Vienišiems tėvams, kurie dėl tam tikrų priežasčių lieka vieni, tokia situacija tampa šeimynine ir asmenine dilema. Vienišas tėvas privalo atlikti ir tėčio, ir mamos vaidmenį. Ir čia nėra jokio skirtumo, kuris iš tėvų liko su vaikais: vyras ar moteris. Ir visgi visuomeninis reiškinys, prie kurio šiandien vis dar nėra paprasta priprasti, - vienišas tėtis – šiandien taip pat yra realus faktas.

Taip, mūsų visuomenėje yra nemažai vyrų, auginančių savo vaikus be žmonų. Šis faktas galbūt kai kam kelia susirūpinimą, abejones, kitiems – pagarbą. Iš tikrųjų, tėvai, vieni auginantys savo atžalas, verti mūsų pagarbos ir dėmesio. Nors kita vertus, ar verta juos vadinti šių laikų didvyriais? Juk jie tik atlieka savo tėviškąją pareigą...

Ir visgi tai brandaus vyriškumo požymis. Juk tikrai ne kiekvienas vyras gali ryžtis tokiam žingsniui - tam būtina tam tikra charakterio ir proto dermė, supratimas, pareigos ir atsakomybės jausmas, kantrybė. Tai yra tam tikras pasiaukojimas.

Taigi, vienišas tėvas - kas jis? Jei pažvelgsime iš juridinės pusės, tai tokios savokos – „vienišas tėvas”- pasaulyje nėra. Juk tėtis pats negali pagimdyti sau kūdikio. Paprastai skyrybų ar vaiko/ų motinos mirties atveju jis tampa vienišu. Statistika rodo, kad toks tėtis stengiasi greitai susirasti sau antrąją pusę ir vėl tęsti įprastas jam šeimoje vyro ir tėčio pareigas.

Su kokiais gi sunkumais susiduria vyrai, auginantys vaikus savarankiškai? Vienišiems tėvams išties nėra lengva. Kiekvieną dieną jie susiduria su daugeliu problemų. Vieniši tėvai privalo atlikti namų buities pareigas, užsitikrinti pragyvenimui būtinas pajamas ir turėti laiko vaikų auklėjimui. Tokioje situacijoje vyrai patiria ypač daug problemų.

Jie turi išmokti suderinti vyriškas pareigas ir moteriškus darbus, tokius kaip maisto ruoša, skalbimas, lyginimas, tvarkymasis; vaikų apipirkimas būtinomis mokyklinėmis priemonėmis, rūbais, avalyne. Taip pat suteikti pagalbą vaikui mokyklos reikalais: padėti vaikui, ruošiant pamokas, palydėti į mokyklą, spręsti mokyklines problemas, o be to, kas dar yra būtina, – organizuoti laisvalaikį, sugebėti suderinti darbą ir poilsį.

Pasitaiko, kad vieniši tėvai negali suteikti vaikui viso būtino rūpestingumo bei šilumos. Todėl būna, kad tėtis pasistengia vaikus aprūpinti būtiniausiais dalykais ir nusamdo jiems auklę arba pasitelkia į pagalbą vaikų senelius, kurie vaikus prižiūri ir auklėja, rūpinasi jų kasdienybe… Tokiu atveju būna, kad vaikas/ai tėvą mato retai. Bet, psichologai yra tikri, jei vaikų tėvas, dar gyvendamas su savo žmona, sugebėjo prisiimti sau rūpestingo ir atsakingo tėvo vaidmenį, tai jam nebus labai sunku auginti ir auklėti vaikus pačiam.

Šioje situacijoje sunkiausias yra psichologinis aspektas. Juk pilnavertei šeimai būtinas balansas, svarbu, kad joje būtų tiek vyras, tiek moteris. Negalėjimas pasidalinti kasdieniškomis problemomis ir rūpesčiais su antrąja puse, vyrą veda auklėjimo problemų, depresiškos būsenos, emocinių sunkumų, pablogėjusios fizinės sveikatos link.

Dėl nuolatinės įtampos, lakstymo tarp darbo ir namų, didelio pareigų krūvio vieniši tėčiai dažnai turi emocinių sunkumų kontaktuodami su vaikais. Moterys iš savo prigimties yra labiau jautrios, švelnios, emociškos ir joms žymiai lengviau įsijausti į vaikų emocinius poreikius. O vyrai yra labiau praktiški, vadovaujasi logika, dažnai yra emociškai suvaržyti, ne visada moka išreikšti jausmus. Visi šie aspektai gali atstumti vaikus ir pabloginti tarpusavio santykius. Vaikai gali jaustis nesuprasti, neišgirsti, vieniši, nereikalingi ir svetimi.

Mamos vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus – apie tai byloja aibė psichologinių tyrimų, teorijų ir veikalų. Mama išnešioja vaiką po savo širdimi, dovanoja jam savo sielą, rūpinimąsi, šilumą ir meilę. Ji supažindina vaiką su išoriniu pasauliu ir emocijomis, apsaugo jį. Taigi mamos buvimas šalia garantuoja pilnavertišką vaiko vystymąsį, o jos nebuvimas gali lemti vaiko asmenybės sutrikimus.

Augantys be mamos vaikai gali dažniau sirgti, patirti raidos, elgesio sutrikimų, baimių, liūdesio, dėmesio sutrikimų. Tokie vaikai linkę būti agresyvūs, jie jaučia emocinį, meilės, žmogiškosios šilumos alkį ir tuo pačiu išgyvena artumo baimę. Tokie vaikai gali nesuprasti, kas yra tolerancija, pagarba, lojalumas, empatija… Dažniausiai juk mama išklauso, apkabina, priglaudžia, supranta.

Niekada nėra gerai, kai vaiką augina vienas iš tėvų. Vieniša mama negali vaikams atstoti tėčio, o tėtis – motinos. Kuomet vaikus auklėja vienišas tėtis, tai gali sutrikdyti dukros ir sūnaus supratimą apie lyčių vaidmenis. Tada vaikams sudėtinga sekti moteriškumo pavyzdžiu ir atskirti jį nuo vyriškojo, jie gali susidurti su sunkumais, išreikšdami emocijas ir jausmus, taip pat - ir tarpasmeniniuose santykiuose su šeimos nariais, giminėmis, bendraamžiais, mokytojais.

Tėtis gali savo vaikus mokyti, kaip tvarkytis su gyvenimiškomis problemomis, sakydamas, kad verkti ir būti nesėkmingam yra gėdinga, kad esant gyvenimo sunkumams reikia būti ištvermingam ir stipriam. Nors reikia pastebėti, kad tėčio auginti ir auklėti vaikai dažnai labiau moka tvarkytis su problemomis, yra praktiškesni, labiau domisi pasauliu – ką galima laikyti privalumu. Tėčio meilė vaikams niekada nepakeis mamos meilės ne dėl to, kad jis nesugeba, o dėl to, kad tėčio meilė yra kitokia. Tėčiai dažniausiai myli vaikus, nes jie patenkina ir pateisina jo lūkesčius, mamos meilė yra besąlygiška. Būtent todėl vienišiems tėčiams, auginantiems vaikus, yra sudėtinga sujungti ir moters, ir vyro vaidmenis.

Visgi yra vienišų tėčių, kuriems labai rūpi ne tik vaikų materialinė gerovė, bet ir geri santykiai bei artimas ryšys su jais. Tokie santykiai pagrįsti bendru pasitikėjimu, palaikymu ir supratimu. Tėčiai dalinasi su vaikais savo jausmais, sumanymais, vieni kitiems padeda, suteikia dvasinę paramą. Vaikai žino, kad, esant reikalui, tėtis visada padės. Ir, kita vertus, tėtis nevengia savo problemomis dalintis su vaikais ir taip pat prašyti jų pagalbos. Tėčio autoritetas vaikų akyse augs, kai jis su savo vaikais sugebės kalbėti apie sunkius ir sudėtingus dalykus, bendrai su jais planuos užsiėmimus ir savo pavyzdžiu mokins priimti sprendimus.

Taip, net geriausias tėtis negali savo vaikams atstoti motinos, nes vaikams svarbiausi pasaulyje yra abudu tėvai, tačiau vienišas tėtis irgi gali užtikrinti tokias augimo ir auklėjimo sąlygas, kuriose vaikai jausis laimingi, lyg augtų pilnoje šeimoje. Visi vaikų poreikiai bus patenkinti jeigu tėtis sugebės mylėti ir bus atviras.

Jis neturėtų stengtis pakeisti motinos, o atvirkščiai, privalėtų atvirai kalbėti apie jos nebuvimą ir turėtų stengtis būti kuo artimesnis savo vaikams. Svarbu atsikratyti neigiamų jausmų ir pasisakymų apie mamą – tada vaikai jausis abu tėvų mylimi (net jeigu vieno nėra šalia), jie nesijaus atstumti, išduoti ir kito tėvo nebuvimą priims teigiamai. Apie tai reikia ne tik kalbėti, bet ir pastiprinti veiksmais – negailėti vaikams apkabinimų, bučinių, aktyviai leisti kuo daugiau laiko bendruose darbuose, užtikrinti jiems emocinį ir fizinį saugumą. Svarbu būti nuoširdžiam ir pelnyti vaikų pasitikėjimą.

Vieniši tėčiai turėtų nepamiršti, kad jų vaikai yra jiems patys svarbiausi žmonės pasaulyje, o jie, savo ruožtu, yra patys svarbiausi žmonės pasaulyje savo vaikams. Todėl finansinių, buitinių, asmeninių ir emocinių problemų šurmulyje reikėtų surasti laiko kuo artimesniam tarpasmeniniam ryšiui su atžalomis. Bendri pasivaikščiojimai, pokalbiai, skaitymas, žaidimai, maisto ruošimas, namų darbai stipriai suartina šeimos narius ir užaugina tarpusavio pasitikėjimą, kuris ir tolesniame gyvenime padės vaikams neprarasti pasitikėjimo savimi, auginti savivertę, tvarkytis su gyvenimiškais sunkumais bei problemomis, tapti brandžiomis asmenybėmis, o kas svarbiausia, gerbti savo tėtį, mylėti jį ir perimti jo elgesio pavyzdį.

Vienišas tėtis negali pakeisti vaikams motinos. Tačiau gal to ir nereikia? TĖČIAI, NEBŪKITE MOTINOMIS, BŪKITE TĖČIAIS. Taip, vienišas tėtis – tai sunkus, sudėtingas darbas ir gyvenimo iššūkis, kupinas problemų, rūpesčių ir pavojų. Bet nepaisant to, jūs galite savo vaikams perduoti dalelę savęs, savo širdies, savo sielos, savo asmenybės, savo patirties. Tada vaikai nesijaus atstumti, nemylimi, išduoti, o kaip tik išauginsite abipusį pasitikėjimą, didžiuositės savimi, o jūsų vaikai didžiuosis jumis. Svarbiausia nepraraskite pasitikėjimo savimi, nebijokite ir orientuokitės tik į sėkmę.

Nepaisant to, kad vieniša tėvystė – tai begalė abejonių, aibė liūdesio, daug baimių, juoda emocijų sumaištis. Jūs, tėčiai, esate svarbiausi, vieni ir artimiausi žmonės savo vaikams. TOKIE IR BŪKITE.