J. Statkauskaitė pasakoja, kad ją nuo mažens traukė grožis ir elegancija. Vaikystėje žiūrėdama senovinius filmus svajodavusi, kokia moterimi taps, kai užaugs. „Labai norėjau, kad mano darbas būtų susijęs su grožio kūrimu. Užaugau tokioje aplinkoje, kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas detalėms: baltos nertos servetėlės arbatos puodeliams ir vazoms, balti nėriniais dekoruoti pagalvių užvalkalai, baltos siuvinėtos nosinaitės – viskas iš vaikystės“, – prisimena.
Bet mama, chemijos inžinierė, per daug rankdarbiais nesižavėjo. O štai močiutė buvo auksinių rankų siuvėja ir siuvinėtoja: mados žurnalus užsisakydavo iš Rygos ir siūdavo nuostabias sukneles dukroms bei klientėms. Mama Jurgitai yra sakiusi, kad trauką siūti mergaitė paveldėjo iš močiutės.
Atėjus laikui rinktis aukštesnius mokslus, Jurgita mąstė apie mados dizainą, bet mama nepritarė. J. Statkauskaitė pamena, kad tuomet, 1998 metais, į rankas pakliuvo straipsnis apie sparčiai kylančią žvaigždę – dizainerį Juozą Statkevičių. Jo pasakojimai, suguldyti laikraščio puslapiuose, padrąsino merginą ir jos žvilgsnis užkliuvo už Kauno menų kolegijos, kurioje, prieš stodamas į Vilniaus dailės akademiją, studijavo J. Statkevičius. Žengti tokį žingsnį nusprendė ir Jurgita.
Išvažiavusi studijuoti į Kauną, J. Stakauskaitė ten užsiliko visą dešimtmetį. Baigusi Kauno menų kolegiją, ji įgijo drabužių dizainerio specialybę, o stojimą į Vilniaus dailės akademiją pakeitė darbas Kauno moteriško apatinio trikotažo fabrike. Tapusi dizainere konstruktore, naujoji modeliuotoja susipažino su moteriško apatinio trikotažo ypatumais.
Po kurio laiko dizainerė ėmėsi individualios veiklos. Ji pristatė pirmąją kolekciją, dirbo su Lietuvoje gerai pažįstamu projektu „Olialia“. Bendradarbiavo su gimtinės grožio konkursais, netrukus atidarė ir individualių užsakymų saloną Vilniuje.
Jurgita sako, jog pagal užsakymą pasiūtas apatinis trikotažas – ne pigus malonumas: „Viskas, kas yra kuriama pagal individualų užsakymą, kainuoja daugiau nei įprasta, kadangi tai yra vienetiniai darbai.“ Tokių gaminių kaina skaičiuojama atsižvelgus į pasirinktas medžiagas bei darbo valandas, per kurias buvo pagamintas modelis.
Šiandien Jurgita gyvena Jungtinėje Karalystėje, Londone. Išvykti paskatino noras semtis patirties, tobulėti. Londoną J. Stakauskaitė vadina „The city of the world“ (pasaulio miestu): ten gyvendama ji gali lankyti pasaulinio pripažinimo sulaukusių menininkų parodas, muziejus, dalyvauti su savo veikla susijusiuose mokymuose ir seminaruose. Jurgita sako: „Su malonumu įgautomis žiniomis dalijuosi ir Lietuvoje – rudenį pristatau garsaus italų dizainerio Valentino Garavani mados dirbtuvėse išrastas drabužių dekoravimo technologijas.
Nors gyvena Londone, iš Lietuvos kilusi dizainerė bendradarbiauja ir kuria Rytų Europos bendrovėms, eksportuojančioms savo gaminius į vakarus. „Mano darbas kūrybinis, tad galiu dirbti per atstumą. Gyvendama Londone esu arčiau naujausių mados vėjų. Čia didesnė rinka, o tai padeda geriau suvokti klienčių iš Vakarų poreikius bei pageidavimus“,– dėsto Jurgita.
Paklausta, ko trokšta moterys, J. Stakauskaitė pasakoja apie skirtingus tipažus: „Yra moteris ledi, yra moteris meilužė , yra moteris mama, namų šeimininkė. Yra mergina, moteris ir brandi moteris. Pagal šiuos kriterijus skiriasi ir poreikiai: ledi rinksis eleganciją bei patogumą, meilužė – dizainą, mama – funkcionalumą. Todėl, kuriant bet kuriai kompanijai labai svarbu žinoti, koks yra klientas.“
Sukurti unikalų apatinį trikotažą Jurgitos prašydavo ir vyrai, norėdami pamaloninti savo mylimąsias. „Vyrai kreipdavosi gana dažnai. Kurdama pagal jų užsakymus supratau, kad tai, kas patinka vyrams ir tai, ką renkasi moterys, norėdamos patikti jiems, yra du skirtingi dalykai“. Anot dizainerės, poros turėtų bendrauti atviriau ir nuoširdžiau.
Vienu akivaidžiausių skirtumų tarp Lietuvos ir užsienio klientų Jurgita įvardija amžių: „Vargu ar Lietuvoje pamatysi 80-ies metų klientę apatinio trikotažo salone, kuri sau rinktųsi naują komplektėlį. Mūsų senjorus retai išvysi ir vakarieniaujančius restoranuose, besigražinančius salonuose. Vakarų senjorai leidžia sau džiaugtis gyvenimu, kadangi turi tam ir laiko, ir galimybių“.
Pasak J. Statkauskaitės, dizaineris yra kūrėjas, svajotojas: kiekvienas, kuris pasirenka tokią specialybę, turi svajonę ir kuria tam tikrą produktą. Paklausta, ar neketina žengti į viršutinių drabužių, aksesuarų mados, parfumerijos bei kosmetikos pasaulį, Jurgita sako: „Produktai, papildantys prekinio ženklo liniją, – tai rinkodara. Ar apsiribosiu apatiniu trikotažu, priklausys nuo mano rinkodaros komandos.“ Produktas, kad ir koks jis būtų, pagrindinis ar papildantis, turi ne tik pardavimą didinti, bet ir tarnauti žmogui, būti kokybiškas. „Manęs nežavi, kai kolekcijas kurti imasi dainininkės, manekenės arba kai automobilių gamintojas „Porsche“ sukuria kvepalus“, – nesupranta Jurgita.
Dizainerė užsimena ir apie daugiausiai pastangų pareikalavusį kūrinį – korsetą, siuvinėtą natūralaus gintaro akmenėliais. Netrukus jį galės pamatyti visi, Jurgita rengiasi šį kūrinį pristatyti viešai, korsetas bus parduodamas viename Londono aukcionų. Gautas pajamas Jurgita skirs Lietuvoje vykdomam projektui prieš krūties vėžį „Nedelsk“.
Pasmalsavome ir moteriškai, koks apatinis trikotažas madingiausias šį sezoną? Rudeniui ir žiemai J. Stakauskaitė siūlo puoštis mėlynu apatiniu trikotažu, nuo žvilgaus tarytum metalas, iki naktinio dangaus mėlio.
