R. Meilutytė: gal ne visai kaip bernas elgiuosi, bet labai mergaitiška irgi nesu

Auksine žuvele vadinama Rūta Meilutytė šiandien švenčia 17 gimtadienį. Tačiau pristatyti turbūt nereikia – šiandien jos vardas jau yra tapęs bendriniu. Ja didžiuojasi visa šalis, bet neatrodo, kad ši staigi šlovė būtų labai pakeitusi pačią Rūtą.

Su Rūta Meilutyte susitinkame jai grįžus iš Dubajuje vykusio pasaulio jaunimo čempionato. Akis į akį jaunoji plaukikė atrodo kiek lieknesnė, smulkesnė ir dar jaunesnė nei nuotraukose. Ir šiek tiek pavargusi. Diena buvo išties intensyvi – Rūta lankėsi pas Lietuvos Prezidentę, vėliau – Vyriausybėje, tada filmavosi televizijos laidoje „Nuo...iki...“, o vakare dar laukia kelionė į Kauną.

Mergina neslepia – dabar labiausiai trokšta atsidurti namuose pas savo močiutę Aldoną, bet neatrodo, kad jos norams lemta greitai išsipildyti – į susitikimą gerą valandą vėluojančią plaukikę bemat apspinta būrelis žurnalistų, fotografų, stilistų, vedžioja iš vienos studijos į kitą, grimuoja, fotografuoja, kalbina, prašo autografų savo vaikams...

Savaitės skaitomiausi:
- I. Penkauskienė: supratau, kad laikas keisti gyvenimo būdą, atgauti fizinę formą
- D. Tamošiūnaitė: skyrybų košmarą išgyvenau tik draugams padedant
- Diagnozavus krūties vėžį, draugai surengė už širdies griebiančią staigmeną

Nors visi susitikimai griežtai suplanuoti, atsiranda ir nenumatytų akimirkų – tarkim, fotostudijos savininkas sumano įamžinti Rūtą Meilutytę savo rengiamam žymių šalies žmonių portretų albumui. Jis žino, kad kita tokia proga gali pasitaikyti negreitai. Rūtą lydintis tėtis labai stengiasi dukrą apsaugoti nuo varginamo tempo – prašo trumpinti interviu, siūlo keliems leidiniams dalintis tos pačios fotosesijos nuotraukomis, bet laikas tirpsta, o nerimas, kad pokalbis baigsis neprasidėjęs, vis auga. Pagaliau galim ramiau atsikvėpti. Įsitaisom jaukioje picerijoje.

„Būtų gerai – kuo trumpiau“, – paprašo Rūta, paklausta, kiek laiko gali skirti interviu, ir užsisako koldūnų, kavos su pienu bei ledų desertą. „Labai išalkau“, – paaiškina ir nusišypso prie gretimo staliuko įsitaisiusiam tėčiui.

Medalių lietus

Jau seniai nuo Rūtos Meilutytės skruostų spėjo nudžiūti džiaugsmo ašaros, suspindusios jai užkopus ant nugalėtojų pakylos Londono olimpiadoje. Tada mūsų įžymybei buvo 15 metų. Nuo tada ji skina pergales vieną po kitos ir gerina ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio rekordus. Vos per metus jaunosios sportininkės pelnytų aukso ir sidabro medalių lietus tapo toks įprastas, kad lietuviai nebespėja jų skaičiuoti. Rūta parsivežė auksą? Argi galėtų būti kitaip! Štai ir iš pasaulio jaunimo plaukimo čempionato Dubajuje grįžo su 4 aukso ir 2 sidabro medaliais (kol šis straipsnis pasiekė skaitytojus, Rūta pelnė dar tris aukso medalius Maskvoje, tris aukso ir vieną sidabro medalius Brazilijoje, du aukso ir vieną sidabro medalius Danijoje, penkis aukso medalius Lietuvos atvirame žiemos čempionate, pagerino vieną pasaulio ir keletą Lietuvos plaukimo rekordų įvairiais plaukimo stiliais – red. past.).

