Lauros vaikystė: „Savo vaikystę Varėnoje prisimenu probėgšmais. Ryškūs tik atskiri fragmentai, o visa kita tarsi išsitrynė. Gal dėl vėliau patirtų sudėtingų ir baisių dalykų? Nuo mažumės buvau savarankiška, mat tėvai daug dirbo. Itin daug laiko leidau su močiute. Savo mamą, teisininkę, prisimenu tik triūsiančią. Liūdna ar ką skauda, vaikas lekia pas mamą. Taigi sudėtingesnės mano vaikystės dienos prabėgo teismo salėje...

Nebuvau angeliukas, maištavau, esu dėkinga tėvams už kantrybę. Laimei, jie nedraudė man namuose glausti visų nuskriaustų pasaulio gyvūnėlių. Parsinešdavau sužeistų paukštelių, vargšų katinukų, šunelių, peliukų, juos gydžiau, slaugiau. Ir dabar turiu du katinus. Vieną, iškritusį iš septinto aukšto, sulopiau iš gabaliukų. Esu gamtos vaikas, geriausiai pailsiu, pasisemiu energijos vaikščiodama po mišką, plaukiodama ežere, jodinėdama. Myliu žirgus. Kiek save pamenu, žinojau: noriu gydyti. Širdis plyšo, kai močiutė geso tiesiog ant mano rankų, o aš jos – savo gerosios, šiltosios – negalėjau išgelbėti.“

Pirmasis nusižiūrėtas berniukas. „Jo vardas – Deimantas. Gyvenome kaimynystėje. Mama pasakojo, kad Deimanto mama turėjo per daug pieno, tad krūtimi maitino ir mane, ir savo sūnų: vieną laikė vienoje, kitą – kitoje rankoje. Kai augome, lakstydavome vienas pas kitą. Buvau drovi. Rinkdavau kramtomosios gumos „Donaldas“ popierėlius, dėdavau į vokelį, parašydavau gražų laiškutį, nuskuosdavau prie draugo namo, įmesdavau į pašto dėžutę ir pabėgdavau. Kartu lankėme darželį, pradines klasės, o vėliau mūsų šeima išsikėlė, ir keliai išsiskyrė. Kai susitinkame, apie vaikystės bičiulystę nešnekame. Tikriausiai tai buvo užslėpta meilė.

Išgyvenau dvejas skyrybas, pati buvau jų iniciatorė. Pirmąkart ištekėjau aštuoniolikos metų – vos baigusi mokyklą. Dabar galiu suprasti savo išgyventų problemų priežastis, šaknis. Norėjau sutikti žmogų, kuris mane išklausytų ir suprastų. Tėvai visada dirbo. Buvau vis viena ir viena. Jaunystėje mama saugojo kaip savo akį. Tik tėtis suprasdavo jaunatviškus polėkius. Mane traukė ne šokiai, vakarėliai, o ekstremalūs nemergaitiški užsiėmimai: jodinėjimas, greitis, sportinis šaudymas. Kaip norėjau motociklo! Mama kirto: „Pirksi motociklą, pirk ir karstą.“ Ji – teisinga, bet labai griežta. Giminė maža, turiu tik vieną pusbrolį, su kuo pasikalbėti? Šnekėdavausi su gyvūnais. Nuo mažens supratau: kuo didesnė šeima, tuo smagiau. Tad labai džiaugiuosi augindama dvi dukteris. Joms stengiuosi duoti visa, kas geriausia. 22-ejų Greta studijuoja teisę, trylikametė Martyna – moksleivė.“

Jis supainiojo telefono numerį. „Su pirmuoju vyru susipažinome keistai. Vieną dieną namie suskambo telefonas. Atsiliepiau. Vaikinas ne ten pataikė. „Jūsų malonus balsas“, – pasakė. Užsimezgė pokalbis. „Norėčiau šio gražaus balso savininkę pamatyti“, – tarė atsisveikindamas. Eidavau su šuniuku pasivaikščioti, sutarėme susitikti. Bendravome, susituokėme, gimė dukrytė. Iš pradžių gyvenome su vyro mama, ji padėjo auginti Gretutę. Dukra ir dabar, nors mokosi ir dirba, vos radusi laisvesnio laiko skuba pas močiutę.

Kartu išgyvenome penkerius metus. Paauginusi Gretą, įstojau studijuoti medicinos, teko važinėti į Vilnių. Kodėl išsituokėme? Matyt, nebuvome subrendę darniai santuokai, nors esu užaugusi stabilioje šeimoje. Skirtis nemalonu, bet geriau vienatvė nei dviejų tyla, konfliktai. Pasirinkau ramybę. Skyrybos nėra tragedija ar gyvenimo pabaiga. Būta gražių akimirkų, turiu puikią dukrą, išmokau tam tikras pamokas. Už tai pirmam vyrui esu dėkinga.“

Sustabdė lekiančią į traukinį. „Antrasis sutuoktinis buvo pirmojo draugas. Jis netikėtai išdygo, kai skyrėmės. Lėkiau į traukinį, skubėjau į Vilnių, į studijas. Galva panirusi, žemė slysta iš po kojų, jaučiausi niekam nereikalinga. Eidama per gatvę vos nepapuoliau po automobiliu. Sucypė stabdžiai. Atidaręs langą vairuotojas pradėjo burnoti: „Ot, blondinė, lenda po ratais!“ Ir tik ups – matytas žmogus! „Sėsk, matau, kad negerai, tikriausiai vėl pykotės.“ – „Nesipykstame, tik mes jau nebesame pora. O man reikia mokytis, vaikas paliktas kitiems prižiūrėti. Nebegaliu tiek daug panešti, būtinai turiu baigti studijas.“ Jis pasisiūlė pavėžėti iki Vilniaus. Visą kelią neužsičiaupiau. Išsipasakojau, palengvėjo. Jis tepasakė: „Žinojau, kad taip bus. Draugai geriau vienas kitą pažįsta.“ Aš daug ko nemačiau, tuo metu buvau labai patikli ir naivi, tik norėjau greitai sukurti savo šeimą, tad ir susižavėjau pirmu taip keistai pasitaikiusiu vaikinu.

O sunkiu metu dangus pasiuntė jo draugą – kaip psichologą. Bijojau likti viena su vaiku. Žinot, provincija, svarbu ir tai, ką žmonės pasakys. Dukrytei buvo penkeri, mano kalbos sukosi tik apie ją. Supratęs, kokia svarbi man yra Greta, mano širdį pasiekė per vaiką. Labai gražiai su ja žaisdavo, į cirką, zoologijos sodą, teatrą vesdavo. Mažutė vis klausinėdavo: „Kada atvažiuos?“ Pats augo didelėje darnioje šeimoje, mylėjo vaikus. Tik mes kažkaip viską sugadinome – likimo pirštai mane stumdo ne taip. Porą metų draugavome. Gyveno apsuptas gamtos – šalia Ūlos ir miško. Man tai prilygo rojui. Maniau, galėsiu auginti gyvūnus. Susituokėme. Matydama, kaip nuoširdžiai jis myli mano dukrytę, troškau antro vaiko. Labai išgyvenau dėl nesėkmingų nėštumų. Ir vis dėlto pavyko pastoti. Tiesa, beveik visą laukimosi laiką gyvenau ligoninėje.“

Akistata su mirtimi. „Dėl komplikuoto nėštumo vilniečiai gydytojai planavo atlikti cezario pjūvį. Likus porai savaičių iki gimdymo, nuvažiavau į Varėną aplankyti tėvų. Ir netikėtai pasidarė bloga. Patekau į ligoninę. Toje ligoninėje mokydamasi atlikinėjau praktiką, pažinojau gydytojus, jais pasitikėjau. Mane tikino: „Pagimdysite natūraliai.“ Gimdymas truko tris paras, patyriau komą, klinikinę mirtį, bet medikams priekaištų neturiu. Jie padarė viską, kad išgelbėtų mane ir dukrą.

Atsimenu, kūną varstė nežmoniškas skausmas, negalėjau prie savęs net prisiliesti. Trečią parą buvo nuspręsta skatinti gimdymą, nes prasidėjo vaisiaus vandenų uždegimas. Esu medikė, žinau, ką tai reiškia: vaisiaus vandenys virsta geliu, vaikas pradeda dusti. Nuo žiauraus skausmo trūkinėjo sąmonė. Pamažu jis ėmė lėgti, kartais ir visai išnykdavo. Supratau, kad tai labai negerai. Pagaliau skausmas dingo, sąmonė išsijungė, lyg kino juosta prabėgo gyvenimas, o aš, regis, kažkur išplaukiau. Lyg girdėjau ar pasąmonė sakė, kad kūdikio netekau, jis paliekamas likimo valiai. \

Gydytoja puolė gaivinti manęs. Ir štai aš save matau iš aukštai, iš operacinės kampo: guliu, gydytojas stovi ne su chalatu, o vienmarškinis ir mane muša, tranko per skruostus. Stebėdama tą reginį jaučiu, kad grįšiu, pasikelsiu. Tarsi svarstau: „Palaukit, aš pasikelsiu, nustokit trankę, kodėl mane taip stipriai mušat?“ Kai grįžau, atgavau sąmonę, gydytojas pasakė, kad viena koja buvau anapily. O dukrą jie tiesiog išlupo. Tai mačiau būdama atsiskyrusi nuo savo kūno. Gimė melsva. Dabar Martyna, manau, jaučia mano meilės perteklių. Greta taip pat labai laukė sesutės. Atbėgo į palatą su bendraklase, ant petukų – kuprinės, stovi, ir abiem ašaros rieda. Po to įvykio aš ypač stipriai jaučiu žmonių energiją.“

Antrosios skyrybos. „Antrųjų skyrybų priežastimi laikau mūsų ilgą išsiskyrimą. Kai Martynai suėjo keturi mėnesiai, jis išvyko į Angliją dirbti. Buvo nelegalas, per penkerius metus nė sykio negrįžo namo. Dukrytė buvo jautri, nuolat verkdavo. Užsiauginau ją viena, padėjo kaimynų mergaitė. Ateidavo, sakydavo: „Teta, jūs pamiegokit, aš pavežiosiu Martyną po kiemą.“ Vyresnėlė baigė muzikos mokyklos fortepijono klasę, aš pati dirbau per kelias darbovietes. Pavargau sukdamasi su dviem vaikais, bet nesiskundžiau. Nors vyras stengėsi dėl šeimos, atstumas mus atitolino.

Bendravome laiškais, skambučiais. Jis grįžo, santykiai atšalo. Ekonominė krizė, visko mažėjo, prasidėjo irzlumai, piktumai. Dirbau nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, norėjau sukurti šeimos verslą, bet vyras nepalaikė. Gal ir jis jautėsi pavargęs? Gražiai pasėdėjome, šiltai prisiminėme savo draugystę ir... nutarėme skirtis. Stengiausi būti stipri, neparodyti, kad man skaudu dėl dukrelių.“

Šalia Baikalo šamanų. „Dirbdama kosmetologe susidomėjau kūno psichologija. 2005 m. patekau į kursus, juos vedė J. Šubina – dėstytoja psichoterapeutė iš Sankt Peterburgo. Jos mokslas mane sudomino, pradėjome bendrauti, Lietuvoje perėjau keturias studijų pakopas. Baigiamąjį praktinių užsiėmimų kursą Baltijos šalių medikams mokslininkė organizavo Baikalo ežero supamoje Olchono saloje. Kai nuvykusi ten pamačiau, kur gyvensime, pakraupau: kaip aš čia išliksiu? Laukinė gamta, jokios civilizacijos, net elektros nėra. Teritorija, kur buvome apgyvendinti, aptverta aukšta tvora nuo žvėrių. Maudaisi lediniame, labai švariame Baikalo ežere, valgai čia pat pagautas žuvis ir laukuose surinktas žoleles.

Po dviejų parų prasidėjo raudos. Negalėjau liautis. Tą vakarą įėjo juodas katinukas, susirangė ant mano lovos ir nesitraukė visą buvimo laiką. Parą nesikėliau. Dėstytoja pasakė: „Tu vienintelė taip greitai perimi mano mokymą. Tavyje labai daug visko susikaupę, rauda yra valymasis. Gamta mums padeda išsivalyti sielas. Netramdyk. Ir miegok, kiek panorėsi.“

Dvi savaites bendravome ir su vietos šamanais, lankėme jų apeigų vietas. Po gimdymo buvo įvairių sveikatos sutrikimų, genetiškai esu paveldėjusi aukštą kraujospūdį, gėriau jį reguliuojančius vaistus. Ir štai patenku pas močiutę, kuri puikiai sutaria su šamanais. 98-erių metų pypkę nuolat papsinti buriatė išklauso mano pasakojimą apie aukštą kraujospūdį ir sako: „Nesąmones šneki.“ Tada paruošė man žolių antpilo. Penkis vakarus ėjau pas ją to skysčio gerti. Kraujospūdis susireguliavo, metus nereikėjo vaistų, bet pradedi dirbti, vėl prisisiurbi svetimų bėdų, išgyvenimų. Pervargstu, kelias dienas nemiegu, sapnuoju man atsivėrusį asmenį.“

Stoiškai išgyventi dukters ligą. „Didžiulį sukrėtimą patyriau, kai vyresnėlę ištiko diabetinė koma. Buvo praėję nedaug laiko po mano kelionės į Baikalą, tad šią situaciją pajėgiau išgyventi stoiškai. Kai gydytojai man apie tai pasakė, tris valandas negalėjau žodžio pratarti. Atrodė, šneku, bet manęs niekas negirdi, nėra balso.

Duktė kaime leido vasaros atostogas. Močiutė paskambino pasakyti, kad jai nepatinka Gretos elgesys. Esą guli apatiška, nelaiminga, irzli. Kai mergaitę pradėjo troškinti, močiutė su tėčiu ją parvežė į Varėną. Iškviesta gydytoja patarė skubiai gabenti į ligoninę, čia ir buvo aptiktas pirmojo tipo diabetas. Keturiolikmetė Greta grimzdo į diabetinę komą. Reanimacijos automobilis pervežė ją į Vilnių. Tris paras praleidome Santariškių klinikų Reanimacijos skyriuje, o vėliau buvome pervežtos į Kauno klinikas. Žinią apie dukters ligą perviriau savyje, grįžau prie savo mokslo. Žmonės su šia liga gyvena, tik reikia pakeisti gyvenseną, susidraugauti su liga.

Akistata su mirtimi ir dukros bėda mane gerokai pakeitė. Pradėjau kitu kampu žvelgti į gyvenimą, matyti tai, kas svarbiausia, išmokau atsiriboti nuo nereikšmingų dalykų. Pastebiu labai daug merkantilinių žmonių. Kai pradeda iš musės daryti dramblį, teikti reikšmę smulkmenoms, galvoju: „Dieve mano, jūs nematę tikros bėdos ir nelaimės.“

„O kur žmonių likučiai?“ „Esu patyrusi avariją. Turiu nuodėmę – mėgstu greitį, bet ir ne vieną angelą sargą. Pakelėje sustoję žmonės vieni kitų klausinėjo: „O kur žmonių likučiai?“ Sėdžiu ant šlaito kitoje kelio pusėje, mostaguoju kojomis, moju ranka: „Laba diena, čia aš!“ Iš mėgstamiausios tėvelio mašinos liko metalo krūva.

Važiavome su drauge, abi atsipirkome išgąsčiu ir sumušimais. Pavasaris, tėvelis buvo pakeitęs padangas. Pašalę, šlapdriba, plento paviršiumi sūkuriavo sniegelio dulksna, apačioje – ledas. Netoli Druskininkų šalia Merkinės yra nuokalnė ir posūkis, čia mašina tapo nevaldoma, čiuožiau ir nuo šlaito pasinešiau į mišką. Staiga – smūgis. Šmėsteli vaizdas: į tą patį automobilį lipa vyresnioji duktė Greta. Mašina vertėsi kelis kartus ir stogu žlegtelėjo ant žemės. Draugė išsikeberiojo per išdužusį galinį langą, o aš sėdžiu, užpakalis į viršų, galva žemyn, mėginu išsikrapštyti iš diržo. Matau: pabirę riešutai, tėvo įrankiai.

Prabunda pedantės instinktas: pradedu viską rinkti, tvarkau, švarinu mašiną. Girdžiu, kažkoks vyras rėkia: „Lipkit greičiau lauk, žiežirbuoja, benzinas laša, galit sprogti!“ Ilgai mąsčiau, ką reiškia per avariją patirtas regėjimas. Spyris, perspėjimas, kad atsargiau vairuočiau, nes va koks gali būti padarinys, kas gali laukti tavo atžalų? Ačiū Dievui, tos mašinos nebebuvo galima suremontuoti – dukra į ją nebeįlips.“

Įkvėpusi filmą „Amaya“. „Kai susipažinome su režisieriumi M. Martinsonu, mano arkliukas buvo masažai. Šia sritimi labai domėjausi, tuo metu mokiausi ir kūno psichologijos, buvo įdomu, kaip įgytas žinias galima pritaikyti gydomojoje kosmetologijoje, darant masažą. Studijavau reiki techniką, gydymą prisilietimais, atpalaidavimo, išbalansavimo, įvedimo į transo būseną liečiant tam tikrus kūno taškus ir t. t. galimybes.

M. Martinsonas mane atrado per savo kolegę – mano klientę. Buvau grįžusi iš Baikalo, pakylėta ir kupina energijos. Mokėjau nusibraukti problemas. Dabar masažo nebedarau dėl rankos operacijos. Dirbu viename medicinos centre, mezoterapijos ir aknės gydymo srityje: atlieku kraujo plazmos procedūrą, kai odai atjauninti, atnaujinti naudojamas paties žmogaus kraujas. Šią vadinamąją vampyro procedūrą mėgsta kino žvaigždės Angelina Jolie, Kim Kardashian. Ir pati esu ją išmėginusi.

Tąsyk režisierius man atrodė pavargęs, sutrikęs, besiblaškantis. Daug šnekėjomės. Jis pradėjo domėtis gydomuoju masažu, klausinėjo apie Baikalą. Žiūriu, žmogus pats bando tapti masažuotoju. Juokais paklausiau: „Turbūt keisite profesiją?“ Ir ką gi – Marius išvyko į Tailandą pasimokyti masažo technikos. Kai grįžo, keitėmės žiniomis, praktikavomės. Jis darė man tailandietiškus taškinius masažus. Kartą pasakiau: „Kodėl nėra filmų apie įdomias, gražias profesijas? Ekrane vien šaudo, gaudo. Kiek galima stebėti tą smurtą?“ Jam gimė mintis sukurti filmą „Amaya“. Vėliau nepavyko išsisukti nuo televizijos reporterio – buvo parodytas reportažas apie tai, kokia paslaptinga moteris įkvėpė M. Martinsoną sukurti šią juostą. Netyčia tapau mūza (juokiasi)! „Amayos“ kadruose matau savo gyvenimą.“

Laisvas paukštis. „Esu laisvas paukštis. Sutinku įdomių žmonių, man žiauriai patinka mano darbas. Klientas pasakoja savo išgyvenimus, aš jam patariu. Po savaitės skambina: „Žinai, Laura, man pasisekė. Ačiū už patarimus – labai pravertė.“ Kiek vienišų, užsisklendusių, neturinčių su kuo pasikalbėti žmonių! Taip, gaištu savo laiką, bet vis dar tikiu, kad gėris grįžta dvigubai. Svarstau: „Įdomu, kas man grįžo dvigubai?“ Gal gerus dalykus ne visada pastebime, įvertiname?

Kai nedirbu, mėgstu pabūti viena – vis dėlto nuo žmonių pavargsti. Niekada to neparodau, įsivažiavusi į darbą nuovargio nejaučiu, bet kartais klientas sako: „Esat liūdna.“ Savaitgaliais užsidarau su knyga arba traukiu į gamtą, lekiu jodinėti. Savo žirgo neturiu (geros mergaitės paskolina), bet apie tokią laimę svajoju. Ar pati esu gera mergaitė? Nemanau. Man reikia susitupėti. Kartais norisi stabilumo, ramybės, pagalvoju apie gražias šeimas – nemažai tokių pažįstu. Norėčiau savo erdvės – žolyno, daržo, sodo, gėlyno, šuniuko... Kad grįžusi po darbo galėčiau užsidaryti nuo žmonių savo kieme, sukišti rankas į žemę. Gal sutiksiu vyrą, ir su juo visa tai sukursime?“

Nuotrauka ir stilius – Redos Mickevičiūtės. Makiažas ir šukuosena – Viktorijos Barkauskaitės.

Akistata su mirtimi ir dukros bėda mane gerokai pakeitė.

Kai nuvykusi į Olchoną pamačiau, kur gyvensime, pakraupau: kaip aš čia išliksiu?

Vis dar tikiu, kad gėris grįžta dvigubai.

Pati esu išmėginusi kraujo plazmos procedūrą.