Andrius Kunčina: atvirai apie vestuves, meilę ir laimę

Prieš keturiolika metų žurnalistas Andrius Kunčina dėl mylimo žmogaus metė mėgstamą darbą televizijoje ir susikrovęs lagaminą išlėkė į Prahą. Čekijos sostinėje susitikęs su žurnaliste, jis sako šio savo žingsnio niekada nesigailėjęs ir atvirai kalba apie homoseksualumą, santuoką bei atrastą sielos ramybę.

Į susitikimą Šventojo Vaclovo vynuogynuose žurnalistas Andrius Kunčina ateina vedinas didžiuliu niufaulendu. Pirmas dalykas, kurį iškart pastebiu, yra baltai padažyti Andriaus plaukai, malonus balsas ir labai taisyklinga, daininga lietuvių kalbos tartis. Kai apie tai užsimenu, sako, kad dirba Lietuvos radijuje, tad lietuvių kalbos tikrai nepamiršta, nors Prahoje gyvena nuo 1999-ųjų.

Kalno viršūnėje grožimės nuostabia miesto panorama, tačiau šuniui Adarui karšta, tad pasikalbėti prisėdame lauko kavinėje po stogeliu. Apie Andrių, nuo tada, kai metė darbą LNK laidoje „Nuo... iki“ ir išdūmė į Čekiją, nedaug ką girdėjome. Kurį laiką žurnalistas Lietuvos televizijoje vedė laidą „Arti toli“, tačiau apie save lietuvių žiniasklaidai pasakojo ne tiek jau daug.

Andriau, kokie gi vėjai Jus atpūtė į Čekiją?

Prahoje – čia buvau atvažiavęs su draugais iš Lietuvos į Michaelo Jacksono koncertą – sutikau mylimą žmogų. Tai – pagrindinė priežastis. Susitikome užeigoje. Grįžęs namo susikroviau daiktus ir sėdau į autobusą, kuris per Varšuvą važiavo į Prahą. Kelionė truko 24 prakeiktas valandas! Tada neturėjau iš ko rinktis, nes lėktuvo bilietai buvo visiškai neįkandami.

Atvažiavau, įsikrausčiau pas mylimą žmogų ir tik tada suvokiau, ką padariau. Kartu sėkmingai išbuvome šešerius metus. Žinojau, kad jis į Lietuvą nesikraustys, be to, buvau įsimylėjęs Prahą, tad dėl pasirinkimo abejonių nekilo. Prisimenu, ėjau per Karolio tiltą ir mąsčiau: „Kaip norėčiau gyventi šiame margaspalviame, įvairiakalbiame pasaulyje.“ Man ši šalis labai skyrėsi nuo tuometės Lietuvos, kur buvo tik lietuviai ir rusai, ir visi – be galo uždari, susikaustę...

Kaip iš pradžių sekėsi? Ar sunku buvo išmokti čekų kalbą?

Dabar, kai prisimenu, neatrodo, kad buvo labai sunku, tačiau iš tikrųjų buvo. Kalba tikrai nelengva, jei nori mokėti gerai, svarbu daug dirbti. 1999-aisiais angliškai čia kalbėjo nedaugelis, o rusų kalba buvo ir tebėra nepriimtina. Rusų nelabai mėgsta, tačiau kartos keičiasi, istorinė atmintis trumpėja, ir turistai iš Rusijos atneša daug pajamų. Juos dabar įsileidžia, ir yra miestų, kurie, tarkim, Karlovi Varai, praktiškai tapo rusiški. Čekams tai labai nepatinka, nes su rusais ateina daug arogancijos ir mafijinių įpročių. Pagal statistiką, nusikalstamumas Čekijoje labiausiai susijęs su imigracija iš Rytų – iš Ukrainos, Rusijos ir visų kitų buvusios Sovietų Sąjungos šalių, įskaitant ir Baltijos valstybes.

Kaip atsidūrėte „Laisvosios Europos“ radijuje?

„Laisvosios Europos“ radijuje pradėjau dirbti beveik po metų. Iš pradžių, vos persikraustęs, verčiau knygas ir filmus. 2004-aisiais, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, „Laisvosios Europos“ radijo Lietuvos redakciją uždarė. Tada iš ten pasitraukiau, tačiau po kiek laiko grįžau ir įsidirbinau Irano redakcijoje. Persų kalbos nemokėjau, bet buvau pramokęs arabų, tai padėjo susiorientuoti raidyne, šiek tiek – ir žodyne. Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau ten pradirbau ketverius metus.

Dabar dirbu „Laisvosios Europos“ radijo Centrinės žinių redakcijos Garso padalinyje prodiuseriu. Kasdienė mūsų duona – tarptautinės žinios, daugiausia – politika, žmogaus teisės, priespauda, melas, nepriteklius, karai, istorijos iškraipymas ir t. t. Taip pat Lietuvos radijui pranešu apie žymesnius įvykius Čekijoje ir Slovakijoje. Tačiau į Čekiją važiavau ne dėl darbo... Lietuvoje dirbau LNK laidoje „Nuo... iki“ ir buvau priėjęs gyvenimo tašką – supratau, kad kažkas turi pasikeisti, kad nebenoriu daryti to, ką dariau iki tol.

Asmeninio archyvo nuotr.
Tais laikais „Nuo... iki“ buvo viena populiariausių laidų...

Laida, manau, buvo populiari todėl, kad nagrinėjome tuo metu naujas temas. Buvome pradininkai gyvenimo būdo laidų, deja, dabar jos peraugo į šlykštų bulvarą. Pirmieji rengėme žinias apie žvaigždes, sukomės įvairiuose renginiuose, kuriuose lankydavosi žymūs ir įdomūs žmonės, ir jie su mumis mielai kalbėdavosi. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo viskas, kas buvo estetiška, gražu, neregėta, labai pakylėdavo, suteikdavo vilties, kad dabar visi kartu susikursime kitą – geresnį – pasaulį.

Darbas „Laisvosios Europos“ radijuje susijęs su politinėmis žiniomis. Ar nepasiilgstate mados ir gyvenimo būdo žurnalistikos?

Mados žurnalistikos nepasiilgstu. Lietuvoje verčiau CNN laidą „Stilius“ ir šios pasiilgstu, nes ji perteikė man mielo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio dvasią. Tuo metu augau, brendau ir susipažinau su pasauliu. Grįžti į mados, gyvenimo būdo žiniasklaidą ir pasaulį tikrai nenoriu, nes nuo to labai atitolau, man tai nebėra įdomu. Nenoriu ir neturiu ambicijų būti „grietinėlės“ nariu. Kategoriškai atisakau būti amžinų vakarėlių, pobūvių ir priėmimų dalimi. Dabar tokių dalykų iš visų jėgų vengiu. Turiu griežtą nuostatą – dalyvauju tik ten, kur man dėl vienos ar kitos priežasties labai svarbu būti.

Koks darbas Jums būtų idealus?

O, tai – didelis klaustukas. Dabar mano gyvenimas yra kryžkelėje. Viena vertus, nuo ilgalaikės veiklos tarptautinių žinių srityje ir apskritai žiniasklaidoje jaučiuosi pavargęs. Dabartinį darbą prilyginčiau kasdieniam braidymui po gilų, glitų purvą, kurį labai sunku nusiplauti. Kita vertus, dar nesugalvojau, ką kitą galėčiau veikti. Nežinau, kas tai galėtų būti, bet žinau, kad mane labai teigiamai veikia viskas, kas susiję su gamta, gyvūnais. Seniai supratau, kad jokie blizgučiai, dizainerių drabužiai ir nesibaigiantys beprasmiai pobūviai neatstos laiko, kurį gali praleisti pats su savimi. Nuo tokių dalykų esu labai pavargęs. Nebenoriu perpildytos dienotvarkės, trijų telefonų... Džiaugiuosi, kad to nebėra.

Ant Jūsų rankos pastebėjau žiedą. Ar vestuvinis?

Vestuvinis. Su Tomašu gyvename jau septynerius metus, tad vestuvės buvo tik formalumas. Čekijoje prieš ketverius metus įteisinta registruota tos pačios lyties asmenų partnerystė. Pagalvojome: kodėl gi nesusituokus?! Surengėme kuklią šventę. Vestuvės vyko šiemet Prahoje. Pati ceremonija – Prahos rotušėje.

Mano antroji pusė Tomašas yra farmacijos daktaras, dirba vaistų klinikinių tyrimų srityje. Nuo tyrimo rezultato priklauso, ar naujas sukurtas preparatas bus oficialiai registruojamas ar ne. Susipažinome Prahoje vieno pažįstamo dėka.

Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Viskas brendo pamažu. Pažinome vienas kitą iš lėto, daug susirašinėjome. Prabėgo daug savaičių, kol pirmą kartą susitikome. Paskui viskas klostėsi kažkaip sklandžiai, logiškai, tarsi taip ir turėjo būti. Manau, man labai pasisekė, nes tokių žmonių kaip Tomašas pasaulyje labai mažai.

Jis – vienas tų vyrų, kuriam pavyko ankstyvoje jaunystėje išsaugoti vidinį takelį į savo žmogiškąjį „aš“. Tą takelį daugelio sūnų tėvai sąmoningai apaugina piktžolėmis. Tomašas – stipri asmenybė. Atviras, labai imlus naujovėms, smalsus. Be galo plataus akiračio. Nėra sričių, kurios jam būtų kategoriškai neįdomios, kurių nenorėtų išmėginti. Mes vienas kitam labai tolerantiški. Esame gana skirtingi, mėgstame skirtingus dalykus, tačiau kartu be jokio išankstinio susitarimo toleruojame vienas kito hobius, pomėgius, pažįstamus. Gyvename name Prahos priemiestyje, turime šunį, du katinus. Mėgstu vaikščioti po gamtą, mūsų namai – atokioje, labai žalioje ir ramioje vietoje.

Viename straipsnyje anglų kalba skaičiau, kad esate aktyvus gėjų bendruomenės narys. Kaip reiškiatės šioje srityje?

Dabar tikrai nesu aktyvistas. Baigęs vidurinę dirbau AIDS centre Vilniuje, ten buvo gėjų palaikymo grupė. Veikėme iš gilaus pogrindžio – tuo metu už homoseksualius santykius grėsė kalėjimas. Mūsų grupės paskirtis buvo švietimas. Ji viena pirmųjų Vilniuje surengė gėjų ir lesbiečių diskoteką, į šią pasisakyti ir išreikšti palaikymo atėjo AIDS centro (valstybinės institucijos) vadovas. Tuomet tai reiškė daug.

Jokie dizainerių drabužiai ir nesibaigiantys beprasmiai pobūviai neatstos laiko, kurį gali praleisti pats su savimi.
Asmeninio archyvo nuotr.
Aš savo straipsniais taip pat pasisakiau prieš netoleranciją, homofobiją, ksenofobiją, bet kokias kitokias debiliškas fobijas. Stengiausi prastumti šią temą į Lietuvos nacionalinę žiniasklaidą.
Lankiausi Varšuvoje, kai ten itin komplikuotomis sąlygomis rengtas gėjų paradas. Tuometis miesto meras Lechas Kaczynskis pasakė griežtą „ne“ šiam renginiui, kad netoleruos tokių esą nemoralių eitynių. Tačiau milžiniška minia žmonių vis tiek pareiškė žygiuosianti. Su draugais nusprendėme ten būtinai dalyvauti. Juk tai – Lenkija, tokia katalikiška šalis! Labai geria, tai, beje, aktualu ir mums. Skustagalviai ir vadinamosios megztos beretės mėtė į parado dalyvius butelius, rėkavo, mojavo kryžiais. Aš paskambinau į Lietuvos radiją ir pasakiau, kad Varšuvoje vyksta toks paradas – vienas pirmųjų Lenkijoje, tačiau atsakymą gavau gana miglotą: „Žinai, čia tokia jautri tema... Lietuvoje nėra įprasta apie tai kalbėti. Kol kraujas nesilieja, mums neįdomu.“ Tada paėmiau kažkokį smeigtuką (dabar taip nedaryčiau, tačiau tuomet buvau labai teatrališkas), įsidūriau į pirštą ir pasakiau: „Jau liejasi... Ar dabar jau galiu perduoti žinią?“ Jie sutiko.

Iš tikrųjų nesu aktyvus gėjų teisių gynėjas, tačiau jei reikia kur nors apie tai pakalbėti, jei kas nors domisi ir klausia – visada atsakau. Ir ne iš pareigos, tiesiog tai – savaime suprantamas dalykas.

Esate sakęs, kad Lietuvoje nė vienas žurnalistas nėra tiesiai šviesiai paklausęs apie Jūsų lytinę orientaciją.

Visi apie tai labai noriai kuždėjosi ir laidė gandus, tačiau niekas niekada tiesiai neklausė... O kadangi manęs neklausė, aš nieko ir nesakiau. Jei žaidžiate katę ir pelę, tai čia – ne mano bėda. Ne aš bijau tai pripažinti, bet jūs bijote apie tai kalbėti, o bijoti kokių nors temų visada yra tamsumo ir nebrandumo požymis. Dabar su Lietuva mažai turiu reikalų, netgi nebeturiu Lietuvos pilietybės. 

O artimieji žinojo ir palaikė Jus?

Mano mamos nebėra, bet ji buvo mano ramstis ir įkvėpimo šaltinis. Liko tėtis ir sesuo. Jie labai sveikino vestuvių proga ir palaikė, todėl jaučiuosi gimęs po laiminga žvaigžde. Man nereikėjo nutraukti ryšių su artimaisiais, kaip kad daugeliui kitų. Nepatyriau to, bet įsivaizduoju, ką tai gali reikšti.

Svarbu suvokti, kad ne tik visuomenė, bet ir vadinamoji seksualinė mažuma augo tokiomis sąlygomis, kai nebuvo jokios informacijos. Tad visi – ir tie, kurie buvo prieš, ir tie, kurie stengėsi gyventi savo gyvenimą, nors dauguma jiems nepritarė, turėjo įveikti panašius gana naivius stereotipus. Reikia daug laiko, kad tai pasikeistų.

Bėda ta, kad Lietuva – konservatyvi šalis. Dėl masinės emigracijos dar labiau sumažėjo pažangių, atvirų ir humaniškų žmonių. Labai gaila… Be to, jaučiama ir didelė Rusijos įtaka. Visi gali dievagotis, kad taip nėra, tačiau tikrovė liudija priešingai. Visas humoro jausmas yra pagrįstas rusų kalba, mentalitetu. Jaunimas jau kitoks, tačiau vyresnei kartai rusų televizija yra didžiulis įkvėpimas. Tie rusų skandalai, „žvaigždės“, visuomenė, galvosena, pasaulėžiūra, elgsena... O mano galva, tai populiariosios kultūros prasme yra vienas didžiausių šiukšlynų. Deja, Lietuva iš to labai daug semiasi.

Manau, kad Lietuvoje daugėja tolerancijos, visuomenė po truputėlį keičiasi. Ar Jums taip neatrodo?

Diskriminaciją draudžiantys įstatymai atėjo iš Europos Sąjungos. Lietuva pati jų, mano galva, niekada nebūtų priėmusi. ES atliko be galo pozityvų vaidmenį, bet dar ne iki galo, nes ne viską įmanoma pasiekti įstatymais. Tai žmogiška prigimtis: tai, kas bloga, labiau limpa, nes tam reikia mažiau pastangų nei norint tobulėti. Geriems dalykams reikia laiko, reikia noro lavintis, eiti į priekį.
Daugelis man prikaišioja: „Kodėl reikia kalbėti apie seksualines mažumas? Kodėl manote, kad tai – normalu? Kaip paneigsite, kad tikra santuoka vis dėlto yra tik tarp vyro ir moters?“ Na, kažkada buvo šventvagiška teigti, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Kiek žmonių dėl to buvo persekiojami, nukryžiuoti ir sudeginti?!. Popiežius neseniai atsiprašė už tai, kad inkvizicija persekiojo Galilėjų, nes jis stengėsi sakyti akivaizdžią, bet iki tol neįprastą tiesą. Žmonėms – ir heteroseksualams, ir gėjams – sunku pripažinti klydus, atsisakyti įsišaknijusių stereotipų. Naujovės, tiksliau – naujoviškas požiūris, nes nei Saulės sistema, nei lytinė orientacija nėra nauji dalykai, dažnai reiškia nesaugumą. Tai žingsnis į nežinomybę. Reikia drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Pažanga neateina ką nors užsispyrusiai neigiant ir draudžiant. Atvirkščiai – būtina stengtis pripažinti kokį nors faktą egzistuojant ir jį suprasti. Nors ir lėtai, bet nuo politinės ir religinės ideologijos laisva pasaulio dalis vis dėlto juda būtent ta linkme. Pacituosiu Vaclavą Havelą: „Tiesa ir meilė nugalės melą ir neapykantą“, o kartu ir šių šaltinį – tamsumą. Lietuvai, kaip ir bet kuriai kitai visuomenei, anksčiau ar vėliau teks pasirinkt: žengti pažangos ir savišvietos keliu, o tai reiškia pripažinti, kad žmoniją sudaro daugiau nei dviejų lyčių archaiški asmenys, ar laikytis įsikibus pasenusių, pseudomokslinių vadovėlių, prietarų, stabdyti pažangą ir likti egzotiška posovietine valstybėle, kamuojama buko nacionalizmo ir emigracijos. Ar rusų bažnytinės korupcijos bei politinės autokratijos pavyzdžiu pataikauti neišprususios visuomenės dalies silpnybėms ir lytinę orientaciją skelbti žalingu įpročiu – kaip girtuokliavimas, užuot paisius Pasaulio sveikatos organizacijos seniai priimto sprendimo, jog tai nėra nei liga, nei įprotis, nei neįgalumas. Kuo daugiau žmonių ir kuo anksčiau tai sužinos, tuo mažiau bus šeiminių tragedijų ir suluošintų asmenybių.

Kas Jums teikia džiaugsmą?

Mano šeima, gyvūnai, muzika, gamta, nepriklausomybė ir kiekviena akimirka, kai pavyksta susigrąžinti vidinę pusiausvyrą bei ramybę.

***
Atsakykite į anketos klausimus ir laimėkite 100 Lt dovanų kuponą apsipirkti internetinėje parduotuvėje www.apatinukai.lt.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis