Vilnius kviečia linksmintis pagal kolumbietiškus ritmus

Kolumbijos folkloro pažibos akordeonininko Antonio Rivaso kapeloje – vieni muzikantai. Tačiau suskambus jos lyderio akordeonui ir egzotiškai grupės perkusijai, nejučia kilnojasi kojos, ima judėti klubai ir visas kūnas – jautiesi patekęs į Karibų pakrantės šokių fiestą.

Kaitrūs ir erotiški Kolumbijos ritmai – A.Rivaso kraujyje. Baigęs Kolumbijoje matematikos mokslus, netgi tapęs profesoriumi, o vėliau - ir mokslų daktaru bei puikiu kompiuterių specialistu, A.Rivasas neatsitraukė nuo gimtosios muzikos versmės – nėrė į ją vis giliau.

Maestro prigimties šauksmo neįveikė net emigracija į Prancūziją. Čia prieš 30 metų jis įkūrė „vallenato“ muzikos grupę Monpeljė, o netrukus ir Paryžiuje. A.Rivasas kurstė savo aistrą kolumbietiškai muzikai semdamasis įkvėpimo iš žanro korifėjų Alejendro Durano, Abelo Antonio Villos, Mariano Perezo, Pablo Garcios, Emilianito Zuletos, Alfredo Guttierrezo ir daugelio kitų.

Kolumbietišką muziką grojantis matematikas ėmė traukti net dokumentikos kūrėjų dėmesį: A.Rivasas įsiamžino Prancūzijos, Olandijos, Graikijos televizininkų juostose. Jis tapo kolumbietiškos muzikos „vallenato“ ir „cumbia“ ambasadoriumi Europoje – buvo kviečiamas pasirodyti tarptautinėje „world music“ mugėje WOMEX Briuselyje, UNESCO 50-mečio iškilmėse Paryžiuje.

Kuo ypatingas šio akordeono virtuozo menas? Jo propaguojama „vallenato“ ir „cumbia“ muzika yra dievinama Kolumbijoje, bet dar menkai žinoma svetur. O juk „cumbia“ šokiai daugelyje Kolumbijos Karibų pakrantės vietovių yra netgi populiaresni už salsą!

Tai vietinių gyventojų, vergų iš Afrikos bei ispanų kolonistų kultūrų samplaikos pavyzdys. O „cumbia“ pirmtakas buvo afrikietiškas viliotinis. Šiandien šis stilius gyvuoja įvairiais pavidalais kaip instrumentinė ir šokių muzika. Ji skamba koncertų scenose, šokių aikštelėse, lauko bei uždarose kavinėse.

Dar įdomesnė „vallenato“ istorija. Manoma, kad šis stilius atsirado Kolumbijos vandenyno pakrantės vietovėje Valedupare.

Pagrindinis šios muzikos instrumentas yra akordeonas, tad ir stiliaus ištakos siekia laikus, kai Valeduparą pasiekė šis instrumentas iš Europos. Ispanų, indėnų ir afrikiečių palikuonys grojo akordeonu Valendupare nuo XIX a. pabaigos.

Iš pradžių šis instrumentas buvo naudojamas panašiai kaip būgnas senovės Prancūzijoje - skelbiant naujienas. Akordeonistas grodavo, kol susirinkdavo minia, o tada išdainuodavo jai svarbius įvykius. Ilgainiui muzikantai pakeitė šią tradiciją – ėmė pasakoti savo gyvenimo istorijas, kaupdami improvizacijos įgūdžius ir ugdydami svingo pojūtį.

Įvaldyti „vallenato“ stilių nėra paprasta dėl jam būdingų sudėtingų ritmų, akordeonistui būtino dešiniosios rankos pirštų bėglumo ir savitos akordeono partijos boso registre.

Yra išskiriami keturi „vallenato“ būdingi ritmai: „son“ – lėtas ir melancholiškas, pabrėžiantis tariamus žodžius, kitas -- su melodija suaugęs „paseo“, trečias -- greitas „merengue“ ir paskutinis --tikras virtuoziškumo išbandymas „puya“. Dar vienas ritmas „tambora“ beveik išnyko.

Nuo 15-kos metų nepaleidžiantis iš rankų akordeono A.Rivasas perprato visas kolumbietiškos muzikos subtilybes. Jis pats kuria ir aranžuoja, groja ir dainuoja „vallenato“ ir „cumbia“stiliais.

Akordeonininkas išleido tris kompaktinius diskus, bendradarbiavo su garsia grupe „Gipsy Kings“. Jis intensyviai koncertuoja visoje Europoje solo ir su įvairių sudėčių grupėmis – nuo duetų iki sekstetų.

Į Kristupo vasaros festivalį atlikėjas atvyksta su savo kvintetu. Greta tradicinių instrumentų jame išgirsime kolumbietišką „guacharaca“. Tai bambuko lazdelė arba metalinis cilindras, daužomi metalo strypeliais. Autentiškose „vallenato“ grupėse dar grojama būgnu „caja“, o moderniose naudojami kongai, timpanai, gitaros, pasirodo keli vokalistai.

Vilniečius po atviru dangumi linksmins pusiau moderni kolumbietiška kapela. Koncertas vyks rugpjūčio 18 d. 19 val.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis