Populiariausi šių dienų straipsniai:
- Drovieji ir jautrieji intravertai – ar tikrai jų reikia gailėti? TESTAS
- Madingiausias Paryžiaus kvartalas
- Astrologija: sužinok silpnąsias partnerio vietas
- Vištienos kepsniai su sūriu
Netgi mūsų šalyje yra galimybė pritaikyti šį stilių, nes vis besiplečianti kietoji kiemų danga šiuolaikinėse sodybose verčia turėti bent miniatiūrinį žaliąjį kampelį. Kietos dangos erdves gali pagyvinti ne tik įprastos vejos juostelės (provėžos), bet ir mylimiausi augalai, pasodinti puošniuose vazonuose. Blogo skonio išraiška – tam panaudoti įvairių spalvų plastmasinius vazonėlius, skirtus augalų transportavimui.
Šiuos modulinius sodus galima sukomponuoti iš skirtingų rūšių augalų, sugrupuotų pagal spalvas, aukštį ar žydėjimo laiką. Augalai nebūtinai turi būti žydintys. Patogu tai, kad modulinį sodą lengva perkelti iš vienos vietos į kitą ar netgi sezoniškai jame keisti augalus.
Šiuolaikiniai prancūziški sodai labai nutolę nuo tradicinės idėjos. Dažnas pastarąjį stilių sieja tik su žydinčiais rožynais.
Išskirtinis šiuolaikinio romantiškojo stiliaus bruožas – elegancija margaspalvių gėlynų gausoje, nes greta taisyklingų, karpytų formų medžių ir krūmų auga „močiučių darželių“ gėlės. Dažnas reiškinys – laisvo stiliaus augalų kompozicijos „uždarytos“ į griežtus karpytų gyvatvorių rėmus.
Augalai čia žydi nuo pavasario (dekoratyviniai česnakai), tulpės iki vasaros pabaigos. Daugiametės gėlės, pavyzdžiui, pentiniai (Delphinium), flioksai (Phlox), katžolės (Nepeta), rožės (Rosa), pelargonijos maišomos su aukštomis vienmetėmis – jurginais (Dahlia), kosmėjomis (Cosmos), kleomėmis (Cleome), gvaizdūnėmis (Zinnia). Čia dominuoja pasteliniai atspalviai ir šiek tiek geltonos, raudonos, oranžinės, alyvinės, melsvos spalvos.
Čia vienodai svarbūs šalia besivejantys apyniai, vijoklinės pupelės, krapai, pieviniai augalai, nuo seno sode užsilikę vaismedžiai ir krūmai, vaistažolės. Augalai, susipynę į tankumyną, daržovių, gėlių bei senų nenaudojamų daiktų kratinys – už viso to slypi neginčytinas patrauklumas, turintis prancūziško žavesio ir įkandamas tik subtilaus skonio žmonėms.
Šio stiliaus sode nebaisios piktžolės, tačiau naikinamos usnys ir pienės. Takeliai netašytų akmenų, plytų ar žvyro, o senuose rakanduose auginamos vienmetės gėlės ir prieskoniai. Argi taip svetima mūsų kaimo sodyboms?
Išsiskiria ir Provanso stilius. Tokiame tikrą prancūzišką pievą imituojančiame sode dominuoja mėlyna, žydra, rausvai violetinė ir balta spalva – baltų rožių fone visad puikuosis levandos (Lavandula), vaistiniai šalavijai (Salvia officinalis), verbenos (Verbena), veronikos (Veronica) ir net krapai.
Visai nenuostabu, kad daugeliui europiečių itin priimtinas su Anglija siejamas kaimiškas (country) stilius. Didelę įtaką kaimiško tipo sodo vystimuisi padarė anglų kraštovaizdžio dizainerių (viena jų – Gertruda Jekyll) darbai.
Kaimiškas sodas tarnauja natūraliam gamtos ir jūsų šeimos tradicijų pratęsimui. Tokiame sode nestebina ir tarp gėlių pasimetusi viena kita daržovių lysvė ar sena įrankių pašiūrė. Takelis gali būti nenuravėtas, sodo baldai – seni, tvora – kiek apgriuvusi ir beveik nepastebima po besistiebiančiomis rožėmis. Svarbu rasti ribą tarp specialiai kuriamos chaotiškos atmosferos ir tikros netvarkos.
Šiame sodelyje tinka tik natūralios medžiagos – akmuo, medis, senos plytos. Svarbu atsižvelgti į turimo sklypo plotą, nes augalai paprastai greitai išsikeroja. Jei vietos mažai, jie gali visai užgošti ir taip mažą kampelį.
Vieni dievina šitą stilių už jo natūralumą, kiti naudoja kūrybiškai, meniškai priderindami prie vietinės augalijos, šiuolaikiškų medžiagų, savo gyvenimo stiliaus.
„Apleistas romantiškasis“ angliško dvaro stiliaus sodas puošiamas angelų skulptūromis, arkomis, metaliniais baldais ir pavėsinėm. Jis ‚civilizuojamas‘ dekoratyviniais ar netgi egzotiniais daugiamečiais augalais. Kas čia yra romantika? – rausva spalva, lengva netvarka, rožių gausa. Ypač svarbios laipiojančios rožės, kurios gali augti apsivijusios seną medžio kamieną. Jei rausva spalva per saldi, galima sukurti ir mėlyną kampelį: pentiniai, raganės (Clematis), vilkdalgiai (Iris), katilėliai (Campanula), snapučiai (Geranium), alpiniai astrai (Aster alpinus), šalavijai.
Klasikos mėgėjams imponuoja spalviškai derančių gėlių ir krūmų kompozicijos, gražiai atrodančios tiek prie senovinio dvarelio, tiek prie modernaus namo.
Jei G. Jekyll sodų filosofiją atspindi puošnūs, žydinčių gėlių, spalviškai suderinti gėlynai, tai šiuolaikinė ‘Olandiškoji banga’ („prerijų“, „naujųjų daugiamečių augalų“ stilius) – apželdinimo kryptis, siūlanti sezoniškai trūkčiojantį gėlynų žydėjimą pakeisti gausiais šuorais dekoratyviųjų žolių bei šalčiui atspariais, vasaros pabaigoje žydinčiais skulptūriškais daugiamečiais augalais.
Sužėlę jie sukuria banguojančios augalų jūros vaizdą, o, svarbiausia, išlieka dekoratyvūs iki pat žiemos. Kaip teigia vienas šio stiliaus kūrėjų olandų dizaineris Pietas Oudolfas – dekoratyvinės varpinės žolės suteikia sodui natūralumo ir turėtų būti želdynų pagrindas. Čia svarbiausiai vertinama ne augalo spalva, jo gražus ir gausus žydėjimas (kas tradiciniu požiūriu labai svarbu), o jo forma ir struktūra.
Kadangi dažnai kalbama apie norą įsirengti rytietišką sodelį, norėčiau mėgėjams priminti, kad tai visiškai skirtinga, nei vakarietiška, gyvenamojo namo aplinka, kuri ypatingai susieta su tų tautų kultūra ir papročiais. Juolab, pati sąvoka „rytietiškas sodas“ nieko nenusako, nes kiniečių ir japonų sodelių struktūra tikrai skiriasi.
Šiuolaikiniame klasikiniame kiniečių sodo centre visada yra vanduo, nes frazė ‚kurti sodą‘ iš kinų kalbos skamba ‚kasti tvenkinį ir pilti kalvą‘. Būtent šis darbas yra pats pirmasis ir pats svarbiausias. Vanduo yra pagrindinis bruožas, erdvės pagrindas, dangaus ir aplinkui esančių elementų veidrodis. Dirbtinių vandens telkinių forma visada įmantri – jų krantai tai artėdami, tai toldami vienas nuo kito sudaro įlankas, pusiasalius, kurie kartais primena besiraitančio jų šventojo simbolio – drakono formas. Kitas svarbus elementas – kalva (kalvos), kalną imituojanti uolų ir augalų kompozicija. Tokiame dirbtiniame kalvų ir tvenkinių kraštovaizdyje, ypatingose (sėkmingose) vietose statomos pavėsinės, paviljonai ar net nedidelės šventyklos.
Europoje populiaresni japoniškieji sodai. Paprastumas ir taupumas – svarbiausi japoniško sodo bruožai. Juose vyrauja griežta tvarka ir elementų – akmens, vandens, negausių augalų – simbolika. Čia dominuoja horizontalios medžių – vyšnių (Cerasus), plaštakiškojo klevo (Acer palmatum), kalninės pušies (Pinus mugo), kadagio (Juniperus) – linijos. Svarbus elementas – samanos ir aukštos žolės.
Planuojant šiuos sodus, panašiai kaip ikebanos mene, griežtai paisoma tam tikrų taisyklių. Tokios aplinkos uždavinys – pritildyti protą ir paskatinti meditacijai.
Fantazijos prireiks į aplinką įkomponuojant akmenis, uolienas ir formuojant „sausąjį“ sodelį. Daugiau egzotikos suteikia tekantys upeliai ar maži dirbtiniai kriokliai. Svarbiausia, kad vandens, augalų ir akmens dermė sode sukurtų ramybės, pastovumo įspūdį.
Čia prireiks ne tik fantazijos, bet ir kantrybės. Mat šio tipo sodams būtina nuolatinė priežiūra – krūmai ir medžiai turi būti nepriekaištingos formos, tad juos būtina kaskart preciziškai apkarpyti.