Aišku, pasaulio čempionės titulas su niekuo nepalyginamas.
Žurnalas "Moteris" (R. Darulio nuotr.)
Gal ir pačiai Rūtai tie medaliai, kone per kiekvienas varžybas pagerinti rekordai jau tapo kasdienybe?

„Ne, man tai tikrai nėra kasdienybė, – papurto galvą netgi šiek tiek pyktelėjusi plaukikė. – Yra žmonių, kurie mano, kad aš ateinu, lengvai nuplaukiu ir gaunu medalį už nieką. Iš tikrųjų aš ilgai dirbu, kad jį gaučiau, kiekvienas apdovanojimas yra mano iškovotas pasiekimas. Apima didelis palengvėjimas, kai tavo darbas įvertinamas.“ R. Meilutytė negali pasakyti, kuris laimėjimas jai yra pats brangiausias.

„Nežinau, nenoriu išskirti kažkurio vieno. Atrodo, svarbiausias turėtų būti olimpinis auksas, juolab kad jis buvo pirmasis tokio lygio laimėjimas, bet štai dabar mažesnio lygio varžybose Dubajuje mūsų komandos laimėta antroji vieta mišriojoje estafetėje džiugina nė kiek ne mažiau. Juk tai pirmoji tokia svari Lietuvos plaukikų komandinė pergalė, visi labai daug atidavėm jėgų ir buvom tokie laimingi – lyg auksą gavę. Tai visai kitoks jausmas. Aišku, pasaulio čempionės titulas – su niekuo nepalyginamas.“

Rūtos Meilutytės pasiekimai atrodo kone nerealūs. Ji taip ryžtingai kopia į viršų gerindama Europos ir pasaulio rekordus, kad, regis, netrukus turės vienintelę varžovę – pačią save. Kiti plaukikai, sporto specialistai, žurnalistai pažeria įvairių versijų apie tai, kaip tokia jauna mergina per tokį trumpą laiką įsiveržė į sporto olimpą: vieni kalba apie išskirtinį sportininkės sudėjimą, kiti giria nepaprastą fizinę ištvermę, treti kalba apie talentą, o kai kurie tai, kas vyksta, vadina tiesiog stebuklu, kuris nutinka kartą per šimtmetį, o gal ir dar rečiau.

Rūta prisipažįsta, kad jai ir pačiai kartais sunku susivokti, kas vyksta: „Iš pradžių net nesitiki tokie dalykai. Negi čia aš? Reikia laiko, kol nusiramini, supranti, kas įvyko. Gal ir stebuklas. Nežinau. Tiesiog taip jau susiklostė. Gal taip lemta buvo? Gera, kad turiu tokį talentą, tokią nuostabią šeimą. Ji man labai daug padeda, kaip, beje, ir treneriai. Be jų nebūčiau, kas esu. Žinoma, be sunkaus darbo irgi nieko nebūtų. Yra toks posakis, kad sėkmė – tai 99 procentai darbo ir 1 procentas talento. Reikia arti, arti ir dar kartą arti, kad tai gautum.“

Žinau, kad tėčiui siūlė ir patarė keisti mano pilietybę, tačiau pati jokių pasiūlymų plaukti už kitas šalis nesu sulaukusi. O jei ir pasiūlytų, nežinau, kodėl turėčiau sutikti. Pasakykit man nors vieną priežastį.R. Meilutytė

Kaipgi atrodo įprasta mūsų plaukikės diena? „Atsikeliu anksti ryte – prieš penkias. Pavalgau lengvus pusryčius, lekiu į rytinę treniruotę, po treniruotės – į mokyklą, po mokyklos – vėl į treniruotę. Treniruotė trunka maždaug 2–2,5 valandas baseine, apie 1 valandą – treniruoklių salėje. Tada grįžtu namo pavargusi ir einu miegoti“, – apie savo kasdienybę ramiai pasakoja mergina. Paklausta, ar kartais nesinori kiek patinginiauti, neslepia: „Būna, aišku, dienų, kai tikrai labai sunku. Na, nenori, ir viskas. Galvoji – man per daug viso šito, noriu atsitraukt, pailsėt, išvažiuot, nieko nematyt. Manau, tokių silpnumo akimirkų būna visiems. Turbūt ir jums kartais?“ Pritardama linkteliu galvą, Rūta šypteli ir tęsia: „Bet tai praeina, ir vėl viskas gerai. Kai turi tikslą, dėl jo dirbi sunkiai.“

Rūta tik kartkartėmis pasidžiaugia trumpomis atostogomis – pernelyg ilgai ilsėtis negali, nes bijo prarasti sportinę formą. Tinkamu sportininkės poilsio ir treniruočių režimu rūpinasi treneris. Dėl mitybos kartais pasikonsultuoja su specialistais, nors kalorijų skaičiuoti Rūtai nereikia – užtenka tiesiog sveikai maitintis. Ir čia mūsų pokalbis išsyk nuklysta į gimtuosius namus Šilainiuose, Kaune, kur gyvena Rūtos močiutė. „Ji moka kepti tokį skanų pyragą – ant jo užsitepi daug sviesto, užsidedi balto sūrio ir medaus. Hmmm.... Iki šiol tai vienas mėgstamiausių mano valgių“, – su pasimėgavimu kalba mergina.

Tarp Kauno ir Plimuto

Močiutė Rūtai – vienas svarbiausių ir artimiausių žmonių. „Juk ji mane užaugino, buvo man kaip mama. Esu jai mažoji dukrelė. Mano broliai jau užaugę, o aš jai vis dar – mažytė. Kai grįžtu pas močiutę, atrodo, kad niekur nebuvau išvažiavusi“, – šiltai šypsosi mergina. Močiutė Rūtą augino nuo ketverių – nuo tada, kai automobilio avarijoje žuvo mergaitės mama. Tėtis tuo metu dirbo JAV, vėliau – Anglijoje. Rūta pas tėtį į Plimutą atvyko 2010 m., jau sulaukusi 13 metų, tad galima sakyti, kad su močiute praleido visą savo vaikystę ir ankstyvąją paauglystę. Pasiteirauju, ar močiutė labai lepino savo mažylę?

„Nelepino. Nebuvom įpratę būti labai lepinami“, – trumpai atsako plaukikė. Ir priduria, kad pasikalbėti su močiute galėdavo apie viską. Rūta prie jos ir dabar glaudžiasi, kai trumpam grįžta į Kauną. O gal būtų visai smagu pasikviesti močiutę į Plimutą? Plaukikė purto galvą. „Mano namai yra čia, ir aš savo ateitį sieju su Lietuva, – tikina ji. – Bent jau tolesnę. Aišku, kol plaukiu, kol mokausi, Lietuvoj nelabai išeina būti. Nėra sąlygų, nors, aišku, norėčiau.“

Rūta nemėgsta skambių frazių apie patriotizmą, meilę savo šaliai – plaukti už Lietuvą jai yra toks pat savaime suprantamas dalykas, kaip ir kvėpuoti. Tad net šiek tiek supyksta paklausta, kodėl nesutiko atstovauti JAV ar kitoms šalims, – teko girdėti, kad tokių pasiūlymų yra gavusi.

„Žinau, kad tėčiui siūlė ir patarė keisti mano pilietybę, tačiau pati jokių pasiūlymų plaukti už kitas šalis nesu sulaukusi. O jei ir pasiūlytų, nežinau, kodėl turėčiau sutikti. Pasakykit man nors vieną priežastį. Pinigai? Ne pinigai yra esmė. Žinau, yra sportininkų, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, kad galėtų atstovauti kitai šaliai. Toks jų sprendimas, aš jų nesmerkiu, gal jų sąlygos kitokios, bet mano pasirinkimas yra toks. Tai net ne pasirinkimas – aš neturiu, iš ko rinktis: esu lietuvė, ir nieko čia nepakeisi. Jei nebūčiau išvykusi? Nesistengiu galvoti, kas būtų, jeigu būtų. Manau, treniruodamasi Lietuvoje taip pat būčiau kažko pasiekusi, bet kai nėra tinkamų sąlygų, padaryti ką nors panašaus yra labai sunku“, – į hipotezes nesileidžia Rūta.

Nuo šios vietos Plimute galima nuplaukti iki Kauno, neišlipant iš laivo.
Žurnalas "Moteris" (R. Darulio nuotr.)
Energinga ir stipri mergaitė ilgai ieškojo tinkamos veiklos: žaidė krepšinį, išbandė lengvąją atletiką, šokius... Galiausiai atsidūrė baseine. „Ne iš karto pajutau, kad vanduo – mano stichija, bet man labai patiko baseine. Čia išsikraudavau – esu hiperaktyvi, tad reikėdavo tą energiją kur nors padėti. Būdama 12 metų, pagerinau savo amžiaus grupės rekordą. Apėmė labai geras jausmas. Tada pajutau, kad plaukimas mano gyvenime gali būti kažkas daugiau nei laisvalaikio užsiėmimas“, – prisimena ji.

Viename geriausių Didžiosios Britanijos plaukimo klubų „Plymouth Leander“ Rūta treniruojasi nuo pirmos atvykimo į Plimutą dienos. Ji neslepia, kad iš pradžių buvo sunku. „Svetimas kraštas, nieko nepažįsti, yra dalykų, prie kurių reikia priprasti. Nebuvo lengva, bet pritapau, – sako ji. – Atsirado draugų. Yra tarp jų ir britų, ir iš Pietų Afrikos. Dauguma, aišku, – sportininkai. Yra ir normalių mirtingųjų, bet jų nedaug. Normalūs žmonės turi daugiau laisvo laiko, o mes plaukiam plaukiam kartu kiekvieną dieną, rytą vakarą, taip ir susidraugaujam.“

Laiką su draugais Rūta leidžia taip pat, kaip ir dauguma paauglių: kartu vakaroja, žiūri filmus, kartais nueina prie jūros, į paplūdimį. „Oras Plimute labai prastas, tad dažniausiai sėdim namie, – šypteli. – Kad šimtus draugų turėčiau, tai taip nėra. Lietuvoje yra tik keli labai labai geri, su jais ir susitinkam.“ Na, o kaip mergaitiškos silpnybės: naujos šukuosenos, pasivaikščiojimai po parduotuves? „Nelabai aš mėgstu po tas parduotuves vaikščioti, dažniausiai elgiuosi kaip bernas. Na, gal ne visai kaip bernas, bet labai mergaitiška irgi nesu“, – valiūkiškai šypteli Rūta.

Šlovės kaina

Pokalbiui įpusėjus, Rūta kitoje lango pusėje netikėtai pamato savo pažįstamą, ima energingai jai moti ir barškinti į langą. Mergina nustebusi atsisuka, ilgokai žiūri, galiausiai atpažinusi nudžiunga ir atbėga į kavinę pasisveikinti. „Ką čia veiki?“ – paklausia lyg netikėdama savo akimis. „Ai, duodu interviu“, – atsako Rūta.

Akimirka, per kurią draugei tenka susieti viską – žurnalistę, diktofoną, nuolat televizijoje ir spaudoje šmėžuojantį olimpinės čempionės veidą su ta seniai pažįstama mergina, sėdinčia prie stalelio, trunka trumpai. Netrukus merginos ima draugiškai čiauškėti apie savo planus, bendrus pažįstamus ir sutarusios susiskambinti atsisveikina. Ko gero, ir pačiai Rūtai dar ilgai teks pratintis prie į jos gyvenimą tarsi galingas šuoras įsiveržusios šlovės. Nors nuo tos dienos, kai Rūta Meilutytė Londono olimpiadoje iškovojo aukso medalį ir tapo žinoma daugumai Lietuvos žmonių, praėjo metai, atrodo, kad jai vis dar sunku priprasti prie žvaigždės statuso.

Pozuodama fotografui ir stebima būrelio smalsuolių, mergina jaučiasi kiek nejaukiai, bet įtampą išsklaido juokaudama: „Jaučiuosi kaip žuvis, ištraukta iš vandens...“ Viešumas tikrai nėra ta stichija, kurioje ji nardytų su dideliu malonumu, bet sportininkė supranta – šito neišvengsi.

„Nesijaučiu kažkokia tarptautinio lygio žvaigždė – pasaulyje mane atpažįsta tik plaukimo bendruomenė. Lietuvos žmonės, aišku, – kas kita. Kartais matau – šnabždasi, baksi vieni kitiems, kai kurie ateina, paprašo autografo... Jokių problemų. Aišku, kartais norisi ramiai pabūti, kad niekas nežiūrėtų ir niekam nerūpėtų, bet šiaip nepasakyčiau, kad tas dėmesys labai vargina.“

Matyti, kad ir kalbėjimas nėra mėgstamiausias plaukikės užsiėmimas, daugžodžiauti ji nėra linkusi, bet net kelios jos ištartos frazės yra nesibaigiančių interpretacijų taikinys. „Išgirstu labai daug dalykų apie save, pavyzdžiui, kad valgau tik silkę, kitokių nesąmonių. Kartais neteisingai išverčia trenerio žodžius. Tarkim, jis pasako, kad aš mėgstu humorą, o žurnalistai parašo, kad esu šaltakraujiškai aštraus juodojo humoro gerbėja. Nebandau aiškintis tiesos, yra svarbesnių dalykų nei tai, kad kažkas kažką parašė“, – sako Rūta. Vis dėlto labiausiai jai nepatinka negatyvių dalykų ieškantys ir po svetimas pinigines besiknisantys žurnalistai.

„Klausia: „Kaip išsilaikai?“, „Kokios tavo pajamos?“, „Ar ne per mažai moka?“ Gerų dalykų klauskit, geriau pasidžiaukit kuo nors.“
Prisimename naujausią antį – prieš pat mūsų pokalbį per visas televizijos žinių laidas ir populiarius portalus pasklidusią informaciją, kad Rūtai Meilutytei teks mokykloje kartoti metų kursą.

Žurnalas "Moteris"
„Čia visiškai nesuprato niekas, ką sakau, – atsidūsta ji. – Niekas manęs nepaliko antriems metams: tiesiog pasitarusi su mokytojais nutariau 10 klasės kursą išeiti per 2 metus – žinojau, kad spėti per vienus bus tiesiog neįmanoma, nes labai daug varžybų, reikės nuolat važinėti.“ Rūta džiaugiasi gana lanksčia Anglijos švietimo sistema, sako, kad mokytojai ne tokie griežti kaip Lietuvoje, labai stengiasi mokinių neužgauti, neperspausti, rūpinasi, kaip jie jaučiasi.

„Gal šiek tiek ir aptingsti, taip labai nesistengi“, – šypteli ji.
Rūta Meilutytė kol kas nekelia sau kokių nors itin tolimų tikslų: „Man patinka pamokyti vaikus, pataisyti jų plaukimo techniką – tai tikrai labai smagu, bet dirbti trenere tikrai nenoriu. Dar negalvoju taip toli. Tikrai žinau, ką darysiu šiais metais, o kitais – žiūrėsim.“ Kone mistinis sutapimas, kad Rūtos Zodiako ženklas yra Žuvys, tačiau ji pati tokių dalykų nesureikšmina: „Horoskopais net neturiu laiko domėtis. Neturiu jokių talismanų ar specialių ritualų. Na, aišku, prieš kiekvienas varžybas nusiskuti visą kūną, bet tai privaloma. Kelias dienas prieš plaukimą neplauni plaukų – kad kepurėlė neslystų.“

Už lango merkiasi eilinė lietuviška diena, o mes mintimis keliaujame po Rūtos Meilutytės aplankytas šalis ir miestus. Didžiausią įspūdį jai padarė Barselona. Tiesa, sportininkė prisipažįsta ne kažin kiek tų vietų ir matanti, nebent pro langą. Daugiausia laiko praleidžia baseine, viešbutyje ir oro uoste.

„Monakas, Lenkija, Kipras, Dubajus... Šiais metais taip norėjau namo – tie viešbučiai taip atsibodo“, – atvirai prisipažįsta Rūta. O kai kalbame apie Lietuvą, jos akys tiesiog švyti: „Lietuva tokia graži, žalia, erdvi... Palyja, saulė pašviečia. Smagu. Man patinka išvykos su šeima, pavyzdžiui, pagrybauti ar paplaukioti baidarėmis.“

Atskleidžia artimiausią savaitgalį su šeima ketinanti plaukti Baltąja Ančia ir džiaugsmingai pasisveikina su į kavinę įėjusiu patraukliu šviesiaplaukiu vaikinu. „Mano brolis Margiris“, – supažindina ir didžiuodamasi priduria: „Jis toks aktyvus, organizuoja renginius, dirba savanoriu, turi savo bendrovę. O kitas brolis Mindaugas Vytauto Didžiojo universitete studijuoja Baltijos regiono kultūras. Aišku, būna, su broliais ir pasierzinam, ir pasipešam, bet šiaip labai gerai sutariam, esam kaip vienas kumštis.“

Ir tikrai, kas žino, kaip būtų susiklostęs plaukikės gyvenimas, jei ne brolis Mindaugas: prieš kelerius metus, pakviestas tėčio, jis atvyko į Angliją ir pusantrų metų dirbo kartu su tėvu, kad padėtų šeimai įsikurti. „Jei ne jo pagalba, gal nebūtume galėję atsivežti Rūtos“, – apie vaikų ryšį yra kalbėjęs Saulius Meilutis.

Po interviu Rūta išsyk nuskuba prie artimųjų stalo, visi pradeda smagiai šnekučiuotis, dalytis dienos įspūdžiais. Akivaizdu, kad šeima jai tebėra daugiausia ramybės ir stiprybės teikiantis uostas vienas kitą vejančių svarbių įvykių, įspūdžių ir netikėtai užgriuvusio dėmesio vandenyne.

Trumpa karjeros dosjė

* Gimė 1997 m. kovo 19 d. Kaune.
* 2004 m. pradėjo treniruotis Kauno plaukimo mokyklos Šilainių baseine, pirmasis treneris – Giedrius Martinionis.
* 2010 m. įsikūrė Plimute, pradėjo treniruotis plaukimo klube „Plymouth Leander“, treneris – Jonathanas Ruddas.
* 2012 m. Londono olimpiadoje tapo jauniausia 100 m plaukimo krūtine olimpine čempione.
* 2012 m. Lietuvos metų sportininkė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.
* Iki 2013 m. pabaigos pasiekė tris pasaulio rekordus: 50 m plaukimo krūtine, 100 m plaukimo krūtine ir 100 m plaukimo krūtine trumpajame baseine, 57 kartus pagerino šalies plaukimo rekordus, ne kartą tapo pasaulio ir Europos čempione.
* Dvejus metus iš eilės (2012 m. ir 2013 m.) Europos olimpinių komitetų asociacijos išrinkta geriausia jaunąja (iki 19 m.) Senojo žemyno sportininke.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis