Ne, tikrai nerašysiu apie “Knygų mugę”. Ar verta dar kartą stebėtis lankytojų gausa, ilgomis eilėmis prie trečiosios “Silvos rerum” ar pernykštės “Vilko valandos” sėkme?

Taip, rašysiu apie mugėje pristatytas knygas, kurias galbūt buvo sunkiau pastebėti, kurių pati labai laukiau ir kurias drąsiai rekomenduoju savo skaitytojams.

Tikri tikrų žmonių gyvenimai

Pradėsiu nuo labiausiai lauktos knygos – Igor Argamante “Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos”. Apie tai, kad leidykla “Aukso žuvys” ketina leisti lenkų kilmės italų rašytojo, gimusio Vilniuje, romaną, išgirdau dar vasarą ir vis laukiau, kada gi ji pagaliau pasirodys.

Istorija paremta I. Argamante (tikroji pavardė Argamakow) biografijos faktais, archyvine medžiaga ir autoriaus vaizduote.

“Jei atvirai, tai man sunkoka įsivaizduoti iš geto bėgantį Hansį. Juk tai nemažo įžūlumo reikalaujantis poelgis, o Hansis buvo pernelyg išauklėtas: jis būtų pirmiau paklausęs, ar galima, o paskui atsiprašęs už sutrukdymą,”- I. Argamante “Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos”.

Pasakojimas neįprastas: karo absurdas, žiaurumas, nežmoniškumas – vaiko žvilgsniu, naviai ir jautriai.

Mano mylimas Vilnius šiame romane – kitoks, dar nematytas, su negirdėtomis gatvėmis ar nuošaliais rajonais, kurie dabar vadinami “Centru”, su sinagogomis, kurių niekada nemačiau ir žmonėmis, su kuriais, deja, niekada nebesusipažinsiu...

Knygos viršelį kūrė garsi lenkų dailininkė Iwona Chmielewska, šiemet viešėjusi “Knygų mugėje”.

Balsas tiesiai iš Afganstano

Ilgai žiūrėjau į Eglės Digrytės knygos “Laiškai iš Kabulo” viršelį. Negalėjau atplėšti akių nuo moters, tupinčios šalia aprūdijusių vartų ar durų. Mėlyna dėmė – nesimato akių – ką ten akių – net mažojo pirštelio nesimato! Belytė, bevardė būtybė – burka. “Šis gražios melsvos spalvos, nors būna ir kitokių, drabužis taip nuasmenina moterį, kad atrodo, gatve eina pati burka, o ne jos slepiamas žmogus,” – E. Digrytė “Laiškai iš Kabulo”.

Negalėjau atsitraukti ne tik nuo knygos viršelio, bet ir nuo pačių “laiškų”. Gyvas, kiek pašaipūniškas pasakojimo stilius, “pagardintas” įdomiais faktais apie Afganistano kultūrą, istoriją, kalbą, papročius. Kaip turguje sutaupyti tris šimtus dolerių? Kaip užmušti po butą šmirinėjantį skorpioną? Kaip atsispirti įsimylėjusio afganistaniečio kerams ir surengti klasišką rožinės sriubos vakarėlį?

“Laiškus iš Kabulo” perskaičiau vos per du vakarus – greitai, su malonumu ir pakikenimais. Afganistanas nustebino. Ačiū, Egle, kad sugriovei kvailus mano įsitikinimus, ačiū, kad kai kuriuos patvirtinai. Kaip sakė vienas mano bičiulis, cituoju, ”knyga protingai parašyta, jaučiasi, kad autorė iš tiesų buvo Afganistane”.

Lašas poezijos

Mugėje ieškojau ir dviejų poezijos knygų – Mindaugo Nastaravičiaus “Mo” ir Ilzės Butkutės “Karnavalų mėnesio”.

M. Nastaravičius buvo pirmasis žurnalistas, ėmęs iš manęs interviu apie knygyną, kai šis dar net nebuvo atidarytas. Pamenu, kabinom užuolaidas, nešėm baldus ir kalbėjomės. Po kokios savaitės į knygyną atvežė pirmąsias knygas ir tarp jų buvo Mindaugo eilėraščių rinktinė “Dėmėtų akių”...

“Mo” – antra poeto, dramaturgo, žurnalisto poezijos knyga. Su eilėraščiais taip jau būna – atsiverti bet kur, perskaitai, įkrito – imi, neįkrito – padedi.

Man įkrito: “kodėl aš ilgiuosi to laiko savęs, kuriam/vis atrodė, kad ten, už miško, viskas/ir baigiasi, prisimerkęs galėdavau/durti pirštu ir viską pasiekti, pirštu/padalindavau dangų, į kurį prisimerkęs/nueidavau ir sugrįždavau...” – M. Nastaravičius “M0”.

Įkrito ir Ilzės Butkutės “Karnavalų mėnuo”. Ir jei dėl “Mo” aš dar abejojau, tai dėl “Karnavalų” buvau absoliučiai tikra – man ir mano: “Mano įsčiose vasara baigias/ir noksta ruduo. /Aš kas naktį dabar/ atsivesiu po mažą vilkiuką”...

Manęs dažnai klausia, kodėl apie knygas rašau tik gerai, neanalizuoju, nepeikiu tekstų. Atsakiau, kad kritiką palieku literatūros profesionalams, o aš – tik knygų pardavėja, rašau tik apie tai, kas man patinka, kas yra tikra, ką skaitant negėda...

Ilzės Butkutės “Karnavalų mėnuo” – tikras ir geras. Rekomenduoju.

Milžiniška kelionė

Jis dar nebuvo atsiradęs, o jo jau ieškojo. Beveik kasdien ateidavo ir klausdavo – o milžino mažylio dar neturite. Jį atvežė likus kelioms dienoms iki “Knygų mugės” ir tą savaitę jis buvo perkamiausia mūsų mažo knygynėlio knyga...

Kai pirmą kartą į rankas paėmiau Kotrynos Zylės “Milžiną mažylį”, supratau, kodėl jo taip laukė. Labai gražiai iliustruota knyga. Labai netradiciškai – keliaujant su milžinu Kernium – nupasakoti Lietuvos padavimai ir legendos. Bet svarbiausia, kad visus skraidančius ežerus, judančius akmenis, milžinų supiltus piliakalnius gali aplankyti ir pats savo akimis pamatyti – visi dyvai ir monai sužymėti Lietuvos žemėlapyje, knygos turinyje.

Dabar su dukra laukiam vasaros dar ir dėl to, kad galėsim keliauti pas kaukus ir monus, aitvarus ir milžinus, maudytis ne šiaip ežere, o tame, kur dūį šelė gyvena, lipti ne šiaip į kalną, o milžinų supiltą piliakalnį. Panašu, kad laukia geros atostogos!

Kas dar bus

Labai noriu perskaityti Rein Raud “Brolis”, Hayden Herrera “Frida: Fridos Kahlo istorija”, Agnės Žagrakalytės “Eigulio duktė: byla F117”, Lauros Sintijos Černiauskaitės “Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis”, Magdalenos Tulli “Itališkos “špilkos”, Kristinos Stalnionytės “Šuarų žemė” ir dar bent kartelį pavartyti leidyklų “Tara books” ir “Baobab” knygas, kurias mačiau “Knygų šalies” kūrybinėse dirbtuvėlėse...