Monika ištekėjusi, turi gerą, mylintį vyrą, tačiau netikėtai jos gyvenime atsirado meilužis, ir tada viskas susijaukė... Moteris pasimetusi, nebežino, ką daryti.... Problema nemenka, nes tokio turinio laiškų ateina ne penki ir ne dešimt.

„Jau treji metai, kai esu ištekėjusi už nuostabaus vyro, jis mane labai myli ir gali bet ką dėl manęs padaryti, – rašo Monika. – Aš jį taip pat myliu. Gal tiksliau, esu labai prisirišus prie jo. Nors krūtinėje tas jausmas jau nebedega, bet jaučiu jam didelę pagarbą už tai, kad jis mane labai gerbia ir myli. Mes nesipykstam. Jei kokia žarija įsižiebia, tai dažniausiai dėl mano kaltės, bet jis moka viską ramiai užglaistyti. Atrodytų, turėčiau būti laiminga ir viskuo patenkinta, juo labiau, kad mūsų seksualiniai santykiai yra be tabu ir 90 proc. atvejų mylėdamasi jaučiu orgazmą.

Problema tokia – prieš susipažindama su savo vyru, draugavau su tokiu vaikinu, kurio dauguma merginų man pavydėjo. Su savo būsimuoju vyru susipažinau, susipykusi su savo vaikinu. Jis man nepatiko, bet norėjau įkąsti savo vaikinui. Kurį laiką draugavau su abiem. Galų gale apsisprendžiau ir pasirinkau dabartinį vyrą, kurį vėliau labai įsimylėjau.

Prieš 2 metus netyčia susitikau su savo pirmąja meile, apsikeitėm telefono numeriais, susitikom kavinėj, linksmai paplepėjom. Aš pasakojau apie savo vyrą, jis –apie savo merginą, ir tiek. Bet po kurio laiko vėl susitikom ir puolėm vienas kitam į glėbį... Ryte lyg niekur nieko išsiskirstėm.

Mūsų susitikinėjimai dažnėjo ir dažnėjo, bet nemaniau, kad tai rimta. Netrukus pajutau, kad pradėjau galvoti apie jį vis dažniau. Bandžiau nesusitikinėt, bet kai tik paskambina – nesusilaikau: viską metu ir lekiu.

Jis taip pat turi draugę, su kuria gyvena. Mūsų santykiai – tarsi antras, slaptas gyvenimas. Atrodo, dėl jo galėčiau kalnus nuversti, bet širdis neleidžia vyro palikti. Nesu tikra, ar mano meilužis nori rimtų santykių, nors visada kartoja, kad su manim jaučiasi kaip pasakoj.

Įtariu, kad mano vyras kažką žino, bet tyčia apsimetinėja ir stengiasi mano gyvenimą rožinėm spalvom nudažyt.

Tikriausiai nė viena normali moteris taip nesielgia. Pykstu ant savęs, kad išduodu vyrą, bet negaliu gyventi be meilužio. Žinau, kad, jei ir toliau taip elgsiuos, tai liksiu viena, tačiau nesuprantu, kodėl elgiuosi taip lengvabūdiškai? Labiausiai bijau, kad, palikusi savo vyrą, galiu paskui visą gyvenimą gailėtis arba dar blogiau – meilužis gali nenorėti rimtų santykių, jei tektų priimti sprendimą.
Kaip išmesti iš galvos tas mintis apie meilužį? Kaip suprasti save? Maniau, kad save gerai pažįstu, stengdavausi visada analizuoti, kontroliuoti savo poelgius, mintis, bet kažkaip sugebėjau paleisti vadeles ir dabar nesuprantu, kaip surasti kelią.“

Išdrįskite atsimerkti

Situaciją komentuoja psichologė Dovilė Jankauskienė

„Žmogui per gyvenimą tenka nemažai rinktis. Sugebėjimas pasirinkti ir gyventi su tuo pasirinkimu – asmenybės brandos ženklas. Artimi santykiai, santuoka – tai vienas iš svarbiausių pasirinkimų.
Pasirinkus, paprastai atsisakoma visų kitų galimų variantų. Arba, jūsų atveju, neatsisakoma. Deja, vis tiek laimės tai nesuteikia. Jūsų istorijoje yra ir daugiau žmonių, kuriuos paliečia ir, gali būti, skaudina ši situacija.

Kokios priežastys gali trukdyti džiaugtis ir kurti gerus santykius?
Visų pirma, tinkamo šeimos pavyzdžio nebuvimas. Paauglystėje nusprendžiame, kokios šeimos norėtume: tokios kaip tėvų ar priešingai – tik ne tokios kaip tėvų (sunkus variantas, nes neaišku – kokios: nėra patirties ir suvokimo, kaip turėtų būti). Sunku apsispręsti, koks turėtų būti partneris, ir tas „ne savas“ atrodo geresnis.

Gali trukdyti ir tėvų įdiegta programa „Nevykėlė, nieko iš tavęs nebus”. Ši programa trukdo džiaugtis laime, pasirenkamos rizikingos, santykius griaunančios situacijos.
Kai kurie žmonės nuolat gyvena pagal tą patį scenarijų, renkasi įtampą, nerimą, konfliktus, paslaptis, manipuliacijas ir tvirtina, kad „toks aš jau esu arba toks gyvenimas, nieko negaliu pakeisti“. Jie patys provokuoja ir kuria sunkias situacijas, nes kai ramu ir viskas gerai, jiems sunku ir atrodo, kad tai ilgai nesitęs.

Nors toks žmogus savo elgesiu skaudina kitus ir save, suvokia pasekmes ir tvirtina, kad nieko negali padaryti, gali būti, kad nesąmoningai jis draudžia sau ramiai mylėti, provokuoja konfliktus ir griauna santykius, nes nesijaučia vertas meilės, ištikimybės. Galbūt jis turi skaudžios patirties, kad žmonės kaip daiktai – pasinaudojai ir, jei nepatinka, išmetei.

Išeitis yra viena – tiesa. Bent jau su savimi. Tiesa visada gydo ir neleidžia problemai plisti. Šie santykiai panašūs į alkoholizmą. Taigi juos nutraukus bus išgyvenamas abstinencijos laikotarpis, tačiau, elgiantis sąžiningai, tai yra įveikiama. Ieškokite žmogaus, kuris priims jus nesmerkdamas. Pagalvokite, ar norėtumėte, kad su jumis taip elgtųsi, ką tokiu atveju darytumėte? Pagalvokite, kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po penkerių metų. Į šią situaciją žiūrint plačiau, gerbiant kitų žmonių jausmus, elgiantis sąžiningai su savimi ir kitais, įmanoma viską išspręsti ir įgyti išminties.“