Eglės Aukštakalnytės-Hansen fotoreportažas iš baltųjų lokių sostinės

Kol pasaulio politikai, mokslininkai, verslininkai ginčijasi dėl klimato kaitos priežasčių, su Egle Aukštakalnyte-Hansen leidžiamės į Kanadą, į arktinę ekspediciją.

Baltieji lokiai kol kas nėra įtraukti į sparčiai nykstančių gyvūnų sąrašą, bet, šiltėjant klimatui Arktyje, sparčiai tirpstant ledynams, per 50 metų gali sunykti net apie du trečdalius visos šių gyvūnų populiacijos.

Nuobodžiaudamas Holivudo žvaigžde pramintas Bobas visas 3 dienas dovanojo mums nepakartojamą šou: vartydamasis ant ledo ir sniego valė, prausė savo kailį
Asmeninio archyvo nuotr.
Atsargiai – lokiai!

Baltųjų lokių sostine vadinamas nedidelis Čerčilio (Churchill) miestelis prie Hadsono įlankos (Šiaurės Rytų Kanada). Čia netgi galioja speciali viza. Čia žmonės, naminiai šunys ir baltieji lokiai gyvena taikiai bei draugiškai ištisus šimtmečius. Nedidelis oro uostas, centrinis paštas, bažnyčia, eskimų muziejus, ligoninė, sena geležinkelio stotis, Velso princo forto (angl. k. Fort Prince of Wales) likučiai ir lokių kalėjimas, tiksliau – laikina prieglauda, – pagrindinės miestelio įžymybės.

Čerčilyje vietoje eismą reguliuojančių ženklų – perspėjantys saugotis čia karaliaujančių baltųjų lokių
Asmeninio archyvo nuotr.
Tai vienintelė žinomiausia piečiausia sausumos vieta, kur liepos–lapkričio mėnesiais galima stebėti baltuosius lokius. Liepą, Hadsono įlankoje ištirpus ledui, šie žinduoliai išlipa ant kranto ir apsigyvena 30–100 km nuo vandens, o lapkritį, vos įlanka pradeda stingti, sausumą apleidžia – traukia medžioti ruonių. Prie Čerčilio dėl ypatingos geografinės padėties ledas pradeda formuotis kur kas anksčiau nei kitose vakarinės Hadsono įlankos vietovėse.

Tad spalio viduryje, pajutusios vėstančius orus, poliarinės meškos traukia miestelio link laukti, kol galės lipti ant ledo ir judėti į šiaurę. Tuo metu miestelyje ypač aktyviai patruliuoja šių gyvūnų priežiūros ekipažai, nes būtent baltieji lokiai yra pagrindiniai vietovės chuliganai, taisyklių laužytojai ir ramybės drumstėjai. Ir jauni, ir suaugę patinai dažnai įsilaužia į ligoninės ar maisto parduotuvių sandėlius, peržiūri miestiečių šiukšlių konteinerius, pasisvečiuoja vietos sąvartyne.

Dažnai rytais, užuodę maisto kvapą, aplink valgomąjį imdavo sukiotis į Šiaurę traukiantys alkani meškinai. Jie apžiūrėdavo teritoriją, bet ilgai neužsibūdavo
Asmeninio archyvo nuotr.
Gyventojai įpratę prie tokių reidų, tad, išgirdę priežiūros ekipažų sireną, perspėjančią apie miestelyje šeimininkaujančius lokius, ramiai tūno namuose, o tie, kurie būna lauke, skuba į uždaras patalpas. Jei pareigūnams iš miestelėnų gyvenamos teritorijos gauruočių išvaryti nepavyksta, jei gyvūnai agresyvūs ar netrukus grįžta, jiems gresia nelaisvė.

Tokius neklaužadas gamtos sergėtojai pagauna, nuveža į laikiną prieglaudą ir pažymi jų baltą kailį ryškios spalvos dažų dryžiu. Kelias dienas narvuose praleidę chuliganai išvežami arba net malūnsparniais nuskraidinami maždaug 30–50 km nuo miestelio, kad nerastų kelio atgal. Vietiniai pasakojo, kad vienas patinas buvo ypač pamėgęs ligoninės sandėlį – spalio mėnesį per dvi savaites buvo įsilaužęs į jį du kartus.

Supustytas kopas tenka atsargiai apeiti, kad neprasmegtum sniege ar neužliptum ant kokio snaudžiančio lokio
Asmeninio archyvo nuotr.
Pareigūnai šį nusikaltėlį meškų kalėjime pralaikė net tris savaites, o paskui malūnsparniu nugabeno tiesiai ant ledo – toli nuo kranto. Miestelio gatvės vakarais ištuštėja, žmonės vengia tamsių ir staigių posūkių, akligatvių, neapšviestų užkampių, beveik kiekvieną namą saugo haskiai. Vietoje eismą reguliuojančių ženklų – apie gauruočių egzistavimą įspėjantys ženklai, tarkim: „Atsargiai – lokiai!“

Net balto smėlio paplūdimyje yra perspėjimas: „Vaikščioti nerekomenduojama. Atsargiai – lokiai!“, mat ten dažniausiai įsikuria patelės su jaunikliais. Šios gali būti ypač agresyvios – jei vaikštinėdamas užeisi tarp akmenų motiną, maitinančią dvynukus meškiukus, romantika išgaruos labai greitai. Automobilių variklių čia niekas neišjungia, net jei stovima. Kiekvienas miestelėnas gali pripasakoti įdomiausių istorijų apie netikėtus – draugiškus ir grėsmingus – susitikimus su laukiniais monstrais.

Holivudo žvaigždė Bobas

Norintiesiems gana palankiomis oro sąlygomis stebėti baltuosius lokius vakarinė Hadsono įlankos dalis yra patogi ir tuo, kad jų čia palyginti gausu. Nuo Ontarijo provincijos sienos iki Čerčilio liepos–lapkričio mėnesiais, skaičiuojama, bastosi iki 1000 gyvūnų. Atvykėliai „medžioti“ lokius gali važinėdami aukštais autobusiukais labai dideliais galingais ratais (vagonėlį ant ratų primenanti transporto priemonė angliškai vadinama „Tundra Buggy“).

Asmeninio archyvo nuotr.
Šie safariai organizuojami po Čerčilio apylinkes, besiribojančias su Vapusko nacionaliniu parku (angl. Wapusk national park). Kitas būdas susitikti su meška šiaurėje yra keliaujant pėsčiomis po arktinę tundrą. Aš pasirinkau safarį pėsčiomis stovykloje „Seal River Heritage“, per porą šimtų kilometrų į šiaurę nuo Čerčilio, visiškai negyvenamoje tundroje ant Hadsono įlankos kranto.

Po 45 minučių kelionės nedideliu lėktuvu išsilaipinome šaltame, vėjuotame laukiniame krante. Lauke spigina šaltis (–28 C°), iš po sniego kyšančios nuogos krūmokšnių šakos ir sušalusių smilgų stiebai paįvairina pilkšvai baltą asketišką gamtovaizdį. Lapkričio pradžioje įlanka – maždaug kilometras nuo kranto – jau nusėta balsvų kauburių, ledas dar nestiprus, bet šaltis pamažu atiteliūskuojančias bangas ima į savo ragą ir formuoja įvairių formų ir dydžių luitus.

Jauna patelė, pasirodžiusi ties stovyklaviete, Bobo nesužavėjo. Iš baikščios lokės elgsenos supratome, kad savarankiškai ledo link ji keliauja pirmą kartą
Asmeninio archyvo nuotr.
Vienintelė šilta vieta čia – pagrindinis stovyklos pastatas su dešimčia kambarių, jį juosia, tiksliau – saugo nuo laukinių žvėrių, aukšta metalinė tvora. Pakeliui į jį sužinojome, kad jau visą savaitę aplink sukiojasi jaunas, draugiškas ir aktyvus maždaug aštuonerių metų lokys. Dėl ramaus charakterio ir impozantiškos išvaizdos personalas jį praminė Holivudo žvaigžde Bobu, mat per tą savaitę gyvūnas fotografuotas tūkstančius kartų tarsi įžymybė ant raudonojo kilimo.

Kuo gauruočiui taip patiko šis paplūdimys, neaišku. Mat lokiai, kai ateina laikas traukti į jūrą, juda šiaurės rytų link, kur – ir atšiauriau, ir ledas stipresnis. Pro šią stovyklavietę jie tik praeina. Bobas – išimtis, ir niekas negali paaiškinti tokio jo sprendimo. Mums, atvykėliams, tai – išskirtinė dovana. Gyvūnas dažnai ateidavo pasižvalgyti prie metalinės tvoros, savo didelėmis letenomis tikrindavo vartų spynos stiprumą, patogiai atsisėdęs stebėdavo kiekvieną žmogaus judesį, uosdavo, retsykiais visu ūgiu atsistodavo tarsi norėdamas priminti, kas čia – šeimininkas.

Išvydęs Šiaurės pašvaistę įtiki visomis šiauriečių pasakomis apie laukinių žvėrių dvasių švytėjimą danguje
Asmeninio archyvo nuotr.
Tiesa, gamtos sergėtojai visada stebi šalia stovyklavietės besisukiojančio gauruočiaus elgseną. Garsiniais signalais, kai reikia – ir guminėmis kulkomis, bando išdresuoti baltuosius lokius nedaryti to, ko žmogaus teritorijoje daryti negalima. Šie gyvūnai viską perpranta gana greitai, nes jų jutimo organai gerai išvystyti, o refleksai – greiti. Tarkim, jei lokys priartėtų prie tvoros ir mėgintų stotis, įsijungtų įspėjamoji sirena. Vargu ar koks nors įtvirtinimas galiūną atlaikytų – suaugę patinai sveria 800–1200 kg.

Atsisveikinimas

Draugiškas ir nuobodžiaujantis Bobas prie valgomojo langų dažnai pasirodydavo tik saulei pakilus ir pasklidus kepamos duonos kvapui. Net tris dienas – vos tik patekėdavo saulė iki pasirodydavo Šiaurės pašvaistė – man teko laimė jį stebėti ir tyrinėti. Bobas tikriausiai tyrinėjo mus. Pavargęs nuo nuolat spragsinčių fotoaparatų, lokys dažnai trumpam užsnūsdavo apsnigtų kopų užuovėjoje šalia tvoros ar tiesiog šalia stebėjimo pakylos.

Kai jau susidraugavome, leidosi fotografuojamas – kaip vaiko rudąsias lapes, kaip pasitinka tekančią saulę. Net cirko numerį parodė – ant lėktuvų kilimo ir tūpimo tako besimėtančią padangą ant kaklo užsimovė. Nerimavome, kad ją nuimti turės gamtos sergėtojai, bet Bobas po ilgų grumtynių galvą pergalingai ištraukė pats! O štai dėl netrukus stovyklavietėje pasirodžiusios jaunos lokės gauruočius galvos nepametė. Tad ši, trumpai apsižvalgiusi, patraukė šiaurės link.

Asmeninio archyvo nuotr.
Vieną ankstyvą rytą pastebėjome naujoką – šiek tiek už Bobą vyresnį patiną. Jis tik apuostė gentainio guolį ir patraukė toliau – mūsų pasididžiavimas atklydėliui, matyt, buvo per jaunas į draugus. Taigi viltis, kad Bobas susirado bičiulį, žlugo labai greitai. Pasirodo, patinai paiso „socialinės“ hierarchijos – bendrauja tik su panašaus dydžio, kūno masės gentainiais. Netrukus Bobas ir vėl vienas sukiojosi aplink stovyklavietės sandėlį, tikrino durų tvirtumą, kol rado, kaip įsilaužti į malkinę.

Sutemus prie laukujų pagrindinio pastato durų patiesiami smailiomis vinimis dygsniuoti metaliniai kilimai, kad meškos neprieitų prie žemų svetainės langų ir durų. Vieną vėlų vakarą Bobas kažkaip sugebėjo įsprausti savo leteną tarp vinių, ir mes gėrėjomės jo juoda nosimi nedidelio langelio rėmuose.

O vieną ankstų rytą tarp ledo kauburių pastebėjome panašaus dydžio lokį. Iš pradžių net pamanėme, kad tai – Bobas. Kadangi pareigūnai buvo uždraudę eiti už stovyklos tvoros, sulėkėme ant stebėjimo pakylos. Mūsų žvaigždė, pasilypėjusi ant užšalusių akmenų, uodė, tikrino pasirodžiusio patino kvapą. Sustoję agresyviomis pozomis per atstumą, abu žemai nuleidę galvas, lokiai tyrinėjo vienas kitą.

Asmeninio archyvo nuotr.
Manėme, kausis, bet prašalaitis apsuko kelis ratus aplink Bobą ir užšalusiu krantu patraukė tolyn į šiaurę – ledo link. Mūsų žvaigždė, neišleidusi jokio garso, tyliai patraukė iš paskos. Negalėjome patikėti. Ilgai stebėjome vis labiau tolstantį Bobą. Kai pro žiūronus pamatėme pirmą lokį plaukiantį, o iš paskos vandens link artėjantį mūsiškį, abejonių neliko – Bobas rado draugą ir patraukė kartu šiaurės link, ant ledo.

Beje, šie gyvūnai yra puikūs plaukikai: ilgiausias užfiksuotas lokio įveiktas atstumas – 685 km, o nesiilsėdamas jis gali nuplaukti apie 48 km. Šių galiūnų ištvermę, jėgą rodo ir tai, kad letenomis iš po ledo jie gali ištraukti iki 90 kg sveriantį ruonį. Grobį gauruočiai užuodžia net už kilometro. Mano asmeniniais tyrinėjimais, kiekvienas baltasis lokys yra savito charakterio ir „veido“ – tiesiog neįtikėtinai skirtingo ilgio ir formos snukučio, skiriasi jų nosys, akys, letenos, galvos forma. O vienas įdomiausių atradimų – baltojo lokio oda yra juoda! Neįtikėtina, kad po gelsvai baltu kailiu toks juodumas.

Spalvinga šiaurė

Taip pat niekada nemaniau, kad arktinė tundra gali būti tokia spalvinga. Asketišką gamtovaizdį nepakartojamomis spalvomis nudažo kiekvienas saulėtekis ir saulėlydis, o naktimis danguje žaidžianti Šiaurės pašvaistė tiesiog nenusakoma. Beje, vienai stovėti ir gėrėtis ja netgi buvo baugoka. Įsivaizduokite traškantį ledą, švilpaujantį vėją ir naktinio dangaus spalvų šėlsmą. Tada įtiki visomis šiauriečių pasakomis apie laukinių žvėrių dvasių švytėjimą danguje. Saugiausiai jausdavausi bokštelyje ant stogo.

Stovyklavietę „Seal River Heritage“, ypač fotografuoti baltuosius lokius, baltąsias lapes ir Šiaurės pašvaistę, mėgsta profesionalūs fotografai iš viso pasaulio
Asmeninio archyvo nuotr.
O nusakyti, kokius šedevrus kuria Aurora Borealis (taip lotyniškai vadinama Šiaurės pašvaistė), labai sudėtinga... Kartais pasirodydavo tik kelios skriejančios juostos, dažniausiai – žalios ir geltonos spalvų, kartais imdavo plėstis lanku, tada išvingiuodavo per visą horizontą, vėliau visa paryškėdavo, švytinčios įvairiaspalvės liepsnos nutįsdavo iki žemės paviršiaus primindamos krentančias, mirguliuojančias užuolaidas. Netikėtai visa pranykdavo, ir spalvos vėl imdavo šėlti visai kitoje naktinio dangaus pusėje. Neįtikėtina.

Kartą, kai pašvaistės, gainiodamos viena kitą, virš mano bokštelio formavo keistą cilindro formos vaizdinį, aiškiai girdėjau šnypštimą. Tokį dangišką spalvų ir garsų reginį mačiau vienintelį kartą. Drąsu nebuvo... Bet už ištvermę ir kantrybę stovėti labai šaltomis (temperatūra nukrisdavo net iki 42 C° šalčio) giedromis naktimis buvau apdovanota nuostabiais naujais potyriais ir galimybe užfiksuoti tai fotoaparatu.

Tvirtinama, kad Šiaurės pašvaistė intensyviausia, ryškiausia bus šiais ir kitais metais. Tad dažniau pažvelkite naktį į giedrą žiemos dangų, o gal net keliaukite į šiauriau esančias vietas, toliau nuo miestų. Japonai tiki, kad patys laimingiausi žmonės gimsta, kai motina gimdydama stebi Šiaurės pašvaistę. Šiaurės Kanadoje yra net keli gimdymo namai su stikliniais stogais, kad būsimos motinos galėtų stebėti spalvinguosius naktinius vaizdinius.

Taigi arktis – tai ne tik baltieji lokiai ir mažai pažįstamas rečiausių vandens bei sausumos gyvūnų pasaulis, bet ir ledo, sniego, vėjo suformuota architektūra, poliarinė diena, poliarinė naktis ir ten gyvenančių žmonių kultūra.

Trumpa atmintinė

Kur vykti? Labiausiai išvystyti arktiniai safariai, tarp jų – ir skirti susipažinti su baltaisiais lokiais, yra Šiaurės Kanadoje ir Aliaskoje. Beje, šias vietas pakankamai nesudėtinga pasiekti. Net trys iš devyniolikos baltųjų lokių populiacijos grupių gyvena Hadsono įlankoje (Manitobos valstija, Kanada), o Čerčilio baltųjų lokių tyrimo centro duomenys apie šių laukinių gyvūnų fiziologiją ir elgseną yra patys išsamiausi, įvairiapusiškiausi. Mano safarį organizavo Kanados kompanija „Churchill Wild“ (www.churchillwild.com).

Kada vykti? Norintieji baltuosius lokius išvysti laukinėje gamtoje (prie Hadsono įlankos), kelionę turi planuoti liepos–lapkričio mėnesiais. Liepą, rugpjūtį, rugsėjį vakarų ir pietų Hudsono įlankoje tyvuliuoja vanduo, lokiai ilsisi sausumoje. Tada pakrantė būna nusėta žydinčiais žemaūgiais rododendrais, uogomis, grybais, tad poliarines meškas galima išvysti spalvingos tundros fone. Spalis ir lapkritis – tai žiemos pradžia, ir baltieji lokiai pradeda judėti šiaurės link.

Ką būtina turėti? Jei planuojate arktinį safarį pėsčiomis, labai svarbu tinkama apranga. Rekomendacijos pasiimti į šią kelionę specialius drabužius ir avalynę, kurie saugo net nuo –100 C°, yra teisingos. Labai rekomenduoju turėti tokias kelnes, pusilgę striukę, batus, kepurę ir pirštines – tada nebus baisus ir didesnis nei 40 C° šaltis. Beje, jei temperatūra nukris dar žemiau, niekas jūsų į lauką nelydės. Juolab kad ir baltieji lokiai šaltį gali atlaikyti tik iki –50 C° (arktinės lapės ištvermingesnės – jos gali išgyventi spiginant net 70 Cº šalčiui).

Šiek tiek skaičių

* 20 000–25 000. Tiek baltųjų lokių gyvena atšiauriausiuose Kanados, Aliaskos (JAV), Grenlandijos (Danija), Rusijos ir Norvegijos regionuose. Daugiau nei pusė iš šio skaičiaus – Šiaurės Kanadoje.

* 22 proc. Tiek šių gyvūnų nuo 1980 metų iki dabar sumažėjo vakarinėje Hadsono įlankos dalyje (ši Šiaurės Rytų Kanados vieta vadinama baltųjų lokių sostine).

* 2,5 savaitės. Tiek laiko anksčiau pradeda tirpti ledas vakarinėje Hadsono įlankos dalyje. Taigi lokiai dviem su puse savaitėmis anksčiau turi keltis į sausumą, tiek laiko sutrumpėja jų intensyviausias maitinimosi sezonas (balandžio–liepos mėnesiai). Dėl to jie neužsiaugina reikalingo riebalų sluoksnio ir prikaupia mažiau atsargų, reikalingų gyvenant ant kranto.

* 22 kg. Tiek kilogramų lokiai nepriauga dėl trumpesnio atsargų kaupimo sezono. Mažiau riebalų prikaupusios ir mažiau sveriančios patelės nesugeba atsivesti palikuonių, o jei ir susilaukia jų, kai kurie sunkiai išgyvena. Nepamirškime, kad baltieji lokiai ne veltui vadinami jūrų lokiais – jų gyvenimas be ledo neįmanomas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis