Taip pat skaitykite:
- Gimimo data gali lemti gebėjimą mylėti ir seksualinį temperamentą
- Profesionalaus plaukimo trenerio patarimai, kaip saugiai išmokyti vaikus plaukti
- Neįgalų vaiką pagimdžiusi moteris: aš jo nenorėjau paimti į rankas, net maitinti... Ar kas nors mane supras?

Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė

PAVIRTO... ŠUNIUKU
Mano trejų su puse metukų duktė jau kelias savaites vaidina šuniuką. Ryte pabudusi atbėga į mūsų miegamąjį lekuodama, valgo tiesiai iš lėkštės be šaukšto, darželyje loja, kai auklėtoja jos ko nors paklausia. Kodėl ji taip elgiasi?

Vaikams būdinga fantazuoti (maždaug iki 9–11 m.). Savo fantazijas vaikas gali reikšti žaisdamas, piešdamas. Gebėjimas peršokti tarsi iš vienos tikrovės į kitą, neegzistuojančią, padeda mažyliui augti ir išreikšti save. Kadangi žaisti yra svarbiausia vaiko veikla, per žaidimą ir reiškiasi jo fantazijos.
Gerai, kad vaikutis fantazuoja, nes gali staiga peršokti tarsi į kitą lygmenį, kitą pasaulį. Jis gali žaisti, įsijausti į šimtus vaidmenų. Sugeba kalbėti su kažkuo nematomu, keisti balso toną ir tembrą, persikūnyti į pasakos herojaus vaidmenį ir pajausti tai, ką šis jaučia. Tokie žaidimai padeda augti kūrybiškam žmogui. Mat mažyliai patys susigalvoja, ką sakys ir veiks jų vaidinami herojai.
Tačiau, kaip ir visur, yra vienas „bet“... Kartais mažylis prisiima kokį nors vaidmenį ne dėl to, kad smagu žaisti, ne praktikuodamasis, kad patobulėtų, o norėdamas „pasislėpti“ pats nuo savęs ir sprendimų, kuriuos tenka jam priimti. Vaiko gyvenime yra daug dalykų, su kuriais jis turi susitaikyti, pavyzdžiui, išeiti į darželį ir atsisveikinti su mama, nueiti į mokyklą ir ten savarankiškai ką nors nuspręsti. Yra vaikų, kurie labai nerimauja dėl savo amžiui būdingų sprendimų ir labai nenori prisiimti atsakomybės, o kartais tėvai tiesiog reikalauja kur kas daugiau, nei jie sugeba. Tada vaikas prisiima vaidmenį, kuris nereikalauja jokio fantazijos, kūrybos ar daryti sprendimo. Pavirsta, pavyzdžiui, šuniuku ir loja. Šito vaidmens neatsisako nei valgydamas, nei eidamas miegoti. Ir, atrodo, kad jo negali niekaip „paliesti“, prakalbinti, nes jis – šuniukas...

Jei mažylis pasineria į kitą pasaulį tik žaisdamas – viskas gerai, nes šis žaidimas pasibaigia, kai ateina metas valgyti, miegoti, važiuoti pas draugus. Toks vaikas dažnai užauga kūrybingas žmogus. O tas, kuriam reikia pagalbos, persikūnija neribotam laikui. Jis nefantazuoja, nekuria šuniuko gyvenimo, negalvoja, kad turi tėtį, mamą, broliukus, nežaidžia jokių žaidimų, tiesiog prisiima vaidmenį ir elgiasi taip, kaip gyvūnėlis. Mažylis taip atsiriboti nuo tikrovės gali sunkiais gyvenime periodais, tarkim, jeigu tėvai skiriasi, jei gimė jaunesnis broliukas. Apsiribojęs vienu vieninteliu vaidmeniu nenori nieko žinoti, išvengia savo amžiui būdingų veiksmų. Jis gali neskaičiuoti, nesimokyti raidžių, nes šuniukai nesimoko, tik loja arba bėgioja.

Vaikas gali pavirsti šuniuku ir dėl vadinamojo įvairiapusio raidos sutrikimo, kuriam būdingas rigidiškumas (nepakankamas ko nors sugebėjimas). Tokie vaikai nenori, pavyzdžiui, rengtis naujais drabužiais, mielai dėvi nuolatos tuos pačius drabužius, nenori mokytis naujų dalykų, jaučia didžiulį nerimą, susidūrę su naujovėmis. Toks vaikas nėra kūrybingas, jis tiksliai atlieka vieną ir tą patį vaidmenį. Ir prisiėmęs tokį vaidmenų jaučiasi saugus. Toks sustabarėjimas, vaiko atsitraukimas, išduoda jo nerimą.

Ką daryti?
Visada reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas pavirto žvėreliu. Jeigu tai tik žaidimas ir tėvams netrukdo, galima pažaisti su mažyliu. Kodėl gi ne? Tegul sau straksi, laka iš dubenėlio. Bet tai daryti labai nepatogu ir įprastai mažyliui labai greitai atsibosta.
Galima su vaiku susitarti ir pažadėti, kad nupirksite ką nors, jei parduotuvėje nelos ir jo nereikės vesti su pavadėliu. Mažylis gali pasistengti dėl dovanėlės. Na, ir, aišku, galima pasakyti, kad į parduotuvę gyvūno vestis negalima: jei nesiliaus lojęs, grįšite namo. Lai pats vaikutis renkasi, kas geriau – sėdėti namie ar eiti kartu. Jam teks priimti kokį nors sprendimą.
Bet jeigu toks persikūnijimas vargina ir peržengia visas padorumo ribas, nes visa šeima tik ir tūpčioja apie šuniuką, kuris nieko negali pats, vertėtų pamąstyti apie pagalbą, galbūt terapijos, o gal elgesio, priklauso, dėl kokios priežasties vaikas paniro į svetimą gyvenimą. Pagalbos reikia tam, kad pagaliau vaikutis vėl gyventų visavertį ir pagal savo amžių gyvenimą.

MAŽASIS MAIŠTININKAS
Mano keturmetis nuolatos mums priešgyniauja. „Nenoriu“, „neisiu“ – tai dažniausi jo žodžiai. Kad ir ką siūlytume mes ar darželio auklėtoja, viskas netinka, negerai. Viską turi daryti savaip, tarkim, jeigu grupės draugai piešia flomasteriais, jam būtinai reikia piešti pieštukais arba nepiešti apskritai. Kartais kyla mintis, kad auginame maištininką. Pasitaiko, kad neištvėrę apibarame. O gal tai ne maištas, gal sūnus nuo mažens turi tvirtą savo nuomonę? Kodėl jis taip elgiasi?

Manau, pirmiausia reikėtų atskirti vaiko maištavimą nuo savo nuomonės turėjimo, nes tai skirtingi dalykai. Kiekvienas vaikas iš prigimties maištininkas, tai formuoja vidinį „aš“, jo asmenybę. Maištininko prigimtis naudinga, kad vaikas gyvenime nepalūžtų, kad išmoktų pasitikėti savimi. Maištininko prigimtis „išlenda“ antraisiais gyvenimo metais, kai mažylis bando ir formuoja savo asmenybės ribas – siekia suvokti, kas yra jo, kas –ne jo, ką galima, o ko – ne. Tas ribas jis bando ne kaip nors kitaip, o prieštaraudamas ir „tikrindamas“, kur tie prieštaravimai nuves. Tada jis sako: „Nesirengsiu, neisiu, nevalgysiu.“ Ir tai įprasta vaiko raida. Antrąkart vaikas smarkiai maištauja kitu kritiniu raidos etapu – paauglystėje.

Gali maištauti aktyviai arba pasyviai. Aktyvų maištavimą mes ir vadiname ožiais, arba priešgyniavimu. Jį lengva atskirti, nes jei paprašysime mažylio ką nors padaryti, atsakys: „Nedarysiu“, burbės „O kodėl man?“, „O kodėl aš?“ ir t. t. Pasyviai maištaujantis elgiasi kitaip – sutinka išnešti šiukšles, bet jų neišneša, sako: „Gerai gerai, mamyte, tuoj padarysiu“, bet nepadaro. Vaikas nesipriešina, neprieštarauja mamai ir tėčiui, bet patyliukais viską daro priešingai.
Maištavimas atlieka ir neigiamą, ir teigiamą funkciją vystantis vaiko psichikai. Neigiama būna tada, kai atsiranda kraštutinumų ir mažylis maištauja dėl visko. Teigiamas maišto bruožas yra tas, kad vaikas besipriešindamas mokosi pasitikėti savimi. Kai tai išmoksta, mes ir sakome, kad jis turi savo nuomonę. Bet praktiškai nelabai būdinga vaikams iki paauglystės turėti tvirtą savo nuomonę, nes tai suaugusio žmogaus bruožas. Jeigu maištauja aktyviai, sako, kad nenori, nesutinka su primesta nuomone, bet nori derėtis, tai jau nėra užsispyrimas, o pozityvus bruožas, kai galima kalbėtis. Svarbu ir suaugusio žmogaus požiūris: jei jis gerbia savo vaiką ir su juo tariasi, bando derėtis, tai ugdo mažylio asmenybę. Juk tuomet vaikas nebijo sakyti, ką galvoja, ir ginti savo nuomonę. Didžiulė klaida yra vaiką bausti už aktyvų maištą, jam neleisti išsakyti savo nuomonės, nes gali imti manyti, kad jam tai draudžiama, ir nuomonę slėps. Tuomet vaikas auga užsispyrėlis, jis vis tiek elgiasi priešingai, bet tyliai, nedemonstruodamas savo maišto. Svarbu, kad sugebėtų pasakyti tai, ką galvoja, nors šalia ir yra autoritetų – suaugusiųjų. Jei mažylis tai sugeba, vadinai, jaučia savo vertę.

Viena didžiausių klaidų yra bendravimas su vaiku nurodančiu tonu: „Išsiplauk lėkštę“, „Pasiklok lovą“, „Apsirenk“, „Susitvarkyk.“ Nuolatos tokius liepimus girdintis atžala jaučiasi menkesnis, nes kažkas nuolat duoda įsakymus „iš viršaus“. Maža to, jei mažylis nuolatos bus neigiamai vertinamas, pavyzdžiui: „Tu murzinas it pečkurys, tau viskas iš rankų krinta, nieko nesugebi padaryti“ ir t. t., tikės tuo, ką tėvai sako, ir jausis menkas, nieko nesugebantis. O juk visi norime pagarbos, būti pagirti ir pripažinti. Sumenkintas, neturintis aukštos savivertės vaikas, tikėtina, ims maištauti.

Ką daryti?
Mokykite vaiką pasitikėti savimi. Dažnai girkite už gerus darbus. Vaikas turi jausti, kad yra tiek pat vertas, kiek ir suaugusieji. Galima juk pasakyti: „Aš paklosiu lovą, o tu susirink žaisliukus.“ Abu dirbsite ir mažylis nesijaus nuskriaustas. Deja, bet ir apie pedagogus galima pasakyti ne vien tik gerus žodžius. Jie mėgsta „iš aukšto“ žiūrėti į mokinius, būna, kad tyčiojasi, juokiasi, žemina klasės akivaizdoje. Mokinys negali atsikirsti tuo pačiu. Taip žeminamam vaikui norisi maištauti, o kuo daugiau spaudimo jaučia, tuo greičiau pradeda maištauti pasyviai. Aktyvus maištas yra geriau, nes pasikalbėjus su vaiku galima pradėti tartis. Aišku nesakau, kad su vaikais reikia visą laiką derėtis, bet kalbėti su jais reikia pagarbiai. Mūsų atžalos juk ne mažiau už suaugusius nori būti orūs. Tad svarbiausia – jauskite pagarbą savo vaikui, kalbėkitės su juo. Jeigu jis matys, kad jį palaikote, gerbiate, nemaištaus.

NAKTIES KOŠMARAI
Mano keturmetė bijo visko. Bijo miegoti tamsoje, todėl jos kambaryje paliekame įjungtą šviesą. Bijo leistis laiptais žemyn, nes už kampo gali laukti pabaisa, svetimo dėdės, su kuriuo tenka prasilenkti gatvėje. Darželio auklėtoja pasakojo, kad mūsų mergaitė nesutinka per pietų miegą užsimerkti, nes jai baisu, žaisti su vaikais slėpynių. Namuose jos niekada negąsdinome. Kodėl ji taip elgiasi?

Mažas vaikas apskritai turi daug didelių baimių. Manoma, kad jos „užkoduotos“ mūsų pasąmonėje lygiai taip pat, kaip gebėjimas kvėpuoti. Vaikai, žiūrėdami pagal amžių netinkamus filmus arba klausydamiesi pasakų, gali pradėti bijoti tamsos, gatvėje sutikto žmogaus, kuris, vaiko nuomone, „keistai“ atrodo. Mažų vaikų vaizduotė labai laki, kaip tik dėl to jie itin kūrybingi ir gali prikurti patys įvairiausių vaizdinių. Mažyliai vadovaujasi ne logika, o labiau emocijomis. Todėl jie gali jautriai miegoti, per miegus krūpčioti, o prabudę papasakoti visą ilgą sapną su puikiu siužetu. Mažųjų sapnai dažniausiai susiję su jų patirtimi, todėl jeigu vaikai vieni kitus kuo nors gąsdina, tie baubai gali sugrįžti sapnuose.

Vaikas žino, kad sapnavo, bet prabudęs vis tiek bijo sapno ir bėga į tėvų lovą, kurioje yra saugu. Antra vertus, mažylis gali ne tik sapnuodamas išsigąsti. Lakios fantazijos vaikas esant menkiausiai prieblandai „matys“ padarą po lova, už užuolaidos, po stalu.
Kartais nakties baimes sukelia per dideli tėvų reikalavimai, kurių mažasis žmogutis negali įvykdyti. Pavyzdžiui, tėvai spaudžia, kad nuo mažų dienų viską atliktų kuo puikiausiai, moko groti, piešti, skaityti, skaičiuoti, klausinėja, kamantinėja, bara už klaidas. Mažylis jaučia, kad nesugeba, ir nuolatos patiria nesėkmę. Matydamas, kad tėvai juo nepatenkinti, skaudžiai tai išgyvena ir bijo, kad tėvai jo nemylės, jeigu nebus tobulas. Tokia baimė, virtusi košmaru, dar labiau sustiprėja naktį. Košmarai ypač būdingi ambicingiems vaikams, kurie visada stengiasi būti labai geri.

Ką daryti?
Jeigu vaikas turi daug baimių, pabandykite jas išsklaidyti. Nueikite kartu į tualetą, jį apžiūrėkite ir parodykite, kad ten nieko nėra. Gali tekti tai daryti kelis kartus, kol įsitikins, kad nėra ko bijoti. Jeigu sapnuoja košmarus ir bijo likti vienas tamsiame kambaryje, palikite įjungtą lemputę, vakare apžiūrėkite kartu kambarį, kad įsitikintų, jog nieko nėra nei spintoje, nei po lova, nei už užuolaidų. Aiškinkite, kad pasakų būtybės neegzistuoja tikrame gyvenime, ir neleiskite vaikui žiūrėti netinkamų laidų, neskaitykite pasakų, kurių jis bijo. Jeigu vis dar labai bijo ir baimės trukdo jam gyventi, kreipkitės į psichologą. Kai kurios baimės gydomos keliant jų lygį. Tarkim, jeigu bijo šuns, tai pamažu reikia vesti prie šio gyvūno ir tarsi vis stiprinti šią baimę. Kai vaikas priartėja prie šuns taip, kad gali pasiekti, baimė pasiekia piką ir pradinė baimė atrodo nebe tokia baisi. Taip įveikiamos kai kurios įgytos baimės. Šis būdas netinka gydyti aukščio ar uždarų patalpų baimes, nes šia kūdikis turi jau gimdamas. Šių baimių patiems nepavyks atsikratyti, būtina specialisto pagalba.