Apie tai kalbamės su klinikos „Antiaging“ seksualinės medicinos gydytoju m. dr. Robertu Adomaičiu.
Savaitės skaitomiausi straipsniai:
- Manikiūro tendencijos 2014-ųjų pavasariui ir vasarai
- Kvietinė duona su raugu + Raugo receptas
- 5 naudingiausi kambariniai augalai pagal fengšui
- Makiažas 30+ moteriai: triukai, kurie jaunina (VIDEO)
Kur dingsta meilė?
Paklauskite savęs, kas palaiko kokybiškus tarpusavio santykius? Apie tai turi galvoti abu partneriai, stengtis, kad jiems būtų gera ir įdomu bendrauti. Ta linkme reikalingas nuolatinis darbas: rodyti vienas kitam dėmesį, stebėti save (kaip jautiesi), įvertinti ne tik savo, bet ir partnerio poreikius. Kai abu jaučiasi saugiai, nuolat rūpinasi vienas kitu, meilė nedingsta. Neretai būtent tokios poros jaučiasi laimingos ir džiaugiasi artimu ryšiu ir senatvėje.
Gyventi kartu reikia išmokti. „Nelaimingų meilių“ irgi reikia, nes kiekviena patirtis gali būti naudinga. Kurdami santykius su naujuoju partneriu, galėsite labiau pasistengti ir išvengti anksčiau darytų klaidų.
Išgyvenant išsiskyrimo su partneriu krizę, kas kenčia labiau: vyrai ar moterys?
Visuomet sunkiau išgyvena tas, kurį palieka. Nesvarbu, ar tai vyras, ar moteris. Žmogus, nusprendęs nutraukti santykius, tam įvykiui ruošėsi psichologiškai, motyvavo, apsisprendė ir galiausiai apie savo priimtą sprendimą pasakė partneriui. O paliekamam partneriui tokia žinia sukelia emocinį šoką.
Partnerio mirtis ir neištikimybė – tai vieni didžiausių žmogaus išgyvenamų emocinių sukrėtimų. Paliekamasis gali jausti vidinę tuštumą, panašią į tą, kuri atsiranda mirus artimam žmogui. Todėl pranešantysis apie savo sprendimą skirtis turėtų jausti atsakomybę, pasistengti tai padaryti kuo švelniau, nes reakcija gali būti labai netikėta. Vienas tai sužinojęs puls muštis, kitas nualps, o trečias eis kartis.
Kodėl nelaiminga meilė – viena dažnesnių savižudybių priežasčių?
Paprastai žudosi tam tikro asmenybės tipo žmonės. Dažnai jie neturi iš ko sulaukti palaikymo, sunkiai bendrauja su aplinkiniais. Po išsiskyrimo jie neretai lieka vieni, nes turėjo ir mylėjo tik tą vienintelį.
Sakyčiau, kad yra pavojinga akla meilė. Turite suprasti, kad meilė – tai jūsų minčių produktas, iliuzija, kai savo pasąmonėje sukuriate jums mielo idealo paveikslą ir su juo sutapatinate realų asmenį.
Kai meilė yra paremta sąmoningu išgyvenimu, galime stebėti partnerį, jo bendravimą, mąstymą, elgseną realiame gyvenime, taigi natūraliai priimti žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį norėtumėte jį matyti. Jei meilės išgyvenimas yra sąmoningas, tai ir išsiskyrimo atveju savo reakcijas galėsite suvokti blaiviau, nesimesdami į kraštutinumus.
Ar tiesa, kad geriausias vaistas nuo nelaimingos meilės – nauja pažintis?
Logika paprasta – bendraukite su kitu žmogumi. Ūmiu nelaimingos meilės periodu padeda du variantai. Vienu atveju stengiamasi greitai užmegzti santykius (taip pat ir lytinius) su nauju partneriu. Tačiau neretai jie būna paviršutiniški, tai savotiškas savęs patikrinimas: ar aš esu „rinkoje? ar galiu susirasti partnerį?
Kur kas efektyvesnis vaistas – išsišnekėjimas. Išreikšti savo jausmus – gilesnis dalykas, efektyvesnė psichologinė technika. Atraskite „nuodėmklausį“: išsipasakokite, išliekite savo emocijas (nekaupkite jų savyje) draugui (ei) ar nepažįstamajam. Tuomet įtampa atlėgs, pasidarys lengviau.
Jei neturite artimo draugo ar draugės, kreipkitės pagalbos į psichologą ar dvasininką.
Ko nereikėtų daryti išgyvenimo periodu?
Pasaulyje gyvena 5 milijardai žmonių. Pasakykite sau – tu ne vienas toks, ir nieko čia unikalaus. Neužsidaryk savyje, išsikrauk. Griežtas partnerio „išstūmimas“ iki pasąmonės lygio – bloga ir pavojinga technika. Praeities išgyvenimai vis tiek lenda į paviršių, todėl vėlesniu laikotarpiu padėti yra sunkiau.
Geriausia padeda psichoterapijos procesas – išgyventi. Išsiskyrimas su partneriu iš esmės yra netektis, todėl tai reikia išgedėti. Priklausomai nuo buvusio ryšio trukmės, stiprumo, asmenybės tipo gedėjimo laikotarpis paprastai trunka iki vienerių metų.
Ką patartina keisti gyvenime, kad greičiau išsisklaidytų mylimojo ilgesys?
Ūmiuoju periodu galima kur nors išvykti, pakeisti aplinką. Tai padeda kiek atsipalaiduoti, „perjungti“ emocijas, tačiau grįžus namo turi vykti sąmoningas išgyvenimo procesas. Kaip minėjau, būtina bendrauti – šnekėti apie tai, kaip tu jautiesi; nebėgti į tylą, į užsisklendimą savyje. O jeigu to padaryti nepavyksta ir „užstringate“ (pavyzdžiui, radę naują partnerį lyginate, randate trūkumų, nenusiraminate ir t.t.), patarčiau kreiptis į psichoterapeutą ir paspartinti išgyvenimo procesą.
Tačiau gyvenime pasitaiko atvejų, kai išsiskyrusi pora po kelerių ar net dešimties metų vėl suartėja. Kaip šį reiškinį vertina specialistai?
Taip, jeigu vienas iš partnerių, pavyzdžiui, pradėjo gerti arba antrajai pusei kėlė per aukštus reikalavimus, aišku, atsirado nesusikalbėjimas, santykiai nutrūko. Gali taip atsitikti, kad vėliau žmogus suvokė savo klaidas ir sąmoningai įvertino tai, ką prarado, jo sugrįžimas net ir po 10 ar 20 metų yra visiškai suprantamas dalykas.
Ar toks sugrįžimas bus sėkmingas? Tai priklauso nuo abiejų partnerių po išsiskyrimo padarytų išvadų, patirtų pasikeitimų.
