Vilijos sūnui Arnui (vardas pakeistas) jau greitai bus 16 metų. Pagaliau apie savo vaiką ji gali kalbėti ne susirūpinusi, o didžiuodamasi – šią vasarą Arnas nutarė užsidirbti ir kantriai išdirbo pagalbiniu darbininku net 2 mėnesius! Vilijai tai – tarsi stebuklas. „Mano sūnui jau nuo kūdikystės buvo kažkas ne taip: jis beveik nemiegojo ir nuolat verkė, – prisimena moteris. – Tikėjau, kad, atkentėjusi pirmuosius metus, atsikvėpsiu. Deja. Jis – judrus, užsispyręs, neklusnus, nemiegantis pietų miego – ir toliau siurbė mano jėgas.“
Kai berniukas pradėjo lankyti darželį, mamai tapo kiek lengviau – didžiąją dalį dienos jis praleisdavo su auklėtoja, pasak Vilijos, kaip reta supratinga ir talentinga moterimi. „Ji labai mokėjo su Arnu bendrauti: nevertė nei miegoti pietų miego, nei sėdėti prie darbelių ir piešinių, ko sūnus negalėjo pakęsti, – rasdavo jam įdomesnės veiklos.“
Tokia pat išmintinga buvo ir pradinių klasių mokytoja. Problemos prasidėjo, kai Arnas perėjo prie dalykinio mokymo sistemos. „Daugybė skirtingų mokytojų, skirtingi reikalavimai, gausybė užduočių... Niekas nematė reikalo „žaisti“ su kiekvienu mokiniu atskirai. Arno pažymių knygelėje netilpo pastabos, jos buvo rašomos paraštėse, bet neužteko ir tų.
Nešina jais Vilija nuskubėjo į mokyklą, bet... mažai kas norėjo į tai gilintis. Mokytojai ir kitų mokinių tėvai rinkosi lengviausią kelią – atsikratyti. Taip Arnas keliavo iš mokyklos į mokyklą, vėliau perėjo prie nuotolinio mokymo, tačiau ir ši sistema hiperaktyviam vaikui visiškai netiko. Dabar jis mokosi profesinėje mokykloje. Vilija sako, kad sunkiausia buvo tai, jog niekas ja netikėjo ir nepalaikė.
„Ir pedagogai, ir artimieji manė, kad esu bloga motina, nesugebu auklėti vaiko, nors iš tikrųjų skyriau jam itin daug dėmesio: taikiau specialias metodikas, kelis kartus per dieną tikrindavau dienyną, skambindavau mokytojams, sėdėdavau prie namų darbų, sudarinėdavau paskatinimų ir nuobaudų lenteles. Tai trumpam suveikdavo, paskui vėl reikėdavo ieškoti naujų poveikio priemonių. Kartais nusvirdavo rankos, tada tetrokšdavau, kad jis greičiau suaugtų ir išeitų iš namų“, – prisipažįsta moteris. Diagnoze netikėjo net vaiko tėtis.
„Apmaudu, ypač žinant, kad tokį elgesį Arnas paveldėjo būtent iš jo – mano vyras prie stalo iki šiol įstengia išsėdėti vos pusvalandį“, – su apmaudu sako Vilija. Pasak pašnekovės, psichologo ar psichiatro pagalbos reikia ne tik tokiems vaikams, bet ir jų tėvams. Suprasdama, kaip svarbu hiperaktyviems vaikams ir jų artimiesiems nelikti vieniems, moteris nutarė įsteigti asociaciją, vienijančią tiek hiperaktyvių, tiek kitokių sunkumų dėl dėmesio sutrikimo patiriančių vaikų šeimas, rado specialistų, sutinkančių teikti konsultacijas (daugiau informacijos – www.blogiukas.lt).
Hiperaktyvus ar tik judrus?
Šiais laikais apie dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą yra girdėję beveik visi, tad kartais su juo susiję požymiai – padidėjęs aktyvumas,priešgyniavimas ir t. t. – atžaloms priskiriami ir ne visai motyvuotai.
„Ką jau padarysi, kad jis toks hiperaktyvus“, – tarsteli dažna mama, neįstengianti suvaldyti pernelyg judraus ir neklusnaus vaiko.
„Šis sindromas neretai susiduria su hiperdiagnozėmis, bet negalima patologizuoti normalios vaikystės“, – sako Čikagoje (JAV) esančio Šiaurės Vakarų universiteto Medicinos fakulteto docentė neurologė, vaikų psichiatrė Sigita Plioplys. Vaikų neuropsichiatrijos kliniką Čikagoje turinti gydytoja dalyvavo Lietuvoje vykusioje šio sutrikimo problemoms spęsti skirtoje konferencijoje. Ji vis dėlto įsitikinusi, kad dažnesnis yra atvirkštinis atvejis – kai šio sindromo nenorima pripažinti, nes kalbėti apie psichikos sutrikimus vis dar gėda, nepatogu.
Tai patvirtina ir Vaiko raidos centro vaikų bei paauglių psichiatrė Birutė Lukšaitė: „Šį sutrikimą reikia atskirti nuo neklusnaus, prieštaraujančio elgesio požymių. Panašius simptomus gali sukelti ir nerimo sutrikimai arba sunkūs psichologiniai išgyvenimai. Kartais stebina tėvai: vaikui – jau 10–12 metų, į specialistus jie kreipiasi ne pirmą kartą, diagnozė nustatyta jau seniai, o jie vis dar klausia, kas yra? Manau, tėvams sunku priimti, kad atžala turi sutrikimą ir kad šiam koreguoti reikia nemažų kasdienių pastangų.“
Kaip atskirti tiesiog judrų vaiką nuo hiperaktyvaus? Pasak B. Lukšaitės, specialistai dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą nustato pagal aiškius simptomus: „Jis diagnozuojamas, jei pasireiškia padidėjęs aktyvumas, dėmesio trūkumas ir impulsyvumas.“ S. Plioplys teigia, kad dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas – bene geriausiai išstudijuotas vaikų raidos sutrikimas. Vakaruose jis toks pat pripažįstamas ir lengvai atpažįstamas kaip, tarkim, ausų uždegimas. Šį sindromą turi vienas iš 10 berniukų, mergaitės – rečiau.
„O pastebimas jis dažniausiai, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, mat turi prisitaikyti prie aplinkos keliamų reikalavimų, tad aiškiau matyti, ar telpa į rėmus. Svarbiausias kriterijus, padedantis atskirti patologiją nuo normos, – ar vaiko elgesys kelia problemų, – teigia psichiatrė neurologė Sigita. – Elgesį svarbu vertinti ir atsižvelgiant į vaiko raidą. Tarkim, normalu, jei 2-ejų metų mažylis neišsėdi ramiai ilgiau nei minutę, bet jei išsėdėti negali 7 ar 8-erių metų atžala, tai jau nėra gerai.“
„Jei mano vaikas valandų valandas prasėdi prie kompiuterio, jis tikrai nėra hiperaktyvus“, – nutaria dažnas. Kad taip manyti klaidinga, tvirtina ir B. Lukšaitė, ir S. Plioplys. „Visi kompiuteriniai žaidimai sukurti taip, kad dėmesys būtų sutelktas 15–20 s. Mat pats žaidimas skatina veikti impulsyviai, čia nereikia sukaupti dėmesio, užtenka tiesiog greitai reaguoti. Bet kaip sunku tokiam vaikui 2 valandas skaityti knygą! Net vieną puslapį perskaityti nuo pradžios iki galo jam yra kančia“, – tvirtina Sigita.
O gal tiesiog neišauklėtas?
Pastaruoju metu šis sutrikimas pastebimas vis dažniau, o teorijų, kas skatina jį pasireikšti, yra įvairių. Tarp priežasčių nurodomi ir greitėjantis gyvenimo tempas, ir naujausios technologijos, ir televizija, reklama, internetas, nes ten pateikiama informacija, į kurią nereikia gilintis – tik greitai reaguoti. Kritikos sulaukia ir pernelyg liberalus vaikų auklėjimas, ir netgi dirbtiniai saldikliai, dažikliai, esantys maiste ar gaiviuosiuose gėrimuose.
„Neneigsiu, vaiko raidai viskas yra svarbu: ir tinkamas auklėjimas, ir sveika mityba, ir dienos režimas, tačiau, kalbant apie dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą, visa tai tėra antraeiliai veiksniai. Įdomu tai, kad visiškai skirtingose šalyse vaikų, turinčių šį sindromą, procentas yra beveik toks pat. Tai rodo, kad nei ekonominė padėtis, nei klimatas, nei mentaliteto, religijos, auklėjimo ypatumai labai svarbios įtakos neturi, – teigia gydytoja Sigita. – Tai fiziologinis dalykas, nulemtas smegenų vystymosi specifikos.
Radiologiniais smegenų tyrimais seniai įrodyta, kad šį sutrikimą lemia lėtesnis frontalinės (kaktinės) smegenų skilties brendimas ir dopamino veikimo sutrikimas. Hiperaktyvumą taip pat gali paskatinti bet kokia organinė centrinės nervų sistemos liga – epilepsija, šizofrenija, autizmas, galvos trauma, protinis atsilikimas. Įtakos gali turėti tam tikri vaistai, tarkim, nuo astmos. Vis dėlto 70 proc. atvejų polinkis į šį sutrikimą yra paveldimas. Tėveliai gydytojams neretai prisipažįsta, kad atžalos elgiasi taip pat, kaip ir jie patys elgėsi būdami vaikai. Tik anksčiau vadinti kitaip – chuliganais, neišauklėtais, tinginiais.“
„Kai Arnui nesisekdavo, jis imdavo išsidirbinėti. Mokytojai, sunervinti tokio elgesio, neretai jį įžeidinėdavo, kartais išvadindavo „debilu“, namie jis irgi sulaukdavo pylos, o tada į viską nusispjaudavo. Kartais imdavo verkti. „Kodėl aš toks nenormalus?!“ – klausdavo manęs. Tiesą sakant, iš mokyklos tėvų susirinkimų ir pati dažnai grįždavau apsiverkusi – mane puldavo ir kaltindavo tiek mokytojai, tiek tėveliai. Sakydavo, kad sūnus manimi manipuliuoja, o aš to nejaučiu, tik išsigalvoju visokius sindromus“, – atvirauja Vilija.
asak S. Plioplys, konfliktiškas elgesys, išankstinis priešiškumas („Ne, nedarysiu, neisiu, nenoriu!“) yra natūralūs šio sindromo palydovai, tačiau gebėjimas manipuliuoti hiperaktyviems vaikams nebūdingas, netgi priešingai: „Mokymasis manipuliuoti yra natūralus procesas – taip vaikai išvysto savo bendravimo, diplomatijos, problemų sprendimo įgūdžius. Hiperaktyvūs to, deja, neturi – jiems būtų pernelyg sudėtinga sugalvoti strategiją, kaip apgauti tėvus, ir šią nuosekliai įgyvendinti.“
Išgydyti negalima, lieka padėti
Tėvai, auginantys tokius vaikus, dažnai puola į du kraštutinumus – nuolat su jais kovoja bausdami ir drausmindami arba nuleidžia rankas nutarę, kad visos priemonės beprasmės. Liūdna žinia ta, kad dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas išties yra neišgydomas. Gera – ta, kad maždaug 30 proc. vaikų jį visiškai išauga iki 14–15 metų, kai subręsta smegenys. Dar 30 proc. atvejų simptomai susilpnėja ir tampa tiesiog žmogaus gyvenimo būdo, charakterio savybėmis. Likusieji hiperaktyvūs, deja, lieka visą gyvenimą.
„Tie, kurie atpažįsta ir pripažįsta turintys tokį sindromą, neretai sugeba pasirinkti tokią profesiją ar gyvenimo būdą, kurie leistų tai pritaikyti ar net paversti tam tikru pranašumu. Kitiems šis sindromas ne juokais sugadina gyvenimą, santykius. Tokius žmones galima atpažinti iš to, kad jie yra labai išsiblaškę, nuolat viską pameta, pamiršta, vienu metu dirba kelis darbus“, – sako S. Plioplys.
Ką jau kalbėti apie tai, kad šis sindromas yra pavojingas sveikatai ir gyvybei – statistika rodo, kad tokie vaikai dažniau patiria nelaimingus atsitikimus, kaulų lūžius, įninka į alkoholį ar narkotikus, linkę nusikalsti.
Pirmas dalykas, kurį, pasak vaikų ir paauglių psichiatrės B. Lukšaitės, privalo padaryti tokias atžalas auginantys tėvai, – tai atsikratyti kaltės, gėdos jausmo ir išmokti mylėti savo vaiką tokį, koks yra, nustoti su juo kariauti ir pradėti bendradarbiauti.
„Svarbu suprasti, kad jūsų brangiausiasis turi sutrikimą, o ne tyčia neklauso, nesusikaupia, nesugeba išlaukti ar yra neatsargus, – sako B. Lukšaitė. – Nereikia tikėtis vaiką pakeisti ar išgydyti. Su tuo reikia išmokti gyventi ir jam padėti.“
Aišku, būtinos nuoseklios ir bendros tėvelių, gydytojų, pedagogų bei psichologų pastangos. Svarbu vieniems kitus suprasti ir palaikyti, užuot kaltinus mokytojus, pagalvoti, ką reiškia dirbti klasėje, kur yra apie 30 vaikų, o tarp jų – keli hiperaktyvūs...
„Sunkiausia, manau, dėl to, kad nelengva sistemingai ir ilgai taikyti specialias pagalbos priemones. Reikia kantrybės, išradingumo, tėvų tarpusavio sutarimo, mokėjimo pastebėti ne tik problemas, bet ir teigiamus pokyčius“, – sako B. Lukšaitė.
S. Plioplys įsitikinusi, kad daugeliu atvejų labiausiai padėtų gydymas vaistais. Nors jo veiksmingumas įrodytas tyrimais, daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, tėvai ir netgi medikai šį būdą vertina skeptiškai, ir tai psichiatrę stebina.
„Jei vaikui yra trumparegystė, tėvai perka jam akinius nebijodami, kad pripras. Jei suserga vėžiu, niekam nekyla abejonių, kad gydyti būtina, nors vaistai turi labai didelį šalutinį poveikį. Panašiai reikėtų vertinti ir psichikos sutrikimus, – sako S. Plioplys. – Žinomiausi ir labiausiai išnagrinėti vaistai, skiriami šiam sutrikimui gydyti, yra stimuliantai. Jie laikinai padidina dopamino kiekį. Vaikas šiuos vaistus vartoja tol, kol išauga sindromą, nes jei tik nustoja vartoti, simptomai vėl pasireiškia.
Šiuolaikinės studijos rodo, kad priklausomybė nuo stimuliantų neatsiranda. Netgi atvirkščiai – dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą turintiems ir nuo jo negydomiems vaikams gresia didesnė rizika pradėti vartoti narkotikus ir alkoholį nei gydomiems vaistais. Jei stimuliantų organizmas netoleruoja, rekomenduojami kiti dopomino gamybą veikiantys vaistai.“
Anot B. Lukšaitės, gydymas vaistais yra gerai, jei to tikrai reikia. Lietuvoje jis taikomas, kai nemedikamentinis neduoda rezultatų, o simptomai reikšmingai trukdo vaikui vystytis. „Manau, kad Lietuvoje gydyti vaistais skiriama rečiau nei užsienyje (pvz., Amerikoje)“, – tvirtina gydytoja. Beje, ir diagnozuojamas šis sindromas pas mus kiek rečiau – jį turi maždaug 5 proc. visų pradinių klasių moksleivių.
Ar jis hiperaktyvus?
Pasak psichiatrės S. Plioplys, yra dvi didelės grupės dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromo simptomų.
Viena grupė susijusi su impulsyvumu, padidėjusiu aktyvumu. Toks vaikas nuolat šokinėja, bėgioja, nenusėdi vietoje, negali išlaukti savo eilės, vis pertraukia kalbančius žmonės, pradėjęs žaidimą tuoj pat meta, negali ilgai žaisti grupėje, mėgsta dominuoti.
Kita grupė simptomų susijusi su dėmesio sutelkimu. Tokie vaikai daro daug žioplų klaidų, praleidžia raides, žodžius, nebaigę vienos užduoties šoka prie kitos. Dauguma žmonių, net jei juos kas nors atitraukia, nesunkiai grįžta prie pradėtos veiklos, o hiperaktyvieji to nesugeba – jų dėmesys, nuolat veikiamas stimulų, šokinėja nuo vieno dirgiklio prie kito.
Kaip elgtis?
1. Aiškios ribos. Psichiatrė B. Lukšaitė sako, kad hiperaktyviems vaikams būtina aiški, neretai užrašyta ar nupiešta dienotvarkė, suprantamos, nekintamos, visur ir su visais žmonėmis galiojančios taisyklės.
2. Po žingsnelį. Skirkite po vieną užduotį, iškart tikrinkite, tik tada eikite prie kitos. Sunkesnes suskaidykite etapais. Neskubinkite, duokite tiek laiko, kiek reikės, dažniau darykite pertraukėles.
3. Nuoseklumas. Mokykite vaiką bet kokį pradėtą darbą pabaigti (galima per kelis kartus, bet neatidėkite neribotam laikui).
4. Bausmės ir paskatinimai. Tiek vienų, tiek kitų atžala turi sulaukti iškart, o ne po kelių dienų ar savaičių. Nesišaipykite – šie vaikai itin jautrūs. Jei nusikalto, nebauskite duodami papildomų užduočių – veikiau sumažinkite mėgstamų užsiėmimų laiką. Labiau veikia ne žodiniai pagyrimai, o apčiuopiami apdovanojimai.
5. Leiskite kuo daugiau judėti. Atsižvelgdami į tai, planuokite laisvalaikį, atostogas, neveskite jo į būrelius, kur užsiimama monotoniška veikla.
6. Nebijokite kreiptis į specialistą. Jei įtariate, kad jūsų atžala hiperaktyvi, pasikonsultuokite su vaikų psichiatru, psichologu, šeimos gydytoju. Sudėtingesniais atvejais vaikai gali būti siunčiami į Vaiko raidos centrą ambulatorinei konsultacijai ar gydyti stacionare.
