Pirmasis vaidmuo. „Pats pirmasis – Pelenės, sušoktas Vilniaus M. K. Čiurliono menų gimnazijos pirmame kurse. Beje, jį padėjo rengti šviesaus atminimo baleto legenda Jonas Katakinas. Pirmasis vaidmuo tikrame teatre – Raimondos („Raimonda“). Šokau jį ką tik baigusi Vilniaus M. K. Čiurliono menų gimnaziją ir priimta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą (LNOBT). Mano partneris tąsyk buvo Nerijus Juška. Tai sudėtingas baletas – net 3 veiksmų, reikalaujantis nemažai fizinių jėgų, bet stipriau už jaudulį jutau norą kuo greičiau išeiti į sceną. Įsimintiniausias iš pirmųjų vaidmenų – „Eglės – žalčių karalienės“ Eglė. Pirmus du veiksmus šokau aš, o trečią – Loreta Bartusevičiūtė. Tai buvo paskutinis jos spektaklis, atsisveikinimas su scena. Ji perdavė tą vaidmenį man.“
Savaitės skaitomiausi straipsniai;
- Garsi anglų rašytoja, vadinta bloga žmona ir pamišėle
- 8 gudrybės, kaip aprangai suteikti prabangos įspūdį
- 5 naudingiausi kambariniai augalai pagal fengšui
Mokinė. „Kartą, skaitydama interviu su viena garsia balerina, nustebau, kad ji, paklausta apie savo idealą, atsakė tokio neturinti. Aš galėčiau išskirti ne vieną šokėją, iš kurių tikrai yra ko pasimokyti. Vaikystėje didelį įspūdį man darė baleto legendos Leokadija Aškelovičiūtė, Loreta Bartusevičiūtė. Pasisekė, kad turėjau galimybę dirbti kartu su Egle Špokaite. Ji man netgi padėjo kurti vaidmenį „Vasarvidžio nakties sapne“.“
Kolegė. „Nežinau, kaip kituose teatruose, bet pas mus agresyvios konkurencijos ir atvirai rodomo priešiškumo tikrai nėra – niekas į puantus stiklo šukių nepila. Mūsų nėra daug, baleto šokėjų karjera trumpa, todėl stengiamės, kad viskas vyktų sklandžiai, ir vieni kitus palaikome.“
Dukra. „Mano mama Jelena Konošenko taip pat buvo balerina. Šoko iki 38-erių, o manęs susilaukė labai jauna – būdama 21-erių. Balerinoms sunku derinti motinystę ir darbą – jų karjeros aukso amžius trunka apie 20 metų, per tą laiką turi daug spėti. Man teatro užkulisiai pažįstami jau nuo 3-ejų metų. Mamai nereikėjo manęs įkalbinėti sekti jos pėdomis – pati norėjau. Taip jau sutapo, kad pakeitėme viena kitą: 1996-aisiais aš atėjau dirbti į Operos ir baleto teatrą, o mama išėjo. Mums netgi teko šokti viename spektaklyje, berods – „Spragtuke“. Tėčiui turbūt nelengva buvo gyventi su dviem balerinom, bet jis mus labai palaikė, vaikščiodavo į spektaklius. Prisimenu nuostabias savo vaikystės vasaras – kai baigdavosi teatro sezonas, išvažiuodavome prie Margio ežero ir gyvendavome ten ištisas savaites. Į svečius atvažiuodavo tėvų draugų, kūrendavosi laužai, skambėdavo dainos, juokas. Dar prisimenu didžiulius pyragais nuklotus stalus, prie jų sėdinčią didelę mūsų giminę. Dabar viso to nebėra... Šiandien tėčio jau nebeturime, o mama gyvena kartu su mumis.“
Mama. „Aišku, norisi, kad mano dukra Amelija būtų balerina. Pratęstų dinastiją – močiutė, mama, dukra... Amelijai tuoj sukaks 8-eri. Dar yra šiek tiek laiko apsispręsti. Nors fizinius duomenis šokti ji turi, bet tokio didelio susidomėjimo baletu, kokį aš jutau vaikystėje, nerodo. Bus, kaip bus, jėga tikrai nestumsiu. Matau, mėgsta piešti, dainuoti, gal ji turi talentą kitiems dalykams? Motinystė mano karjerai nepakenkė, formą atgavau gana greitai – po Amelijos gimimo praėjus vos 4–5 mėnesiams jau šokau spektaklyje. Iš pradžių buvo gana sunku: kai ilgai nedirbi, kūnas nenori klausyti, skauda nugarą, bet pamažu įsivažiavau. Kažkaip susiderinam – spėju, kai reikia, ir dukrą į mokyklą nuvežti, ir pamokas kartu paruošti. Vis dėlto daugiau vaikų nenorėčiau. Esu aktyvus žmogus, nesinori vėl iškristi iš gyvenimo.“
Namų šeimininkė. „Neslėpsiu, tai – ne man. Žmogus turi daryti tai, ką moka, o aš šeimininkauti nesugebu. Nesu visai beviltiška – moku kepti pyragus, bet visa kita gamina mama ir vyras. Tvarkai namuose apskritai neskiriam daug dėmesio – esame dirbantys žmonės, rimtos ruošos griebiamės geriausiu atveju kartą per savaitę. Vis bėgam, bėgam... Kartais pristabdo dukra. Būtent Amelija įvedė tradiciją susėsti sekmadienio pietų. Jei tą dieną nedirbu, stengiuosi jos laikytis.“
Draugė. „Turiu daug pažįstamų ir kelis tikrus draugus. Gaila, negaliu skirti jiems tiek laiko, kiek norėčiau. Būna, pamirštu ir su gimtadieniu pasveikinti, bet to nesureikšminu – paskambinu vėliau, atsiprašau. Neskirstau draugų pagal profesiją, socialinį statusą, lytį. Manau, vyrai kartais gali patarti geriau nei moterys, nes jie racionalesni, ne taip pasiduoda emocijoms. Vis dėlto žmogaus, su kuriuo galėčiau kalbėti absoliučiai apie viską, neturiu. Kai ką, manau, reikia pasilikti tik sau.“
...dietas. „Jau daugiau kaip 10 metų apie dietas negalvoju. Vienintelę pastabą esu gavusi po mokyklos – atėjusi į teatrą: tada buvau tokia apkūni, jauna ir graži. Man pasakė, kad atrodau nelabai kaip: šlaunys per stambios, nesimato raumenukų. Tai buvo tiesa. Šokėjos kūnas turi būti estetiškas. Sulieknėti anuomet man padėjo didelis fizinis krūvis. Ko gero, dėl to nestorėju ir dabar. Valgau, kiek noriu ir ką noriu, mielai pasimėgauju desertais, bet žinau – vos nustosiu šokti, apvalumai grįš.“
...kūną. „Kūnas yra mano darbo instrumentas. Turiu jį tausoti. Negalima savęs alinti, nekreipti dėmesio į kūno siunčiamus signalus. Nuolat dilini tuos savo kaulus, nenatūraliai ištampai sąnarius, raiščius. Sveikatos baletas neprideda. Jei laiku nepastebėsi problemų, jos gali tapti rimtos. Operaciją teko patirti ir man. Pajutusi kojos skausmą, kreipiausi į gydytojus. Jie nuvalė nuo čiurnos ataugėles, ir, nepraėjus nė mėnesiui, vėl stovėjau ant pirštų. Tas pooperacinis periodas man labai prailgo – negaliu tiesiog gulėti lovoje ir nieko neveikti.“
...amžių. „Manau, dar turiu laiko pašokti. Svarbu, kad leistų sveikata. Nors, jei negali šokti princesės, kurį laiką gali vaikščioti kaip karalienė. Štai Maja Pliseckaja buvo scenoje iki 65-erių. Gal į pabaigą ne tiek šoko, kiek vaikščiojo, bet vien savo išėjimu sukeldavo ovacijas. Ši baleto žvaigždė skleisdavo labai stiprią energiją. Tikiuosi, nebūsiu tokia išprotėjusi dėl scenos, kad laikyčiausi įsikibusi iš paskutiniųjų. Šoksiu, kol tai bus gražu. Gal pačiai ir sunku įvertinti save iš šalies, bet tam yra vadovai. Nieko žiauraus čia nėra, anksčiau ar vėliau privalai priimti sprendimą pasitraukti. Paskui gal dėstysiu, gal dirbsiu su vaikais... Nemanau, kad tolesnė veikla bus labai nutolusi nuo to, ką darau dabar.“
...stilių. „Kasdien mėgstu rengtis patogiai, aukštakulniai ir suknelės – tik ypatingomis progomis. Laikausi principo – geriau vienas kokybiškas ir originalus drabužis nei krūva masinės gamybos. O štai sceniniai turi būti ne tik gražūs, bet ir patogūs, turi judėti kartu su kūnu, tad tenka apgalvoti kiekvieną detalę – pradedant audiniu, baigiant pasiuvimu. Kostiumą kartu su dizaineriu tobulinam tol, kol jis priglunda kaip antra oda. Kartais persiūti tenka tris keturis kartus. Dar svarbesni yra puantai – kai kurie tik pusvalandį dėvėti netinka šokiui, tampa per minkšti. Tenka išmesti.“