„Sveiki,esu Raminta, man 20 metų turiu problemą su viršsvoriu. Anksčiau sveriau 103 kilogramus, nes turėjau abi traumuotas kojas, todėl negalėjau labai daug judėti ir augo kilogramai. Po metų sulieknėjau iki 70. Po to apsileidau ir dabar sveriu 90 kg, nors mano ūgis - tik 178. taigi, vėl turiu viršsvorio. Cukrinio diabeto neturiu. Dietos nepadeda - po 4 dienų prisivalgau, tada kaltinu save ir tai dažnai pasitaiko. O dirbu viešbutyje ir reikia būti nuolat pasitempusiai. Norėčiau,kad man padėtumėte...“
Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- I.Marozienė: geriausią patarimą, kaip rūpintis grožiu, išgirdau gatvėje
- Ką gali soda?
- Kaip apleistos betoninės patalpos virto jaukiu loftu
- Kiniška vištiena "Guo Bao"
Konsultuoja psichologė Edita Kratulytė
Laba diena Raminta,
Iš jūsų laiško suprantu, kad su antsvoriu gyvenate jau kurį laiką. Stengiatės numesti svorio, laikotės dietų, bet po kiek laiko svoris vėl ir vėl grįžta atgal. Norėtumėt pagalbos, bet neparašėt kokios, todėl atsakydama pasidalinsiu tuo, ką žinau apie dietas, svorio metimą bei galimybę būti pasitempusiai ir gerai atrodyti.
Mūsų išvaizda, o ir svoris tuo pačiu, priklauso nuo dviejų dalykų – genų ir aplinkos. Visų pirma turime genetiškai nulemtą savo išvaizdą: ūgį, akių, plaukų spalvą, pėdų dydį, kūno formą ir pan. Taip pat paveldime polinkį tukti arba ne. Tačiau nuo mūsų gyvenimo sąlygų, t.y. aplinkos, labai priklauso kaip atrodysime ir kaip gyvensime. Ligos dažnai koreguoja mūsų išvaizdą, fizinį aktyvumą, mitybą, darbingumą ir daug kitų dalykų. Paminėjote, kad kojų trauma buvo priežastis dėl kurios tapote nejudri ir kad tai sąlygojo svorio augimą. Jūs neparašėte kaip ilgai sirgot, tačiau aišku, kad su tokia trauma ne tik, buvo sunku judėti, bet tikriausia jautėtės lyg įkalinta savo namuose. Jums dabar 20, taigi spėju, kad tada, kai jūsų draugės bėgiojo po klubus, šokius, pasimatymus, keliavo, sportavo, jūs turėjote likti namuose. Tikriausia jautėtės vieniša, net ir tada, jei jos ateidavo jūsų aplankyti ir papasakoti kaip sekėsi. Ir gali būti, kad tokioje situacijoje, maistas buvo tas vienintelis lengvai prieinamas malonumas. Dabar jūs pasveikote, tačiau galimas daiktas, kad įpročiai išliko ir jūs vis dar naudojate maistą, kaip nusiraminimo priemonę.
Kaip jau pati pastebėjote, gyventi laikantis dietų yra sunku – po keleto dienų persivalgote ir dėl to graužiate save. Kaip suprantu, apie dietą kalbat kaip apie tam tikrą ribotą maitinimosi būdą, taikomą svoriui numesti. Taip gyventi labai sunku, nes kai ko nors sau neleidi, tai ypatingai to ir norisi. Be to, laikantis dietos jūs nevalgote tam tikrų produktų, taigi negaunate tam tikrų medžiagų, todėl organizmui jų trūksta ir dėl to norisi dar labiau. Pats žodis “dieta”, kuris graikų buvo vartojamas apibrėžti gyvenimo būdui, medicinoje iki šiol naudojamas kaip nusakantis mitybos būdą, o ne mitybos ribojimą. Gal verta pagalvoti apie subalansuotą, sveiką mitybą, kad jaustumėtės gerai ir nekankintumėt savęs apribojimais?
Neparašėt nieko daugiau apie tai, kaip gyvenat, bet iš laiško susidaro įspūdis, kad gyvenat, jei galiu taip pasakyti, tarp darbo ir dietos. Gal būt dabar pats laikas būtų pagalvoti apie tai, kas jums patinka? Patyrinėti pasaulį ir išbandyti tai, ko negalėjote anksčiau? Gal smagiai pasivaikščioti paupiu? Gal patyrinėti mažas Vilniaus senamiesčio gatveles? O gal klubus? O gal išsiruošti į žygį dviračiais? Tokiu būdu tapsite ne tik labiau pasitempusi, bet labiau besišypsanti, pajusite daugiau džiaugsmo bendraudama su kitais žmonėmis. Ir, žinoma, gera nuotaika padės ir kasdieniniame darbe – jums bus dėkingi atvykusieji apsistoti jūsų viešbutyje.
Sėkmės jums mokantis gyventi įvairiau.
Nuoširdžiai, Edita
