„Popieriuose“ mes dar kartu, bet jau neilgai. Ir net nežinau, kas mane labiausiai žeidžia: ar tai, kad išėjo/paliko (priežastys neaiškios), ar tai, kad šalia jau turi kitą žmogų (nors tai ir neigia).

Labai sunku, nerandu sielos ramybės. Nebematau prasmės gyventi. Atrodo, kad žemė slysta iš po kojų.

Jei ne darbas, kuriame taip pat - ne pyragai, turbūt nesikelčiau iš lovos. Sako: reikia veiklos, reikia siekti savo tikslų, svajonių. Bet tikslai ir svajonės buvo bendri, niekada nemąsčiau apie save, nebuvau asmenybė.

Veikla, kad ir kokia beužsiimčiau, duoda trumpalaikių rezultatų, o aš negaliu susikaupti, mintys vis grįžta ir grįžta prie liūdnų minčių.

Giliai širdyje jaučiau, kad ta santuoka nebuvo „tikra“, neteikė pilnatvės jausmo. Tai buvo daugiau prisirišimas. Bet kaip nutraukti tą bambagyslę? Kaip nustoti kaltinti save dėl to, kad nepavyko? Kaip be pykčio ir apmaudo žiūrėti į žmogų, kuris yra šalia vis dar mano mylimo žmogaus? Kaip suprasti, kad gyvenimas tuo nesibaigia ir kaip „nenurašyti“ savęs?
Irina

Komentuoja psichologė Justina Zelionkaitė

Jūsų situacija puikiai atspindi pasekmes to, kas būna, kai moteris gyvena vyro gyvenimą arba savąjį atiduoda jam, kai tuo tarpu turėtų savo gyvenimą tiesiog dalintis su mylimu žmogumi.

Tai, ką šiuo metu Jūs išgyvenate, yra visiškai normalūs jausmai, turėjus tokią praeitį. Neslopinkite jų, leiskite sau jausti pyktį, apmaudą, nusivylimą, liūdesį.

Kadangi visi šie jausmai, be abejonės, paveikia daugelį kitų Jūsų gyvenimo sričių, nusistatykite laiką, kiek dar leidžiate sau būti tokiai palūžusiai. Savaitę, dvi savaites, mėnesį... Nusistatykite laiko tarpą, per kurį Jūs nepyksite ant savęs ir leisite sau nesusikaupti, mintimis grįžti prie skaudžių įvykių. Kiekvieną dieną prisiminkite, kad tam tikrą dieną viskas turės baigtis, ir Jūs privalėsite pakilti tarsi feniksas iš pelenų.

Ta diena bus tarsi Jūsų gimimas iš naujo, kai imsite mąstyti apie save ir puoselėsite save kaip asmenybę – imsite ieškoti Jums įdomių sričių, skaitysite knygas ir t.t. Kitaip tariant, pati save auginsite, ir gyvenimo prasmė bus padaryti save laiminga!

Savo laiške sakote, kad Jūsų santuoka buvo nepilnavertė, Jūs iš jos negavote to, kas Jus pilnai „užpildytų“. Taip buvo, nes Jūs to norėjote iš žmogaus, kuris tokių galių neturi. Ir niekas kitas to neturi - tik Jūs pati galite sau suteikti pilnatvę. Visi kiti žmonės, daiktai tą pilnatvę gali padaryti dar „pilnesnę“, bet jie niekada netaps pagrindine priemone to pasiekti. Visa stiprybė, visos galios, kurios gali Jus padaryti laiminga, slypi JUMYSE!

Kaltinti savęs dėl iširusios santuokos nereikia. Žvelkite į susiklosčiusią situaciją pozityviai - jei to nebūtų įvykę, Jūs būtumėte ir toliau gyvenusi netikrą, kažkieno kito gyvenimą, o dabar turite progą gyventi TIKRĄ, savąjį.

Išgyventi šį sunkų pereinamąjį laikotarpį daugeliui žmonių padeda nuoširdus bendravimas su artimais žmonėmis, knygų skaitymas, taip pat skyrybas išgyvenančių asmenų psichoterapinės grupės.

Taigi neleiskite sau užstrigti šitame gyvenimo etape, užverskite buvusio gyvenimo puslapį ir atverskite naują lapą, kuriame - istorija apie laimingą moterį, t.y., Jus.

Stiprybės Jums.