Sakysite, kaip gali kilti noras badauti? Yra nemažai žmonių, kurie nedemonstruoja, gal netgi slepia, kad kartkartėmis visiškai atsisako valgio, bet būtent tai jiems padeda nustoti minti gydymo įstaigų slenksčius.

Sveikos gyvensenos entuziastė klaipėdietė Regina Balsevičienė savo knygoje „Gyvenu be vaistų“ (leidykla „Eglė“) daug rašo apie badavimą, mat daugelį metų tai praktikuoja pati.
66-erių metų moteris savo gyvenimą skirsto į du etapus. Pirmasis, iki 45-erių, – tai ligonio gyvenimas, o antrasis, trunkantis daugiau nei 20 metų – sveiko žmogaus. Ponia Regina žino daug sveiko gyvenimo paslapčių, o svarbiausia – vieną parą per savaitę ji apsieina be maisto.

Vidinis kuro šaltinis

Tikslingas badavimas – tai ne marinimasis badu. Žmonės, sąmoningai nusiteikę kurį laiką atsisakyti maisto, daro tai pagal tam tikras metodikas. Viena populiariausių – vadinamoji Polio Brego sistema, šios autorius – amerikiečių mitybos specialistas Paulis Braggas. Lietuvoje ji taip pat geriausiai žinoma, matyt, todėl, kad pasiekė mus anksčiausiai – maždaug aštuntąjį dešimtmetį. Po P. Braggo mirties (1976-aisiais) paaiškėjo, kad jis mistifikavo kai kuriuos savo gyvenimo faktus.

Populiariausi savaitės straipsniai:
- A. Stašaitytė-Masalskienė: butas ant Viduržemio jūros kranto - išsipildžiusi ilgametė svajonė
- Kaip nuvalyti sidabro ir melchioro gaminius per 5 sekundes!
- Kokios karminės užduotys skirtos kiekvienam Zodiako ženklui

Šio mitybos specialisto sukurta sistema taip pat kritikuota, bet daugiausia dėl nereikšmingų detalių, todėl atlaikė kritikos antpuolius. P. Braggas tvirtino, kad badavimas – tai vienas esminių sveikos gyvensenos komponentų. Pagal šią metodiką, žmogus, jeigu nori būti sveikas, privalo vieną parą per savaitę badauti ir gerti tik vandenį, kartą per 3 mėnesius – 7 paras, o kartą per metus – 21 parą. Oficialioji medicina niekada nepripažino nei P. Braggo sukurtos sistemos, nei jokios kitos badavimo metodikos kaip gydomosios priemonės. Pritariama tik iškrovos dienoms, kai ribojamas maisto kalorijų kiekis arba atsisakoma kurio nors produkto.

Tikslingu badavimu siekiama sudaryti sąlygas organizmui atsinaujinti ir išsivalyti. Kad taip įvyktų, energijos būtina semtis ne iš maisto, o iš vidinių rezervų. Vos po 4–8 valandų badavimo energijos šaltiniu tampa kepenyse kaupiamas glikogenas. Per maždaug 12 valandų šios atsargos išsenka, todėl imamas vartoti raumenyse esantis glikogenas. Keletą dienų būtent jis palaiko energiją, o paskui organizmui tenka pradėti naudoti riebalų sankaupas. Net jei žmogus yra gana liesas, energijos jam neturėtų pritrūkti maždaug 20 dienų. Badaujant netenkama daugiausiai 20–25 procentų kūno masės, o rizika numirti kiltų tik tuo atveju, jei žmogus netektų 40–50 procentų.

Paprastai badavimo procesas nutraukiamas daug anksčiau, nei pasiekiama ši kritinė riba, todėl nėra prasmės kalbėti apie paskutinį kuro šaltinį – raumenų baltymus. Tai jau būtų stadija, kai organizmas ima ryti pats save, ir reikštų dramatišką pabaigą. Sąmoningai badaujantiesiems susilaikymo pabaiga dažniausiai būna džiugi, nes apsivalo ir kūnas, ir siela, skaidresnės tampa mintys. Dauguma badavusiųjų gydymosi tikslu yra pajutę ypatingą dvasinę būseną, panašią į euforiją. Organizmas, kai neeikvoja energijos maistui perdirbti, aktyviau šalina įvairias atliekas, todėl išsivalo žarnynas, kraujagyslės, išnyksta sąnarių druskos. Kartu su tirpstančiais riebalais iš kūno pasišalina ir riebaliniame audinyje kaupiami teršalai.

Valymosi procesas gana komplikuotas: iš pradžių skauda galvą, maudžia kūną, sutrinka miegas, gali pykinti, būna silpna, prakaitas įgauna itin nemalonų kvapą. Simptomų intensyvumas priklauso nuo to, ar didelė organizmo tarša, ką badautojas daro, kad toksinai lengviau pasišalintų. Vėliau pradiniai nemalonūs pojūčiai išnyksta, bet gali atsirasti naujų – imti intensyviau mausti tose vietose, kur, manoma, yra daugiau teršalų. Sąmoningai nusiteikus ir kūnui pripratus gauti energiją iš vidinių šaltinių, noras valgyti kuriam laikui visiškai dingsta. Kai jis vėl atsiranda, badavimą reikia nutraukti, nes tai – aiškus ženklas, kad vidinio kuro atsargos išseko, ir jei nebus papildytos, gali įvykti katastrofa.

Povandeniniai akmenys

Medikai beveik visada pasakys matę sveikos gyvensenos entuziastų, kuriems dėl badavimo sutriko inkstų funkcija, išsivystė nervinė anoreksija arba apskritai ištiko gyvybei pavojinga krizė. Negi jie meluoja? Ne. Žinoma, specialistai gali ir sutirštinti spalvas, bet vis tiek bus teisūs – pavojų esama. Kartais ir patyrusiems badautojams iškyla netikėtų rūpesčių.

Antai klaipėdietis kineziterapeutas Rimantas Petravičius badavo jau ne kartą, o šį pavasarį buvo užsibrėžęs be maisto išbūti itin ilgai – 70 dienų. Tikslo pasiekti jam nepavyko dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, tačiau vyras badavo vis tiek labai ilgai – net 33 dienas. Paklaustas, kokios naudos gavo, atsakė: „Galiu pasakyti, ko netekau.“ Visą badavimo laiką R. Petravičius darėsi kraujo tyrimus. Rodikliai buvo geri, iki pradėjo valgyti. Tada staiga smarkiai sumažėjo geležies kiekis kraujyje (dabar šios problemos jau nebėra).

R. Petravičius gydo žmones įvairiais alternatyviais metodais, pats yra vegetaras ir primygtinai pataria tiems, kurie ketina badauti savaitę, bent jau du ar tris mėnesius maitintis vegetariškai. „Kartais patariu žmogui pabadauti tris dienas, o jį išveža su greitąja“, – perspėja pašnekovas ir juokais patikslina: „Ypač tikėtina, kad taip atsitiks, jeigu tas žmogus yra moteris ir dar – buhalterė.“

Taigi ilgas badavimas reikalauja daug žinių arba žinovo patarimų, trumpesnių badavimo etapų patirties, tinkamos mitybos prieš atsisakant maisto, tvirtos dvasios ir sveiko proto. Visa tai svarbu, bet svarbiausia yra žinoti, kam viso to jums reikia. Jei svajojate badu išvalyti organizmą, kad ir vėl galėtumėte kimšti bet ką ir kiek telpa, nė nemanykite badauti, tai tikrai – ne jums.

Su badavimu yra panašiai kaip su mankšta: jau geriau apskritai nesportuoti, nei nuolat pradėti ir mesti, vėl pradėti ir vėl mesti. Tokių šuolių mūsų kūnas labai nemėgsta. Tad, jei badavote 7 dienas, prireiks dar 7, kad vėl galėtumėte valgyti įprastai. Bet kokia skuba sukels didelių bėdų. Smalsumas, noras išmėginti save ar noras pasipuikuoti prieš kitus – kvailas motyvas nustoti valgyti. Tas, kuris ryžtasi pradėti badauti, turi būti nusiteikęs iš esmės pakeisti savo mitybą ir netgi gyvenseną.

Pastaruoju metu su tokiomis bėdomis dažnai susiduriama islamo šalyse. Pasninkas – privaloma ramadano dalis, bet vis dažniau iškyla abejonių, ar tikrai kiaurą dieną badaujantys musulmonai gauna tiek naudos dvasiai ir kūnui, kiek žadėjo pranašas Mohamedas. Šio laikais veikiausiai nebuvo tiek galimybių persivalgyti paskelbus susilaikymo pabaigą, bet per pusantro tūkstančio metų gyvenimas smarkiai pakito. Labai sunku atsispirti pagundoms, kai skanumynų pasiūla tokia didelė, todėl musulmonai smarkiai apkrauna per pasninkavimo mėnesį nuo maisto atpratusią savo virškinimo sistemą. Apie jokią naudą nėra nė kalbos, nes toks mitybos būdas labai žaloja sveikatą.

Trumpa pauzė

Visgi šis straipsnis skirtas ne tam, kad atbaidytų skaitytojus nuo badavimo. „Reikėtų įrašyti į šalies Konstituciją, kad penktadieniais visiems privaloma gerti tik vandenį, paskanintą citrinų sultimis“, – šmaikštavo alternatyvių sveikatinimo būdų propaguotojas R. Petravičius. Tikrai, net medikams būtų sunku rasti argumentų prieš vieną paros badavimą. Sveikos gyvensenos entuziastė R. Balsevičienė, nors yra išbandžiusi septynių ir trijų parų badavimą bei pajutusi šio teikiamą naudą, pirmenybę teikia badavimui vieną parą. Tik ji, skirtingai nei R. Petravičius, renkasi sekmadienį, nors iš tikrųjų nieko nevalgo kur kas ilgiau nei parą (48 valandas): badauti pradeda šeštadienio vakarą ir baigia pirmadienio rytą. Alkio moteris nejaučia net gamindama maistą anūkams.

Badavimą kartą per savaitę praktikuojanti moteris daug metų yra vegetarė. Sveikata nesiskundžia, tad natūraliai kyla klausimas, kam ji badauja? Nejau organizmas, negaunantis nei vaistų, nei gyvulinio maisto, vis tiek reikalauja būti reguliariai valomas? Pašnekovė iš patirties teigia, kad taip.

Nė karto badauti nemėginusiems žmonėms R. Balsevičienė pataria pradėti ne bet kada, o ekadašio dienomis. Ekadašis – vienuolikta diena po mėnulio pilnaties ir jaunaties pagal hinduistų kalendorių. Šiais metais bus dar keturios tokios dienos: lapkričio 6, 21, gruodžio 6 ir 21, tad galite pamėginti. Badavimo ekadašio dienomis tradicijos laikosi hinduizmo, vaišnavizmo ir džainizmo sekėjai. Jie laiko, kad badavimas per ekadašį itin naudingas dvasiai. Maisto visiškai atsisakoma ekadašio išvakarėse, kai nusileidžia saulė. Valgyti pradedama kitą dieną po ekadašio, praėjus 48 minutėms po aušros. Pasak R. Balsevičienės, toks vienos paros badavimas naudingumu prilygsta trijų dienų badavimui.

Pravartu žinoti

R. Balsevičienės ilgametė badavimo patirtis rodo, kad praktikuoti vienos paros badavimą per savaitę nėra sunku. Procesas bus lengvesnis, jei žinosite kelis dalykus.

* Badauti kartą per savaitę visada reikia vieną ir tą pačią dieną – tada organizmas pripranta prie ritmo.

* Nusiteikti badavimui padeda nuolatinis kartojimas mintyse, jog mylite savo kūną ir trokštate, kad jis būtų sveikas.

* Prieš badavimą reikia maitintis vegetariškai, nevartoti gyvulinės kilmės maisto bei pieno produktų. Baigus badauti, jokiu būdu negalima valgyti riebaus maisto.

* Bado paros išvakarėse negalima valgyti. Galite gerti tik žolelių arbatą su medumi, vandenį.

* Vertėtų atsisakyti ir cheminių vaistų bei maisto papildų.

* Geriau nesusigundyti net menkiausiu kąsneliu obuolio, nes jis ne tik kad nenumalšins alkio, bet dar labiau jį paskatins.

* Svarbiausia – išlikti ramiam, net jei badaujant skauda galvą ar krečia šaltukas. Visa tai praeis, kai organizmas susidoros su teršalais.

* Pasistenkite, kad jūsų sumanymas būtų paslaptis: jei niekas nežinos, tai ir nekomentuos, todėl jums bus kur kas lengviau siekti užsibrėžto tikslo.

* Pirmą kartą parą pabadavęs žmogus būna savimi labai patenkintas, nes nugalėjo sunkumus. Ketvirtą kartą jokio sunkumo badauti jis jau nebepatiria. Organizmas tarsi pats ima prašyti išeiginės dienos.