Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas profesorius Arūnas Bukantis (51 m.) yra nuveikęs kruopštų darbą kaip Lietuvos klimato istorikas: knygos „Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI–XX amžiuose“ autorius suregistravo senovės metraštininkų ir šiandienos gamtos tyrinėtojų užfiksuotus ekstremalius atmosferos reiškinius ir gamtos anomalijas.
Labiausiai įsiminė vėsios, lietingos praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vasaros ir šiltos aštuntojo–devintojo dešimtmečių žiemos. Anomaliai šalta 1997-ųjų liepa sutapo su stojamaisiais egzaminais į Vilniaus universitetą. Kadangi jie buvo sėkmingi, galima daryti išvadą, kad blogi orai palankūs mokslams. Studijuodamas aspirantūroje Sankt Peterburge, tris šiltas žiemas sėkmingai išgyvenau nešildomame bendrabučio kambaryje.
Kas lemia pasaulio klimatą?
Be kosmogeninių (saulės siunčiamos energijos) ir geofizinių veiksnių, yra daugybė kitų – esančių arčiau mūsų. Pagrindines klimato savybes lemia geografinė padėtis (nelygu, kurioje Žemės rutulio dalyje esame: prie pusiaujo, arčiau vidutinių platumų, ašigalio, – tai lemia gaunamos saulės energijos kiekį). Dar – atstumas iki vandenynų, supantys žemynai, artimiausios vandenyno srovės, reljefas, augalija, dirvožemis ir jo savybės. Ypatingą reikšmę turi žmogaus veikla: gamtos sukurtą mechanizmą gerokai pažeidėme, pakeitėme atmosferos cheminę sudėtį, todėl dabar susiduriame su tokiais procesais, kurie ankstesniais amžiais nebuvo būdingi. Atmosferoje padaugėjo termodinamiškai aktyvių dujų komponentų: ne tik anglies dvideginio (šis pirmauja), bet ir metano, azoto suboksido, azoto oksidų, freonų, sieros oksidų... Atmosferoje jie pradėjo kauptis XIX a., o dabar iš esmės keičia Žemės spinduliuotės balanso struktūrą. Šie dujų komponentai stiprina šiltnamio efektą: Saulės energiją praleidžia, bet spinduliuojamą Žemės trumpam sulaiko, todėl priežeminiame atmosferos sluoksnyje sparčiai ėmė kilti temperatūra. Nuo XX a. pradžios pasaulinė vidutinė metinė temperatūra išaugo aštuoniomis dešimtosiomis laipsnio dalimis. Atšilimas sąlygoja ir kitus procesus – vyksta grandininė reakcija.
Ko mums tikėtis keičiantis klimatui?
Ko siekėme, tą ir turime. Dabartinė anglies dvideginio koncentracija yra pati didžiausia per pastaruosius aštuonis šimtus tūkstančių metų. Taigi ji yra nepateisinamai aukšta, klimato atšilimo procesas jau įsibėgėjęs, o viso to rezultatas – nebūtinai aukšta oro temperatūra. Keturios pastarosios žiemos Europoje buvo gana atšiaurios. Kai europiečiai kentėjo nuo šaltų žiemų, vėlyvo pavasario, kitose Žemės rutulio dalyse buvo ekstremaliai karšta. Indija, Naujoji Zelandija, Vidurinieji Rytai šiemet labai anksti patyrė 40 laipsnių karštį ir sausrą. Išvedus pasaulinės oro temperatūros vidurkį, šios anomalijos niveliuojasi, bet galiausiai matome, kad pasaulinė temperatūra yra aukštesnė už vidurkį. Tai rodo klimato atšilimą. Įvairūs regionai patiria labai ryškias anomalijas: sausros, potvyniai, šlapymečiai, karščiai, šalčiai... Net pastarieji pasireiškia jiems nebūdingu laiku. Kad ir šiemet pavasaris: sniego danga Europoje laikėsi maždaug 35 dienas ilgiau nei vidutiniškai Europoje. Tai didžiulė anomalija. Žmogaus paskatintas atšilimas jau sukėlė antrinę reakciją – atmosferos cirkuliacijos persitvarkymą troposferoje ir stratosferoje. Atmosferos cirkuliacijos anomalijos kaip tik ir lemia orų anomalijas. Taigi patiriame staigius temperatūros svyravimus tiek vasarą, tiek žiemą. Nieko nebestebina, kai žiemą gretimų parų temperatūra skiriasi 15 ar 17 laipsnių. Vasarą vis ryškesnės darosi debesuotumo, kritulių anomalijos. Tai – atšilimo produktai, šie jau gali būti vadinami klimato kaitos padariniais.
Pavojingi meteorologiniai reiškiniai pasaulyje suvokiami skirtingai. Gabrielis García Márquezas rašo, kaip Komodoro Rivadavijoje (pačiuose Argentinos pietuose) poliarinis vėjas sviedė į orą cirką. Žvejams atrodė, kad lyja liūtais ir žirafomis. Panašūs pasakojimai Europoje laikomi lakios fantazijos vaisiumi, tačiau rašytojas sako, kad europiečiui žodis „audra“ sukelia visai kitokias asociacijas nei argentiniečiams; tas pats ir dėl lietaus – jis neturi nieko bendra su iš dangaus pratrūkstančia tropikų liūtimi. Ar galima teigti, kad gyvename tarsi Dievo užantyje? Ar Lietuvoje klimato anomalijų daugės?
Gamtos anomalijų patiriame nemažai. Neturime tik dviejų tipų orų anomalijų: tropinių ciklonų ir tokių lietingų sezonų, kokie būdingi musoninio klimato sritims, kur iškritęs kiekis kritulių sukelia galingus potvynius ir pražudo ištisas teritorijas. Visko pas mus yra: audrų, viesulų, žaibų, ekstremalių karščių, šalčių, sausrų, potvynių. Ypatingos žalos padaro ir subtilus gamtos instrumentas šalnos. Klimato anomalijų daugės ir todėl, kad keičiasi situacija Arktyje, Šiaurės Atlante ir apskritai Europos–Azijos sektoriuje. Esame viso šio Šiaurės pusrutulio regiono įkaitai. Galime ir nieko bloga nedaryti, bet tie procesai jau yra įgavę lavinos pobūdį. Pernykščiai duomenys liudija, kad Arktyje liko tik 50 procentų ledo. Tokio rezultato tikėtasi apie 2060 metus. Taigi aplenkiame visas prognozes, net ir kai kurias pesimistines. Tiksliai atsakyti, kokių klimato siurprizų galima tikėtis artimiausioje ateityje, neįmanoma. Manau, jų bus įvairių.
Minėjote į dangų pakeltas žirafas. Tai, matyt, – viesulo darbas. Gamta mėgo, mėgsta ir mėgs pokštauti. Klausimas – kiek tų anomalijų ir koks jų dažnis? Kiek Žemė gyva, tiek egzistuoja ir viesulai. Štai 2011 metais amerikiečiai per vieną dieną užfiksavo daugiau kaip du šimtus tornadų. Jie praūžė pro vidurinę JAV dalį – tarp Uolinių ir Apalačių kalnų esančia Tornadų alėja. Kalbant apie tokius dalykus, būtina matyti kontekstą. Tornadas nėra išskirtinis XX a. įvykis. Aktualu – kiek jų kyla, kokią padaro žalą, kiek žmonių žūva. Skaičiai grėsmingi. Ir anomalijų, ir nuostolių, palyginti su XX a. aštuntuoju, devintuoju dešimtmečiais, padaugėjo maždaug 3,5 karto.
Vertindami pasaulio orų temperatūrą nuo XIX a. pabaigos, matome, kad pastarasis dešimtmetis yra pats šilčiausias. Tas pats pasakytina apie sausras, kritulių anomalijas. 2010 m. sausros ir karščiai alino Rusiją, dvejus metus iš eilės (2011 ir 2012 m.) – JAV, 2011 m. liūtys ir potvyniai tvindė Australiją. Arba štai 2003 metų vasarą Europoje devynias savaites laikėsi apie +40 °C. Tada nuo karščio bangos mirė maždaug 74 tūkst. žmonių – nors šalys ir turtingos, turi puikią sveikatos apsaugos sistemą... Galima įsivaizduoti, kokie padariniai būna tokiuose kraštuose kaip Indija, Bangladešas, Afrikos Sachara, nes sausros ten ypatingo masto. O šimtmečio rekordai kažkodėl pasiekiami dabar.
Ką turėtume daryti arba ko nedaryti, kad klimatas keistųsi lėčiau?
Jei mažiau degintume kuro, saikingiau vartotume elektros energiją, klimatą galbūt stabilizuotume, bet tai yra utopija, nes žmonių Žemėje daugėja, vartojimas auga. Nesakau, kad reikia mažinti pramonės apimtis. Turime efektyviau vartoti energiją. Tai – panacėja nuo visų Žemę užklupusių ligų. Privalome kaip galima labiau sumažinti į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų kiekį; plėsti miškus, žaliuosius masyvus. Japonai ir anglai žolę sėja jau net ant namų stogų. Kiekvieno mūsų indėlis akivaizdus. Tarkim, buitiniai prietaisai: vieni eikvoja daugiau elektros energijos, kiti – mažiau. Rinkimės pastaruosius. Nauji, maži automobiliai mažiau teršia aplinką. Ar būtina sėstis prie vairo, jei reikia nuvažiuoti dvi stoteles? Vilniuje, Kaune eismas nėra organizuotas taip, kad būtų galima susisiekti dviračiu: nėra takų, pritaikytų sankryžų. O pasaulyje ši transporto priemonė labai populiari.
Ne tik žmogus ir civilizacija lemia klimato atšilimą. Rašėte, kad prieš keliasdešimt milijonų metų Žemėje nebuvo ledynų, Arkties vandenyne plaukiojo krokodilų protėviai, tačiau tada šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje galėjo būti net 8 kartus didesnė nei prieš prasidedant pramonės revoliucijai.
Klimatas Žemėje keičiasi dėl įvairių gamtos veiksnių. Vienas tokių – astronominis. Su Žemės orbitos forma, Žemės ašies precesija ir t. t. susiję galingi procesai – po keliasdešimt tūkstančių metų trunkančių klimato atšilimo bei atšalimo periodų priežastis. Kita galinga jėgų grupė – tektoniniai procesai. Tai – žemynų dreifas (litosferos plokščių judėjimas), kalnodara. Žemynų dreifas lemia ir vandenyno cirkuliaciją. Toliau – atmosferos cheminė sudėtis, ją iki žmogaus eros iš dalies lėmė audringa vulkanų veikla. Prieš du šimtus milijonų metų Žemė buvo daug jaunesnė, pradėjo skilinėti iki tol egzistavęs vienintelis Laurazijos superkontinentas, vyko intensyvūs kalnodaros procesai, vulkanai išmesdavo didžiulius dujų kiekius. Dabar Žemės gelmės ramesnės, nebėra tokių aktyvių tektoninių procesų kaip prieš 20–40 mln. metų.
Ar žmonių veikla skatina vulkanus išsiveržti, lemia tektonines slinktis?
Ne viskas šiuo požiūriu yra vieša. Atliekant branduolinius bandymus, po žeme gali pasireikšti drugelio efektas. Viename Žemės kampe įvykdytas koks nors kalnakasybos darbams pravartus sprogimas gali paskatinti seismines bangas (šios rezonuoja su natūraliomis) už keliolikos tūkstančių kilometrų. Sunku įrodyti žmogaus kišimąsi į tektoninius procesus. Be to, kuriami geofiziniai ginklai dirbtiniams žemės drebėjimams sukelti. Nors šiuos ginklus naudoti draudžiama, tai gali būti daroma prisidengiant kokiais nors Žemės plutos tyrinėjimais, iškasenų paieškos darbais ir t. t. Tokių darbelių pasaulyje buvo.
1997 m. išleidote knygą „Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI–XX amžiuose“. Kaip įmanoma surinkti klimato duomenų net nuo XI amžiaus?
XI a. – netolima praeitis. Klimato istorija tokia pat ilga, kaip ir Žemės, o juk mūsų planetai – daugiau nei 4 mlrd. metų. Laikotarpis, kurį tyrinėjau, jau beveik pažįstamas: yra išlikusių rašytinių šaltinių arba kitokių, ne žmonių rašytų, kronikų. Galima remtis pelkėse nunykusių augalų arba medžių rievių, nuosėdinių uolienų tyrimų duomenimis. Esu matęs klimato istorijos darbų, atliktų kitose šalyse, tad kilo noras parašyti ir apie Lietuvą. Žinias po kruopelę rinkau iš įvairių istorinių šaltinių, kronikų. Lietuvoje (Vilniaus universitete) meteorologiniai tyrimai reguliariai atliekami nuo 1777 metų. Išvadas, kokie neįprasti gamtos reiškiniai vyko iki to laiko, galima daryti sklaidant įvairias istorines kronikas, komercines knygas. Šiose dažniausiai fiksuojamos maisto produktų kainos, o jos, ypač grūdų, akivaizdžiai informuoja apie sausras, nederliaus metus, badmečius. Beje, beveik visi badmečiai susiję su klimato anomalijomis. Augalai žūsta dėl krušos, sausros, šlapio rudens, vasaros šalnų ir t. t. Gamtos reiškiniai, sukėlę žmonėms baimę ir nuostabą, atnešę nelaimių ir ligų, nusmukdę ekonomiką ar nusinešę daug gyvybių, neliko nepastebėti senovės metraštininkų. Iš tokių netiesioginių informacijos šaltinių surinkau ypatingų gamtos anomalijų dėlionę, klimato istorijos tyrimus tęsiu ir toliau.
Ką įdomaus sau atradote rašydamas šią knygą?
Lietuvai sunkūs laikotarpiai – XVIII a. pradžia ir XIX a. trečiasis– septintasis dešimtmečiai: tada visokių anomalijų buvo ypač daug. Jos lėmė badmečius, masines epidemijas. Kartojosi labai šaltos žiemos ir labai šlapios vasaros. Žiemos speigas, vasaros liūtys, kruša sunaikindavo derlių, rudenį vėl užklupdavo lietūs, dažnai nebūdavo galima pasėti žiemkenčių. Tokie orai nualindavo ir žemdirbius.
Dar anksčiau teko aptikti labai šaltų žiemų, kai būdavo užšalusi visa Baltija. Yra įrašų, liudijančių, kad iš Rygos į Stokholmą galima nuvykti Baltijos jūra rogėmis. Pacituosiu: „1219 m. Dideli šalčiai žiemą. Lyviai ir lietuviai žygyje prieš Revelio estus: „... ėjo jie jūros ledu (...) ir pūtė priešais stiprus šaltas šiaurės vėjas, prasidėjo tokie dideli šalčiai, kad neatlaikė plikos kūno dalys; vieni nušalo nosis, kiti – rankas arba kojas, nusilupo veido oda, buvo ir tokių, kurie mirė. (...) Keletą dienų pailsėję ir atgavę jėgas, rygiečiai vėl susirinko su lyviais ir lettais ir ėjo jūros ledu, nes per stiprius, ilgai trukusius šalčius jūra storai užšalo, jie vyko į Oziliją“. Bet buvo ir labai šiltų vasarų, kai Šiaurės Lietuvoje ir Latvijoje pradėtos auginti vynuogės. Prieš 300 metų su sausromis pas mus atkeliaudavo pulkai skėrių. Sausros – Lietuvos nelaimė visais amžiais, o per pastaruosius 22-ejus metus sausringų laikotarpių ypač padaugėjo.
Kokia Arkties leduotumo reikšmė klimato kaitai?
Ledas atspindi saulės energiją. Kai jo nėra, atsiveria vanduo. Vanduo sugeria saulės energiją, ši akumuliuojama vandens masėje, vanduo įšyla ir atiduoda energiją atmosferai. Tada atmosferoje keičiasi temperatūra, kitaip pasiskirsto slėgis. Ir mes pajuntame, ką reiškia Arktis: slėgio anomalijos gali lengvai aprėpti visą Europą. Štai jums ir atšilimo padarinys – Europoje šalta žiema. Keista: ledynai tirpsta, stratosfera vėsta. Sąveika tarp troposferos žemutinių sluoksnių ir stratosferos labai sudėtinga.
Įtaką klimato pokyčiams daro ir atmosferos sluoksnių bei vandenynų sąveika. Šylant vandenynams, stiprėja audros, sausumą siaubia vis stipresni uraganai. Šiltesnis vandenyno viršutinio sluoksnio vanduo gali išskirti daugiau energijos, reikalingos galingesnius uraganus sukeliantiems konvekciniams procesams.
Ar Lietuvai turi įtakos tirpstantys ledynai?
Tirpsta ne tik Arkties, bet ir kalnų, sausumos, Grenlandijos, Antarktidos ledynai. Dėl to, kad vanduo šildamas plečiasi, ypač kyla vandenyno lygis.
Mes gyvename prie Baltijos jūros, ji jungiasi su Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynu, tad vandenyno lygio kilimo procesai aktualūs ir mums. Nuo XX a. pradžios jo lygis pakilo apie 17 cm., didėja grėsmė krantų būklei (vanduo ardo krantus), paplūdimiams, kurortams. Kol kas situacija nėra tragiška, tačiau šie procesai vyksta, vandenyno ir Baltijos jūros lygis kinta. Be to, pietinė mūsų Baltijos dalis grimzta, o šiaurinė kyla – vyksta tektoniniai vertikalūs Žemės plutos judesiai. Tad dalį mūsų krantų vanduo skalaus stipriau.
Pasaulyje per metus žaibai trenkia apie milijardą kartų. Pernai Lietuvoje buvo 40 perkūnuotų dienų. Be įprastinių, gali trenkti ir nematomi tamsieji žaibai. Kas tai?
Yra vadinamųjų sausųjų žaibų. Tai gali būti įvairių geofizinių eksperimentų produktas. Pavyzdžiui, buvo tokia amerikiečių mokslininkų grupė, kuri siūlė silpninti šiltnamio efektą paskleidžiant stratosferoje mikroskopines aliuminio adatas: šios atspindėtų saulės energiją, tad sumažėtų jos prietaka į žemės paviršių, šiek tiek nukristų temperatūra ir taip būtų pristabdytas klimato atšilimo procesas. Kadangi įsikišta į atmosferos elektros lauką, pakeista šio įtampa ir laidis, stratosferoje ir viršutinėje troposferoje ėmė susidarinėti sausieji žaibai. Jų yra visokių: kamuolinių, vadinamųjų rožančių, raketų, juodųjų.
Ar klimato kaita – didžiausia grėsmė pasauliui? O gal yra ir didesnių?
Nežinau, ar gali būti didesnė nelaimė už pražūtingas sausras ir potvynius, kai teritorija tampa nebetinkama gyventi žmogui. Turiu galvoje ištuštėjusias, dykvietėmis virtusias Šiaurės Afrikos šalis (gyvi likę žmonės buvo priversti trauktis į miestus). Arba nuolatinius pragaištingus potvynius Pietų Azijos srityse: teritorijos užliejamos, prarandama nemažai gyvybių. Pasaulyje yra ir daugiau grėsmių (apie branduolinį karą kalbame kaip apie potencialią grėsmę), tačiau klimato kaita – jau vykstantis procesas.
Yra teorija, kad klimato atšilimas gali šiek tiek paskatinti tektoninius procesus, seisminį aktyvumą, kils nestiprių žemės drebėjimų. Tirpstantys kalnų ledynai tarsi išlaisvina Žemės paviršių nuo slegiančios ledų masės, Žemės pluta tarsi nusimeta naštą, tampa nestabili.
Iš prof. Arūno Bukančio knygos „Neįprasti gamtos reiškiniai Lietuvos žemėse XI–XX amžiuose“ ir iš rengiamos naujos jo knygos apie klimato kaitą ir orų poveikį žmonėms bei įvairioms veiklos sritims.
„1202 m. Šilta žiema. (upėmis vyko susisiekimas): „... lettonai (lietuviai) su didele kariuomene leidosi Dauguva žemyn į Semigaliją. (...) Keldamiesi per upę ties Rumbula, aptiko du vyskupo žvejus, kaip plėšrūs vilkai užpuolė ir atėmė drabužius. Išrengti žvejai atbėgo į Rygą ir papasakojo, kas atsitiko.“ (Latvis H., Vartbergė H. „Livonijos kronikos“, 1991)“
„1205 m. Labai snieginga, ankstyva ir šalta žiema: „...grįžtančius į Vokietiją riterius užklupo tokie nepaprastai dideli šalčiai (1204 m. gruodžio mėn.), kad negalėjo priplaukti prie kranto, todėl laivą paliko įšalusį lede ir pėsti per Daniją vyko į Teutoniją, pasiėmę maistą.“ (Borisenkov E. P., Paseckij V. H. (...)“*
„1223 m. Sausra: „Vasara buvo tokia karšta, kad degė miškai ir durpynai. Dūmai buvo tokie tiršti, jog žmonės vienas kito iš arti neatskirdavo. Paukščiai negalėdavo paskristi, krisdavo ant žemės ir žūdavo.“ (Borisenkov...)“
„1357 m. Kenkėjų antplūdis: „...kažkokie nuodingi vabzdžiai pavasarį ir vasarą skrido iš jūros naktį, puvėsių tvaiku užteršė orą ir visa, kas buvo žalia ant medžių, sugraužė.“ (Latvis...)“
„1473–1474 m. Sausra, karščiai, badas ir maras: „...didžiai gyvoliai krito ir žmonės mirė, kaipogi neįprasta kaitra ir giedra išdegino ne vien javus ir veją, bet ir krūmus iš šaknų, pačios upys taip buvo išdžiuvusios, jog patį Nemuną ties Ragaine perbristi galėjo. Tokia giedra atvedė baisius badus ir visuomeninius marus gyvolių ir žmonių; laukuose ir pilėse, kalnuose ir giriose visur svietas mirė, it lapas krito.“ (Daukantas...)“
„1486 m.Vėlyvi pavasario šalčiai ir sniegas: „Gegužės antrąją iškrito tiek sniego, jog buvo galima važinėti rogėmis; to paties mėnesio 21-ąją dieną iškrito sniego iki pusės blazdų ir buvo baisus speigas.“ („Bychovco kronika“, 1966.)“
„1493 m. Labai šilta žiema, o pavasarį – speigai: „Žiemos vidury taip rados šilta, jog kame nekame medžiai išsprogo, pievos žaliavo, žolės žydėjo ir paukščiai lizdus suko, bet kovo mėnesį rados per 14 dienų tokie speigai, kad nudžiūvo ir apsisuko.“ („Pilnasis rusų metraščių rinkinys, 32 t.)“
„1700 m. Smėlio audros Kuršių Nerijoje: „Apie 1700 m. smėlis užpustė Priedinės kaimą su 25 žvejų šeimomis. Šis kaimas palaidotas po 50 m aukščio smėlio kalnu.“ (Buračas B., „Pasakojimai ir padavimai“, 1996)“
„1711 m. Skėrių antplūdis: „Atsirado taip pat skėrių didžiausi debesys, daug didesnis ir bjauresni, negu 1690 metais kad buvo, o kas svarbiausai visur ypač Volynėje, Baltarusijoje, Lietuvoje, kur jie užskrido ir nusileido, nieko ten nebeliko, ne tik grūdus ir varpas, bet ir šiaudus suėdė. Skrido jie kaip migla, net dangaus nebuvo matyti, dideliais būriais, įvairių spalvų: vieni būriai žali, kiti juodi, treti pilki, ketvirti geltoni. Nebuvo vietos, kur jų nebūtų buvę (...). Paskui badą atslinko vėl maras.“ (Dundulienė P., „Žemdirbystė Lietuvoje“, 1963)“
„1816 m. Audra ir viesulas lapkričio 6 d. Žemaičių Kalvarijoje: „...ligi tik priėjau Anos koplyčią, išskėčiau skėtį, mane pagavo audra. Knygos iš po pažasties iškrito, nusitvėriau abiem rankom už skėčio ir pakilau į orą (...). Perskridau karčemą, tiltą, Varduvos upę, kuri rudens metu gili esti; pralėkiau oru mažiausiai 200 žingsnių.“ (Valančius M. Raštai, 2 t., 1972)“
„1841 m. Nemuno potvynis ir ežero dingimas: „Kovo 23 d. Nemune, arti Druskininkų, įvyko nepaprastas potvynis, kuris padarė kurortui nemažai nuostolių. 17 sieksnių aukščiau Nemuno plytėjęs Saločių (Salatų) ežeras prasiveržė 14 varstų ilgio protaka, vanduo išsiliejo į Ratnyčios upelį, o paskui sugarmėjo į Nemuną, išrovė daug medžių. Po to ežeras visai išnyko ir jo dugne tais pačiais metais sėjom grikius.“ (Kirkoras A. H. „Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų“, 1995)“
„1847 m. Nederlius, badas, audros: „1847 m. Naručio ežeras padarė savotišką stebuklą. Tuo metu Vilniaus gubernijos gyventojams grėsė badas. Ištiko visuotinis nederlius. Birželio mėnesį siautėjo neregėta audra. Kelius nepravažiuojamai išvertė išrauti medžiai. Ežeras šėlo. Bangos atsimušusios į krantą, išmesdavo smulkių skanių žuvelių – aukšlių. Krante jų prikrito tiek daug, kad pakrančių gyventojai jas vežė vežimais, džiovino ir žiemą, kai kiti mirė iš bado, maitinosi, net aukšlių duoną kepė. Audros, nors jau mažesnės, žuvų šitaip išmesdavo dešimt dienų ir, kas keisčiausia, tai į vieną, tai į kitą krantą paeiliui.“ (Tai galėjo būti viesulų, siurbusių vandenį iš ežero, darbas, – aut.). (Kirkoras...)“
* Knygose esantys nurodytų leidinių pavadinimai ne lietuvių kalba čia nerašomi.
