena Joe. Didžiausią iš baslių suręstą, išdžiūvusiais palmių, bananų lapais apipintą kaimo statinį saugo tik įšventintieji į vyrus. Nei vaikai, nei paaugliai, nei moterys į šią šventovę patekti negali, išimtis – retai apsilankančios moterys užsienietės. Taigi trumpam išsivaduojame iš triukšmingos, linksmos minios ir pro šiaudines virves sulendame į vidų. Prieblanda. Skirtinguose trobos galuose smilksta laužų žarijos, retsykiais pro stogą prasismelkiantys saulės spinduliai paliečia keisčiausias basliuose išdrožinėtas būtybes su nukarusiais liežuviais, krokodilų dantimis, ilgomis baltu moliu ištepliotomis nosimis ar fantasmagoriškiausias išsišiepusias kaukes. Ant ilguose trobos galuose įrengtų aukštų suolų sėdi skirtingo amžiaus vyrai – pagal klanų hierarchiją. Centre – kėdė, išdrožta kaip pagrindinės kaimą saugančios dvasios skulptūra, ant šios – kelios šakelės apvytusiais lapais. Paaiškėja, kad tai – ir galingiausios dvasios Mvajaus (Mwai) vieta, ir vadinamoji oratoriaus kėdė. Ant jos niekas niekada nesėdi. Šioje dvasių šventovėje sprendžiami svarbūs reikalai, konfliktai, prašoma, teisiama... Ir visa daroma kalbėtojui stovint prie kėdės bei daužant į ją šakelėmis. Man buvo leista pasisveikinti ir kreiptis į visus susirinkusiuosius. Stovėdama pačiame šventovės centre, apsupta čiabuvių, gamtos ir protėvių dvasių, jaučiausi priblokšta. Iki šiol ausyse skamba žemas gomurinis vyrų „hm“ po kiekvienos ištartos frazės ir palydimojo šakų pliaukštelėjimo į kėdę.
Dabartinė tambarano struktūra, palyginti su buvusia, yra pasikeitusi. Nebėra pusrūsio, kuriame kiekvienas kaimas laikydavo išdžiūvusias sugautų priešų kaukoles. Asla pakeistos medinės grindys, pro kurių plyšius šviesdavo protėvių dvasių motyvais išpieštos priešų liekanos. Tokios pat kaukolės ant baslių atlikdavo ir kaimo riboženklių funkciją.

Santykių peripetijos
Kai Joe paklausė, ar norėčiau, kad šventovėje vietiniai išpieštų veidą, akimirksniu sutikau – mat tik išlipusi ant kranto supratau, kad čia gyvena daug puikių piešėjų: dumbluoti vaikiukai nuostabiai išmargino man ranką. Du vietos menininkai dirbo visą valandą: iš pradžių tepė kelis pagrindus, kai šie pradžiūvo, skirtingo plonumo savadarbiais teptukais piešė ornamentus paslaptingai šnekučiuodamiesi. Pagrindas, natūralūs dažai stingdė raumenis, ir veidas pamažu virto egzotiška kauke.

Nebegalėjau net šnekėti. Netrukus šventovę pasiekė rėksmingi ir pikti moterų balsai. Iš aplinkinių reakcijos supratau, kad viena su dideliu virtuviniu kapokliu lauke vaikosi vyrą ir kad į konfliktą įsitraukė visas kaimas. Mes buvome tyliai išvesti ne tik iš trobelės, bet ir iš kaimo. Sėdome į motorinę valtį ir pajudėjome kitos gyvenvietės link. Įsižiūrėjusi į savo atvaizdą vandenyje atpažinau pomirtinę šio kaimo priešų kaukę. Tikėjausi, kad Tambunamo protėvių dvasios atspindys, apsigyvenęs ant mano veido, spinduliuos tik taiką ir saugos nuo Sepiko laukinių ir jų pokštų. Juk pyktis ir juokas, dvi stipriausios emocijos, taip susipynusios, kad nežinai, kada juokas gali tapti konflikto priežastimi, o pykčio proveržis peraugti į garsų žvengimą. Tada supratau, kad vietiniai – tiek vyrai, tiek moterys – labai temperamentingi ir nekontroliuojami.
Beje, nuotakas gentainiai parsiveda iš kitų klanų. Ir nepasitiki jomis iki pat menopauzės – mat manoma, kad menstruacijų kraujas yra teršalas, bjaurastis, turintis galią suteršti, išniekinti. Sergančiosioms mėnesinėmis paprastai neleidžiama liestis prie maisto, prižiūrėti daržo, kiaulių, taip pat žvejoti. Bet kokios moters fiziologinės išskyros gali sumenkinti vyro galią, vyriškumą, dominavimą. Staiga susirgę, jie gali apkaltinti moteris, kad šios į maistą buvo įmaišiusios menstruacijų kraujo. Giliai tikima, kad, norėdama atsikratyti savo vyro, moteris bandys lytiškai su juo santykiauti menstruacijų metu arba tiesiog nuodys įmaišydama šių kraujo į maistą. Vyrų ir moterų dominavimo šeimoje, bendruomenėje, nepasitikėjimo vienas kitu pavojus išnyksta prasidėjus moters menopauzei, kai jos ištikimybė vyrui, klanui įrodoma menstruacijų nebuvimu.

Lietuvio gydytojo pėdsakas
Melanezijos kanibalizmo istorijoje aptiktas ir mūsų kraštiečio pėdsakas. Žmogienos valgymas čia buvo paplitęs iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Vietinių teigimu, kanibalizmas ir galvų medžioklė nėra adekvatūs dalykai. Sepiko baseino regiono žmonės nelinkę vadinti savęs kanibalų palikuonimis, nes protėviai žmogienos esą nevartodavo. Tik... srėbdavo sriubą iš priešų kaukolių ir smegenų. Srėbalo valgymas esą buvo ritualinė apeiga – ne taip, kaip Manuso provincijoje: šios gyventojai buvo pamėgę žmogieną dėl saldaus skonio, panašaus į vištienos, prekiavo ja netgi vietos turguose. Šie kanibališki ritualai nutrūko ne tik dėl Australijos armijos įsikišimo. Įtakos tam turėjo ir 6-ąjį dešimtmetį beveik visas PNG gentis palietusi forių genties tragedija: itin daug jos narių pakirto kuru, vadinamosios juoko, drebulio ligos, epidemija. Žmogų imdavo tąsyti konvulsijos, ištikdavo juoko priepuoliai, jis nebegalėdavo kalbėti, judėti, visą sukaustydavo paralyžius, organizmas atsisakydavo virškinti maistą, visiškai degraduodavo smegenys, ir po 6–12 mėnesių žmogus mirdavo. Ši liga 1957-aisiais pirmą kartą išsamiai aprašyta ir dokumentuose užfiksuota tada jauno, 1955 m. Australijos pilietybę gavusio lietuvio daktaro Vincento Zigo. Nepatvirtintais duomenimis, jis į PNG, netoli Gorokos, buvo atsiųstas jau 1950 m. – kaip sanitarijos inspektorius. V. Zigas užfiksavo, kad beveik kiekvienais metais liga nusinešdavo daugiau kaip 250 moterų ir vaikų gyvybių. Kai iš 8000 forių liko 7000, paskelbta epidemija. Gelbėti vietinių ėmėsi Australijos, Didžiosios Britanijos, JAV medikai bei mokslininkai. Paaiškėjo, kad foriai praktikavo ritualinį kanibalizmą. Jie tikėjo, kad žmogus turi penkias sielas. O kad tos sielos lengviau atsiskirtų nuo kūno ir pasiektų protėvių žemę, mirusiojo ir gyvų gentainių kūnus jungdavo laidojimo, tai yra anapilin išėjusiojo suvalgymo, ritualu. Virtas mirusiojo smegenis valgydavo tik moterys ir vaikai. Kuru sukeldavo patogeninis smegenų ląstelių proteinas prionas. Ligos inkubacinis laikotarpis tęsdavosi net kelias dešimtis metų. Paskutinis forės mirties atvejis nuo kuru užregistruotas 2009-aisiais. Paaiškėjo, kad ji, būdama mergaitė, buvo tokio ritualo dalyvė (taigi inkubacinis laikotarpis truko beveik 50 metų). Kuru išaiškinimas yra vienas didžiausių XX a. biomedicinos mokslo atradimų. Šią ligą tyrinėję jaunas mokslininkas D. C. Gajdusekas 1976-aisiais apdovanotas Nobelio medicinos premija, prie šių tyrinėjimų svariai buvo prisidėjęs ir V. Zigas. Daugiau kaip 50 metų forius tyrinėjo ir australų gydytojas M. Alperis. Dauguma kuru epidemijos išgąsdintų PNG bendruomenių atsisakė kanibalinių ritualų. Sepiko regiono gentys atsisakė ir vienos iš įšventinimo į vyrus apeigų – valgyti sriubą, verdamą su priešų kaukolėmis. Taip baigėsi ir galvų medžioklė.

Krokodilo oda
Viena iš Sepiko baseino regione vis dar atliekamų įšventinimo į vyrus apeigų – kūno tatuiravimas krokodilo odą primenančiu piešiniu. Tikima, kad iki įšventinimo berniukų gyslomis teka motinos kraujas, ir jis sieja su gimdytojos, bet ne su tėvo gimine. Motinos giminės pareiga yra padovanoti stiprų sūnų vyro, už kurio ištekėjo, klanui. O jau 12–16 metų berniukai atskiriami nuo bendruomenės ir apgyvendinami tambarane. Čia juos, atskirtus nuo visų, 6–12 mėnesių prižiūri motinos ir tėvo broliai: šie gamina valgį, neleidžia niekur išeiti, o garbingi kaimo senoliai supažindina su genties klanų sistema, hierarchija, klano ir šeimos genealogija, istorija, papročiais, ritualais, padavimais, dainų ciklais, būgnavimo garamutais technika, paslaptimis, kaip apsisaugoti nuo dvasių, pasidalija vertinga gyvenimo ir seksualinių santykių patirtimi. Virsmo vyru finalas yra ištatuiruoti, tai yra išpjaustyti, berniuko kūną (nuo galvos iki kelių) krokodilo odos ornamentais. Tai daro motinos brolis, o šiuo ritualu esą nuleidžiamas motinos kraujas. Žaizdos tepamos kokosų aliejumi ir purvu. Joe teigia, kad berniukai nukraujuoja ar užkrečia kraują retai, bet pasitaiko. Skausmas atliekant šią procedūrą niekaip nemalšinamas, žaizdos jokiomis antiseptinėmis priemonėmis negydomos. Randai gyja kelis mėnesius, ir berniukas pagaliau tampa visateisiu tėvo klano nariu. Vyrai nemėgsta girtis ir rodyti ištatuiruoto kūno svetimšaliams, sužalotas krūtines ir nugaras jie slepia po marškiniais. Krokodilo odos imitaciją išduoda tik dėmesį prikaustančios rankos.
Mums pavyko aplankyti net septynis Sepiko baseino kaimus. Jie panašūs skurdžiomis gyvenimo sąlygomis, o skiriasi ritualais ir menu. Kiekvienos bendruomenės tambarano prieblandoje slėpėsi masyvūs garamutai, sakralinės fleitos, krokodilų kaukolės, drožtos įvairių formų ir dydžio dvasių skulptūros, gąsdinančios kaukės neproporcingai didelėmis akimis, dantų pilna iššiepta burna. Vienos – lyg žmogaus, bet liežuvis ar ištįsusi nosis primena krokodilą ar varlę, kitų pakaušis – lyg dvikojo žinduolio, bet galva primena paukščio, snapas – lyg vanago, nugara – krokodilo. Voratinkliais apaugusiose tambaranų palubėse kabojo šiaudinės natūralaus dydžio krokodilų iškamšos, o visas laukujas duris saugojo išsiskėtusios, gimdančios, galva statinio stogą laikančios moters skulptūros. Akivaizdu, kad žmogaus ir dvasių atsiradimo motyvai gentainių mene panašūs, bet raštai, spalvos, formos ir medžiagos unikalūs. Neįtikėtina, kad kiekviena kaimo bendruomenė vis kitaip vaizduoja protėvių dvasias ir saugosi nuo blogųjų gamtos jėgų. Ir daro tai labai kūrybingai. Įspūdis toks, kad, išnykus kanibalinėms apeigoms, vyrai savo fantazijas ir energiją nukreipė į drožinius, žiedinius, kitus meno dirbinius. Šie ilgainiui ne tik tapo prekių mainų tarp kaimų dalimi, bet ir atkreipė ne vieno pasaulyje žymaus kolekcininko dėmesį. Autentiškas archajiškas šio regiono menas iki šiol yra medžiojama meno žinovų prekė.