„Esame susituokę su vyru jau 6,5 metų. Turime vieną vaiką – 6 metų. Noras mylėtis iš manosios pusės dingo po gimdymo. Iš pradžių turėjau priežastį - mažas vaikas, po gimdymo, pavargusi ir panš. Dabar vaikas paaugęs, vakarai pusiau laisvi, pailsiu, tačiau noras neatsirado. Ne tik savo vyrui - apskritai nejaučiu jokio potraukio vyrams. Nenoriu ir masturbuotis. Laiką mieliau leidžiu žiūrėdama kiną ar panš. Viskas pasikeičia išgėrus daugiau alkoholio. Bet tai pasitaiko porą kartų per metus. Vyras - auksinis. Iš pradžių kalbėjome, bandėme kažką keisti, dabar net nebeliečiame tos temos, nes abiems aiški baigtis - nueisiu miegoti ir viskas. Mano klausimas: ar tai gali būti hormonų pokyčiai po gimdymo (nebegrįžta), jei taip - kokių hormonų? Ar tai daugiau psichologiniai dalykai, ir man reikėtų su gydytoju kalbėtis dėl antidepresantų (juolab, kad beveik metus jaučiausi nuolat pervargusi, mieguista, nors krūvio didelio nei darbe, nei namie nebuvo)? Kraujas, skydliaukė, cholesterolis, cukraus kiekis kraujyje - norma. Yra antsvorio."
Agnė, 30 m.
V. Š. Gydymas hormonais nėra tikslingas, nes abiejų lyčių lytinis potraukis priklauso nuo vyriško lytinio hormono, o jį vartoti moterims net neįmanoma.
Seksualumo pagerėjimas pavartojus alkoholio gali byloti apie poreikį atsipalaiduoti. Bet, žinoma, alkoholis negali būti gydomoji priemonė. Antidepresantai nesutvarko psichologinių problemų ir dažniausiai mažina seksualinį potraukį. Kaip ir nematau kitos galimybės, kaip rekomenduoti psichoanalitinį situacijos įvertinimą ir po to prireikus trumpalaikę psichoterapiją. Taip pat svarbu bus įvertinti šeimos santykių harmoningumą. Dirbant analitiškai taip pat svarbu išsiaiškinti požiūrį į savo kūną, gyvenimo malonumus.
"Sveiki, turiu draugą, kuris man labai patinka, jaučiu jam stiprius jausmus, kaip meilužiui jam taip pat jokių pretenzijų neturiu. Pasitikiu juo kaip žmogumi, su juo jaučiuosi graži ir geidžiama. Tačiau nesuprantu, kodėl mano lytinis potraukis atsiranda išimtinai tik per mėnesines? Draugas man jokio spaudimo dėl mylėjimosi nedaro, taip pat neturiu jokių neigiamų nuostatų ar negatyvios patirties iš praeities, susijusios su mylėjimusi. Norėčiau sužinoti, kodėl taip yra, ir ką daryti, kad potraukis būtų ir kitomis ciklo dienomis? Gal yra kokių preparatų moteriškam libido padidinti?"
Sandra, 32 m.
V. Š. Deja, efektyvių vaistų moterų seksualumui didinti nėra. O dėl priežasčių reikia gerokai pasiaiškinti psichoanalitiškai. Kitąkart ne viskas iškart pačiam žmogui suprantama. Ypatingas dėmesys skiriamas ankstyvai vaikystei, ir ne tik psichologinės ar seksualinės traumos svarbios. Įvertinamos yra auklėjimo ypatybės, abiejų tėvų elgesys, vaidmenys šeimoje, vaiko santykis su kiekvienu iš tėvų įvairiais laiko tarpais. Tuomet taps aišku, kaip šį sutrikimą pašalinti.
„Turiu jums porą klausimų. Kiekvieną kartą, kai vaikinas į mane įeina ir pradedam mylėtis, man spaudžia pūslę, toks vaizdas, kad noriu nusišlapinti, nors prieš seksą buvau nuėjusi į tualetą. O kai baigiame, vėl viskas normaliai, nesinori į jokį tualetą. Kita problema – nejaučiu orgazmo, net kai liečiamas klitoris. Kas tai galėtų būti? Kada jis atsiras?"
Lina, 17 m.
V. Š. Visa tai reikia papasakoti savo ginekologui. Jei jis neras anatominių šios būsenos priežasčių, vadinasi, tai yra psichologinė problema. Tuomet tikslinga psichoanalitinė psichoterapija, truksianti gal 6 ar daugiau mėnesių.
„Masturbacija man panaši į išdavystę. Kaip galima jausti orgazmą, galvojant, kaip lieti kitą moterį ar vyrą, jei turi širdies draugą! Vaikino prašau, kad jis nesimasturbuotų. Jam tai nekenkia? Seksu užsiiminėjam kelis kartus per savaitę."
Julija, 19 m.
V. Š. Masturbacija nėra žalinga nei vyrams, nei moterims. Paprastai pradėjus reguliarų lytinį gyvenimą, poreikis masturbuotis išnyksta. Jei taip neatsitiko, reiškia kažkas yra negerai tarp partnerių arba vyras turi psichologinių problemų. Tikslinga abiejų partnerių konsultacija ir galbūt vyro ilgesnė psichoterapija (jei jis to pageidaus).
„Turiu bėdą, kuri mane labai slegia. Nors nesu negraži, neturiu antsvorio, gėdijuosi savęs ir savo kūno. Bijau liesti vaikiną ar išbandyti kažką naujo, nes bijau pasirodyti nemokša. Visiškai nepasitikiu savimi. Gėdijuosi su vaikinu kalbėti, kas mane seksualiai jaudina, kas patinka ir kas nepatinka. Nors lytinius santykius pradėjau 17 metų su mylimu ir mylinčiu vaikinu, su kuriuo draugavome 4 metus, vis dar gėdijuosi ir susikaustau, kai vaikinas kiša ranką už kelnaičių. Suprantu, kad tai griežto auklėjimo pasekmė. Mano mama mirė, kai man buvo 3 metukai, nuo to laiko neturėjau savo kampo, vis keisdavau gyvenamąsias vietas, gyvenau tai pas smarkiai geriantį tėvą, tai pas močiutę. Tėvas neleisdavo bendrauti su vaikinais, vulgariai kalbėdavo bjauriausiu žargonu. Močiutė nuo pat mažens, kai žiūrėdavome serialus, neleisdavo žiūrėti, kaip poros bučiuojasi, lyg tai būtų kažkas nenormalaus ar gėdingo. Pamenu, auklėtoja jau darželyje pagavusi per pietų miegą mane besimasturbuojančią, stipriai išbarė (maža nesupratau, kas tai yra, bet man būdavo malonu). Paskui masturbuodavausi namie, kai niekas nematydavo, bet visada labai išgyvendavau, kad esu nenormali, kad taip darau, kad niekas taip nedaro ir žadėdavau sau taip nebedaryti. Užaugusi supratau, kaip viskas yra, ir kad visa tai yra normalu, bet niekaip negaliu per save perlipti ir nesigėdyti visų tų dalykų."
Ieva, 21 m.
V. Š. Ko gero, daug suprantate savyje, tai yra geras pagrindas tolesnei psichoanalitinei psichoterapijai. Jos tikslai galėtų būti tokie: meilės sau, savo kūno teigiamo priėmimo suformavimas. Svarbu būtų vystyti sugebėjimą užmegzti ir palaikyti giliai artimus santykius su vyrais, atliepiantį savo ir draugo poreikius bendravimą.
