Pirmąsias savo žinias apie oralinį seksą ir lytinius iškrypimus gavau būdama maždaug 13 metų. Gyvenau nedideliame kaimelyje ir mėgavausi nekaltos vaikystės džiaugsmais. Žinoma, interneto prieš 30 metų nebuvo, o televizinės erotikos viršūnė buvo kelias sekundes trunkantis bučinys ar netyčia tarp lelijų šmėkštelėjęs krūties kraštelis. Pažangesni tėvai nebent informuodavo savo vaikus, kad jie atėjo į šį pasaulį ne iš gandralizdžio, o iš mamytės pilvelio, tačiau net patys pažangiausi nutylėdavo, kaip kūdikėliai ten pateko. Laimei, visada atsirasdavo, kas užpildydavo šią būtiną lytinės iniciacijos spragą, nors darė tai ne visada subtiliai – juk anuomet nei Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo, nei lytinio švietimo programų taip pat nebuvo.
Tą gražią, skaisčią vėlyvo pavasario dieną ėjome su drauge bei kaimyne Jadze iš stotelės ir plepėjome apie orus, mokytojus. Tuo metu pro šalį motociklu pralėkė neseniai į mūsų kolūkį atvykęs agronomas. Kilstelėjo ranką ir nurūko tolyn. Buvo labai jaunas ir gražus, tik, gaila, vedęs. Pamačiusi pagyvėjimą mūsų akyse, kaimynė Jadzė pasodino mus ant pakelės akmens ir prispaudusi rūsčiu žvilgsniu paaiškino, kad su šituo iškrypėliu geriau nebendrauti ir net į jo pusę nesidairyti, mat jis yra tikras gyvulys – deda savo daiktą žmonai į burną. Ir nelaukdama, kol atsitokėsim iš siaubo, dar pridūrė, kad kai ką panašaus bando daryti ir su slaptąja savo žmonos vietele. Apie tai Jadzė esą girdėjusi iš labai patikimų šaltinių ir laikanti savo pareiga perspėti tokias jaunas ir nekaltas mergaites kaip mes, kad žinotume, kokių būna iškrypėlių. Beje, daiktus ji vadino tikraisiais vardais, o veiksmus nupasakojo nors ir glaustai, bet su visomis būtinomis detalėmis. Jadzei nuėjus namo, dar ilgai sėdėjom ant akmens vis sukdamos savo vaizduotėje šį pornografinės juostos gabaliuką ir virškindamos informaciją, nuo kurios, tiesą sakant, mus šiek tiek pykino. Nuo tada nevadinom agronomo kitaip kaip tik „tuo iškrypėliu“, o sutikusios nudelbdavom akis ir greitai praspūdindavom pro šalį nė nepasisveikinusios. Negana to, perspėjom apie pavojų visas artimiausias drauges, ir netrukus vargšą vyruką iškrypėliu vadino pusė kaimo.
Visai kas kita buvo kaimo paštininkas. Jį labai mėgom – juk tai buvo bene vienintelis vyras, kuris iš tikrųjų domėjosi mumis nepaisydamas mūsų jauno amžiaus ir savo dėmesiu glostė bręstančią moterišką mūsų savimeilę. Gašliai lyžčiodamas lūpas, jis vadino mus pupomis, o mes atsilygindamos pravardžiavom jį žirniu. Kaskart sutikęs apipildavo mus saldainiais, girdavo mūsų moteriškėjančias figūras, o užspeitęs į tamsesnį kampą vis stengdavosi pabučiuoti, pagrabalioti krūtis ar bent paplekšnoti per užpakalį. Kaip įmanydamos konkuravom dėl jo dėmesio, bet mano draugėms sekėsi labiau nei man – pernelyg vėlai subrendau.
Prireikė ne vienų metų, kol supratau, kad tikrasis iškrypėlis ir buvo mūsų mylimas paštininkas, o vargšas agronomas – tik eilinis vyras, bandantis paįvairinti savo seksualinį gyvenimą. Slidi ta riba tarp normos ir nenormalumo. Ypač kalbant apie seksą.

Kultūra ar natūra?
Atrodytų, nieko nėra natūralesnio už dauginimąsi. Jis – gyvybės pradžia ir svarbiausia žmonijos išlikimo sąlyga. Tik turbūt joks kitas dalykas nėra taip griežtai reglamentuojamas ir nesukelia tiek diskusijų kaip lytinis gyvenimas. Nenuostabu, juk seksualinė energija – galinga jėga, nevaldoma ji tampa pavojingesnė už atominę. Tik pabandykime įsivaizduoti, kas nutiktų, jei nebūtų jokių seksualinių normų ir galėtume dulkintis kaip triušiai – su kuo norim, kur norim ir kada norim. Taisyklių reikia, bet kaip jas nustatyti? Štai pastaruoju metu daug diskutuojama apie tai, ar homoseksualumas prieštarauja žmogaus prigimčiai, ar ne. Vieni traukia vienokius skaičius ir tyrimus (kad homoseksualumo apraiškų yra gyvūnijos pasaulyje), kiti – kitokius, tik kas iš to? Juk kultūra ir prigimtis – skirtingi dalykai. „Vabzdžiai irgi vadovaujasi prigimtinėmis teisėmis, tarakonas, net ir nurovus jam galvą, toliau kopuliuojasi, bet juk mes – ne tarakonai, – sako Mykolo Romerio universiteto dėstytojas psichologas Gediminas Navaitis. – Kalbant apie prigimtį, reta žmonių, kurie yra 100 proc. heteroseksualūs arba homoseksualūs. Dauguma esame biseksualūs, tik vieni labiau linkę į vieną, kiti – į kitą pusę. Kai kurie dalykai įgimti, kai kurie įgyjami, bet akcentuodami vien prigimtines teises save pristatome kaip bandos gyvūną. Žmogus nėra gyvūnas – jis, be instinktų, turi ir protą. Seksualinis gyvenimas yra bendros kultūros dalis, tad mes privalome laikytis tos kultūros normų.“ Anot psichologo, antikinėje kultūroje homoseksualūs santykiai tikrai laikyti norma, neretai jie vertint netgi labiau nei heteroseksualūs. Spartos kariai skatinti turėti mylimuosius, mat manyta, kad už mylimojo gyvybę kareivis kausis drąsiau ir atkakliau nei už tėvynę. „Gal tada verta perkelti ir kitas to laikotarpio seksualines normas? – provokuoja G. Navaitis. – Ne paslaptis, kad gerbtinu dalyku senovės Graikijoje laikyta ir pedofilija. O štai Aleksandras Makedonietis, prasiveržęs gilyn į Aziją, užnugaryje kartu su gurguolėmis paliko visas moteris, kad šios neapsunkintų kariaunos, ir karių seksualiniams poreikiams patenkinti parūpino asilių. Įdomu, kokios reakcijos sulauktume, jei dabar pasiūlytume į misijas vykstančius mūsų karius aprūpinti asilėmis?“ Būtų visai logiška – tuose kraštuose lengvai prieinamų moterų faktiškai nėra, o vyrai turi teisę į visavertį seksualinį gyvenimą. Šlykštu? Bet kai kuriuose Afganistano kaimuose iki šiol jaunuoliai pirmajam aktui atlikti vedami pas asiles.

Na, palikim tas asiles ramybėje – juk gyvūnai šiais laikais taip pat saugomi įstatymų. Pakalbėkim apie artimesnius ir suprantamesnius dalykus – tarkim, poligamiją. Jei tikėsime statistika, bent pusė lietuvių be žmonos dar nuolat turi ir vieną kitą meilužę. Tai kodėl gi šios savaime susiklosčiusios tradicijos neįteisinti? Juolab kad poligamija daugumoje musulmoniškų šalių yra absoliuti norma, ir dėl to tos šalys, kaip matome, nežlugo. Pagalvokime be ironijos ir išankstinio kultūrinio nusistatymo apie tas vargšes meilužes, kurios daugybę metų dalijasi su mylimu vyru vienu guoliu, šluosto jo ašaras, lydi į komandiruotes, neretai netgi padeda nupirkti kalėdines dovanėles jo teisėtai žmonai ir vaikučiams, bet kažkodėl tokie gražūs abipusiai jausmai turi likti visuomenės užribyje: meilužės negali pretenduoti nei į savo širdies draugo turtą, nei į pavardę, o jam staiga susirgus, joks gydytojas neinformuos apie ligos eigą. Ir net jei mylimasis numirs, negalėsi deramai atsisveikinti – teks gedėti kur nors atokiau nuo teisėtos žmonos. Ar tai sąžininga? Keista, kad meilužėms iki šiol nešovė į galvą mintis susivienyti ir išeiti į gatves. Gal bijo, kad policijai apsaugoti jas nuo teisėtų žmonų pykčio bus sunkiau nei gėjus nuo skustagalvių?
Man asmeniškai labiau patiktų poliandrija – teisė turėti kelis vyrus, nes vienas mano poreikių nepatenkina. Niekaip negaliu rasti tokio, kuris ir pinigų uždirbtų pakankamai, ir į teatrą kartu nueitų, ir nugarą pakasytų, ir su vaikais mėgtų žaisti, ir lovoje būtų nenuobodus. Nenoriu kažko antgamtiška – pasaulyje iki šiol esama bendruomenių, poliandriją vertinančių kaip normą. O aš kažkodėl turiu užgniaužti savo prigimtį, veidmainiauti, apsimetinėti, kad vieno vyro man per akis... Manau, jei būtų priimtas poliandriją ir poligamiją įteisinantis įstatymas, lengviau atsidustų pusė Lietuvos. Štai kur link kovotojams už žmogaus teises reikėtų kreipti savo energiją.

Normos ir nukrypimai
Ieškoti logikos, kodėl laikomės vienokių ar kitokių normų, – bergždžias reikalas. Taisyklių, kurios tenkintų visus, nėra. Kas nors visada lieka užribyje. Nėra teisingų ir neteisingų vertybių, yra tik vertybės, teisingos tam tikroje kultūroje. „Mums tereikia pasirinkti, kokios kultūros normų laikytis, – sako G. Navaitis. – Per 2 000 metų Vakarų visuomenėje susiformavo krikščioniškos kultūros tradicijos. Pagal jas nei homoseksualumas, nei poligamija nėra norma, o santuoka traktuojama kaip vyro ir moters sąjunga. Šalys, įsileidžiančios kitokias normas, tikrai susiduria su multikultūriškumu. Ten, kur susilieja daug skirtingų religijų, neretai sunku atsirinkti, kas teisinga, ribos nuolat stumdomos ir plečiamos.“ Štai ir paaiškėjo mūsų homofobijos priežastis: kuo mažiau visuomenė multikultūriška, tuo tvirčiau ji saugo savo įprastas normas. Kitaip tariant, kuo bendruomenė homogeniškesnė, tuo ji homofobiškesnė. Galime laikyti tai savo trūkumu arba pranašumu – viskas priklauso nuo požiūrio. Normos suteikia ribotumo, tačiau kartu – ir saugumo. Žmogų, nejaučiantį ribų, psichologai vadina psichopatiška asmenybe, o normų nepaisanti visuomenė kelia grėsmę visai žmonijai. Bet kuo griežtesnės ribos, tuo daugiau žmonių atsiduria užribyje. Atsidūrę ten, jie kabarojasi visomis keturiomis ir bando prasmukti. Pirmas dalykas, kurį turi padaryti, – tai kitaip pasivadinti. Ne veltui dar Biblijoje pasakyta, kad iš pradžių buvo žodis. Štai imkime kad ir mūsų šaunuolius lovelasus, strikinėjančius iš lovos į lovą. Galime mužikiškai juos vadinti paleistuviais arba romantiškai – kazanovomis, donžuanais. Arba iškrypėliais. Sakote, to jau per daug? Tikrai ne. Štai medicinos enciklopedijoje perskaičiau, kad šis lytinis nukrypimas vadinamas ginekofilija arba ginekomanija. Anot apibrėžimo, jis pasireiškia, „kai vyro lytinis interesas susijęs pirmiausia su naujomis moterimis, jų „užkariavimu“. Dar vadinamas Kazanovos sindromu. Tokie vyrai nėra linkę užmegzti ilgalaikius santykius su moterimis, dažnai vengia atsakomybės.“ Jei jau tokius „tikrus vyrus“ galime laikyti iškrypėliais, tai homoseksualams visai nėra dėl ko purkštauti. Mat lytinis nukrypimas (dar vadinama parafilija) – tai lytinis elgesys, pasireiškiantis tam tikroje kultūroje nepriimtinais būdais, kitaip tariant, elgesys, peržengiantis visuomenės seksualinio priimtinumo ribas. Gal ir neklydome agronomą anuomet vadindami iškrypėliu – oralinis seksas buvo gerokai išėjęs už mūsų kaimo priimtinumo ribų... Dabar situacija pasikeitusi. Ir ne tik kalbant apie oralinį seksą. Kažkada ir masturbacija laikyta iškrypimu ar kone mirtina nuodėme. Žmonės kuria naujas taisykles arba bando jas apeiti. Anot G. Navaičio, visuomenė vis sugalvoja, kaip tam tikrus nukrypimus integruoti į gyvenimą: „Tarkim, žmogus, demonstruojantis lytinius organus parke, yra ekshibicionistas, bet darantis tai striptizo klube – normalus. Vyras, kuris paplūdimyje, pasislėpęs už kopų, stebi nuogas moteris, yra vojeristas, o tas, kuris daro tai striptizo klube, – jau normalus.“

Gerbti ar pakęsti?
Žodis – galinga jėga. Posakis: „Kaip pavadinsi – nepagadinsi“, nėra visai teisingas. Dar ir kaip gali pagadinti. Prigalvojame eufemizmų tikėdamiesi, kad su senuoju pavadinimu išnyks ir nemalonios asociacijos. Žmogus dabar sulaukia ne senatvės, o brandaus amžiaus. Ir jo sulaukęs ne miršta, bet iškeliauja anapilin. Tarkim, žodis „negras“ laikomas rasistiniu įžeidimu, jį pakeitė „juodaodis“, nors ispaniškas „negro“ ir reiškia „juodas“, kaip, beje, ir lotyniškas „niger“. Net šalys tokios yra – Nigeris ir Nigerija, bet jose negyvena nei negrai, nei tuo labiau nigeriai. Ar pakeitus pavadinimą padaugėja tolerancijos? Vargu. Beje, keistai mutuoja net ir žodis „toleruoti“. Lotyniškas „tolerare“ reiškia „ištverti, pakęsti“, bet mūsų žodyne kančia pateikiama švelniau: ten sakoma, kad toleruoti – tai būti pakančiam, gerbti kitokią nuomonę. Sakykite, ką norite, bet pakęsti ir gerbti – tai jau visai skirtingi dalykai. Dauguma lietuvių gal ir gali pakęsti gėjus, bet gerbti? Na, atleiskite! Beje, niekaip negaliu suprasti, kodėl gėjai nutarė savo orientacijos pavadinimą susieti su linksmumu (angl. „gay“ – „linksmas, nerūpestingas“). Neatrodo, kad jiems būtų labai linksma. Bent jau Lietuvoje. Aš gėjų netoleruoju, jei toleruoti reiškia pakęsti – mat galvodama apie juos jokių kančių nejaučiu. Ką ten kančių, nejaučiu jiems beveik nieko. Manau, žodžio „toleruoti“ reikšmę reikėtų praplėsti dar vienu junginiu – „būti abejingam“: šis šiuolaikinei visuomenei labiausiai tiktų. Esu abejinga, iki kalba pakrypsta apie įvaikinimą. Tada pajuntu kažkokį nerimą. Psichologas G. Navaitis sako, kad visai pagrįstą. Anot jo, įrodymų, kad vaiko vertybėms, gyvenimo būdui, charakteriui formuotis didžiulę įtaką daro šeima, netrūksta. Juokinga būtų teigti, kad lytiškumas yra kažkuo išskirtinis ir kad gyvenimas homoseksualioje šeimoje niekaip neformuoja vaiko seksualinio elgesio. Tyrimai rodo, kad net beždžionių lytiniam elgesiui svarbi kūdikystės patirtis.
Yra gėjų, kuriuos aš gerbiu. Pavyzdžiui, Rokas Žilinskas. Man patinka, kad jis atvirai kalba apie savo seksualinę orientaciją, bet neiškelia savo teisių aukščiau egzistuojančių normų. Jis nereikalauja, kad būtų pripažintos gėjų santuokos, ir sutinka, kad pakaktų tiesiog partnerystės įstatymo. Paklaustas apie teisę įsivaikinti, atsako: „Nedrįsčiau prisiimti tokios atsakomybės, nes neturiu mokslu pagrįstų įrodymų, kaip tai veiktų vaikų lytiškumą.“ Visiškai tikiu, kad sakydamas, jog niekada nejautė diskriminacijos dėl savo orientacijos, jis nemeluoja: žmogus, gerbiantis visuomenės, kurioje gyvena, normas, paprastai yra gerbiamas ir pats, o tas, kuris stengiasi tas normas pakeisti, sulaukia natūralaus pasipriešinimo.
Homoseksualių žmonių teisių gynėjai tikina, kad, kovodami su gėjų santuokomis, atrodome kaip beviltiškai nuo gyvenimo atsilikę provincialai, iškrentantys iš bendro pažangios visuomenės konteksto, bet tai irgi nėra absoliuti tiesa – iš 27 Europos Sąjungos šalių homoseksualių asmenų santuokos įteisintos tik 5, dar 11 galioja partnerystės įstatymai. Anot prancūzų filosofo Bertrand’o Vergely, homoseksualumo ir gėjų santuokos klausimus reikia atskirti. Homoseksualumą visuomenė turi pripažinti ir gerbti, turi saugoti tokių porų, kaip ir kiekvieno piliečio, privatų gyvenimą. O gėjų santuoka nėra vien asmeninis homoseksualių žmonių reikalas, nes įteisinta ji negrįžtamai pakeistų šeimos, giminystės ir paveldo supratimą. Jei jausmai yra svarbiausi, o gamtinė duotybė nėra esminis veiksnys, tai nėra jokio pagrindo drausti ir kraujomaišos.
Beje, kuo žmogus ar reiškinys toliau nuo tavęs, tuo lengviau jį toleruoti. Smagu nusifotografuoti su transseksualu kur nors Tailande. Sunkiau būtų, jei jis, pasiskolinęs tavo liemenėlę ir aukštakulnius, įsitaisytų tavo lovoje. Kaip reaguoti į keistus seksualinius savo partnerio polinkius: realizuoti juos, pakęsti ar smerkti? Psichologas G. Navaitis sako, kad intymiuose poros santykiuose reikėtų vadovautis dviem kriterijais – gėda ir malonumu. Jei tai, tą darote, jums abiem suteikia malonumo ir nesukelia gėdos, vadinasi, viskas yra normalu. O ką daryti, jei jūsų intymus gyvenimas ne visai atitinka visuomenės normas, nors jums teikia daug malonumo? Atsakymas paprastas – tiesiog nedarykite to gatvėje.