„Laba diena. Pradėsiu nuo to, jog gyvenu užsienyje, toli nuo Lietuvos. Esu ištekėjusi už užsieniečio, namuose bendraujame anglu kalba. Man 27 m., o jam - 33m. Nuo pat mažų metų svajojau apie savo vaiką, kūdikį, kuriuo rupinsiuosi, auginsiu ir prižiūrėsiu, mylėsiu ir puoselėsiu... Sunkiai, bet po daug metų bandymų, pagaliau pastojau. Pirmi 5 nėštumo mėnesiai teikė begalinį džiaugsmą, nors ir savijauta buvo bloga (pykino, svaigo galva). Tačiau vėliau pradėjau nebejausti to džiaugsmo. Tiesiog jis dingo. O spurdantis vaikelis pilve teikė šleikštulį, nemalonius jausmus. Nėštumo pabaigoje, paskutiniosiomis savaitėmis pripratau prie judesių ir tiesiog nekreipiau dėmesio, tačiau be galo laukiau gimdymo dienos ir akimirkos, kai galėsiu savo mažylę supti ant rankų.
Pagimdžiau (gimdymas buvo sunkus ir komplikuotas). Mano mama buvo atvykusi pas mane iš Lietuvos kelias savaites pagelbėti. Pirmąją savaitę niekam nepatikėjau mažylės, net savo mamai. Tačiau bemiegės naktys ir nuovargis privertė palikti nakčiai mamai, kad mudu su vyru išsimiegotume. Užmigti sekėsi sunkiai, nes girdėjau kitame kambaryje esanšios mažylės kiekvieną judesį. Pagaliau išmiegojus norėjosi jau kiekvienai nakšiai palikti mažylę mamai. Bet mama, aišku, nesutikdavo. Pradėjau kasdien jausti, jog išlėkčiau iš namų ir palikčiau vaiką, kad tik nereikėtų prižiūrėti.
Atvyko mano sesuo su 5 m. dukryte padėti man. Atsirado daugiau laisvesnio laiko - miegui ir sau. Sesė sutiko prižiūrėti ir skirti daugybę laiko mano mergytei. Tačiau man šito miego ir poilsio nepakako, jaučiausi vis tiek neišsimiegojusi, pavargusi, neprisižiūrėjusi, apatiška viskam. Norėjosi verkti ir pranykti tarsi skradžiai į žemę.
Kadangi mažylę daugiausiai prižiūrejo jos tėvelis, mano mama, o dabar mano sesuo, mano mergytė manęs kaip mamos ir nebeatpažįsta. Jai - 5 savaitės. As pavydžiu savo sesei, kai ji paima į rankas mano mergytę, o ši mano sesei šypsosi ir reaguoja į jos balsą. O kai aš ją paimu, ji to nedaro. Man skaudu, norisi kad ir man šypsotųusi, reaguotų į mano balsą. Tačiau to jausmo prižiūrėti ir rūpintis mažyle nėra. Kai išvažiuoju kur nors dienai, vyras lieka su mažyle namie, nebesinori grįžti namo, nes reiks būti su mažyle, vien pagalvojus, jog reiks ją prižiūrėti, kyla noras verkti. Bet tuo pačiu noriu, kad atsirastų tas jausmas, tas noras prižiūreti mergytę, juk ji dar mažytė ir jai reikia mamos, o aš tokia...
Jaučiuosi bloga mama ir dar dėl to, kad visi tai mato. Mano vyras pastebėjo mano nenorą buti su mergyte, pyksta ant manęs. Kodėl man taip? Noriu jausti begalinę meilę savo mažylei, noriu jausti norą rūpintis ja. Kodėl jaučiu pyktį? Kodėl nieko nenoriu, nei matyti, nei girdėti, noriu tik pasislėpti nuo visų ir būti tik viena? Kaip atrasti tą jausmą būti mama? Kaip priartėti prie vaiko? Kaip ją pamokinti ir parodyti, jog aš esu jos mama? As noriu jos šypsenos man... Nejaugi tai normalu ir tą jaučia visos mamos? Ačiū už atsakymą. Man tai labai svarbu."
Inesa
Laba diena,
noriu jus pagirti, kad išdrįsote ieškoti pagalbos. Labai norėčiau, kad skaitydama šį mano atsakymą nors trumpam pasijustumėte saugi ir ne viena.
Rašote, kad nuo pat mažens svajojote apie savo vaiką, kuriuo rūpinsitės, mylėsite ir puoselėsite. Kad padėjot daug pastangų, kol pavyko pastoti. Ir pagaliau, kai atrodo, jūsų svajonė išsipildė, ir jūs turėtumėte būti laiminga, jūs kažkodėl norite nuo visų pasislėpti ir būti viena, o savo taip lauktą ir išsvajotą dukrą mieliau paliekate prižiūrėti sesei ar vyrui. Ir vietoj to, kad jaustumėte begalinę meilę ir norą rūpintis savo dukrai jūs greičiau jaučiate pyktį...
Aš girdžiu, kaip jums sunku. Tokie priešingi jausmai, tokie visai netikėti neigiami jausmai savo vaikui jus turi labai slėgti, galbūt net gąsdinti. Juk, negana to, kad viskas nėra taip, kaip kažkada svajojote, ir jums pačiai labai sunku, tai dar ir vyras (o gal ir kiti artimieji) negali suprasti, kas jums yra ir pyksta ant jūsų. Jūs jaučiatės bloga mama, o dar ir visi kiti tai mato.
Klausiate, ar tai normalu ir tą jaučia visos mamos? Taip, tai normalu, tačiau taip jaučiasi ne visos mamos. Visos moterys yra labai skirtingos ir ryšys su kūdikiu kiekvienai atsiranda kitaip ir skirtingu laiku. Tačiau labai retai yra taip, kaip dažnai rodoma filmuose, kad kai vaikas gimsta, jį paduoda mamai į rankas ir ją staiga aplanko nepaprasta meilė tam tik ką gimusiam vaikui. Tas palaikomas populiarus įvaizdis, kad motinystė yra įgimtas jausmas ir kad kitaip tiesiog nebūna, nėra teisingas. Vienoms tas jausmas atsiranda jau nėštumo metu, kitoms - vaikui gimus, dar kitoms - po tam tikro laiko.
Iš tikrųjų, šeimoje atsiradęs vaikas labai smarkiai pakeičia dviejų žmonių, ir ypatingai naujos mamos, gyvenimą. Jūs rašote, kad nėštumas nebuvo lengvas, o ir gimdymas buvo sunkus bei komplikuotas. Tai pareikalavo iš jūsų daug jėgų. Nenuostabu, kad jautėtės pavargusi ir neturinti jėgų niekam. Dėl to, kad nuo mažens svajojote apie savo vaiką ir kaip juo rūpinsitės, manau, kad turėjote labai idealistišką viziją ir galbūt nelabai tikrovišką vaizdą, ką reiškia turėti kūdikį ir juo rūpintis.
O jūsų dukra buvo labai nerami, neleido jums išsimiegoti, o be to, visapusiškai rūpintis kūdikiu yra ir fiziškai sunkus darbas, ir tai tik dar labiau atitolino tą gražų motinystės paveikslą bei padidino nuovargį. Manau, kad labai normalu, kad jaučiate jai pyktį, nes jūs norite būti gera mama, bet jaučiate, kad jums neišeina, ir kažkuria prasme, būtent ji yra dėl to kalta.
Klausiate kaip priartėti prie mažylės, kaip atrasti tą jausmą būti mama? Pirmiausia pasistenkite priimti faktus. Vaiko gimimas pakeitė jūsų gyvenimą, jūs esate už jį atsakinga 24 valandas per parą ir jau kitaip nebus. Kad tai, kaip jūs jaučiatės, yra normalu, ir kad jums reikia laiko suprasti ir išmokti su tuo tvarkytis. Kad dukrai gimus, išsipildė jūsų svajonė turėti savo vaiką, bet kaip tik dėl to jūs turite išmokti kitaip gyventi.
Nesistenkite atlikti visų namų ruošos darbų, daugiau laiko skirkite savo poilsiui ir ramiam pabuvimui su dukra. Susiraskite specialistą, su kuriuo galėtumėte kalbėtis apie šiuos sudėtingus jausmus ir gautumėte palaikymą bei supratimą jums nelengvoje situacijoje (jei nerandate specialisto šalia, naudokitės interneto teikiamomis galimybėmis).
Sėkmės jums. Aš tikrai tikiu, kad netrukus jūsų mažylė šypsosis jums ta vienintele šypsena, skirta mamai.
