K. Sabaliauskaitė: Vilnius - toks miestas, kuriame tiek daug neištikimybės, bet mažai meilės...

Sako, kad miesto aurą kuria ne vietos, o žmonės. O jei pamėgintume šiuos du komponentus sujungti? Žinomi vilniečiai (dauguma jų gimę ir užaugę šiame mieste) pasakoja apie pačias mėgstamiausias sostinės erdves.

Kristina SABALIAUSKAITĖ, rašytoja
„Kai žurnalas paprašė manęs parašyti apie „mano vietas“ Vilniuje, šiek tiek suglumau. Viena vertus, pirmoji mintis buvo ta, kad tų vietų labai daug, o antroji – kad daugelio tradicinių, žurnaluose tokiais atvejais minimų vietų: kavinių, restoranų, dirbtuvių, parduotuvių, nebėra, nors mano gyvenimas dar nėra toks ilgas. Nekalbu apie kavines, kur mėgdavo pasėdėti mano seneliai, apie neišlikusias vaikystės konditerijas ir apie faktą, kad savo dukros, išlaikydama tradiciją, negaliu nuvesti į „Nykštuką“; tik jo voveraitė tebesisuka mano atminties rate tarsi užsispyrusiame perpetuum mobile.

Nekalbėkime apie praėjusias kartas ar apie saldžius vaikystės prisiminimus – netgi ne tokia sena praeitis yra nebeatpažįstamai pasikeitusi: Pilies gatvės kavinės „Vaiva“ ir „Ledainė“, tas tragiška kava ir pigiomis cigaretėmis atsiduodantis, vynu, alumi, krauju ir išmuštais dantimis nutaškytas vilnietiško maišto židinys, užauginęs ne vieną roko maršą, filosofą ir rašytoją, šiandien yra virtęs turistiniu restoranu ir kepyklėle. Ir ačiū Dievui – taip ir turi atrodyti pagrindinė Europos senamiesčio gatvė, be to, ir kavą toje kepyklėlėje duoda gerą – ne tirpią kaip anais laikais, bet juodą, kalančią į paširdžius – kaip atsiminimai apie paauglystės bėgimus iš pamokų, rokerius, baikerius ir metalistus, ir bromoje sustingusią Jurgą Ivanauskaitę juodai apvestom akim, su leopardo berete ir cigarete.

Žurnalas "Moteris"
Visada džiaugiuosi, kaip miestas tvarkosi, švarinasi, grįžta į normalų europietišką gyvenimą, bet kartu ir apgailestauju, kad dėl savo sudėtingos istorijos neturime to Europos miestiečiui savaime suprantamo dalyko: eiti gerti kavos ten pat, kur ir jo tėvas, pirkti mėsą iš to paties mėsininko sūnaus, iš kurio pirkdavo motina, siūdintis toje pačioje ateljė, veikiančioje antrą šimtmetį... Greitai besikeičiantys miesto verslai šiandien neturi didžiosios pridėtinės vertės – tradicijos, tęstinumo. Žinoma, dairytis vien į praeitį ir gyventi atsiminimais – senatvės ir išsekimo požymis, tačiau dabartis ir ateitis, kuriamos be praeities supratimo, virsta tuščia, bedvase ir banalia erdve.

Šiandienis Vilnius yra miestas su labai trumpa gyvąja atmintimi, prasidedančia dažniausiai po Antrojo pasaulinio karo; miestiečius galintis telkti atminties pasakojimas – tai ne epas, ne romanas, o tik trumpas apsakymas, bet ir jis labai dažnai sudėtingas, kupinas dalykų, kuriuos norėtume pamiršti, – apie juos šiek tiek bandžiau papasakoti „Danieliuje Dalboje & kitose istorijose“. Netgi nesenuose atsiminimuose yra daug nepatogaus ir sprangaus, galinčio nuplėšti apsimestinės bravūros ir nacionalizmo kaukes. Tačiau pasakodama Vilniaus istorijas, nesvarbu – barokines ar naujesnių laikų, visuomet bandau atskleisti jo grožį, jo dramatizmą ir tiesą, bylojančią daugybę kalbų ir tautų likimų. Vilnietis pagal apibrėžimą negali būti nei nacionalistas, nei ksenofobas, bet visada – poliglotas, nes tik taip gali suprasti tikrąjį Vilnių ir jį prakalbinti.

Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios XX a. 4-ąjį dešimtmetį. XIX a. įsigalėjusį Vilniaus romantizavimą plėtojo fotografai Boleslava ir Edmundas Zdanovskiai. Boleslava fotografijos pradmenų mokėsi savo mamos garsios Kauno fotografės Janinos Tallat-Kelpšienės studijoje, abu su Edmundu buvo meninės peizažinės fotografijos pirmtako Lietuvoje Jano Bulhako mokiniai. Savo stiklo negatyvų rinkinį fotografai paliko miestui – perdavė Vilniaus valstybiniam dailės muziejui (dabar – Lietuvos dailės muziejus)
Žurnalas "Moteris"
Ir – truputį filosofas. Nes nieko kita nelieka, kai gyveni mieste, kurio tik nedidelę dalį sudaro tas dabartinis, apčiuopiamas, materialusis, o didžioji dalis – miestas vaiduoklis, žinomas iš pasakojimų, šeimos istorijų, ir tas dingęs Vilnius kartais, tam tikromis akimirkomis, gali papasakoti daugiau už išlikusį. Mano Vilnius – tai visiškas lydinys to dingusio ir gyvojo, dabartinio, jo žemėlapis nusidriekęs ne tik erdvėje, bet ir laike, ir nieko nėra nuostabesnio, kaip aptikti tuos miesto taškus, kuriuose asmeninė istorija nuostabiai susisluoksniuoja.

Pavyzdžiui, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje – kur gimė mano močiutė, mama ir aš. Ten, kur studijavo ne viena šeimos karta: Universitete ir Dailės akademijoje. Prie Radvilų rūmų Vilniaus gatvėje, prie Delamarso namo, kur įsimylėjau būdama paauglė ir kurį aprašiau subrendusi... Apskritai pastebiu, kad kartoju mieste daug iš kartos į kartą einančių ritualų ir maršrutų, bet Vilnius yra stebuklingas tuo, kad nepaliauja nuolatos stebinti atradimais, neatrastais kampeliais ir pats savimi. Pakilkite į Šv.Jonų bažnyčios varpinę, ir taip pat įsimylėsite, pažadu. Kažkada esu pasakiusi, kad Vilnius – toks miestas, kuriame labai daug neištikimybės, bet labai mažai meilės, tačiau aš vis įsimyliu ir įsimyliu Vilniuje, Vilnių ir kažkaip sugebu likti jam ištikima.

Fotografo Algirdo Šeškaus 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečiais fiksuotame Vilniuje svarbus žmogus, 1975–1978 m.
Žurnalas "Moteris"
Todėl Vilniaus istorijas pasakoju labai asmeniškai – kitaip negaliu, nors paskui kartais būnu kaltinama snobizmu, urbanistiniu nacionalizmu ir panašiai, nes kai kurios istorijos skaitytojus priverčia pasijusti nejaukiai ar prašalaičiais, yra nesuderinamos su jų susikurtu miesto įvaizdžiu ar mitu, ar su politiniais viražais. Bet tokiais atvejais niekuo negaliu padėti – negaliu juk išsižadėti savo gimtinės. Nieko negaliu padaryti, kad šio miesto gatvės ir statiniai man šimtmečiais pažymėti ne pavadinimų lentelėmis ar skirtingų valdžių statomais paminklais, bet konkrečiais kraujo ryšiais, istorijomis, jausmais, netektimis, įsimylėjimais, ilgesiais, antkapiais ir padžiautais vystyklais“.

Mano Vilniaus žemėlapis
Muziejus – Lietuvos nacionalinis (buvęs Istorijos ir etnografijos): ten pamilta LDK istorija.
Bibliotekos: Vilniaus universiteto, ypač Smuglevičiaus salė ir Retų spaudinių skyrius; buvusi kunigų seminarijos Karmelitų vienuolyne.
Knygynas – Vilniaus universiteto „Littera“, skliautuotas ir tamsus.
Kava – centre, „Gedimino 9“, „Vagos“ knygyne: knygos, kava ir fantastiškas vaizdas pro langą, ko daugiau reikia?
Arbata – šviežių mėtų „Stiklių“ viešbutyje: patiekiama taip, kaip ir turi būti legendiniuose viešbučiuose.
Saldumynai: konditerija „Ponių laimėje“ ir karštas šokoladas Operos ir baleto teatre.
Koncertų salė – Filharmonija.
Teatrai: Vilniaus mažasis, Rusų dramos ir Vilniaus miesto opera.
Fontanas – nuolat paspringstantis liūtas Stanisławo Moniuszkos skvere.
Vaizdai: nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės balkonėlio, nuo Užupio šlaito, iš apačios į Misionierių bažnyčią, į Šv.Kotrynos bažnyčią vakare, Bazilijonų vartai ir Aušros vartai su Šv. Teresės bažnyčia ir Šv. Dvasios cerkve, iš lėktuvo, kai leidžiasi skrisdamas virš senamiesčio.
Žaluma: kaštonas prie Šv. Jurgio karmelitų bažnyčios, Bernardinų sodas, iškirsti krūmai prie Dailės akademijos.

Ramūnas DANISEVIČIUS (39 m.), fotografas

Žurnalas "Moteris"
„Mėgstu Katedros aikštę. Joje būnu arba pravažiuoju mažiausiai 2 kartus per dieną – ji yra pakeliui tarp mano darbo ir namų. Šią vietą labai mėgstu kaip fotografas. Fotografavau ten begalę kartų, įvairiu metų ar paros laiku, įvairiais fotoaparatais ir technikomis. Kartais tai darau spontaniškai – priklauso nuo saulės arba nuotaikos.

R. Danisevičiaus nuotr.
„Fotografuodamas ant Katedros kryžiaus pakibusią pilnatį net pats nustebau, kaip greitai juda mėnulis“, – sako R. Danisevičius
Žurnalas "Moteris"
Viena vertus, šią erdvę laikas keičia mažai, regis, ji visada yra tokia pati. Kita vertus, nuolat kinta. Tai lemia joje esantys žmonės, apšvietimas. Kiekvienas kadras – trumpa akimirka. Fotografuodamas ant Katedros kryžiaus pakibusią pilnatį net pats nustebau, kaip greitai juda mėnulis: keli mygtuko spustelėjimai, ir jis jau – kitoje vietoje. Aišku, negalima nepaminėti ir tradicinės vilniečių pasimatymo vietos – prie varpinės. Tik asmeninių prisiminimų apie tai nepasakosiu.“

Juozas BUDRAITIS (73 m.), aktorius

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
„Man labai patinka atsitraukus nuo Švietimo ministerijos į šoną, nuo Maironio gatvės, žiūrėti į mūsų Onutę (Šv. Onos bažnyčia – red. past.).

J. Budraitis mėgsta atsitraukęs nuo Švietimo ministerijos žiūrėti į Šv. Onos bažnyčią
Žurnalas "Moteris"
Ten visada būna tokia savotiška nuotaika, įdomus apšvietimas. Pasižiūri į viršų – matyti bažnyčia, dešiniau – Užupis, A. Mickevičiaus paminklas. Kairėje – Dailės akademija, Gedimino pilis. Mėgstu ten pažingsniuoti susidėjęs už nugaros rankas. Kartais pereinu per tiltelį, vedantį į Dailės akademiją. Su šia vieta susiję daug prisiminimų, susitikimų su draugais. Aišku, viskas dabar sutvarkyta, atrodo kiek kitaip. Taip turbūt ir turi būti, nors man patinka faktūra, gražu apgriuvę namai... Dar gali rasti ir nepaliestų kampelių. Pavyzdžiui, pasukus už Angelo į kairę, yra tokia nerekonstruota, apgriuvusi gatvelė. Praeinu ja, tada nusileidžiu į paupį, prie Vilnelės, ten – jau Užupio respublika.“

Agnė KUZMICKAITĖ (31 m.), dizainerė

Aktoriaus Juozo Budraičio nuotraukoje - Agnės Kuzmickaitės gimtoji J. Basanavičiaus gatvė
Žurnalas "Moteris"
„Daugiausia sentimentų man kelia Vingio parkas. Ir mano močiutė, ir mama nuo vaikystės gyveno Žvėryne. Vėliau persikraustėme į J.Basanavičiaus gatvę. Aš ir dabar joje gyvenu, bet tėvai vis tiek grįžo į Žvėryną. Prisimenu, vaikščiojam palei Nerį su mama, ji seka man ekspromtu kuriamą savo pasaką su kokia nors užkoduota išmintimi. Nuobodu nebuvo, nors eidavom beveik visada tuo pačiu maršrutu: iš pradžių M. K. Čiurlionio gatve, paskui palei upę. Ji buvo mūsų pasivaikščiojimo tikslas. Nusileisdavom prie Neries pabūti, kartais žiūrėdavom, kaip plaukia ledai, – mane visada masino vandens telkiniai. Paskui patraukdavom link Žvėryno. Pavasariais skindavom žibutes. Ten įrengtų karuselių nemėgau – jausdavau blogą aurą dėl ten esančių karių kapų.

Dabar į Vingio parką einu su savo dukrele. Nuo tų laikų jis neatrodo labai pasikeitęs, bet gal tai nėra gerai? Prisimenu, mama pasakojo, kad kitados prie Neries buvo smėlėtas paplūdimys, per tiltą važiuodavo traukinukas. Deja, jau mano vaikystėje visa tai buvo apžėlę, o dabar – dar labiau.“

Olga KONOŠENKO (35 m.), balerina

Žurnalas "Moteris"
„Prieš 10 metų mėgstamiausia mano vieta, kaip ir daugelio vilniečių, buvo senamiestis, bet dabar ten lankausi kur kas rečiau – žmonių grūstys nebevilioja, nesinori stumdytis su turistais siaurose gatvelėse. Prieš 7-erius metus išsikėlusi į Jeruzalę atradau čia nuostabią erdvę – Kalvarijų Kryžiaus kelią. Ši vieta sukurta dar XVII a. Čia, ant kalno, yra nuostabi balta Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, toliau – kalvos, miškas, upelis, vartai, koplyčios.

Vienas nuostabiausių Vilniaus statinių O. Konošenko yra Jeruzalėje esanti balta Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia
Žurnalas "Moteris"
Neįtikėtina, kad, būdama vilnietė, nežinojau, jog visai šalia, tiesiog miesto viduryje, yra tokia nuostabi erdvė. Dažnai einu ten su vaiku ir šunimi pasivaikščioti. Kiekvieną kartą praeinu visą Kryžiaus kelią, tai užtrunka geras 2 valandas. Buvimas šioje vietoje suteikia ramybės, ten jaučiuosi labai saugi. Net ir nėščia eidavau šiuo keliu pasivaikščioti.

Balerina dažnai pereina Verkių regioniniame parke esančiu Kalvarijų Kryžiaus keliu – tai jai teikia ramybės
Žurnalas "Moteris"
Vasarą čia renkame uogas, žiemą slidinėjame rogutėmis, rudenį gėrimės spalvingais lapais. Tik štai gaila, bet pastaraisiais metais pastebiu, kad tas miškas tarsi pradėjo sirgti: medžiai ėmė vysti, sumažėjo uogų.“

Algirdas KAUŠPĖDAS (50 m.), architektas

Žurnalas "Moteris"
„Man artimiausias ir brangiausias – Gedimino prospektas, juk jame, galima sakyti, užaugau. Gimiau senamiestyje. Be abejo, ši erdvė labai keičiasi, bet esu architektas – naujovių nebijau. Matau, kuo baigiasi ta baimė, tuščia ir nebrandi kova su tuo, kas nauja. Kalbu apie „Lietuvos“ kino teatro likimą. Tai, manau, – viena didžiausių mūsų miesto nesėkmių ir gėdų. Tai rodo, kad visuomenė ne visada yra teisi. Labai džiaugiuosi Gedimino prospekte atstatytu vadinamuoju Pirklių klubu.

A. Kaušpėdas labai džiaugiasi Gedimino prospekte atstatytu vadinamuoju Pirklių klubu
Žurnalas "Moteris"
Šią, mano manymu, labai sėkmingai sutvarkytą erdvę pavadinčiau netgi tarptautinio lygio simboliu, į kurį turėtume orientuotis – drąsiai, be kompleksų ir prietarų. Naujas, labai modernus pastatas šalia Užsienio reikalų ministerijos puikiai papildo aplinką, ją sutaurina. Gerai išlaikytos proporcijos, mastelis, ritmas. Iš Gedimino prospekto konteksto, sakyčiau, visiškai iškrenta viešbučio „Novotel“ pastatas – šalia jo visi senieji statiniai atrodo kaip provincijos nameliai. Didelių priekaištų dėl jo architektūros neturiu – tam tikroje aplinkoje jis turbūt atrodytų visai neblogai, bet akivaizdu, kad Gedimino prospekte tam iš Stokholmo atkeliavusiam skandinaviškam tortui – ne vieta.“

Violeta BAUBLIENĖ (55 m.), žurnalistė

Žurnalas "Moteris"
„Visi gražiausi mano gyvenime dalykai yra susiję su B. Dauguviečio (dabar – Odminių) skvereliu. Mes gyvenome Odminių gatvėje, kol tėvai sumanė išsikelti į Žirmūnus.

1961-ieji. Violetai gaila negrįžtamai dingusios senųjų vietų auros – skveras, kur kadaise žaisdavo su kiemo vaikais, dabar tapęs trinkelėmis grįstu viešbučio „Amberton“ kiemeliu
Žurnalas "Moteris"
Tada man buvo 8-eri metai. Dabar gyvenu netoli tos vietos, tad kiekvieną dieną praeinu pro šalį, matau mūsų buto balkoną ir nuolat pjaunu mamą už tai, kad išsikraustė į Žirmūnus. Ir kaip jiems šovė tai į galvą? Mama sako, kad Žirmūnuose buvo šiltas vanduo ir centrinis šildymas. Turėjom tokį prašmatnų butą su gipso lipdiniais, aukštomis lubomis ir kokline krosnimi, į ją kasdien reikėjo tempti anglis. Galbūt tėvams tai buvo vargo vakarienė, bet aš prisimenu tik nuostabią aurą. Tai buvo didžiulis komunalinis butas, padalytas trims šeimoms.

Būdama maža, V. Baublienė dažnai nubėgdavo į Vilniaus universitetą – viename jo kiemelyje gyveno močiutė
Žurnalas "Moteris"
Aplink gyveno daug inteligentų, senų žydų, menininkų. Dažnai nubėgdavau į Vilniaus universitetą. Vieną jo kiemelį (beje, dabar jis uždarytas) supo namai su dėstytojų butais, ten gyveno mano močiutė. Buvom tikri „centriniai“, po senamiestį ir dabar galėčiau vaikščioti užrištomis akimis. Ir visa tai iš manęs buvo atimta. Nekenčiu Žirmūnų – savo tremties vietos. Spaudžia širdį ir dėl kitko – negrįžtamai dingusios senųjų vietų auros. Vilniaus senamiestis tapo nekilnojamojo turto pardavėjų godumo objektu. Skveras, kuriame šnekučiuodavosi vietiniai, žaisdavo vaikai, tapo trinkelėmis išgrįstu viešbučio „Amberton“ kiemeliu. Dabar čia po pintais skėčiais sėdi turistai. Man taip gaila, kad nenorime saugoti savo miesto istorijos, juk visa tai gali sėkmingai gyvuoti šalia naujų objektų, kaip kad gyvuoja daugelyje Vakarų Europos miestų.“

1963-ieji. Fotografo Romualdo Rakausko užfiksuotas Vilniaus šiokiadienis
Žurnalas "Moteris"
Petras GENIUŠAS (52 m.), pianistas
Žurnalas "Moteris"
„Šiuo metu mėgstamiausia mano vieta – Užupio g. 1 esanti meno galerija. Ji yra mano žmonos – talentingos grafikės Kristinos Norvilaitės. Ten kabo jos darbai. Gal dėl puikios vietos (prie pat tiltelio), gal dėl geros auros toje galerijoje niekada netrūksta žmonių: ateina svečių, užsuka draugų, vyksta vakarėliai.

„Labai estetiška ir jauku“ – taip P. Geniušas apibūdina savo mėgstamiausią sostinės vietą Užupyje esančią žmonos grafikės Kristinos Norvilaitės galeriją
Žurnalas "Moteris"
Stovi ir mano instrumentas. Kartais juo groju viešai, kartais – tik draugams, o kartais – vienas. Labai estetiška ir jauki vieta. Beje, neseniai, pasilypėjęs ant tos galerijos palangės, pamačiau Dalai Lamą. Dar man labai man patinka netoliese esantis alaus baras „Špunka“. Ką galiu pasakyti apie tą vietą? Puikus alus. Užupis apskritai yra puiki vieta – tiek linksmintis, tiek kurti.“

Alfas IVANAUSKAS (29 m.), virtuvės mitų griovėjas

Asmeninio albumo nuotr.
„Prie Mindaugo tilto, toje upės pusėje , kur stūkso Sporto rūmai, yra kaštonų alėja. Šie medžiai išskirtiniai tuo, kad žydi rožiniais žiedais. Kiekvienais metais, kai pradeda žydėti, nuvažiuoju ten kokią pirmą ar antrą valandą nakties. Tada Vilnius būna visiškai tuščias. Keliolika minučių tiesiog stoviu ir gėriuosi: rožiniai kaštonų žiedai, upė, tiltas, Gedimino pilis... Labai romantiškas ir įkvepiantis vaizdas. Nuvežu ten visus savo draugus, ypač atvykusius iš užsienio. Vaizdas juos pakeri ne mažiau nei mane – niekuo ne prastesnis už žydinčias sakuras, o ir trunka ilgėliau – iki 1,5 savaitės. Kiekvienam rekomenduoju pamatyti. Keista, kad nevertiname kaštonų. Tik įsižiūrėkit, kokia ypatinga jų žiedų forma! Ir apskritai dažniau pakelkim akis nuo žemės, neužsikaskim taip rutinoje. Juk nebūtina važiuoti į gamtą kur nors už miesto – kiek grožio yra čia pat!“
Vilniaus Bernardinų gatvė XX a. 4-ąjį dešimtmetį
Žurnalas "Moteris"

Nuotraukos – iš žurnalo archyvo(autoriai - Algirdas Šeškus, Anna Stanevičienė, Reda Mickevičiūtė, Ramūnas Danisevičius, Boleslava Zdanovska, Edmundas Zdanovskis, paulius Gasiūnas, Martynas Aleksa, Agnė Gintalaitė)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis