Bohemiškų pasivaikščiojimų po Vilnių vadovas: nuobodžių faktų ieškokite enciklopedijose

Perprasti spalvingą poeto ir tarpdisciplininių menų kūrėjo, pasivaikščiojimų po bohemiškąjį Vilnių vadovo Juliaus Žėko (33 m.) asmenybę – tarsi pereiti daugiakultūrį lauką. Kada jis kalba tiesą, o kada įtraukia į kūrybinius žaidimus? Ar jam pažįstama kiekviena sostinės pėda? Kokių ambicijų genamas ėmėsi pasakoti alternatyvias gimtojo miesto istorijas?

Trumpa dosjė

Gimė 1980 m. kovo 9 d. Vilniuje. Augo Navikų kaime Ignalinos rajone.
Išsilavinimas. Įgijo skulptoriaus, fiziko, lietuvių filologo bei literatūrologo specialybes, taip pat baigė kultūros vadybos ir kultūros politikos studijas.
Darbinė veikla. Dėsto medijų filosofijos ir praktikos kursus, dirba leidykloje, veda radijo laidas, organizuoja ir kuruoja įvairius kultūros bei meno projektus.
Iniciatyvos. Įkūrė literatūros kultūros platformą „Rašytojai.lt“; inicijavo menų sintezės judėjimą „Sintezija“; dalyvavo Lietuvos menininkų taikos misijoje Gruzijoje; Literatų gatvės projekto bendraorganizatoris; instaliacijos „Tautiška giesmė“ idėjos autorius ir projekto vadovas.
Kūryba. Parašė operų „Džuljeta ir Džuljeta“, „Pokylis“ libretus; sukūrė paminklą paminklui (bus pastatytas Ukmergės centre); jo eilėraščiai publikuoti almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Žiemos žodžiai“, „Žosmė“ etc.; su draugais išleido poezijos ir skulptūros albumą „Paroda“...
Credo. „Pax!“ (lot. k., „Taikos!); „Ora et labora“(lot. k., „Melskis ir dirbk“); „Omnia mea, mecum porto“ (lot. k., „Visa, ką turiu, nešuosi su savimi“).
Aistra. „Porą pastarųjų metų studijuoju architektūrą ir geotektoniką.“
Pomėgiai. „Idėjų gimdymas. Vaikystėje sakydavau, kad noriu būti idėjų pardavėjas. Daug mano idėjų pavogta. Seniau dėl to piktindavausi, dabar džiaugiuosi: vadinasi, nušvilptas sumanymas bus įgyvendintas.“
Laisvalaikis. Gieda Išganytojo (joanitų) bažnyčios chore; dambreliu kuria muzikines meditacijas.
Deklaracija. „Jei man šiandien reiktų parašyti savo testamentą, palikčiau tik stirtą knygų.“

Rašytojas Rolandas Rastauskas save yra pavadinęs vaikštūnu. Jūs, įtariu, nemažai laiko praleidžiate prie kompiuterio, tačiau kartais taip pat tampate vaikštinėtoju.

Nuo devynerių metų tranzuoju: iki keturiolikos – kartu su mamyte, o šešiolikos išėjau vienas. Į kuprinę įsimečiau vandens pūslę, miegmaišį ir gabalą celofano. Be pinigų, maisto, ryšio priemonių pėsčiomis apkeliavau Žemaitiją. Šis žygis mane pakeitė. Atradau kitokių turtų – tokių, kurių ieškojau. Kelionės pabaigoje vienas žmogus paklausė: „Kas tu toks, kodėl keliauji?“ Nežinojau, ką jam atsakyti. Pats nutarė: „Ai, tikriausiai esi piligrimas.“ Ir aš pamėgau posakį: „Visa, ką turiu, nešuosi su savimi.“

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Dešimt metų organizuojate pasivaikščiojimus po bohemiškąjį Vilnių, pasakojate kitokią – alternatyvią – mūsų miesto istoriją. Kaip kilo tokia mintis?

Esu labai dėkingas savo mamytei. Ji, nors daug dirbo, atrasdavo nemažai laiko man ir trejais metais vyresnei sesutei Vitai. Mamos ypatingo domėjimosi objektai – Vilnius ir Indija. Atsimenu mūsų keliones po Vilniaus senamiestį. Vienos istorijos buvo skaitytos, kitos išgirstos iš senųjų vilniečių, dar kitos, manau, pačios sukurtos. Gal mano domėjimasis Vilniumi ir būtų išblėsęs, jei ne vienas ypatingas faktas.

2000-ieji, šiam jaunuoliui – 20 metų, jis dalyvauja įdomiame renginyje: pirmą kartą į Lietuvą atvyksta net trys Nobelio premijos laureatai – Česlovas Milošas, Günteris Grassas ir Wisława Szymborska. Juos lydi profesorius Tomas Venclova. Vyksta įdomus susitikimas Vilniaus rotušėje, ir Č. Milošas užduoda klausimą: „Sakykite, ar šiuo metu lietuviai ką nors rašo apie Vilnių?“ Stoja nejauki tyla. Po pauzės rašytojas ištaria lemtingą frazę: „Lietuvių buvimas Vilniuje yra nevisavertis. Jūs nesuvokiate konteksto.“ Pokalbis tęsiasi, bet jauno žmogaus protas nebegali to aprėpti. Jaunuolis įsižeidė asmeniškai. „Aha, aš – lietuvis, esu vilnietis ir – nevisavertis!? Gerai.“ Apima šventas pyktis. Ir tada kaip patrakęs pradedu gilintis, ieškoti informacijos, skaityti knygas, lankyti renginius, paskaitas.

Tik dar nežinau, ką su tomis žiniomis daryti. Pretekstu veikti tampa sesutės dovana. Gimtadienio proga man ir mano draugams ji dovanoja ekskursiją po vaiduokliškąjį Vilnių. Keliaujame po Vilniaus senamiestį, istorikas pasakoja įdomias negirdėtas legendas. Pavyzdžiui, apie Žygimanto Augusto laikais Žemutinės pilies bokšte gyvenusį vieną žymiausių Europos alchemikų astrologą Tvardovskį. Miršta valdovo mylimoji Barbora Radvilaitė. Didelės nevilties apimtas, Žygimantas į rūmus kviečia žymųjį magą. Kalbama, kad Tvardovskis savo laboratorijoje iškvietė Barboros vėlę. Po to įvykio pilies bokštas griūva, didikas nebenori pokštauti su magija, o alchemikas dingsta... Istorikas kalba sausokai, trūksta kūrybos, ekspresijos. Nusprendžiu, kad pats apie Vilnių papasakočiau gyviau. Susirandu ekskursiją organizavusią firmą ir siūlau savo turą. Jos šeimininkai – dabar žinomi verslininkai Danguolė ir Viktoras Butkai – sutinka, kad pasakočiau kitokias istorijas apie miestą.

Ką Jūs, dvidešimtmetis, išmanėte apie Vilniaus bohemą?

Turiu prisipažinti, kad mano gyvenimas buvo margas. Jau buvau ragavęs sportininko, baidarininko, keliautojo duonos, šiek tiek pažinojau mokslo ir meno pasaulius. Ne paslaptis, mūsų „Suokalbis“ (Rašytojų sąjungos kavinė „Trečias brolis“ – aut. past.) buvo be galo įdomi vieta susitikti. Aš ten sėdėdavau. Auginau barzdą, atrodžiau vyresnis. Teko laimė susipažinti su ypatingais žmonėmis, jų likimais, istorijomis. Šviesiai prisimenu Gintarą Beresnevičių. Kartą atsitiktinai prisėdau prie stalelio, kurį buvo užėmęs Lietuvos saugumo darbuotojas (tik vėliau sužinojau, ką jis veikia). Užvirė diskusija apie lietuvių mitologiją. Kai, pokalbiui išsisėmus, pakilau eiti, tas žmogus pasakė: „Galėčiau supažindinti su Norberto Vėliaus mokiniu.“ Mano akys sužibo.

Su Gintaru susidraugavome iškart. Tikri tyrėjai, tikra bohema, tik elitinės šnekos, jokių padugnių. Ši asmenybė man buvo viena brangiausių, sutiktų bohemiškuoju periodu. Kai G. Beresnevičius buvo nužudytas, bandžiau domėtis, kas ir kaip, deja, niekam iki šiol nepasisekė nieko doro išsiaiškinti. Praėjus 30 dienų po mirties, kartu su kitais bičiuliais organizavome parodomąją kelionę: automobilių bagažinėse nuo „Suokalbio“ iki įstaigos „Sala“ važiavome 7 minutes, o Gintaras tą patį atstumą buvo danginamas tris valandas. Kas vyko tą laiką, nesunku įsivaizduoti.

O kaip buvo gedima? Štai didiko M. K. Paco palaikai nelaidoti tris mėnesius.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Draugavote su stikleliu?

Bohema be to sunkiai įsivaizduojama. Alkoholio neišvengiau, tačiau esu dėkingas Dievui, kad šis pasaulis manęs neįtraukė, neatėmė iš manęs gyvenimo, nesugriovė asmenybės.

Ar dabar Vilniuje yra bohemos? Kur ji galėtų rinktis?

Žinoma, yra – jos neišnaikinsi. Bohema niekada nebuvo vienalytė. Dailininkai – sau, muzikai – sau, literatai – sau, teatralai – sau. Tokių, kurie sugeba marširuoti tarp vienų ir kitų, nedaug. „Suokalbis“ labiau traukdavo plunksnos brolius. Šiandien ta vieta mirusi, bet yra Užupis, „Meno inkubatorius“. Bendruomenė mėgsta šią vietą. Kita – Šiuolaikinio meno centras, ten – irgi savi žmonės, savas pasaulis, draugystės. Yra likusių senų kavinių, kurios vilioja senosios bohemos atstovus. „Literatai“, „Neringa“ – sovietmečio elito, prašmatnių bohemos atstovų restoranai.

Kiek Jūsų istorijose yra tiesos ir išmonės? Štai paskleidėte žinią, kad K. Donelaičio paminklas prie Vilniaus universiteto padarytas papjė mašė technika! Esą skulptorius brangioms medžiagoms skirtus pinigus išleido bohemiškoms linksmybėms...

Paminklui pagaminti naudota pigi epoksidinė derva, su papjė mašė šios medžiagos nesupainiosi. Tačiau tai nėra bronza, ąžuolas ar granitas. Kartais mano pasakojimai yra pakibę tarp tikrovės ir išmonės.

Jei ne Jūs, kas žinotų, kad grafo Ignoto Korvin-Milevskio rūmų, kur įsikūrusi Lietuvos rašytojų sąjunga, laiptai, vedantys aukštyn, į miegamuosius, vadinti Eroso laiptais, o žemyn – mirties dievo Tanato vardu. Arba kad Šv. Kotrynos bažnyčioje sovietmečiu veikė nelegali alaus darykla, aludariai čia vaišindavo Paulių Širvį. Arba kad už S. Moniuškos skverelio kampo yra paliktas Juditos Vaičiūnaitės skėtis. Arba kad Kęstutis Navakas esą nulaužė Sarbievijaus kiemelyje neva augusį ąžuolą ir kolegos ten pasodino berželį. Arba kad prie Lauryno Stuokos-Gucevičiaus skverelio esančios Šv. Kryžiaus bažnytėlės (bonifratų vienuolyne) įkurta pirmoji psichiatrijos ligoninė. Arba kad Bokšto gatvė senovėje buvo Raudonųjų žibintų kvartalas, kiekviename pastate veikė po kelis viešnamius ir t. t. Atsiribojęs nuo vadovėlinių istorinių faktų mažiau įsipareigojate ar priešingai?

Jei J. Vaičiūnaitė kur nors paliko skėtį, tai juk nėra nusikaltimas! Kaip pasakoti istoriją, kad neįžeistume žmogaus, jo šviesaus atminimo? Nuobodžių faktų rasime enciklopedijose. Atsimenu, kaip mamytė mums vaikystėje pasakojo savo įspūdžius apie V. Krėvę ir M. Putiną: „Eina jiedu per Katedros aikštę: Putinas – aukštas, didžiulis, su aukšta papacha ant galvos, ir Krėvė – mažutis, su lapine kepure. Štepselis ir tarapunka.“ Kai tokį vaizdelį vaikui nupaišai, rašytojai tampa realūs jo gyvenimo herojai. Ir man knietėjo sužinoti, ar Putinas tikrai buvo toks jau aukštas ir gražus, kaip mama pasakojo, ar tikrai studentės eidavo į jo egzaminus pasitrumpinusios sijonėlius. Istorija apie Kęstutį Navaką išgalvota, bet ji gražiai sulipo su faktais: per vieną „Poezijos pavasario“ šventę Navakas Sarbievijaus kiemelyje tikrai buvo prisnūdęs, ir ta vėtra siautė, ir medis buvo nulaužtas, bet kai kurie žmonės ir humoro nesupranta.

Mano pasivaikščiojimai nėra visiškas ekspromtas, pamąstau, ką pasakoti, pas kokius menininkus užeiti gyvo pokalbio. Turo dalyviai pasako, kur nori pradėti ir kur baigti žygį, o visa kita palikit spręsti man.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Istorijų yra daug ir jų vis daugėja. Kodėl Lietuvių buvimas Vilniuje nevisavertis?

Bandykime įsivaizduoti: prieš šimtą metų lietuvių šiame mieste gyveno 2–11 proc. Per Antrąjį pasaulinį karą dingo nemažai Vilniaus lenkų ir žydų, namai ištuštėjo. Po karo bandyta beveik prievarta į miestą atkelti ir apgyvendinti lietuvių šeimas. Per pirmą apgyvendinimo akciją turėjo būti atkelta 30 tūkstančių gyventojų. Atsikėlė vos per 300 šeimų. Antrą kartą lietuvių atkeliauja per 700. Tokie yra istoriniai faktai, –šaltinių patikimumu neimsiu abejoti. Paaiškėjus, kad lietuvių privilioti nepavyks, į Vilnių pradeda plūsti įvairių tautų žmonės, ir miestas vėl ima gyvuoti. Jis tikrai yra Babilonas, jame telpa įvairūs pasauliai: tautybės, religijos, keisčiausių užsiėmimų gyventojai. Šiemet sugalvojau naują iniciatyvą – rengti keliones per įvairias religines bendruomenes.

Pirmoji buvo su stačiatikiais ortodoksais, antroji – pas reformatus, vėliau – po liuteroniškąjį Vilnių, laukia pasivaikščiojimas po misionierių vienuolyną. Simboliškai pradėjau nuo ortodoksų – pirmosios krikščioniškosios religijos, kuri Vilniuje rado namus, mums padovanojo pirmuosius lietuvių šventuosius – Vilniaus kankinius: Joną, Antaną, Eustachijų (jų palaikai ilsisi Šv. Dvasios cerkvėje). 1346 m. pagonys juos pakorė ant ąžuolo už tai, kad slapta priėmė stačiatikybę.

Vilnius yra ne tik didikų, bajorų, kunigų, vyskupų, vienuolių, bet ir paprastų žmonių miestas. Ar žinome, kaip Vilniaus universiteto studentai siautėdavo per didžiausią šventę – Šv. Kotrynos dieną? Viduramžiais visas akademinis miestelis, visi miestelėnai tą dieną džiūgaudavo. O kaip gedėta? Štai didiko M. K. Paco palaikai nelaidoti tris mėnesius. Kuo turtingesnis buvo žmogus, tuo ilgiau smardintas. Ilgi šermenys, nes laukiama atvykstant delegacijų iš tolimų šalių. Tai vėl džiaugsmas miestelėnams – jie gausiai vaišinami, girdomi vynu, kad velionis kuo trumpiau kentėtų skaistyklos kančias.

Kas nors turi papasakoti gatvėse Vilniaus istorijas! Kad suvoktume save ir kaimynus, kad vieni kitų skirtybes priimtume ne kaip blogybę, o kaip galimybę bendrauti. Jei bendrausime, galėsime ir kartu kurti. Miestas – tai nuolatinė kūryba. Babilonas kiekvieną dieną statomas. Paradoksas, kad jį stato atvykėliai. Vilniuje likę labai nedaug vietinių. Ir kasdien mažėja. Reikia susikibti rankomis.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Esate glaudžiai susijęs su katalikų pasauliu, girdžiu Jus per „Marijos radiją“, Bernardinų bažnyčioje teko matyti Jus giedantį sakralinius kūrinius. Ir štai – bohema, Jūsų pasivaikščiojimai po kriminalinį Vilnių... Žmonės sako, kad pats lyg miklioji rankelė lengvai įveikiate menininkų dirbtuvių spynas bei užraktus...

Ir apie tai jau žinoma (ilgai juokiasi)?! Na, gal raktelį nuo savo dirbtuvių kolega į mano kišenę slapta įdeda? Svarbu intriga. Aš už tai, kad legendų būtų dar daugiau. Jokių fokusų nėra. Kaip animaciniame filmuke: „Aš – ne burtininkas, aš tik mokausi.“ Daug menininkų yra stiprūs intravertai. Įsileisti į savo dirbtuves ne kiekvienas nori, bet reikia. Ir žmonėms, kurie keliauja, ir jiems patiems – kad būtų atrasti jų darbai.

Dėl katalikų pasaulio ir bohemos – tai vienas kitam netrukdo. O bohema ir kriminalinis pasaulis – susisiekiantys indai. Nacionalinę kriminologų dieną organizavau pasivaikščiojimą „Ribos ir paribės“. Ar žinote, kad XVIII a. Vilniuje nusikaltimai skirstyti į kruvinus ir nekruvinus?
Senasis Vilnius – kiemų miestas, ir visa bohemos istorija yra tarpuvartėse. Bohemos atstovams tenka paragauti ir išblaivinimo, ir įkalinimo įstaigų. Poetas Tomas Arūnas Rudokas nuolat sakydavo, kad jis vieną dieną atsisės į kalėjimą. Ir sėdo. Tiesa, dėl alimentų. Bohema yra keistas darinys, jos atstovai, kaip ir kriminologai, gyvena paribių pasaulyje.

Ar vedate savo vaikštinėtojus Literatų gatve? Ar paaiškinate, kodėl ji taip pavadinta?

Ne visada vedu. Name su labai gražia arka gyveno Adomas Mickevičius. Vilniaus senamiestyje yra mažiausiai penkios vietos, kur šis poetas yra gyvenęs. A. Mickevičiaus kultas Vilniuje gyvas, tai matyti ne tik iš lenkų ekskursijų. Kažkada norėta pastatyti šiam poetui paminklą, jo vardu pavadinti prospektą. Minėtame name dabar gyvena poetas Liudvikas Jakimavičius. Poetas Aidas Marčėnas rašo: „Galbūt kada nors mažytį mane įpieš gatvėje Literatų, gdie mieškal Adam Mickievič i Jakimovič.“ Ši eilutė įamžinta labai gražiame grafikės E. Vertelkaitės cinko kūrinėlyje.

Savo genialius pirštus esate prikišęs ir prie Literatų gatvės projekto – sienoje įamžinęs dedikacijų menininkams.

Literatų gatvės idėja gimė D. Butkienės ir E. Vertelkaitės galvose. Iš karto pareiškiau, kad noriu prisijungti. Ten yra penki autoriniai mano darbai, tačiau pavardės nerasite, rasite parašą „Sintezija“. Viena iš didžiausių pagundų mokslo ir meno pasaulyje –puikybė. Kai per stipriai susireikšmini. Tai vienas iš atsakymų, kodėl nepasirašiau kaip dedikacijų kūrėjas. Be to, jas kūriau ne vienas – prašiau draugų pagalbos. Man talkino stiklo, vitražo, metalo, skulptūros meistrai, net kelininkai. Viena iš linksmesnių mano dedikacijų – „Lietuvių literatūros protezai“ anoniminiams autoriams pseudonimu „Castor & Pollux“. Šį kūrinį darėme kartu su šauniais dantų protezuotojais. Jei įvertintume darbą pinigais, suma siektų dešimtį tūkstančių. O vyrai darbavosi už dyką. Tai – dovanos Vilniui.

Ar yra vienuolių, kunigų bohema?

Įtarčiau, kad yra, nors skamba šventvagiškai. Visur yra savų bendruomenių. Tie patys kunigai ir vienuoliai be galo skirtingi: vieni atsidavę tik mokslui, kiti – tyliai vidinei maldai, treti keliauja pas žmones. Yra ir labai atvirų, nespjaudančių į žemiškus malonumus. Vincas Mykolaitis Putinas pirmas mums paliko puikų literatūros kūrinį, rodantį, kad dvasininkų pasaulyje ne tik dvasinis gyvenimas vyksta. Tarkim, Verkių rūmų vyskupas buvo aistringas lošėjas, prasilošęs skolindavosi net iš savo tarnų. Ir turtingi, garbingi, tituluoti asmenys Vilniuje elgdavosi visaip. Suprantu, kažko iš manęs laukiate. Galiu tik pasakyti, kad, pavyzdžiui, brolius joanitus stengiuosi bent kartą per mėnesį išperti. Asmeniškai. Fiziškai. Periu tol, kol pradeda klykti (juokiasi).

Šmaikštaujate?

Ne. Aš juos tikrai veduosi į pirtį. „Poezijos pavasaryje“ vienas Pilaitės gyventojas pasiūlė rengti poezijos šventę savo kieme. Iš kalbos paaiškėjo, kad jis turi kaimišką pirtelę. Man tik to ir reikėjo. Tapau nuolatiniu sekmadieniniu pirties lankytoju. Iš pradžių mūsų pirtys buvo labai bohemiškos, dabar reikalai pasikeitė. Pirtyje yra kaip bažnyčioje: čia nei keikiamasi, nei girtaujama. Bent kartą per mėnesį stengiuosi atvežti į šią pirtį brolius joanitus ir pats savo rankomis juos išperiu.

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Ar išnardėte požeminį Vilnių, katakombas?

O kaipgi? Nepabuvai rūsiuose – nepamatei Mindaugo Lietuvos. Esu viešėjęs ir asmeniniame Stasio Urniežiaus (kunigaikščio Vildaugo) rūselyje, ten paliktas plotas akmenų, sutvirtintų jaučio krauju.
Po visu Vilniumi yra požemiai, kai kurie akmenukais grįsti takai platūs lyg salės, jais sunkvežimiai gali važinėti. Požeminis Vilnius išsišakojęs, susijungęs, susipynęs su kanalizacijos, vandentiekio sistema. O kiek bevardžių ir vardus turinčių upeliukų! Ar žinote, kad prie „Lietuvos“ kino teatro esančiame skveriuke kadaise telkšojo ežerėlis?

Kokia Jūsų mėgstamiausia Vilniaus vieta?

Išganytojo bažnyčia. Ypatinga vieta, jos apvalus interjeras. K. J. Sapiegos funduota. Įstabus italo architekto Giovanni Pietro Perti kūrinys.

Kas Jums yra šis miestas?

Per Taikos misiją Gruzijoje susipažinau su tapytoju Justinu Vaitiekūnu. Jam tvirtinau: „Aš labai myliu Lietuvą.“ (Dabar taip pat norėčiau pasakyti: „Aš labai myliu Vilnių.“)

„Gerai, – sako Justinas, – bet kokios jos blakstienos, ar ilgos kojos?“ Konkretumai. Beformis abstraktas netvarus. Meilė visada yra konkreti. Nebūtinai tai ilgos kojos ir blakstienos. Pamenate Šventojo Rašto epizodą? Prisikėlęs Kristus savo mokiniams sako: „Eikite į pasaulį ir skelbkite mano žodį.“ Šie nustemba, yra išsigandę, nes ką tik įvyko jų mokytojo žmogžudystė. „Kaip pažins, kad mes tiesą sakome, mus užsvaidys akmenimis. Mumis netikės.“ – „Jus pažins iš Jūsų darbų.“

Norėsiu dirbti Vilniaus labui, kiek man bus lemta. Paklausk įsimylėjėlio, kodėl tu myli. Neatsakys, jei bus sąžiningas. Magija turi savo paslaptį. Esu paruošęs jums staigmeną. Tai ne viename konkurse apdovanotas filmo apie Vilnių scenarijaus sinopsis. Norėčiau pastatyti filmą apie savo miestą, bet tai – jau kita istorija

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis