Drabužių dizaineriai Egidijus Rainys ir Lilija Larionova kartu ne tik pristato savo kolekcijas, bet ir kalba apie skaudžias socialines problemas. Net ir kurdami grožį, jie nebijo pripažinti, kad ne viskas yra taip gražu, kaip piešiama.

Podiumu Verkių rūmų salėje žingsniuoja trys jaunos gražios basos merginos, vilkinčios šilkinius chalatus. Spengiančioje tyloje aidi bejausmio balso skelbiama statistika apie smurtą patiriančias, sutuoktinių nužudytas ir suluošintas moteris. Sukrėsti ir nustebę žiūrovai žvalgosi vienas į kitą – ar šie skaičiai gali būti tiesa? Į žavų, lengvą ir estetišką mados pasaulį įsiveržia šaltas realybės gūsis.

Merginų veidai – be jokių smurto žymių, tarsi užuomina į tai, kad prievarta gali būti ir nepastebima, kad tai gali nutikti kiekvienai iš mūsų. Chalatai sako apie artimą namų aplinką, kurioje visa tai vyksta. Prabangiu šilku bandoma nutrinti mūsų įsivaizduojamą takoskyrą tarp socialinių sluoksnių ir iliuzijas, kad smurtas – asocialių šeimų problema.

Toks buvo baigiamasis E. Rainio ir L. Larionovos 2013–2014 metų rudens ir žiemos drabužių kolekcijos akordas. Taip dizaineriai išreiškė solidarumą kompanijos „Avon“ moterų labdaros fondo socialinei akcijai, skirtai kovai su smurtu prieš moteris.

„Sąmoningai vengėme tiesmukos iliustracijos – šokiruojamo grimo, mėlynių, suplėšytų drabužių ar kitokių akivaizdžių užuominų į smurtą. Siekėme parodyti, kad ši tema gali būti artima ir suprantama kiekvienam mūsų – nuo paties aukščiausio iki žemiausio socialinio sluoksnio“, – sako dizainerė Lilija Larionova.

Jai pritaria ir Egidijus Rainys, paklaustas, ar tiki, kad jų siunčiama žinia pasieks visai kito socialinio sluoksnio adresatą: „Tai vyksta visuose sluoksniuose, smurto galime išvysti už įvairių namų durų, net ir pačių prabangiausių. Apie kai kurių garsių porų santykius dažniausiai tik šnabždamasi puse lūpų, bet garsiai apie tai niekas nekalba. Menininkai irgi nėra išimtis.“

Perplėšti patogią tylą – toks yra šios socialinės akcijos ambasadoriais sutikusių tapti dizainerių tikslas.

„Mes jau seniai bendradarbiaujame su kompanija „Avon“ pristatydami kolekcijas. Šįkart jie pasiūlė suteikti savo kūrybai platesnę prasmę, ir mes nutarėme prisidėti“, – sako E. Rainys. Paklausti, kaip menas gali sustabdyti smurtą, dizaineriai nesutrinka.

„Aišku, mes nei apginsim auką, nei uždarysim smurtautoją į kalėjimą – tam yra policija, pagalbos centrai, įstatymų leidėjai. Kiekvienas turi daryti savo darbą. Mes kviečiame atverti akis“, – sako Egidijus.

„Nedarom jokių revoliucijų, – pritaria jam Lilija. – Esam tik du paprasti žmonės, dirbantys savo darbą. Bet jei greta to galim išjudinti ir kokias nors visuomenės problemas, kodėl to nepadaryti? Menininkai dažnai stengiasi kalbėti apie skaudžius, nepatogius dalykus. Meno kalba – vienas iš būdų pranešti visuomenei svarbią žinią.“ Pasak jos, sunku būtų rasti žmonių, niekada nesusidūrusių su vienokiu ar kitokiu smurtu.

„Blogiausia, kai apsimetame, jog to nėra. Visi šypsosi plastmasinėmis šypsenomis ir vaidina, kad viskas pas mus gražu. Tapyti gyvenimą vien rožinėm saulėm – kvaila. Negi turi įvykti kas nors baisaus, kad atsibustume?“ – sako dizainerė.

„O kai tai atsitinka, visi ima stumdyti atsakomybę vieni nuo kitų, – antrina jai E. Rainys. – Sukrečia, kai išgirsti, kokie žiaurūs dalykai vyksta tarp paauglių, bet švietimo ministras televizijos laidoje tai akivaizdžiai neigia, sako, kad problemos nėra. Niekaip nesuprantu, kokiame pasaulyje jis gyvena?“

Vis dėlto dizaineris nemano, kad Lietuva šiuo požiūriu kuo nors išskirtinė. Jis pamini vis dažniau pasaulį sukrečiančias žudynes Amerikoje ar Norvegijoje.

„Smurtas šeimoje nėra labai naujas ar išskirtinis reiškinys, – sako Egidijus. – Tik anksčiau tai buvo norma, o dabar – ne. Idealios visuomenės nebuvo ir nebus, tai – utopija, bet galime pasistengti ją pagerinti.“

Įvardyti problemą, be abejo, svarbu. Tik ar to užtenka? „Kalbame lyg ir daug, bet esame visiškai emociškai atbukę, – liūdnai sako Lilija. – Kriminalinės naujienos mūsų nė kiek nesukrečia. Pati stebiuosi, kad pranešimus apie žmogžudystę, prievartą ar kitokį smurtą skaitau taip pat ramiai, kaip ir žinią apie kokio nors ministro išvyką. Tai nėra normalu.

Agresija tampa įprasta kasdienio gyvenimo dalimi. Jos gausu gatvėse, mokyklose, darbe, šeimoje, ir ne visada agresija yra fizinė. Psichologinė prievarta labai sudėtinga, jos nematyti, bet ji tokia stipri, kad žmogų gali visiškai palaužti. Mūsų visuomenė labai pikta ir nelaiminga. Viskas prasideda nuo vaikystės, o paskui virsta sniego kamuoliu, ir jį labai sunku sustabdyti.“

E. Rainys įsitikinęs, kad pradėti reikia nuo jaunų žmonių. „Keisti subrendusius jau per vėlu. Turbūt naivu tikėtis, kad tokios akcijos paveiks užkietėjusius smurtautojus“, – sako jis. Ne veltui svarbiausi projekto dalyviai šįsyk – du Vilniaus dailės akademijos studentų kursai (maždaug 50 žmonių). Jie pakviesti atlikti kompozicinę užduotį smurto artimoje aplinkoje tema. Užduotis įtraukta į studijų programą, geriausieji bus apdovanoti premijomis, o Egidijus ir Lilija bus svarbiausi vertinimo komisijos nariai. Vienintelė užduoties klišė, šablonas – manekeno figūra, o visa kita paliekama kūrėjų vaizduotei.

„Mes skatiname juos maksimaliai laisvai interpretuoti šia tema – nenorime pernelyg apriboti jaunų žmonių. Tai galės būti drabužis, skulptūra, instaliacija ar koks nors visai avangardinis sprendimas“, – idėjos kontūrus brėžia Lilija. Iš pradžių darbus tikimasi eksponuoti Dailės akademijos galerijoje, vėliau paroda keliaus po visą Lietuvą. Dizaineriai svarsto galimybę kooperuotis su Fotografijos katedra ir visa tai įamžinti – juk patys darbai nėra ilgaamžiai, kai kurie gali būti padaryti iš yrančių medžiagų, o norėtųsi tęstinumo.

Minčių ir idėjų daug. Egidijus ir Lilija vienas per kitą dalijasi planais, kaip viską būtų galima padaryti įdomiau, kad ši žinia pasiektų kuo daugiau žmonių. Smurtas prieš moteris nėra vienintelė dizainerius jaudinanti socialinė tema. Jie prisipažįsta nuolat dalyvaujantys įvairiose labdaros akcijose. „Galbūt neturime lėšų pervesti į kokius nors fondus, bet prisidėti savo kūryba visada esame pasiruošę“, – entuziastingai sako Egidijus.