Kuo šiandien gyvena rašytojas V.V. Landsbergis? Kokia jūsų kasdienybė?
Esu toks kaip ir visi: gyvenu pavasariu, savo tautos ir šeimos rūpesčiais bei džiaugsmais, bandau susikalbėt su savo širdim ir sužinot, ko ji dar tikisi iš manęs. Visa tai temdo nuolatinis susitelkimas ties pasaulio neramumais, meldžiant taikos Ukrainoje ir pasaulyje ir mąstant, kokias pasakas dar parašyti, kad išmoktume Žemėje gyventi gražiai, ilgai ir laimingai, pasitikėdami, nieko neniekindami, nieko nekankindami ir neokupuoti.
Ar tiesa, kad is Anykščių sugrįžote į Vilnių?
Nei grįžau, nei negrįžau. Mokausi gyventi taip, kad gera būtų visur, kur tik gyvenimas nusiunčia. Provincijoje aptikau labai daug gražių patirčių – gamtos, žmonių, ramybės. Ten parašyti bemaž visi pastarųjų metų kūriniai, sukurtos pjesės ir scenarijai. O miestas – darbovietė, čia - tėvai, draugai, lėkimas ir kiti smagumai. Taip ir gyvenu - viena koja ten, kita čia.
Pirmus du auginti nelengva, paskui vis lengvėja. Kažkaip jie ir patys užauga, reikia tik per daug netrukdyti. O ar esu geras tėvas – nežinau. Abejoju, nes neturiu laiko rimtai tėvauti, vis lekiu, bėgu, koncertuoju, režisuoju, pasakas rašau... Bet kur tik galiu, visur ir vaikus tampausi. Taip ir augame kartu.
Ar visi vaikai dar gyvena su jumis? Gal galite palyginti ankstyvesnę ir vėlyvesnę tėvystę?
Vyresni trys jau savarankiški, gyvena atskirai, patys vyriausi bernai netgi „ženoti“, jau ir anūkų pulku pradžiugint susigalvojo. Namuose liko tik dvi mažosios - trylikos ir penkiolikos, bet ir jos, jaučiu, neužsibus... Landsbergiai mėgsta nepriklausomybę.
Kuo ankstyvesnis tėvas buvau, tuo buvau reiklesnis ir griežtesnis, o dabar iš viso nebemoku nei griežtas būt, nei tokį suvaidinti. Myliu tuos savo „baibokus“ ir tiek. Toks darbas.
Kodėl Rudnosiukas?
Tūlesniam skaitytojui turbūt vis dar neaišku: kam gi rašinėti apie Rudnosiuką naujas istorijas, jeigu Vytė Nemunėlis ir taip jau viską parašė. Puikus klausimas! 2:1 – skaitytojo naudai…Skubu
paaiškinti: Rudnosiukas – mėgstamiausia vaikystės knyga. Bet ji labai plona – viens du ir perskaitai... Perskaitai ir galvoji – o ką Rudnosiusveikė užaugęs, pokariu... Prie Brežnevo... Gorbačiovo... Kaip jis elgėsi mokykloje, kalėjime, tremtyje ir kitose lavinimo įstaigose? O
kaip jis valgo, kaip bučiuojasi? Galbūt Rudnosiukas iš viso nemoka bučiuotis? Ar spėjo Vytė išmokyti jį valgyt šakute, ar jis vis dar ryja rankomis? Visi šie klausimai tiesiog reikalaute reikalavo, kad į juos skubiai būtų atsakyta. Todėl ir atsirado knyga „Rudnosiuko istorijos“.
O kai jau pradedi ką nors svarstyti, rašyti, kankintis, klausimų tik daugėja... Pavyzdžiui: o kas tas Rudnosiukas iš viso? Žmogus ar meška? Ar koks kitas gyvulys? Su ragais ar be... Jaunas ar senas? Plaukuotas ar nuplikęs? Ir tada šauna mintis: o gal Rudnosiukas – nei žmogus, nei
gyvulys, o... diagnozė? Tačiau jeigu tai diagnozė, tai turėtų būti ir pirmieji rudnosiuko požymiai, vėlesnės stadijos, vaistai... Koks, tarkim, yra pirmos stadijos Rudnosiukas? O kaip atrodo žmogus, kuriam jau visiškas Rudnosiukas? Ar tai užkrečiama? Ir svarbiausias klausimas - kokie Rudnosiuko simptomai? Nežinau... (O ką, jeigu nežinojimas - irgi simptomas? Jeigu rudnosiukai irgi nieko nežino?...)”
Rudnosiukas nuo pat pradžių buvo suaugusiems, tik nei jie, nei aš to nedrįsom prisipažint. Pagaliau subrendom ir štai penktasis „Rudnosiuko istorijų“ leidimas – jau suaugėliškas. O erotikos ten apstu visada. Kuo Rudnoiukas labiau bręsta, tuo labiau darosi erotiškas. Gal kada nors ims senti, tada vėl suvaikiškės. O kol kas jis vis dar toks:
Rudnosiukas bankomatas
Kad ir kaip Rudnosiukas bijojo vesti, vienąsyk ryžosi - suėmė save į letenas ir parsivedė grakščią stirnaitę iš Stirnių girios. Iš pradžių viskas klostėsi grakščiomis klostėmis, kol vieną dieną stirnaitė ėmė ir - nei iš šio, nei iš to - pareiškė:
- Visgi gaila, kad tu ne bankomatas.
- Aš pasistengsiu, - ėmė mikčioti Rudnosiukas. - aš labai atsiprašau.
Nuo tos dienos Rudnosiukas ėmė žvėriškai stengtis – kasdien darydavo mankštą, o po mankštos apsikasdavo lapais ir medituodavo, kartodamas: Aš bankomatas, aš bankomatas.
Nepatikėsit, bet pamažu Rudnosiuko reikalai ėmė taisytis: iš pradžių vietoj dantų išdygo klavišai, paskui akys išsiplėtė, susiėjo per kalnelį ir tapo beribės it koks žydrasis ekranas. Šios permainos stirnaitei patiko – dabar bet kada atskraksėjusi ji pabarškindavo kanopėlėmis per Rudnosiuko dantis ir iš burnos pabirdavo grynieji.
- Visada stovėk čia prie ąžuolo, kad išsyk rasčiau, kai pasiilgsiu, - pagyrė Rudnosiuką vešlioji
stirnaitė, paplekšnojo ir dėl visa ko prirakino mylimąjį prie ąžuolo: - Tau žiauriai tinka stovėti prie šito ąžuolo!
Pamojavo uodega atsisveikindama ir nurūko... O Rudnosiukas taip ir stovėjo prie medžio, laukdamas kada gi vėl atstraksės brangiausia iš brangiausiųjų ir pabarškins jo klavišais. Stovėjo metus, kitus, kol trečiųjų metų gale atskrido į pievą trys drugeliai ir ėmė suktis apie Rudnosiuko galvą, išdykaudami ir linksmai kikendami:
- Pažaiskime prie šio surūdijusio bankomato! Pagauk mane, pagauk mane…
Ūmai Rudnosiukas taip užsimanė su jais padūkti, kad nutraukė visas grandines ir pasileido laigyt po pievą, gaudydamas drugelius. Dūko iki išnaktų, nulėkė net iki jūros ir pamatė ten besileidžiančią saulę.
Grįžo namo visas sužavėtas ir paryčiui parašė eilėraštį:
tebūna
kaip būti privalo, gal net
truputį geriau
tegu teka banguoja
upėm jūrom, gal net
truputį giliau
tegu miega rusena
ir visi pragarai, ir saulė
ir rūkas, ir tu
juk man tai tyli
ar ilgam saulėlydžio
bučiniui
Rytą atskraksėjo stirnaitė ir pabarškino per Rudnosiaus dantis, bet... vietoj grynųjų išlindo eilėraštis.
- Šiandien tu kažkoks keistas, - sumurmėjo nuliūdusi stirnaitė, - nesuprantu aš kartais tavęs.
Kur buvai visą naktį?
- Gainiojausi drugelius, - teisinosi Rudnosiukas.
- O kodėl negali manęs pasigainiot?
- Galvojau, kad tau neįdomu...
- Įdomu, dar ir kaip.
Ir nustraksėjo sau – strak strak strak. O Rudnosiukas iš paskos! Straksėjo, lekavo, kol visi
klavišai išbyrėjo ir pavirto jis vėl gražiu susivėlusiu meškiuku, nė iš tolo nebeprimenančiu nei bankomato, nei ipado, nei kokios kitokios baidyklės!!!
(iš naujausių, dar niekur nepublikuotų „Rudnosiuko istorijų“)
