Kai savo kišeninės dydžio virtuvėje nusprendžiau daryti remontą, mintyse išgrioviau sieną tarp virtuvės ir tamsaus kambariuko, kad mano „kišeninė“ virtuvė padidėtų, o tada viską apstačiau baldais. Mintyse vis kaitaliojau šaldytuvą ir orkaitę vietomis, neapsispręsdama, kaip būtų geriau ir patogiau. Pastačiau pietų stalą, o šalia – labai elegantiškas kėdes, už jų sienoje „iškirtau“ dar vieną langą - kad virtuvėje būtų šviesiau ir jaukiau. Ideali virtuvė… Įsijautusi į permainas, pamiršau nereikšmingą smulkmenėlę - kad butą nuomojamės! Bet dar nebuvo to, ko neįveiktų moters žavesys, šypsena ar ašaros.
Naiviai tikėdama svajonių virtuvės realizavimu, savo lūkesčius papasakojau buto šeimininkui. Po mano entuziastingos kalbos, kuri tarsi vanduo nutekėjo nuo žąsies, supratau, kad mūsų buto šeimininkas tikrai ne tas žmogus, kuriam reikia pasakoti apie sienų griovimą. Supratau, kad virtuvės viziją reikės gerokai pakoreguoti...
Bet ką čia koreguoti? Neįsivaizduoju, kaip be sienų griovimo čia viską sutalpinti. Dėl tokio šeimininko loginio mąstymo tikrai nepagerinsiu savo gyvenimo kokybės! Indaplovės nėra, mikrobangų krosnelės nėra, mano prabanga: šaldytuvas ir orkaitė.
Stengdamasi išsaugoti gautą leidimą remontuoti virtuvę, nusprendžiu daugiau nebekalbėti apie sienas (taip iš savo svajų išbraukiu ir dar vieną langą). Kadangi mano virtuvė per maža bet kokioms klaidoms, tad saugodama savo nervų ląsteles nupėdinu tiesiai pas interjero subtilybes išmanančius specialistus. Jie mane paguodžia, kad ta skylė, kurią vadinu virtuve, dar nėra pats blogiausias variantas (nuoširdžiai užjaučiu tuos, kurie turi tuos blogesnius).
Po dizainerių konsultacijos iš mano planų dingsta ir pietų stalas, ir elegentiškos kėdės, trumpiau tariant, svajonių virtuvės - kaip nebūta. Su konsultante susitariame, kad ji kitą dieną užsuks apžiūrėti mano virtuvės.
Kritišku žvilgsniu nužvelgusi mano miniatiūrinę virtuvę, pradeda matuoti sienas, duomenis skrupulingai užsirašo į atsineštą blonknotėlį. Klausia, kokia mano virtuvės vizija. Nusišypsau, nes mano vizijos tokiame plote tikrai nesutalpinsi.
Tuomet ji pradeda dėstyti savąją: „Šį kampą apstatykime spintelėmis, vienoje jų bus integruota orkaitė, o kitoje – indaplovė. Šaldytuvas stovės prie sienos, jį taip pat galima integruoti į spintą, taip turėsite papildomą lentyną įvairioms smulkmenoms“.
Pieštuku ore baksnodama į sienas konstatuoja: „Galėtume pakabinti mažiausiai keturias spinteles, siūlyčiau šviesios spalvos, kad virtuvė nebūtų tamsi, apatines spinteles galima gaminti tamsesnio atspalvio, taip atrodys kontrastiškiau ir bus praktiškiau“.
Į galvą šauna mintis: jei ji „pastatys“ dar bent vieną spintelę, čia vietos daugiau neliks niekam, nes kitoje sienoje yra langas, su kuriuo ne kažin ką bepadarysi, o likusioji – gal kokio 1,5 metro ilgio ir pasibaigia išėjimu į kitą kambarį, tiesa, durų nėra, bet juk praėjimo neužstatysi.
Nutraukusi mano apmąstymus, interjero specialistė pareiškia: „Čia būtų galima pritvirtinti sulankstomą darbastalį. Kad būtų patogiau gaminti maistą. Tiesa, pasirinkus tokį variantą, atlenkus vienas galas išlystų į praėjimą, bet prireikus prie jo būtų galima pastatyti kėdes ir naudoti kaip barą“. Va čia tai mintis!
„O kad būtų daugiau šviesos virtuvėje, šioje sienoje, prie kurios tvirtintume darbastalį, būtų galima padaryti dvi nišas, taip patektų daugiau šviesos, be to, galėsite jas ir praktiškai išnaudoti: sustatyti prieskonių vazonėlius ar kulinarines knygas“.
Patinka! Gražu! Bet vėl kalbėti su šeimininku apie sienas… Na, aš tai tikrai nerizikuosiu. Tegu pasikalba vyras, juk vyrai vienas kitą iš pusės žodžio supranta. Specialistė pažada rytoj atsiųsti virtuvės projektą. Brangiajam pranešu jo dienos misiją (jis nelabai apsidžiaugia, bet ir nelabai priešinasi, tad nuspręsta, kad su buto šeimininku „mušis“ jis). Visus vakaro darbus vainikuoja mylimojo pergalė prieš buto šeimininką. (O dar galvojau, kad moters žavesys viską gali).
Ryte savo kompiuteryje randu atsiųstą virtuvės projektą. Puiku, kad viskas taip greitai ir lengvai išsisprendė! Magnetuku prie šaldytuvo prisegu atspausdintus lapus, kuriuose - mano mažos virtuvės projektas, ir su kavos puodeliu nupėdinu į vonią… Kita bus ji.
