Bet netapo, nors, regis, buvo visos būtinos detalės: ir turtais akinantis Dubajus, ir šeichų, ir žavi šviesiaplaukė lietuvaitė – farmacijos kompanijos „Roche“ komunikacijos direktorė Vidurio Rytų regionui Odeta Rimkevičiūtė (34 m.). Ko konkrečiai pritrūko iki pasakos?

Tarptautinę karjerą šveicarų kompanijoje „Roche“ sėkmingai daranti O. Rimkevičiūtė jau beveik metus darbuojasi Dubajuje, viename turtingiausių Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) miestų, bet vis dar nesulaukė nė vieno pasiūlymo tekėti! Sunku tuo patikėti žvelgiant į šią grakščią, patrauklią blondinę didelėmis, žydromis, gyvai kibirkščiuojančiomis akimis. Ji vilki elegantišką prigludusią suknelę, atidengiančią ilgas kojas, avi aukštakulnius. Atrodo tarsi ką tik nulipusi nuo žurnalo viršelio. Negana to, tikina, kad lygiai taip pat apsirengusi vaikšto ir Dubajuje. Kur šeichų akys?! Ar jie jau nebesikrausto iš proto dėl dailių blondinių?

„Tikrų tikriausia tiesa, – juokdamasi purto galvą Odeta. – Nesulaukiau jokio pasiūlymo tapti nei pirmąja, nei ketvirtąja žmona. Gal tiesiog nežinau vietų, kur tokie pasiūlymai dalijami? Neįsivaizduoju, kur tos mūsų lietuvaitės vaikšto...“

Klausantis pašnekovės pasakojimo apie gyvenimą Dubajuje, peršasi netikėta mintis: gali būti, kad nei šeichų skonis keičiasi, nei lietuvaičių žavesys blėsta – tiesiog, neišvengiamai artėjant Rytų ir Vakarų kultūroms, nyksta kai kurie stereotipai. Dailios europietės į arabų kraštus vis dažniau važiuoja ne užkariauti princų širdžių, o daryti karjeros, tad vietiniai jas vertina ne kaip būsimą haremo lobį, o kaip lygiavertes verslo partneres.

Visas pasaulis viename mieste

Uždarumas, griežtos taisyklės ir tradicijos, nepakantumas kitaminčiams ir kitatikiams – dauguma vakariečių musulmoniškąjį pasaulį, deja, vis dar regi tik pro tokią prizmę. Yra šalių, kurioms tai tinka, tačiau dar daugiau yra drąsiai atveriančių savo duris viso pasaulio kultūroms, patirčiai ir, ką čia slėpti, – investicijoms. Vienas ryškiausių tokio atsivėrimo pavyzdžių ir yra Dubajus. Būtent tai Odetą labiausiai žavi. „Man Dubajus patiko iš pirmo žvilgsnio, – neslepia ji. – Jau oro uoste, išvydusi daugybę įvairių tautybių žmonių, pajutau, kad noriu būti viena iš jų ir pamatyti visas tokio kosmopolitiško gyvenimo spalvas.“

Prisipažįstu pašnekovei, kad man Dubajus pasirodė gana šaltas, futuristinis ir šiek tiek beveidis – betonas, stiklas, dangoraižiai, akį rėžianti prabanga. Dirbtinai supiltos garsiosios Palmių salos, tarsi perkeltos iš propagandinio reklaminio lankstinuko, „Burdž al Arabo“ viešbutis su paauksuotais čiaupais ir durų rankenomis – vienintelis pasaulyje septynių žvaigždučių... Ar įmanoma tokioje aplinkoje prigyti ir jaustis savai? Moteris supratingai pakinkuoja galva.

„Kai kuriems mano draugams Dubajus pirmą įspūdį padarė taip pat nekokį, tačiau, atvykę dar kartą, nuomonę jie pakeitė, – sako Odeta. – Tai nėra atostogų vieta, bet šį miestą bent kartą pamatyti tikrai verta. Gyvenant čia, abejonių, kad tai – musulmoniška šalis, nekyla. Jungtiniuose Arabų Emyratuose laikomasi visų tradicijų, tačiau tai netrukdo atvykėliams gyventi taip, kaip jiems norisi. Per ramadaną, net jei 90 proc. tavo aplinkinių laikosi dienos pasninko, gali užsukti, tarkim, į kokią nors prancūzišką kavinukę ir pasimėgauti prancūzišku raguoliu.“

Odeta prisipažįsta tris dienas musulmoniškai pasninkauti – nuo aušros iki saulėlydžio – bandžiusi ir pati. „Be maisto iškęsti dar įmanoma, bet be vandens tikrai sunku. Dar labai trūksta kavos“, – prisipažįsta. Tiesa, šią per ramadaną plikosi užsidariusi virtuvėlėje. Ne todėl, kad kas nors šnairuotų – tiesiog iš pagarbos vietos tradicijoms: juk 95 proc. visų darbuotojų yra arabai, nors ir nevietiniai. Iš Europos – ji vienintelė.

O. Rimkevičiūtė paneigia stereotipą, kad ramadano mėnuo – vien griežtų suvaržymų metas. Dieną – taip, bet, nusileidus saulei, prasideda... vakarėliai. „Nuo 19 valandos žmonės eina vieni pas kitus. Susitikinėja šeimomis, su kolegomis, vaišinasi, bendrauja. Vienu metu gali susieiti ir keliasdešimt žmonių. Tada labai rūpinamasi, kad nė vienas neliktų nepavalgęs. Jei kam nors tenka dirbti, tarkim, iki aštuntos valandos vakaro, kolegos atneša jam maisto“, – pasakoja lietuvė.

Odetą džiaugiasi turėdama margą būrį bičiulių: „Mano draugė Soumaya – marokietė musulmonė, gimusi ir augusi Vokietijoje. Turiu ir draugų belgų, ispanų, britų, brazilų, airių, egiptiečių, sirų, libaniečių. Neseniai per vieną vakarienę susirinko 10 žmonių, visi – iš skirtingų šalių.“

Lietuvių ji prisipažįsta neieškanti. Bene vienintelis, su kuriuo retkarčiais susitinka, – vizažistas Aurimas Juodiškis. Tiesa, Odeta juokiasi, kad net ir su juo bendraudama turi laikytis musulmoniškų tradicijų: „Jei susitinkame kur nors prekybos centre, įprotį pakštelėti vienas kitam į žandą turime pamiršti – čia tai nepriimtina, net draudžiamieji ženklai kabo. Nebūčiau suprasta ir į namus pasikvietusi kokį nors kolegą arabą – vienišai moteriai to daryti nedera.“

Nors aplinkiniai atrodo svetingi ir šilti, bendraujama, anot pašnekovės, gerokai paviršutiniškiau nei Lietuvoje: „Žmonės čia atvažiuoja dirbti, užsidirbti ir tų draugysčių gal nelabai ieško.“ Ir tikrai – pakalbėkime pagaliau apie darbą ir pinigus.

(Ne)įkandama prabanga

„Pragyvenimas čia brangus, gyvenimas prabangus, – trumpai ir aiškiai apibendrina O. Rimkevičiūtė. – Tai nėra šalis, į kurią gali atvažiuoti laimės ieškoti. Darbo ir gyvenamąją vietą turi būti susiradęs dar neišvažiavęs iš Lietuvos.“ Pati Odeta gyvena garsiosiose Persijos įlankoje dirbtinai supiltose Palmių salose. Už 10 tūkst. litų per mėnesį nuomojasi dviejų kambarių butą name, kuriame yra puiki sporto salė, kieme – baseinas (žiemą – šildomas, vasarą – šaldomas). Jais gali naudotis nemokamai. Važinėja nauju automobiliu „BMW Z4“.

Pasak Odetos, dirbančiam ir nuolatines pajamas gaunančiam žmogui (dauguma vietinių yra arba verslininkai, arba tarnautojai) čia nėra jokių problemų įsigyti naują automobilį: „Geros mašinos nėra prabangos dalykas – čia jos pigesnės. Be to, Dubajuje be automobilio esi kaip be rankų.“ O vietiniai, net jei ir niekur nedirba, gyvena neblogai: „Valstybė itin rūpinasi savo žmonėmis – pinigus jiems moka bet kokia proga (kai gimsta, susituokia, susilaukia vaikų ir t. t.). Galima sakyti, – vien už tai, kad yra.

Gydymas – tik pats geriausias. Žinoma, nemokamas. Vietiniai nemoka jokių mokesčių. Tiesa, šalies piliečiai sudaro vos 17 proc. visų žmonių. Visi kiti – atvykėliai iš Filipinų, Pakistano, Indijos, Bangladešo, kitų skurdžiau gyvenančių Azijos šalių. Jie paprastai dirba aptarnavimo srityje, statybose, ir prabanga jų gyvenimas nekvepia.

Tarkim, mūsų kontoroje dirbantis vaikinukas, vadinamasis biuro berniukas (angl. „office boy“; kiekviena kontora iš tokias paslaugas teikiančių įmonių nuomojasi žmogų, kuris turi surinkti nešvarius puodelius, palaikyti tvarką, pasirūpinti klientais), yra iš Bangladešo. Jo atlyginimas – 1200 drachmų (apie 900 litų), iš šių turi ne tik pats pragyventi, bet ir išlaikyti gimtinėje likusią šeimą. Vaikinas į namus grįžta retai – kompanija jam apmoka vieną kelionę per 2-ejus metus.“

Žalia šviesa moterims

O. Rimkevičiūtė yra „Roche“ komunikacijos direktorė Vidurio Rytų regionui, jos akiratyje yra net 15 šalių. Turbūt nelengva buvo įtikinti savo profesionalumu vietos kolegas – juk net Vakaruose moterys vis dar susiduria su skeptišku požiūriu į savo gebėjimus?

Odeta purto galvą: „Važiuodama čia, aš irgi laukiau įvairių reakcijų – europietė, blondinė... Bet esu gerbiama, girdima. Po to, kai JAE Raudonojo Kryžiaus vadovas jau per pirmąjį susitikimą pasisiūlė supažindinti mane su Šardžos, vieno iš JAE emyratų, šeichu, kolegos pradėjo juokauti, kad nuo šiol kartu vešis net ten, kur man dalyvauti visai nebūtina.“

Pašnekovė sutinka, kad vis dar yra musulmoniškų šalių, kuriose apie lyčių lygiavertiškumą nėra ką kalbėti, bet nemažai ir tokių, kuriose moterys skatinamos dalyvauti visuomeniniame gyvenime – joms kuriamos specialios programos, lengvinamos sąlygos kurti verslą, daryti karjerą, mokytis.

„Kiekviename leidinyje rasite bent vieną moters verslininkės istoriją. Neseniai dalyvavau aktyvioms moterims skirtoje konferencijoje ir nustebau išvydusi tiek daug įtakingų dailiosios lyties atstovių iš musulmoniškų kraštų – pradedant Saudo Arabijos princesėmis, baigiant didelių įmonių vadovėmis iš Jordanijos, Libano, JAE. Nesijaučiu čia išskirtinė, užsienietė. Galiu būti savimi. Vaikštau į darbą va taip, – brūkšteli ranka per prigludusią trumpą suknelę. – Eidama į oficialesnius renginius renkuosi formalesnę aprangą, tarkim, švarkelio ir kelnių kostiumą, bet galvos dangstytis tikrai nereikia.“

Aišku, esama tam tikrų rytietiškų bendravimo ir verslo ypatumų, bet su lytimi jie neturi nieko bendra. „Čia labai svarbūs asmeniniai ryšiai, ilgai bendrauti apie nieką, gerti arbatą. Neįprasta, netgi nemandagu iškart eiti prie reikalo. Kitaip suprantamas ir laikas: normalu vėluoti į susitikimą pusę valandos ar suteikti informaciją praėjus dienai kitai po sutartos datos“, – pasakoja O. Rimkevičiūtė.

Tenka įprasti ir prie to, kad svarbius valstybinius postus čia turi kilmingų, turtingų šeimų atstovai, o šeichas yra šeichas, net jei jis – valstybės tarnautojas.

„Prisimenu vieną spaudos konferenciją. Tris mėnesius su trimis svarbiausiais dalyviais derinome jos laiką. O kai atėjo ta diena, jo ekscelencija šeichas sveikatos apsaugos viceministras netikėtai atsilaisvino dviem valandomis anksčiau ir pareiškė, kad nori spaudos konferencijos dabar. Mane ištiko šokas. Pradėjau aiškinti, kad tai sunkiai įmanoma: vienas dalyvis kaip tik šiuo metu skaito pranešimą, be to, nepavyks taip skubiai sukviesti žurnalistų... Išklausęs mane, viceministras ramiai atsakė, kad nieko tokio – jei jau taip sudėtinga, jis tas dvi valandas palauks. Ir laukė gurkšnodamas kavą. Jiems taip natūralu, kad kiekvienas jų noras patenkinamas... Jie tiesiog neįsivaizduoja, jog tai ne visada įmanoma“, – šypsodamasi prisimena Odeta.

Paskui iššūkius

Atrodo, kad beveik viskas įmanoma ir pačiai O. Rimkevičiūtei. Kalbame ne tik apie karjeros šuolius – lietuviai Odetą gali prisiminti iš įvairių televizijos projektų: ji ir dainavo, ir demonstravo erudiciją, ir gamino valgyti.

„Na, nesu jau tokia žinoma, – šypteli moteris. – Be to, dalyvavau tik viename televizijos projekte „Lietuvos dainų dešimtukas. Iššūkis žvaigždėms“ – prieš 5-erius metus. Ak taip, dar „Kviečiu vakarienės“... Ir viskas.“ O kaip dėl „Iššūkio penktokams“? Gal Odeta tiesiog negali atsispirti niekam, kas susiję su žodžiu „iššūkis“?

„Tikrai, dar ir jis... – nusikvatoja prisiminusi. – Avantiūrizmo, noro išbandyti save man tikrai netrūksta, bet iš tikrųjų visi šie projektai susiję su skirtingais dalykais. Į dainų dešimtuką ėjau, nes labai mėgstu dainuoti. Dainuodavau ir vakarėliuose, ir duše, kol vienas televizijoje dirbantis draugas pasiūlė padainuoti prieš kameras. Atsakiau: „Kodėl gi ne?!“ Tai buvo vienas smagiausių mano gyvenime projektų. Visiškai nenusivyliau, netgi, sakyčiau, pranokau savo lūkesčius – tikrai nesitikėjau, kad nusiirsim iki finalo.

Dalyvauti „Kviečiu vakarienės“ mane sugundė kurso draugė Beata Nicholson. Mėgdavau gaminti, o tada tokios laidos buvo itin populiarios.“ Įdomu, kodėl apie maisto gaminimą Odeta kalba būtuoju laiku? „Dubajuje gyvenu viena, svečių taip dažnai kaip Lietuvoje nesulaukiu, o vien sau gaminti nelabai smagu. Be to, aplink tiek daug įvairių pasaulio virtuvių užeigų... Savaitgaliais kartais pasikviečiu draugų, bet ir vėlgi – ne kiekvienas receptas čia tinka. Štai projektą „Kviečiu vakarienės“ laimėti man padėjusi jautiena, troškinta su raudonuoju vynu, vietinių nepavaišinsi – dėl vyno.“

Neiškenčiu nepasmalsavusi, ar lengva išgyventi visiškai be alkoholio? „Nors jis Dubajuje nėra parduodamas laisvai, gauti, jei labai norisi, įmanoma. Iki 5 litrų galima įsivežti, galima užsisakyti ir internetu. Norėdamas nusipirkti vietoje, turi išsirūpinti tam licenciją. Tiesą sakant, visai džiaugiuosi dėl mažesnio alkoholio prieinamumo. Mes Lietuvoje geriame tikrai per daug“, – teigia pašnekovė.

Įdomu, kaip tada žmonės Dubajuje leidžia laiką? Kaip atsipalaiduoja? „Vakarais eina į kavinukes ir ištisas valandas sėdi rūkydami kaljaną, gerdami marokietišką arbatą arba limonadą su šviežiomis mėtomis ir žaliosiomis citrinomis, žaisdami kortomis, nardus, kitus stalo žaidimus“, – atsako Odeta. Ir tuoj pat išsklaido iliuzijas dėl šių pomėgių nekaltumo: „Tai, beje, labai nesveika, nes kelias valandas nepertraukiamai rūkydamas gauni labai daug tabako. Nenuostabu, kad sergamumas plaučių vėžiu šiuose kraštuose yra kur kas didesnis nei kitur.“

Kita čia itin dažna liga – cukrinis diabetas. „Valgo vietiniai taip pat labai nesveikai: daug mėsos, ypač riebios avienos, mažai daržovių; desertai, gėrimai – be proto saldūs. Šiuose kraštuose labai daug nutukusių žmonių“, – pasakoja vietinių sergamumo specifiką neblogai išmananti moteris. Pasak jos, storumas čia nelaikomas dideliu trūkumu – nors jaunos arabės jau stengiasi orientuotis į vakarietiškus grožio standartus, vyrai vis dar įsitikinę, kad šioks toks pilvukas suteikia solidumo. Kaupti riebalinį sluoksnį leidžia ir uždari laisvi drabužiai – tokie puikiai slepia kūno pokyčius.

Sportuoja vietiniai mažai. „Nors beveik kiekviename name yra sporto klubas, baseinas, vietiniai mieliau sportuoja prie kortų stalo“, – šypteli pašnekovė. Apie profesinius dalykus O. Rimkevičiūtė kalba su tokiu pat užsidegimu, kaip ir apie gyvenimą Dubajuje. Akivaizdu – darbas jai tikrai patinka, nors į medicinos pasaulį Odeta pateko atsitiktinai – pradėjusi dirbti Sveikatos apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus komandoje, bet susidomėjo taip, kad nutarė toliau savo veiklą sieti su farmacija: „Dabar vis labiau išmanau šią sritį, tik mano darbe svarbiau mokėti išversti medicinos terminus į žmonių kalbą, pateikti kuo daugiau informacijos apie ligas, kurioms gydyti mūsų kompanija kuria produktus. „Roche“ specializacija gana siaura ir tikslinga. Tai – onkologinės ligos. Ir ši sritis man labai įdomi.“ Gal tai reiškia, kad didelių profesinių iššūkių Odetai jau pakaks?

„Artimiausius 4–5-erius metus įsivaizduoju save Dubajuje, o toliau matysim. Daug kas priklauso ir nuo to, kaip susiklostys asmeninis gyvenimas.“

Ar ši užuomina reiškia, kad Lietuvoje arba Dubajuje ji jau turi draugą, kantriai laukiantį, kol karjerą daranti moteris ras laiko meilei? „Jei būčiau turėjusi Lietuvoje mylimą žmogų, tikrai nebūčiau išvažiavusi ir palikusi jo dėl karjeros, – atvirai atsako pašnekovė. – O Dubajuje turbūt esu dar per trumpai. Dėmesio, aišku, sulaukiu: arabai labai moka pagirti, pasakyti subtilų komplimentą, bet sunkokai įsivaizduoju save ištekėjusią už musulmono. Pernelyg daug dalykų turėtum savo gyvenime pakeisti, atsisakyti – kad ir tos pačios vakarienės prie taurės vyno... Nors niekada nesakau „niekada“. Visur einu atvira širdimi, be jokio nusistatymo. Gyvenu viena savo laisvą, nepriklausomą gyvenimą, bet meilei durys nėra užvertos, vis dar tikiu, kad ji yra. Manau, kad ta mano antroji puselė kažkur klaidžioja. Va, kai grįšiu į Dubajų, ją gal ir sutiksiu.“

Kelyje

Sutikti antrąją puselę Odeta gali ne tik Dubajuje. Keliones dievinanti moteris yra išmaišiusi kone visą pasaulį. Ji džiaugiasi, kad iš dabartinės gyvenamosios vietos labai patogu keliauti po Aziją. „Europa darosi pernelyg vienoda. Gal tik Portugalijoje galėčiau lankytis daugybę kartų. O štai Rytų kraštuose atrandu daug nauja, – pasakoja pašnekovė. – Bene didžiausią įspūdį man padarė Omanas. Ten supratau, kas iš tikrųjų yra Vidurio Rytai: visur tvyrantis stiprus muskatų kvapas, žemi balti pastatai, gatvėse tupintys vyrai, malonūs besišypsantys žmonės... Vargiai pamatysi europietį.“

Vis dėlto geriausiai šalį pažįsti bendraudamas su vietiniais. „Mano drąsa kartais gali stebinti, bet kažkodėl tikiu žmonėmis“, – sako O. Rimkevičiūtė ir papasakoja, kaip vienas vietinis vaikinukas, pastebėjęs ją, klaidžiojančią šalies sostinės Maskato gatvėmis ir ieškančią vieno restoranėlio, pasisiūlė ten nuvežti. Ji drąsiai sėdo į automobilį ir leidosi vežama, bet į restoraną taip ir nepateko.

„Buvo ramadano pabaiga, prasidėjusi Eid ul-Fitr šventė – kai visi sėda kartu prie stalo ir niekas neturi likti alkanas. Tad vaikinas atvežė mane prie savo namų, ir netrukus iš jų išėjo moteris su didžiausiu puodu gardaus avienos troškinio. Valgiau jį sėdėdama ant jūros kranto, ant vaikino patiesto kilimėlio, apsupta kitų taip iškylaujančių šeimų... Jokių slaptų ketinimų, tik nuoširdus noras padėti. Vaikinas buvo vedęs, turėjo 2 vaikus. Labai stengėsi kalbėti angliškai. Ilgai visiems gyriausi, kad valgiau ožką, tik vėliau supratau, kad vaišingasis omanietis supainiojo „goat“ (angl.; „ožka“) su „lamb“ (angl.; „ėriukas“).“

Beje, iš kiekvienos kelionės O. Rimkevičiūtė parsiveža po Antoine'o de Saint-Exupéry „Mažajį princą“ tos šalies kalba. „Neseniai iš Malaizijos parsivežiau 50-ą knygą. Kai kurias padovanojo draugai, bet dėl to šiek tiek pykstu, nes knyga man turi priminti šalį ir kelionę. Viskas prasidėjo nuo 1993 metais Bratislavoje spontaniškai nusipirkto pirmojo egzemplioriaus. Viena įdomiausių istorijų nutiko Kuboje. Mažame miestelyje vieno vyro paklausiau, ar įmanoma šią knygą rasti Havanoje, ir jau kitą dieną jis man ją atnešė – su gražia dedikacija pirmame puslapyje. Kad kituose puslapiuose yra mokyklos bibliotekos antspaudas, pastebėjau tik oro uoste. Tas žmogus dirbo mokykloje kūno kultūros mokytoju... Brangiausiai už „Mažąjį princą“ mokėjau Švedijoje. Tos knygos neradau jokiame Stokholmo knygyne, tad nuėjau į antikvariatą ir įsigijau už 100 eurų pirmojo švediško leidimo egzempliorių.“

Kas žino, gal, pildydama „Mažojo princo“ kolekciją, vieną dieną Odeta Rimkevičiūtė sutiks ir tikrą princą? Ir tada net pati šiuolaikiškiausia pasaka baigsis tradiciškai: „Gyveno ilgai ir laimingai...“ Ir ne taip jau svarbu – kur.