Aukštu sopranu dainuojantis V. Gerasimovas nesibodi ir moteriškų vaidmenų

Operos solistas sopraninas Viktoras Gerasimovas (27 m.) savo sielos išraišką ir kūrybos dvasią randa įmantriuose baroko epochos muzikos šedevruose. Šiuos prašmatnius XVII a. kūrinius aukštu moterišku sopranu atlikdavo kastratai, o V. Gerasimovui unikalų balsą dovanojo gamta.

Talentingas dainininkas, vienintelis Lietuvoje sopraninas, ėmėsi mažai mūsų šalyje žinomų kūrinių, taip pat sėkmingai jis įgyvendina ir savo idėją įkurti baroko operos teatrą.

Zodiakas. „Esu Avino ženklo atstovas. Pažįstami tvirtina, kad Avino bruožų turiu labai nedaug, bet aš jaučiu tvirtą stuburą ir užsispyrimą siekti tikslo.“

Idėja. „Mintis Lietuvoje sukurti baroko operos teatrą man kirbėjo seniai. Baigęs operinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, metus mokiausi Didžiojoje Britanijoje, specializavausi barokinio dainavimo srityje. Mano dėstytoja Buddug Verona James yra baroko stiliaus dainininkė. 

Man artima baroko muzika, mano balsas tinkamas šios epochos kūriniams atlikti. Susiradau kūrinių, parengiau programą. Koncertuodamas su profesoriaus Donato Katkaus vadovaujamu Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, pajutau didelį klausytojų susidomėjimą. Radau bendraminčių, ir pradėjome kurti baroko operos teatrą. Jį atidaryti esame numatę kovo mėnesį. Tai išskirtinis ilgalaikis projektas ir visiškai naujas reiškinys Lietuvos kultūros padangėje. Teatras bendradarbiaus su muzikos specialybių studentais, sudarys jiems sąlygas Lietuvoje gilintis į baroko muziką.
Ši idėja galbūt pasiteisins po kelerių metų. Tai susiję ir su publikos švietimu, ryšiais užsienyje, finansavimu. Tikslai užsibrėžti labai dideli, teks sunkiai dirbti, kad žmonės pamatytų tikrą įmantrų barokinį pastatymą. Turėdamas prieš akis Georgo Friedricho Händelio ar Antonio Lucio Vivaldi natas, esi priverstas rinktis kitas raiškos priemones. 

Džiaugiuosi, kad mano baroko operos teatro vizija virto realybe. Kovo 14 dieną Valdovų rūmuose bus atlikta G. F. Hӓndelio oratorija „Prisikėlimas“.

Baroko muzika. „Baroko muzika gyvavo 1600–1750 metais. Italų kalbos žodžio barocco reikšmės: „keistas, įmantrus, perdėtai prašmatnus“. Baroko muzika traktuota kaip išraiškinga garsų kalba, jausmų, išgyvenimų reiškėja. Kadangi tų laikų visuomenės papročiai nebuvo palankūs scenoje vaidinančioms moterims, jų partijas atlikdavo kastratai vyrai. Šioms visuotinai garbinamoms žvaigždėms kompozitoriai kurdavo muziką. Nepažįstamus dalykus mėgstame mistifikuoti. Kastratai – patvirtintas reiškinys, tačiau apčiuopti jų balso negalime. Vienur teigiama, kad kastratai turėjo stiprius balsus, kitur – priešingai, tačiau jie gebėjo gerai išvystyti savo kvėpavimą, todėl galėjo išdainuoti ilgas frazes. Balsų būta skirtingų, laimei, liko jiems rašyta muzika. Šią aš ir stengiuosi parodyti.“

Klausytojas. „Tai, ką darau, mūsų šalyje yra nauja. Kartais jaučiuosi kaip ledlaužis. Žmonės, kurie ateina pasiklausyti mano balso, žino, kas yra sopranistas, bet kaskart atrodo, kad viską pradedi iš naujo. Lietuvos publika, visuomenė ir melomanai nežino, kaip skamba tikras barokinis orkestras, o jo skambesio nesupainiosi su jokiu kitu. Esu sakęs, kad jausmas būti vieninteliam – nekoks. Kai prieš porą metų Nacionalinio operos ir baleto teatro Kamerinėje salėje surengtame koncerte „Skirtingi operos veidai“ atlikau anglų baroko kompozitoriaus Henry Purcello ariją „Saldesnis už rožes mylimosios bučinys“, daugelis buvo nustebę. Iš pradžių, pamatę moterišku balsu dainuojantį vaikiną, sutrikdavo net išprusę klasikinio meno gerbėjai.

2013 m. dalyvaudamas LRT muzikiniame projekte „Auksinis balsas“ patyriau visko. Televizija ne tik populiarina atlikėjus, ji perteikia ir plačiosios visuomenės žvilgsnį į tave. Džiaugiuosi, kad po šio projekto įgijau daug gerbėjų. Ne kartą esu girdėjęs, kad savo balsu galiu paveikti žmones, kad jis gydo sielą.“

Opera. „Esu sukūręs ne vieną operos vaidmenį, dainavau ir karaliaus Everardo II partiją seniausioje operoje apie Lietuvą „Everardas II – Lietuvos karalius“ (Portugalijos karaliui Pedro III prieš 230 metų sukurta opera apie Lietuvą – aut. past.). Ją Ispanijoje radęs Niujorko operos asociacijos meno vadovas dirigentas Alexis Soriano pastatė Valdovų rūmuose kartu su orkestru „Vilniaus simfonietta“ ir šio dirigentu Vytautu Lukočiumi.

Nuo mažens norėjau dainuoti operoje, o dabar ji yra mano gyvenimas. Sunkiai priimu operetę, miuziklus, nemėgstu lengvųjų žanrų, nelankau klubų. Esu rimtas žmogus ir savo darbą stengiuosi atlikti rimtai. Mano muzikinis kelias prasidėjo Klaipėdoje: lankiau berniukų chorą „Gintarėlis“. Regis, mokiausi trečioje klasėje, kai buvome pakviesti atlikti angelėlių choro partijos G. Puccini operoje „Sesuo Andželika“ – Klaipėdos muzikiniame teatre. Mane tiesiog apstulbino Andželikos vaidmenį kūrusi solistė Valerija Balsytė. Pradėjau svajoti, kaip dainuosiu operoje, bet... Baigęs J. Kačinsko muzikos mokyklą, stojau į S. Šimkaus konservatoriją mokytis fortepijono meno, mat panorau tapti vargonininku. Mane labai traukė kitas Avinas – Johannas Sebastianas Bachas. Visur, kur tik galėjau prieiti, grojau vargonais. Jie masino kaip paveikslas, meno kūrinys, kuris dar ir skamba. Domėjausi šio didingo instrumento gamyba, istorija. Nors dabar pats vargonais negroju, jie nuolat lydi mane koncertuose.“

Balsas. „Mokydamasis trečiame kurse, pradėjau bendradarbiauti su vokalistais, pats grojau, dirbau koncertmeisteriu, pamažu atgimė troškimas dainuoti. Nuėjau mokytis pas vokalo dėstytoją Valeriją Balsytę. Buvo keista, kad mano aukštas krištolinis balsas po mutacijos išliko, pasikeitė tik atspalvis – dingo vaikiškas spindesys. Supratau: sopraninas nėra kas nors nenormalaus. Nusprendžiau neignoruoti savo balso ir stačia galva mečiausi į vokalo sritį. Dėstytoja mane labai palaikė, nusivežė į Vilnių, į Muzikos ir teatro akademiją pasikonsultuoti. Magiški keliai, Avinų klanas suvedė su profesore Sigute Stonyte. Sakoma, likimo ranka padarys taip, kaip reikia.“

Margaritos vaidmuo. „Operoje „Faustas“ įkūnijau Margaritą. Mano dėstytoja B. V. James sakė: „Niekada nereikia bijoti priešingos lyties vaidmens – tai artistinio meistriškumo patikrinimas.“ Margaritą vaidinau vedamas intuicijos, specialiai į moters pasaulį nesigilinau. Žmogus turi vyriškąją ir moteriškąją puses. Nebijau pasakyti: tokia yra mano fiziologija – galiu dainuoti aukštu balsu, tad mano moteriškoji pusė galbūt labiau išvystyta. Turiu gerą intuiciją, jos neignoruoju, o stipria nuojauta pasižymi moterys. Margaritos vaidmeniu man nereikėjo savęs laužyti – viskas išėjo natūraliai. Buvo įdomu kurti. Baroko laikotarpiu moterys negalėjo būti scenoje, tad jų partijas atlikdavo suknelėmis persirengę vyrai. Ir kas čia tokio?“

Yra ir kita nuomonė – kad vyras turi būti vyriškas, o jei jis vaidina moterį, dainuoja moterišku balsu, tai jis tarsi – nebe vyras. Replikas tenka nuryti, jautrus menininkas užsiaugina odą.“

Patirtis. „Norėčiau turėti restoraną – mėgstu gaminti ir skaniai pavalgyti. Esu ragavęs restoraninio darbo. Normalus žmogaus raidos etapas, kai reikia užsidirbti studijoms, pragyvenimui. Visi, būdami studentais, turime sau padėti, nes tėvai nėra milijonieriai, kad galėtų įmesti į tavo sąskaitą nemažai pinigų, nupirkti vaidmenį, orkestrą, išnuomoti salę, – tu tik dainuok! Pagalba didžiulė, bet to neužtenka. Mokydamasis Anglijoje dirbau barmenu, gaminau kavą. Grįžęs į Lietuvą prieš porą metų taip pat dirbau barmenu. Dabar išgyvenu iš muzikos.“ 

Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)

Vertingiausias išmėginimas. „Krizė tiesiogiai susijusi su dainavimu. Buvau pirmo kurso dainavimo studentas. Atėjo žiema, subjuro orai, aš susirgau ir praradau balsą. Keista liga nesitraukė ilgokai, negalėjau net normaliai šnekėti. Supratau, koks trapus yra balsas ir kaip reikia jį saugoti.

Pasveikęs bijojau pradėti dainuoti, kad vėl neprarasčiau balso. Maniau, gal ką nors ne taip dariau, gal jį pertempiau. Laimei, turėjau gerą žmogų šalia, stiprų dvasinį palaikymą, ir viskas susitvarkė.“

Konstanta. „Kasdienis trenažas, mokėjimas elgtis su balsu, rinktis repertuarą, pratimus balso technikai, lankstumui, paslankumui lavinti... Tai kasdienė konstanta. Atsikeli, pavalgai, pašeri šuniuką ir eini atiduoti duoklės savo balsui, kad būtum pasiruošęs. Reikia laikytis režimo. Nemėgstu tūsintis, lankyti naktinių klubų. Svarbu derinti darbą ir poilsį – tada jokių netikėtumų nebus.“

Didžiausia sėkmė. „Žmonės, kurie kiekvieną dieną ateina į mano gyvenimą. Laimė, kad turiu įdomią ir įvairiapusę specialybę. Atsikėlęs ryte nežinau, kaip praeis diena. Mane žavi mano profesijos paslaptingumas.“ 

Galiu pravirkti klausydamas pakilios muzikos. Didžiausias įvertinimas man – kai po koncerto gaunu gėlių. Tai – ženklas, kad žmogus yra tikras gerbėjas, rodo dėmesį, mandagumą.V. Gerasimovas

Medalio vertos savybės. „Žinojimas, ko noriu, vidinis balsas, vidinė tiesa. Užsispyrimas, kantrumas. Nors Avinui būdinga užsiplieksti, kai reikia, moku išlaukti. Intuicija plius protas viską sustato į vietas, sunkiomis aplinkybėmis gebu valdyti jausmus. Esu taktiškas. Mėgstu stebėti save iš šono – kaip dera ir kaip pešasi arba balansuoja mano vidinis užsidegimas bei susilaikymas. Vidinė ramybė, žinojimas, kad vis tiek viskas baigsis gerai. Reikia tik palaukti, niekada nieko nedaryti karštosiomis. Jei akivaizdu, kad esu neteisus, moku pasakyti „atsiprašau“.

Didžiausia nesėkmė. „Niekada nebūni savimi patenkintas. Dėl didelių nesėkmių nenusimenu, nes tai – nauja pradžia, spyris veikti.“

„Negalėčiau gyventi... be savo augintinio – jis pažadina mane rytais; be draugų, man svarbių žmonių, kurie pasako: „Matau, kaip tau dabar yra sunku, bet aš tave palaikau.“ Būtų sunku gyventi be tėvelių. Jie stebi mano gyvenimą iš šono, nes neturime galimybės nuolat būti kartu. Mažiau ir žino, todėl gali jaustis saugesni. Negalėčiau be saulės. Gimiau prie Murmansko, kur baltosios naktys. Lietuvoje man labai trūksta šviesos, saulės. Sunkiai pakeliu tamsiuosius rudens ir žiemos periodus. Traukia į Italiją, Ispaniją, kur šilta ir daug šviesos.“

Kalba. „Tėvai į Lietuvą mane parsivežė prieš mokyklą. Jie bendravo rusiškai, tad lietuviškai visai nemokėjau. Ačiū, kad leido į lietuvišką darželį. Atsimenu, kaip auklėtoja klausdavo, ar viską suprantu. Nieko nesuprasdavau, bet linksėdavau, esą suprantu. Lietuviškai išmokau labai greitai – per vasarą – pas močiutę.“

Nemėgsta. „Dažnai pagalvoju, kad nebemėgstu vairuoti. Norėčiau, kad mane kas nors pasiimtų po koncerto, spektaklio. Vairuoju nuo aštuonerių. Tėtis mažą pasisodindavo ant kelių, ir aš išdidus valdydavau automobilį.“

Kvailystės. „Būdamas vaikas, iš penkto aukšto esu apmėtęs žmones ir mašinas kiaušiniais, maišeliais su vandeniu...“

Paros metas, metų laikas. „Esu tikra pelėda – mėgstu valandas nuo 19 vakaro iki 3 nakties. Kai žmonės eina miegoti, prasideda mano darbingasis laikas. Išgeriu kavos, dainuoju, mokausi, esu kupinas energijos. O rytą mėgstu pasivartyti lovoje. Dievinu saulę. Pavasaris ir vasara – džiaugsmingiausi metų laikai.“

Silpnybės. „Jaučiu silpnybę gyvūnams. Mėgstu visus, su kuriais galima bendrauti: žirgus, kates, šunis... Turiu senutę toiterjerę Kolą. Ji yra išgelbėta, labai dėkinga. Visada manęs laukia grįžtančio.“

Įsikūnijimas. „Norėčiau pabūti paukščio kailyje. Prisimenu laikus, kai sapnuose skraidydavau – tarsi erelis ar žuvėdra. Pasakiškas jausmas. Sklęsdavau žvelgdamas į žemę. Bijojau išlėkti iš orbitos.“

„Esu... žmogus, pasiklydęs laike. Senųjų epochų veikėjas.“

Šeima. „Turiu vyresnį brolį Robertą. Mano tėvai (Viktoras ir Alvyra) nėra muzikai, nors tėtis groja akordeonu ir gitara. Močiutė Domicelė buvo folklorinio ansamblio dainininkė. Brolio sūnus Pranas dainuoja Kauno chore „Varpelis“, skambina fortepijonu.“

Satisfakcija. „Galiu pravirkti klausydamas pakilios muzikos. Didžiausias įvertinimas man – kai po koncerto gaunu gėlių. Tai – ženklas, kad žmogus yra tikras gerbėjas, rodo dėmesį, mandagumą. Kodėl manoma, kad tik moterims dera dovanoti gėles? Atlikėjas yra ir moteris, ir vyras. Pastebėjau, kad artistų Lietuvos žiūrovai nemoka pasitikti: yra tarsi sukaustyti, bijo išreikšti jausmus, parodyti, kad nėra jam abejingi.“

„Geriausiai jaučiuosi namuose, nes čia esu susikūręs tokią aplinką, kokios pats noriu. Pailsiu ir su gera kompanija. Atsirenku, su kuo man jauku ir patogu būti. Tai – sielos žmonės, jų yra vos keli. Nesu itin socialus, nemėgstu viešumos, dėmesio. Dalyvaudamas „Auksiniame balse“ jutau, kad turiu stengtis, kažką peržengti: man yra svetimos televizijos kameros.“

Tabu. „Kuo toliau, tuo sunkiau tramdytis: „Gal tu dabar nutylėk...“ Bijau, kad vieną dieną ką nors iškrėsiu. Turėčiau tik dainuoti, bet dirbu daug ne savo darbų, esu įkinkytas perlipti sieną. Nepasitenkinimas kapsi, atrodo, kad tuoj tapsi neadekvatus. Kada nors padėtis pasikeis, ir aš nebetylėsiu. Dabar atrodau gerai išauklėtas, bet galiu ir labai atvirai prabilti.“

Didžiausias praradimas. „Prieš trylika metų, kai netekau savo močiutės iš mamos pusės, buvo nepakeliamai sunku. Tą tragedija jaučiu iki šiol: tai – mano virkštelė su anuo pasauliu. Buvau močiutės vaikas, visas vasaras pas ją praleisdavau. Mus siejo ypatingas ryšys. Močiutę nešuosi su savimi visur: ji – mano angelas sargas. Keista, artimųjų daug, bet nė vienas nėra toks svarbus kaip ji. Dėl močiutės ir kuriu, ji yra šviesa, angelas, kuris mane veda ir padeda sunkiais momentais.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis