Į žolelių verslą įsisukusi Zita neturi poilsio nei vasarą, nei per Kalėdas

Tuo metu, kai bendraamžius vis dažniau ėmė lankyti mintys apie užtarnautą poilsį, Zita Mikoliūnienė (59 m.) sušaukė šeimos tarybą ir paskelbė nusprendusi įgyvendinti vaikystės svajonę.

Dailioje dėžutėje iš žolių buvo sudėtas tikras natiurmortas. Du stambūs akinami oranžiniai medetkų žiedai švelniai glaudėsi prie delno dydžio juodųjų serbentų lapo, pakraščiais driekėsi žali asiūklių siūleliai. Kitoje dėžutėje tarsi pro lengvą ryto rūką švietė plonyčiai aviečių lapai, dedešvų žiedų gniutulėliai, vingiorykščių žiedų kekės. Subtiliai pynėsi pilkšvai žalsvas, ryškus violetinis ir nuo laiko šiek tiek parudavusio popieriaus atspalviai. Žiūrėjau tarsi pažavėta. Tokia buvo mano pažintis su Zitos Mikoliūnienės arbatomis. Panašiai turbūt atsitiko ir vienam japonui. Druskininkuose viešėjęs vyras užsuko į kavinukę atsigerti arbatos ir dėl šios tarsi išsikraustė iš proto – prisispyręs ėmė maldauti lietuviškosios ikebanos pavyzdžių eksportui į Japoniją. Ponios Zitos žolelių podėliai jau po Kalėdų būna kaip iššluoti, o čia ankstyvas pavasaris: praėjusios vasaros derliaus jau nėra, naujojo – dar nėra. Šiaip ne taip sugraibytos pirmosios žolelės, ir kompozicijos išskraidintos į Tekančios Saulės šalį. Už žolelių skrydį japonas nedejuodamas paklojo tiek, kiek kainavo jos pačios. Štai tokią galią turi prekių ženklas „Gamtos galia“.

Iš voverių gyvenimo

Daugelis prieš maždaug penkerius metus verslą pradėjusių žmonių savotiškai gali būti dėkingi ekonominei krizei. Ji išjudino ir Z. Mikoliūnienę. Nors moteris turėjo gerai apmokamą ir įdomų darbą reklamos įmonėje, įtampa verslo pasaulyje kėlė asmeninį nerimą dėl neįgyvendintų svajonių. „Pamaniau, kad gyvenimas prabėgs, o aš niekad nepadarysiu to, kas man labiausiai patinka“, – sako ji. „Iš stiklinės reikia išpilti pastovėjusį vandenį, kad galėtum įsipilti šviežio“, – šmėstelėjo mintis. Tad vieną penktadienį, kai Mikoliūnų sodyboje renkasi visa šeima, ponia Zita garsiai prabilo apie savo ketinimus imtis žolelių verslo. Šeimos tarybai kilo daug klausimų, bet pritarimą ji gavo.
„Žinote, kaip būna: dirbau, auginau vaikus. Gyvenimas eina, darai, ką reikia daryti, ir net negalvoji, ko nori. Sukiesi kaip voverė rate, pasidarai kaip robotas.“ Zita norėjo tapti medike, bet, tėčio perkalbėta, pasirinko statybos ekonomikos ir organizavimo studijas. Dabar mano, kad tuos metus praleido tuščiai, bet dėl to, kaip toliau klostėsi karjera, nė kiek nesigaili. Iki reorganizacijos vienuolika metų ji darbavosi Kolūkių statybos ir projektavimo institute, vėliau blaškėsi po įvairias sritis. Pati stebisi, kad dirbo net parduotuvėje, drabužių skyriaus vedėja. Teko pabūti ir bedarbe. „Galbūt tada būčiau pradėjusi žolelių verslą, bet kaip tik grįžo iš Austrijos mano brolis Sigitas, architektas, užsidegęs pradėti Lietuvoje nuosavą verslą. Jo užmojai buvo platūs, apėmė architektūrą, renginių organizavimą, reklamą. Paprašė prisijungti, įkūrėme įmonę.“

„Labas, miela redakcija...“

Z. Mikoliūnienė sako įsitikinusi, kad įvairi darbo patirtis labai praverčia pradėjus nuosavą verslą. „Visur, kur dirbau, man labai patiko, buvo įdomu, nesijaučiau nereikalinga. Toks mano charakteris –galiu visur prisitaikyti, ir su paprastu žmogumi, ir su ministru pabendrauti.“
Pomėgį rinkti įvairias žoleles Z. Mikoliūnienė vadina savo asmenine prigimtimi. Žolininkų giminėje nebuvo, bent jau žinių apie tokius nėra išlikusių, o ji pati nuo vaikystės – vis prie žolių. Antakalnis, Vilniaus mikrorajonas, ponios Zitos vaikystės metais buvo visai kitoks nei dabar. Tėvai iš senamiesčio išsikraustė į pirmąjį Antakalnio daugiabutį – priešais buvusį „Neries“ kino teatrą. Už jo plytėjo tikrų tikriausias kaimas: mediniai trobesiai be jokių patogumų, daržai. Tiesa, daugiabutis irgi nebuvo tikros civilizacijos atstovas: gyventojai šildėsi krosnimis, vandens turėdavo pasikaitinti patys. Ir daržus sodino – tiesiog paupyje turėjo susikasę lysvių. Zitai buvo trylika, kai gimė brolis.

„Man reikėjo vaiką prižiūrėti, tai su vežimėliu – į gamtą. Sapieginė nuo namų – ranka pasiekiama. Vaiką žiūriu, žoleles renku. Grįžtu namo, palanges nukraunu. Mama labai pykdavo, kad visur džiovintų žolių pritrupinta, – prisimena pašnekovė. – Vėliau tėvai gavo kolektyvinį sodą, ten visus kraštus, kur tik leisdavo, apsodindavau.“ Pritrūkusi žinių, kaip auginti ar kur panaudoti augalus, mergaitė sėsdavo rašyti laiškų žurnalų redakcijoms. „Interneto juk nebuvo“, – šypsosi. Beje, į jos laiškus visada būdavo atsakoma.

Entuziazmas užkrečiamas
Nusprendusi, kad atėjo laikas pomėgį padaryti verslu, ponia Zita išgirdo gana daug žudomų frazių: „Nieko iš to nebus“, „Pagalvok, kiek tau metų.“ „O aš nieko negalvojau. Tiesiog pradėjau sėti, eidavau į pievas žolių rinkti, – pasakoja moteris. – Vienintelio dalyko gaila – kad iš karto, kai tik nusipirkome sodybą, neapverčiau viso savo gyvenimo.“

Penkių hektarų sodybą Molėtų rajone ponia Zita ir jos vyras Kęstutis nusipirko prieš trylika metų. „Visada labai norėjau, tik vyras prisibijojo, kad bus sunku tvarkytis. Pagaliau aš jį šiaip ne taip priveikiau“, – pasakoja moteris. Apie jokį verslą tada nebuvo nė minties. Pirko norėdami pailsėti savaitgaliais. „Gražiai pasakyta – pailsėti. Buvau paskendusi gėlėse. Puoselėdavau, prižiūrėdavau, nuolat ravėdavau. Vyras juokaudavo, kad per savaitgalį pamiršta, kaip atrodo mano veidas, nes nuolat mato tik užpakalį tarp gėlių“, – smagiai nusiteikusi prisimena pašnekovė. Kęstutis sodyboje mielu noru meistraudavo, rūpindavosi medžiais. Jiedviem nebuvo sunku įsivaizduoti savo senatvę šioje sodyboje.

Verslo iniciatyvą šeima entuziastingai palaikė. „Pastebėjau štai ką: kai imi realizuoti savo fantazijas, tai darosi taip azartiška ir įdomu, kad gali užsikrėsti ir kiti“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Pirmasis užkratą pasigavo Kęstutis – palaikė, padėdavo tvarkyti ūkinius reikalus, o galiausiai metė savo darbus ir prisijungė prie žmonos. Nuo praėjusių metų ūkyje darbuojasi dviese, o savaitgaliais triūsia visi šeimos nariai.

Mamos užsuktas verslas dar tvirčiau sutelkė visą šeimą: dukra Sigita fotografuoja produkciją ir padeda plėsti asortimentą, žentas Tomas, reklamos dizaineris, sukūrė etiketes ir interneto svetainės dizainą, informacinių technologijų žinovas sūnus Marius rūpinasi, kad ši veiktų, o jo draugė Eglė sukūrė prekių ženklo dizainą. Ponia Zita negali atsidžiaugti matydama, kad leisti laiką sodyboje labai patinka ir jos trejų metų anūkui Jurgiui. „Vaikai mumis labai didžiuojasi. Sako, jei ateitų kada sunkūs laikai, tu, mama, atsisakyk bet ko, tik neparduok sodybos“, – kalba moteris.

Du tūkstančiai lapelių

„Sunku“, – į vieną žodį pašnekovė, regis, sudeda viską. Augalus – kiekvieną lapelį, žiedelį – moteris renka rankomis, kad išvengtų priemaišų. „Vienas žoleles rinkti lengva, nes kerpi, ir jau yra ryšulėlis, o štai žemuogių lapelius skinu po vieną. Išeinu su krepšeliu ir skaičiuoju. Du su puse tūkstančio – tokia mano dienos norma. Einu namo tik tada, kai surenku.“

Priėmusi lemtingą sprendimą apversti aukštyn kojomis savo gyvenimą, Z. Mikoliūnienė ėmė darbuotis kaip užsukta – kiekvieną savaitgalį skynė ir rinko žoleles. Mansardoje pritiesusi lininių paklodžių džiovindavo augalus ir grožėdavosi – spalvomis, formomis. „Taip gražiai atrodo, tiesiog pasaka! Štai tada ir supratau, kad nedarysiu to, ką daro visi: žolių nesmulkinsiu ir į miltelius netrinsiu“, – prisiminė tada kilusią originalią idėją pašnekovė. Tiesa, abejonių buvo daug – pavyzdžiui, kad žmonės tokių žolių nepirks, nes tingės, nenorės jų patys smulkinti. Neramia širdimi pirmąkart išsiruošė prekiauti arbatomis į sekmadieninį turgelį Gedimino prospekte, o namo grįžo pritrenkta, kad sukėlė didžiulį pirkėjų susidomėjimą.

Antrasis verslo kryptį dar konkrečiau apibrėžęs sprendimas buvo nekomponuoti gydomųjų mišinių. „Norėjau, kad žmonės tiesiog atsigertų skanios arbatos“, – pakomentuoja. Pirkėjams toks požiūris irgi patiko.

Mesti pagrindinį darbą Z. Mikoliūnienė ryžosi po metų. Šeima pritarė ir kiek įmanydama palaikė, bet darbuotis sodyboje iš pradžių moteris liko vienui viena. „Draugės paskambinusios klausdavo, ar dar gyva, ar nebijau, juk gyvenu vienkiemyje“, – pasakoja pašnekovė. Tą vasarą ji pririnko daug žolelių. Kalėdinių dovanų pirkimo karštligė buvo dar vienas įrodymas, kad pasirinko teisingai: arbatas pirkėjai tiesiog šlavė nuo prekystalio. Mikoliūnai įsigijo šalimais dar penkis hektarus žemės, kad galėtų auginti ne vien tuos augalus, kuriems tinka prie jų sodybos plytinčios smėlėtos dirvos.

Darbų ratas nesustoja

Kai už lango prapliumpa lietus, suskamba ponios Zitos telefonas. „Turbūt jau ilsiesi?“ – teiraujasi draugės. „O man mansardoje reikia maišyti žoleles, sudėtas į dėžes kedenu purenu, kad nesušoktų, užrašus darau ant dėžių, sėdžiu prie dienoraščių, knygose ir internete ieškau informacijos. Sočiai turiu darbo po stogu.“

Darbo kaita – štai kas žolelių verslu užsiimančiai moteriai yra poilsis, ypač vasarą, intensyviausiu laikotarpiu. Pavargsta vagoje, eina į pievą ar mišką: žino tokių vietų, kur ne tik automobilis neprivažiuoja, bet ir žmogus neprasibrauna. Nuilsta pasilenkusi – atsistoja, eina keturiomis, priklaupia ant vieno kelio, pritūpia. Iki Joninių, kol žolelės būna kvapniausios, gražiausios ir švariausios, reikia dirbti po keturiolika valandų nuo ankstyvo ryto, nes yra žolių, kurios renkamos tik rasai dar nepradžiūvus. Lauko darbų užtenka iki pat rudens, kadangi ne visi augalai spėja sužydėti, dar kiti renkami tik rudeniop. Apie pramogas darbymečiu negalvojama, nebent vyktų koks išskirtinis renginys, spektaklis ar koncertas. Tik savaitgaliais Mikoliūnai dirba mažiau, nes suvažiuoja saviškiai, reikia pabendrauti, prie laužo ar pirtelėje pasėdėti.

Rudenį gyvenimo ritmas pasikeičia: pakuoja žoles, prekiauja mugėse visoje Lietuvoje, dažniau nueina į parodas, spektaklius, svečius. Ilsisi tik po Kalėdų – iki Kaziuko mugės. Paskui – daigina sėklas, ruošia dirvą, ravi, kaupia, purena. Darbų ratas nepaliauja sukęsis.

Kur nuveda svajonė

„Ar kada būtumėte pagalvojusi...“ – išsižioju klausti, o pašnekovė užbaigia, tarsi perskaito mano mintį: „...kad kada nors mano senatvė bus tokia sunki?“ Prapliumpame juoktis. Z. Mikoliūnienė prisipažįsta turinti daugybę idėjų, bet dėl darbų gausos nespėja jų įgyvendinti.
Ūkiniame pastate Mikoliūnai tuoj baigs įrenginėti džiovyklą, tada darbas labai palengvės, bet jo nesumažės, nes nepaliaujamai didėjanti „Gamtos galios“ prekių paklausa diktuoja savo taisykles. Arbatos nebeužtenka iki vasaros pradžios, nes labai daug dėžučių nuperkama per Kalėdas – kaip verslo dovanos, kai kurios įmonės arbatos užsako kontorų darbuotojams. Atsirado norinčiųjų tapti prekybos partneriais užsienyje. Teks plėstis.

„Niekada nenorėjome tapti fabriku“, – tarsteli pašnekovė, bet kai atsiranda santaupų, jos investuojamos į verslą. „Iki turėsime viską, ko mums reikia darbui, taip ir bus. Tada tikrai važiuosime į Kanarus, jei tik per tą laiką nebus susukęs koks radikulitas“, – pajuokauja moteris. Kad taip neatsitiktų, teks peržengti dar vieną ribą ir šiek tiek darbų patikėti kitiems. „Kiekvieną žolelę apžiūriu, kad nebūtų prilipęs koks vabaliukas ar voratinklis. O ar kitas žmogus taip sužiūrės? – dalijasi ponia Zita. – Kartais, kai labai pavargstu, kai pradeda nesisekti, supykusi prasiveržiu. Užeina momentinė depresija, bet greitai ir praeina. Dirbu, darau, mąstau, sukuosi, o visa tai vis tiek lydi dvasinis pasitenkinimas – kad mano rankų darbas suteikia džiaugsmo ir kitiems.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis