Apie bažnytinės santuokos ypatumus, jos reikšmę, galimybes pripažinti ją negaliojančia moteris.lt kalbėjosi su kunigu Sauliumi Bužausku.

Ar bažnyčia padeda santuokines krizes išgyvenančioms šeimoms? Jeigu pora atsiduria ant skyrybų slenksčio, ar gali tikėtis bažnyčios paramos? Galbūt vyksta santuokos sutvirtinimo paskaitos ar konsultacijos?

Bažnyčia neatstumia nė vieno, kuris išgyvena kokią nors krizę. Tęsdama Jėzaus Kristaus misiją ji stengiasi padėti visiems sunkumus patiriantiems žmonėms. Pagalba šeimoms teikiama per Šeimos centrus, kurie įsikūrę visų vyskupijų centruose: Vilniuje, Kaune, Kaišiadoryse, Panevėžyje, Šiauliuose, Telšiuose, Marijampolėje. Ten dirba specialistai, kurie pataria, konsultuoja ir suteikia reikalingą pagalbą. Kai kuriose parapijose yra įkurti Šeimų būreliai, klubai (pvz., Vilniaus palaimintojo Jurgio Matulaičio parapija), kurie rūpinasi pagalba šeimoms.

Bažnyčia rengia rekolekcijas, stovyklas, seminarus, skirtus šeimoms. Yra daug specialių programų, kurios skirtos specialiai sutuoktinių santykiams. Viena iš tokių – Sutuoktinių savaitgalis, kurį organizuoja ne kunigas ar vienuolė, bet būtent šeimos, kurios liudija savo patirtį, kaip išėjo iš krizių, ką darė, kaip sprendė konfliktus ir panašiai. Savaitgalyje dalyvauja ir kunigas, jei žmonės nori, priima pokalbiams.

Ar daug žmonių kreipiasi dėl tokių priežasčių?

Dažnai žmonės į Bažnyčią pagalbos kreipiasi pernelyg vėlai, kai šeimos krizė labai didelė, konfliktai, nuoskaudos labai įsisenėjusios ir jau išgyvenamos skyrybos. Pagalbos reikia ieškoti nedelsiant, kai tik iškyla problema. Geriausia, kai kreipiasi abu sutuoktiniai, nusiteikę ieškoti išeities. Nes šeima – dviejų žmonių projektas ir bendras darbas, o ne vieno. Pagalbos kreipiasi daug žmonių, visada stengiamės išklausyti ir padėti.

Kaip bažnyčia vertina išsiskyrusias šeimas? Ar nėra smerkiama?

Šeimų skyrybos – skaudi trauma, kurios pasekmės jaučiamos ilgus metus. Neturėkite iliuzijų, kad galima taikiai išsiskirti. Vis tiek lieka nuoskauda, kuri anksčiau ar vėliau išlenda. Žmogus – be galo jautri būtybė. Šeimoje žmonės maksimaliai atsiveria vienas kitam, o išsiskyrus lieka didžiulė emocinė, dvasinė tuštuma, žaizda. Didelius sukrėtimus išgyvena ne tik sutuoktiniai, bet ir jų vaikai, artimieji.

Bažnyčia visada gynė ir gins šeimos instituciją kaip nepamainomą, prigimtinę bendruomenę, kurioje visą gyvenimą žmonės mokosi mylėti, atleisti, suprasti ir gerbti gyvybę. Mamos ir tėčio globojama šeima būtina visaverčiam vaiko vystymuisi. Todėl Bažnyčia teikia didelį dėmesį šeimai ir mato, kiek daug šeimų skiriasi, skaudina vienas kitą.

Vis dėlto Bažnyčia seka Jėzaus palikta žinia ir stengiasi stoti nuskriaustųjų, vargšų, liūdinčių pusėn ir bando jiems padėti. Dažnai po skyrybų žmonės tampa labai vieniši, ignoruojami, atstumti draugų, giminių, tolerantiška save laikančios visuomenės. Per didelius gyvenimo sukrėtimus žmogus atranda, jog Dievas niekada neniekina, besąlygiškai myli ir palaiko. Tai atrandama per kitus tikinčius žmones, aktyvius Bažnyčios narius, kurie ištaria paguodos žodžius, padeda atstatyti išbandymų nuniokotas vertybes, gyvenimo prasmę. Nė vieno žmogaus Bažnyčia nesmerkia ir neniekina. Išsiskyrusiųjų žmonių sielovada – kaip tik ir yra vienas iš ženklų, išreiškiančių rūpestį tais, kurių šeimos dėl įvairių priežasčių subyrėjo.

Kaip vertinama skyrybų situacija, jeigu paaiškėja, kad buvo tuoktasi ne iš meilės?
Jeigu vienas iš partnerių apgaudinėjo, nuvylė, įskaudino ir kitaip pakenkė sutuoktinio būsenai?

Kai kurios santuokos, sudarytos Bažnyčioje, negalioja nuo pat sudarymo momento. Tai kartais paaiškėja skaudžių konfliktų atvejais, kai pora negali ištverti kartu. Todėl kai kurios besiskiriančios šeimos kreipiasi į vyskupijų bažnytinius teismus, kurie nagrinėja santuokų bylas. Santuoka negalioja, jei nepripažįstamas jos vienumas, neišardomumas, jei tuokiamasi, bet sutuoktiniai nenori gimdyti ir auginti vaikų, jei nesuvokiamos ir neprisiimamos santuokinės pareigos ir pan. Tam išsiaiškinti rengiami kursai prieš santuoką, sužadėtiniai apklausiami, jiems paaiškinama santuokos esmė, vyksta pokalbiai su kunigu.

Atkreipkime dėmesį į santuokos priesaikos žodžius. Priesaikoje sakoma, jog prisiekiama ištikimybė „kai laimė lydės ir vargas suspaus“. Taigi šeimos įsipareigojimai neišnyksta ir konfliktuose. Juos reikia spręsti, o ne bėgti, ne ieškoti kito žmogaus. Juk prisiekiama visą gyvenimą mylėti ir gerbti. Tai reiškia kartu ieškoti išeities, stengtis suprasti, atleisti, duoti naują šansą suklupusiam žmogui. Dramas išgyvenančios, konfliktus išsprendusios šeimos lieka stipresnės, užsigrūdinusios ir teikia nuostabų liudijimą vaikams, kas yra pasiaukojanti, atleidžianti, supratinga meilė. Tai pakelia ne tik šeimos, bet ir atskiro žmogaus savivertę.

Ar išsiskyręs žmogus, suradęs tikrąją savo gyvenimo meilę, gali antrą kartą tuoktis bažnyčioje? Kokios aplinkybės tai lemia? Kaip tai tvarkoma formaliai?

Bažnyčioje tuokiantis visada klausiama, ar būta ankstesnių santuokų, kokie likę įsipareigojimai ir panašiai. Jei sutuoktiniai negyvena kartu, yra išsiskyrę per civilines institucijas, bet jų bažnytinės santuokos galiojimo klausimas nesvarstytas vyskupijos tribunole, santuoka yra galiojanti. Kita tų pačių asmenų bažnytinė santuoka yra negalima, nes juos saisto ankstesnė priesaika. Antrą kartą tuoktis Bažnyčioje galima  tada, jei ankstesnė santuoka Vyskupijos tribunolo yra pripažinta negaliojančia. Kiekvienos parapijos kunigas paaiškins, ką konkrečiu atveju galima padaryti.

Kaip bažnyčia vertina ikivedybines sutartis? Ar tiesa tai, kad tokią sutartį pasirašiusi pora negali tuoktis bažnyčioje?

 Ikivedybinė sutartis – ženklas, kad sutuoktiniai nevertina santuokos vienumo, neišardomumo. Turtiniai dalykai tampa svarbesni už tarpusavio įsipareigojimus vienas kitą visą gyvenimą mylėti, gimdyti ir rūpintis vaikais. Tokių sutarčių pasirašymas sėja nepasitikėjimą vienas kitu, nuvertina šeimos bendrystę, palieka laikinumo įspūdį. Kaip tada galima atsiverti vienas kitam, visiškai save dovanoti, viskuo nesavanaudiškai dalytis, pasiaukoti vienas kitam?

Jei pasirašyta tokia sutartis, apie tai reikėtų informuoti kunigą, kai tvarkomi santuokos dokumentai. Kai ikivedybinė sutartis pasirašoma, sąžininga būtų bažnyčioje nesituokti. Kitaip būtų apgaulė ir veidmainystė. Juk niekas nenori savo gyvenimo statyti ant melo ir apgaulės pamatų. Bažnyčioje žmonės tuokiasi todėl, kad nori visam gyvenimui įsipareigoti statyti šeimą ir tam prašo Dievo palaiminimo, globos ir kitų žmonių palaikymo bei maldos.