„Mistika, bet knygos mane pasirenka ir prisitraukia. Tai yra tas pats, kas įsimylėti žmogų“, – sako Audra Lukšienė (68 m.).

Grožinės literatūros kūrinių vertimą mokslininkė vadina savo pašaukimu, laisvalaikio pomėgiu, sielos atgaiva. Neseniai ji pristatė jau šeštą savo verstą knygą – Keno Folletto pasaulinio garso istorinį romaną „Žemės stulpai“.

Ji atvairuoja ne moterims skirtų gabaritų automobilį, grakščiai sustoja sausakimšoje aikštelėje, dar grakščiau trinkteli durelėmis. Vėjas įsisuka į vešlius gelsvus plaukus, bet nepajėgęs jų suvelti čiumpa žalią rankinę, atverčia gležno želmenų spalvos palto skverną. Nubanguoja iš plonyčių lyg voratinklis moherio siūlų pačios Aloyzos Audros nerta žalia suknelė... Nepatikėtum, kad ši stilinga moteris – penkių anūkų (vyriausiajai – jau 23-eji) močiutė. Dar labiau stebina A. Lukšienės interesų ratas, geismas pilna krūtine siurbti viską, ką gražaus ir įdomaus siūlo gyvenimas.

Genetikos mokslas ir praktika Lietuvoje – vis dar paslapčių gaubiama sritis. Tada, kai rinkotės, apie ją mažai ką težinojome.

Nieko nežinojau. Vienas bičiulis man pasakė: „Pavydžiu tavo draugų ir aplinkos.“ Mokytojai, kurie mane mokė, kolegos, su kuriais dirbau, yra išskirtiniai. Mano biologijos mokytojas S. Molis – pirmasis Lietuvoje mokytojas, apsigynęs disertaciją. Turėjo gerą humoro jausmą, jo pamokos būdavo nepaprastos. Ateina į klasę (mergaičių gimnazija buvo įsikūrusi vienuolyno pastatuose, sėdėjome ketvirtame aukšte), meta dienyną ant stalo ir sako: „Jei prisikeltų dinozauras, įkištų galvą ir pasižiūrėtų, prie kokio apšvietimo sėdime...“ Iš karto įsivaizduoji dinozaurą visu ūgiu. Biologas mane labai mylėjo. Rinkdavome vabalus, tyrinėdavome per mikroskopą, šis vėliau tapo pagrindiniu mano darbo įrankiu, nes pasirinkau citogenetiką – ląstelę, chromosomas, DNR.

Mama sakydavo, kad būsiu mokslininkė. Pranašavo matydama, jog esu smalsi žinių. O smalsumas juk – pagrindinis mokslininko bruožas. S. Molis nekutino manęs studijuoti biologijos – žinojo, kad esu anglistės A. Kalvaitienės numylėtinė (septintoje klasėje atmintinai deklamavau G. Byroną), tačiau išmokė pamilti ląstelę, gyvą organizmą, gamtą, kitaip žiūrėti net į paprastą medžio lapą. Su bendraklase Reginute nutarėme studijuoti anglų kalbą, bet atvykusios į Vilnių staiga nusprendėme: anglų ir taip mokame, studijuosime gamtos mokslus. Po trečio kurso rinkausi specializaciją – į genetiką priėmė tik tris, bet aš likau viena.

Jautėte perspektyvą?

Tais laikais genetika, pasak komiko Arkadijaus Raikino, buvo „prodažnaja dievka imperializma“ (rus., „parsidavusi imperializmo merga“). Išskaičiavimo, kad genetika – perspektyvu, kad ši mokslo šaka pasieks stulbinamų aukštumų, nebuvo. Mane domino ląstelė, joje slypinti gyvybė, gyvybės atsiradimo ir išnykimo paslaptingumas. Ištirti ląstelės molekuliniai mechanizmai, iššifruotas žmogaus genų kodas, bet kodėl ląstelė dalijasi, iki šiol yra paslaptis. Jau galime mėgintuvėlyje užmegzti ir pradėti auginti gyvybę, bet nežinome nei vaiko gimimo, nei savo išnykimo šioje žemėje datos.

Joks mokslas turbūt taip stulbinamai sparčiai nesivystė kaip genetika. Mes, pirmieji genetikai, kartais jaučiamės lyg dinozaurai.

Ką turėtume žinoti apie savo paveldėtas ligas? Ar įmanoma užbėgti joms už akių?

Ir taip, ir ne. Paveldimumas žmogaus sveikatą lemia 15–20 procentų. Visa kita priklauso nuo to, kaip jis nori gyventi, kaip pasirenka. Skaitau daug paskaitų apie sveikatą, apie mūsų organizmo metabolinius procesus, nes noriu, kad žmogus labiau šviestųsi, kad pats sau galėtų profilaktiškai padėti. Informacijos sraute privalome suvokti save ir žinias pritaikyti būtent sau. Esame skirtingi, visi turime pažeistų ląstelių, pažeistų fermentinių procesų. Genetikai nuolat ieško genų, kurie parodytų paveldimumo ir onkologinių ligų sąsajas, daug nuveikta aiškinantis, kodėl ląstelės pradeda nenormaliai dalintis. Žmonės apie tai skaito ir informaciją kartais priima neteisingai. Jei kuris nors šeimos narys sirgo skrandžio vėžiu, o moteriai aptiktas krūtų auglys, neteisingai sakoma, kad liga paveldėta – vėžys priimamas kaip viena liga. Iš tikrųjų taip nėra. Net krūtų vėžio rūšių onkologai žino keletą. Kiekvienu atveju veikia skirtingi dalykai.

Pavyzdžiui, plaučių vėžys šimtu procentų siejamas su rūkymu. Pasyvus rūkymas, alkoholis, riebus maistas, aplinkos užterštumas kerta silpnesnius žmones. Sveikai gyventi – valios, apsisprendimo dalykas. Sakoma, nėra vėžio be „iki vėžio“. Vienas iš faktorių yra uždegimas, imuninė sistema su juo kovoja, liepia organizmui persitvarkyti. Arba nutukimas. Jį neretai lemia šeimos įprotis daug valgyti. Jei vaikui košės nuolat duodama ne lėkštutė, o pilnas dubuo, jis tiek valgys ir ateityje. Sakoma, valgyk savo kumščio dydžio porciją, ir būsi sveikas. O mes įsidedame kelis kumščius.

Kodėl palinkote prie literatūrinių vertimų?

Pirmiausia reikia pasakyti, kad leidyklose nedirbu. Mėgstu savo specialybę, 33-ejus metus dirbau tiriamąjį mokslo darbą Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute, dabar dirbu VU Onkologijos institute. Negalėčiau vertimo pavadinti profesija. Tai – mano pašaukimas. Mistika, bet knygos mane pasirenka. Tai yra tas pats, kas įsimylėti žmogų. Vieni meilę vadina chemija, aš sakau, kad knygose įsprausta autoriaus dvasia. Ji sietina su žmogumi, kuris paima kūrinį į rankas. Pirmą knygą – Cole Edwinas Louis „Gyvenimo potencialas“ – išverčiau 1994 m. Nei pašaukimas, nei meilė be aistros neįmanomi. Mano vertimai gimsta iš aistros knygai, kurią įsimyliu.

Dvejus metus vertėte savo šeštą knygą – epinį kūrinį „Žemės stulpai“. 1024 puslapiai, 187 veikėjai, 139 vietovės... Vertimas – kaip mokslinis tyrinėjimas?

Labai pravertė genetikės patirtis: tokiam darbui tiesiog privalomas mokslininkui būdingas kruopštumas, atidumas, atmintis. Profesorė A. Aleksandravičiūtė „Žemės stulpus“ apibūdino kaip daugiabriaunį milžiniško masto kūrinį, viduramžių vadovėlį, kuriame pateikiamas detaliausias visų visuomenės sluoksnių, žmonių gyvenimo vaizdas.

Amerikoje esu nusižiūrėjusi dvi bibliotekas, jos man – kaip gyvos ląstelės. Kasmet per atostogas skrendu į Floridą aplankyti jauniausios dukros Ūlos šeimos, ten auga trys mūsų anūkai. Ir visada einu į tas bibliotekas paskaityti naujausių leidinių. Keno Folletto nežinojau. Kai pradėjau vartyti minimą knygą, ji man pasirodė labai artima. Patraukė vaizduojamas laikotarpis – ankstyvieji viduramžiai – ir to laikotarpio Anglijos istorijos detalės. Vėliau suvokiau, kodėl šią knygą pažįstu. Jau būdama brandaus amžiaus, Vilniaus universitete, Užsienio kalbų institute, studijavau anglų kalbą. Ja domėjausi nuo vaikystės, turėjau nuostabią mokytoją A . Kalvaitienę, gavau gerus pagrindus. Taigi atėjusi laikyti egzamino pas doc. A. Stungienę, išsitraukiau sunkiausią, būtent viduramžių, laikotarpį. Gavau gerą adrenalino dozę.

Kiekvienas žmogus yra vedamas. Kiekvienam įdėtas kūrybinis potencialas, galime jį atrasti ir išplėtoti – jei ne sėdime ir tuščiai svajojame, o veikiame. Viskas užgimsta dvasinėje erdvėje. Viduramžių epochos studijos, perskaityta istorikės Doris Mary Stenton knyga apie viduramžių visuomenę, egzamino laikymas padėjo pamatą tokiam sudėtingam kūriniui išversti. Beje, prireikė ir architektūros žinių. Ir kaip įdomu: būdama mokinė, norėjau studijuoti architektūrą, pusbrolio žmona dailininkė mane tam ruošė. Kai 1963 m. atvažiavau į Vilnių, architektūros specialybė iš Dailės instituto buvo perkelta į Kauną. Mamai pasakiau, kad niekada nevyksiu į tą miestą. Tiesa, vėliau jis man tapo mielas ir gražus, ten, Vilijampolėje, ant kalno, nuostabiame sode, pas vyro senelius leisdavome vasaras kartu su vyriausia dukra Egle.

Esate sakiusi, kad Jūsų vyras kino režisierius Gytis Lukšas visada buvo užsiėmęs. Užauginote šaunias dukras, dirbote mėgstamą darbą. Kaip sekėsi derinti mokslininkės ir namų šeimininkės veiklas?

Visas gyvenimas yra pasirinkimų virtinė. Apsigynusi disertaciją toliau dirbau mokslinį darbą, pradėjau rinkti medžiagą doktoratui. Nuvykusi į Maskvą pasikalbėjau su darbo vadovu, bet grįžusi namo ėmiau svarstyti, kiek laiko turėsiu tam skirti: vyras nuolat būdavo išvykęs filmuoti, augo dukros. Nusprendžiau daugiau laiko skirti joms. Kartą vienoje kolektyvo šventėje, kai pakilau pirmoji išeiti, Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto direktorius profesorius A. Venalis gražiai pasakė: „Neprašykit, kad pasiliktų, – ji moka paimti laiką.“ Daug dalykų patys apie save pasakyti negalime. Reikia įsiklausyti į kitus, pavyzdžiui, į savo vaikus. Vienai dukrai atrodau vienokia, kitai – kitokia. Abi nepaprastai rūpinasi manimi. Jausti savo vaikų rūpestį – didžiulė gyvenimo dovana.

Žmogus darbe praleidžia aštuonias valandas, paskui jis turi dar aštuonias ar šešias valandas gražaus laiko. Kaip išbarstome? Vertimas jo reikalauja labai daug. Kartais ir nepaprastai išvargina – negali rasti tinkamo žodžio, transformuoti sakinio, perteikti minties, tačiau kai pavyksta, džiaugsmas apima toks pat, kaip prisiekusį žveją pagavus pačią didžiausią žuvį. Verčiu per vasaros atostogas, savaitgaliais. Stebiuosi, kai žmogus sako, kad neturi laiko skaityti. Man jis atrodo kaip dinozauras. Jei tinkamai suplanuoji laiką, spėji viską. Kartais sau sakydavau: „Šiandien – jokio vertimo. Net nejungsiu kompiuterio.“ Kai jaučiuosi pavargusi, einu į kiną, koncertą, teatrą. Man reikia muzikos, gamtos. Atsikvėpusi vėl sėdu versti. Ši aistra traukia.

Kaip susipažinote su savo sutuoktiniu?

Jis mokėsi Marijampolės berniukų gimnazijoje, aš – mergaičių, o baigėme abu – antrąją vidurinę mokyklą. Jo tėvai yra kauniečiai: tėvas – scenografas, teatro dailininkas, motina buvo aktorė. Visas Konservatorijos kursas (A. Rosenas, E. Žebertavičiūtė, V. Paukštė, kiti garsūs aktoriai) buvo paskirtas į Marijampolės teatrą. Mano teta ten dirbo, ir aš nuo vaikystės ten sėdėdavau. Dešimtoje klasėje per koncertą deklamavau R. Roždestvenskio eilėraštį. Gytis, parėjęs namo, pasakė: „Mama, kokią mergaitę aš sutikau!“ Vakarais rymodavo po mano namų liepa. Talentingas žmogus. Yra baigęs muzikos mokyklą, grojo ansamblyje. Draugavome penkerius metus. Aš išvažiavau studijuoti į Vilnių, o jis – į Maskvą, į VGIK'ą (Valstybinis visos Rusijos S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetas – aut. past.). Dažnai pas jį skraidydavau.

Ar nebijojote tekėti už menininko?

Mūsų jaunystės laikais nebuvo vedybinių ar kitokių sutarčių. Draugavome, mylėjome vienas kitą. Kai žmogų pažįsti, kol jis dar nėra savo šlovės viršūnėje, matai jame tikrumo grūdą. Tai labai svarbu. Tuokdamiesi nesvarstėme, kur ir kaip gyvensime, ką turėsime. Jautėme būtinybę būti kartu, pažinti vienas kitą. Tas laikotarpis nepaprastai gražus. Žmonės sako, kad ištekėjęs už tikro menininko, menininko iš pašaukimo, o toks ir yra Gytis Lukšas, visada susidursi su kančia.

Pragyvenome kartu keturias dešimtis metų, užauginome vaikus. Dabar jis – mano draugas. Labai patinka Gyčio kūryba, bet kiekvienas turime įgyvendinti savo misiją. Negaliu suvokti ir pateisinti moterų aukų. Aukos, aukos, aukos... Aplink – vien aukos. Kodėl? Man tai nepriimtina iš prigimties. Nesuprantu moterų, kurios kenčia, bet nesitraukia nuo savo partnerio nė per žingsnį. Žmonės nori išsilaisvinti, bet negali. Baisiausia yra vienatvė dviese. Kai nėra pagarbos vienas kitam, atjautos, noro būti kartu... Sunku pasakyti, kaip klostosi tie gyvenimai, bet aš skųstis negaliu. Buvau ir esu laiminga.

Mano anūkė kartą paklausė: „Močiute, ar tu laiminga?“ – „Žinai, tokių kaip aš su žiburiu reiktų paieškoti.“ Visą gyvenimą dariau tai, ką norėjau, ko troško širdis. Dirbdama mokslinį darbą panorau studijuoti anglų kalbą – įstojau į Vilniaus universitetą; norėjau mokytis dailės – išlaikiau egzaminus, mokiausi dailės. Esu baigusi ir gidų kursus.

Mudu su vyru mėgome vaikščioti po senamiestį, Gytis rinkdavosi filmuoti tinkamus kiemelius. Vakar ėjau siauromis gatvelėmis, sustojau prie Šv. Onos bažnyčios, prisiminiau, kaip pasakodavau, kiek čia rūšių plytų sunaudota... Vilnius man nepaprastai brangus, įdomus. Mėgstu Katedros aikštėje pasėdėti, pažiūrėti į jaunimą. Smagu pereiti Gedimino prospektu per Kalėdas, Velykas. Ryte, kai miestas bunda...

Filmus „Virto ąžuolai“, „Mano vaikystės ruduo“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Žalčio žvilgsnis“ ir kitus G. Lukšas statė Jūsų meilės, šeiminio gyvenimo pradžioje. Ar vyras negundė atsisakyti mokslinio darbo, būti dviese meninėje erdvėje? Gal kvietė suvaidinti kokį nors savo filmų personažą?

Kai nuvažiuodavau į Maskvą, Gyčio bendrakursiai, būsimieji užsienio šalių kino režisieriai, juokaudavo: „Anouk Aimée atvažiavo.“ Iš tikrųjų aš vaidinau. Baigiau aktorystės ir režisūros kursą Vilniaus universitete, Estetikos katedroje. Čia susibūrė draugų ratelis: R. Šavelis, S. Šaltenis, J. Budraitis, V. Makačinienė ir kiti. V. Limantas buvo režisierius, L. Noreika dėstė grimą, E. N. Jankutė ir S. Nosevičiūtė – sceninę kalbą. Statėme spektaklius, domėjomės literatūra, mėgdavome bohemiškai pavakaroti.

Vyras nefilmavo nei manęs, nei mūsų dukterų. Sakė: „Aš savo mergaičių prožektorių šviesoje nekankinsiu.“ Be to, Gytis yra labai užsisklendęs žmogus, jis lyg siena saugodavo mane ir dukras nuo pokalbių su žurnalistais. Tiesa, anūkė filmavosi juostoje „Duburys“. O aš ir nenorėjau. Kartą Maskvoje vienas kino režisierius – draugavau su jo žmona Jekaterina – pakvietė vaidinti. Nesutikau – kaip paliksiu dukras, darbą? Per savo vyrą įgijau labai gerų draugių – aktorių, dailininkių.

Kodėl Jūsų jaunėlė Ūla pasirinko kurtis Amerikoje?

Ūla išvyko į Floridą paskui savo vyrą. Jis, kilęs iš žurnalisto šeimos, nuo mažens sakydavo, kad gyvens užsienyje. Taip ir įvyko. Labai svarbu vaikams leisti svajoti. Savo anūkus mokau: „Turėk didžiulę svajonę, nebijok.“ Ūla – balerina, dirba baleto mokykloje. Jų dukrai Patricijai – 14 metų, nuo penkerių mokosi baleto mokykloje. Vyriausias jų sūnus Rapolas šiemet baigia mokyklą, jauniausiam Mykolui – šešeri.

Vyriausioji mūsų duktė Eglė yra baigusi lietuvių kalbą, dirba vertėja. Jos Barborai – 23-eji metai, pavasarį baigs Vilniaus universitetą. Jokūbas, jam sausį sueis 18 metų, mokosi vienuoliktoje gimnazijos klasėje. Mūsų ryšys su dukromis labai stiprus.

Prasitarėte, kad gražią žaliąją suknelę, kurią dabar vilkite, nusimezgėte pati. Jūs ir rankdarbiams laiko randate?

Mezgimas padeda atsipalaiduoti. Megzti išmokau būdama septintokė. Ir koks charakteris: pradėjau ne nuo šalikėlio, o išardžiau tėvelio megztinį ir nusimezgiau megztuką. Kelias dienas tėtis klausinėjo, kur dingo jo drabužis. Mama žinojo ir tylėjo. Ilgainiui su netektimi apsiprato ir net nepastebėjo, kad mėlynas nertinis jau šildo mane. Iš tetos išmokau siūti, visą gyvenimą drabužius siuvausi pati. Naktimis dukroms siūdavau paltus, švarkus. Jos net dabar kartais sako: „Mama, tu supranti, kad esame pripratusios prie individualios aprangos.“

Kartą savo draugo garsaus pianisto koncerte mąsčiau: „Kokia laimė turėti vieną specialybę ir į ją gilintis! Ko čia aš taip blaškausi, bėgu nuo vieno prie kito, trečio?!“ Kalbėjau su dukra, svarsčiau: „Gal man kryptį gyvenime reikia keisti?“ Ji nustebo: „Mama, tu ką? Tu juk viską moki!“ Vėl pasijutau esanti savo vietoje. Tad tokia aš – įvairiapusė asmenybė.

Kas Jums yra geriausia dovana?

Mano draugai per Kalėdas dovanų perka knygas. Vieną savo namų kambarį esame pavertę didžiule biblioteka. Žinau, kad mano verstą P. Scanlan romaną „Frančeskos vakarėlis“ (knyga perleista keturis kartus) žmonės gausiai dovanojo, nes jame kulminacija vyksta per Kalėdas. O „Žemės stulpus“ mano aplinkos žmonės jau nusipirko ir ruošiasi dovanoti, sako: „Kaip gerai – turėsiu ką skaityti visus metus.“ Ten juk – žmonių kartų gyvenimai. Kaip „Forsaitų Saga“.

Ne vienus metus Kalėdas švenčiau Floridoje. Kalėdinių dovanų bumas JAV kiek perlenktas, amerikiečiai dovanoms išleidžia nežmoniškai daug pinigų. Dukra visus metus perka vaikams jų išsvajotus daiktus ir prie eglutės sukrauna visą kalną. Patinka, kad Amerikoje moterys šiuo laikotarpiu dabinasi teminiais papuošalais, tarkim, įsisega auskarus eglutes, pati turiu segę eglutę su žaisliukais. Per Kalėdas turbūt vienintelė institute dėviu kalėdinį drabužį, būnu balta balta: balta liemenė su išsiuvinėta kalėdine šaka ir žaislais, ilgas baltas sijonas, kalėdiniai papuošalai...

Ką dabar labiausiai vertinate?

Bendrystę. Žmogus sukurtas bendrauti. Kas neturi laiko savo artimiesiems, draugams, tas iš tikrųjų neįprasmina savęs – kad ir ką dirbtų, kad ir kaip žydėtų. Ir tas mano knygų vertimas yra bendrystė, dalinimasis su kitais.

Esu laiminga, bet tai nereiškia, kad nepatyriau sunkių išgyvenimų. Niekas mums nepasakė, kad ateisime į šią žemę vien džiaugtis. Yra visokių tarpsnių. Kiekvienam žmogui sunkiausia yra draugų, artimojo neištikimybė, tėvų, seserų, brolių netektis. Šie išgyvenimai kartais sukrečia taip, kad būtis iš esmės pasikeičia.