Vyras paliko mane taip, kaip stoviu, su dviem mažamečiais vaikais

„Ką jaučiu grįžusi į Vilnių? – pakartoja klausimą Valensijoje gyvenanti choreografė, dailininkė, renginių organizatorė ir režisierė Rima Paukštė (42 m.). – Norisi atsiklaupti ant kelių ir verkti.“

Praėjusios savaitės skaitomiausi:

- I. Norkutės-Žvinienės gulimoji dieta: per savaitę - minus 2 kg
- Turtingiausia amerikietė turėjo tik vieną suknelę
- Karalienių grožio paslaptys ir jaunystės receptai
- Kaip šiandien gyvena kadaise nudeginti Zdanių dvynukai
- Kokie džinsai madingi pavasarį
- Skanūs ir minkšti grietiniečiai

Jai teko patirti skaudžią pirmojo sutuoktinio išdavystę – jis išėjo pas kitą, o šeimos santaupas iš vienuolika metų drauge kurto verslo „pradangino“. Apvogta, likusi su dviem mažais pametinukais ir skolomis, į gyvenimą Rima kabinosi oraus žmogaus pastangomis, o lemties numatytas susitikimas iš esmės pakeitė jos gyvenimą.

„Maža, aš troškau šokti. Mama, jausdama meninio lavinimo svarbą, mane vedė per visus Profsąjungų rūmuose veikusius būrelius, bet niekas man netiko. Ir štai einame pro „Lėlės“ teatrą, mama pasiūlo užsukti. Užkalbina vadovė – labai graži, šilta moteris. Ji pamato, kad turiu talentą aktorystei ir gerą dikciją, ir aš pasilieku. Ketverius metus šiame teatre dirbau aktore. Būdama šešerių, vaidinau spektaklyje „Paršiukas Čiukas“ ir daugelyje kitų. Dainavau mokyklos chore, lankiau pramoginių šokių būrelį. Vadovė nenorėjo manęs priimti, nes buvau apkūnoka, ir vėliau nuolat pabrėždavo, kad esu per sunki. Susidurdama su tam tikrais „ne“, išmokau klausytis savo širdies, judėti į priekį, kad ir kas ką manytų. Nusprendžiau: „Būsiu geriausia!“

Ir netrukus mes su partneriu tapome geriausia kolektyvo pora. Jeruzalės vidurinėje mokykloje lankiau ir piešimo būrelį. Jam vadovavo dailininkė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė. Ši rami, jautrios širdies pedagogė man buvo moteriškumo pavyzdys. Žiūrėdavau į ją išplėstomis akimis: dailias rankas puošė apyrankės, galvą svarino stora kasa, šilumos įspūdį stiprino megzti drabužiai... Būrelį lankė ir jos sūnus Kunotas, prie to paties stalo sėdėjo ir grafikas Gintaras Karosas. Mokytoja Marija man patarė stoti į Dailės akademiją – pastebėjo dailininkės talentą, žvilgsnį, bet aš tada labiau norėjau šokti.

Sakoma: sėk ir geru, ir blogu laiku, nes nežinai, kada kas užderės. Tai, ką mokytoja Marija pasėjo, laikui bėgant subrendo. Vienu metu rankos panižo piešti, ėmiau tapyti. Dabar mano paveikslus Ispanijoje perka įvairių šalių žmonės.

Dirbti pradėjau studijuodama Vilniaus konservatorijoje choreografiją. Tas posovietinis laikas buvo įdomus tuo, kad viskas keitėsi, pirmieji ragavome modernaus šokio skonį. Viską norėjosi išmėginti, eksperimentuoti. Miksavome klasiką, džiazą, moderną... Vėliau, įsisukusi į savo verslo verpetą, šokį primiršau.“

Moteriškumo ir verslo pamokos

„Niekas nemoko mūsų būti mergaitėmis, moterimis, mamomis. Mokomės pačios. Pirmieji įsimylėjimai, bandymas tapti panele, vėliau – moterimi... Iki šiol mokausi ja būti.
Kiekviena diena man – kaip nauja drobė. Kokias spalvas šiandien pasirinksiu?

Moterų likimai įvairūs, bet ir kažkuo panašūs. Kiekviena patirtis – ir gera, ir bloga – pamokos. Jos padeda mums sustiprėti, atskleisti savo charakterio bruožus, geriau save pažinti.

Su pirmuoju vyru susipažinau dvyliktoje klasėje. Jis – moksleivis iš Baltupių, aš – iš Jeruzalės, susitikome „Sigmos“ gamykloje vykusioje diskotekoje. Vieną vakarą po Naujųjų metų šventės nuėjau ten su draugais ir pamačiau juodu smokingu vilkintį vaikiną. Dėmesį patraukė juodi kirpčiukai ir baltas husaro antpetis. Gražiai šoko. Jaunas paneles tokie dalykai „veža“. Jis pakvietė mane į pasimatymą. Susidraugavome. Violončelininkas, lankė B. Dvariono muzikos mokyklą, gabus muzikai. Mūsų sūnus, dabar jam septyniolika, paveldėjo absoliučią klausą. Lankė „Ąžuoliuko“ chorą, piešia grafičius, yra riedlentininkas, kuria filmukus. Aštuoniolikmetei dukrai, ji taip pat labai muzikali, ispanų kalbos mokytojas pranašauja geros rašytojos ateitį.

Kodėl, būdami menininkai, ėmėmės verslo? Jauni sukūrėme šeimą – reikėjo išsilaikyti, užsidirbti gyvenimui. Abu troškome žinių, matėme rinką. Daug esame ir praradę... Visko mokėmės savo kailiu. Dabar, pažvelgusi į praeitį, žaviuosi, kad mes, visai jauni, nebijojome rizikuoti. Pirmieji šalyje įkūrėme reklamos kompaniją ir pasiūlėme tuo metu (1995 m.) visai naują paslaugą – nuolaidų korteles. Mėgstu klausytis pasakojimų apie verslo pradžią: kai guli ant čiužinio, nes lovos neturi, kai tavo biuras yra ir tavo namai, bet judi į priekį, rizikuoji, visas lėšas investuoji į verslą. Vieną dieną atsiranda senas vyro pažįstamas, klausia: „Ar judu darote degustacijas?“ Mudu susižvalgome, linktelime: „Darom.“ Nors niekada nebuvome darę.

Nereikia bijoti prarasti. Štai gyvenu Ispanijoje, o dirbti galiu ir Lietuvoje. Internetas teikia laisvę.
Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)
Įsipareigoję suorganizuoti suomių kompanijos margarino degustaciją, išsiaiškinome, kas tai yra, ir pradėjome parduotuvėje pristatinėti produktą. Prie mūsų prisidėjo ir mano sesuo. Suomiai, pamatę, kaip smagiai dirbame, pasiūlė adaptuoti reklamas. Sudarėme planą, jie išklausė, viskas patiko, pasirašėme sutartį metams. Fantastiški pardavimo rezultatai! Netrukus į mus ėmė kreiptis kitos užsienio kompanijos. 1997-ieji, Juozas Statkevičius Vilniaus rotušėje pristato pirmą savo kolekciją. Radome jai dalinį finansavimą. 1998-ieji, Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus inauguracija. Organizavome viešuosius ryšius. Toliau – Palanga. Kaip stotis kurortiniam miestui ant kojų? Buvome tie žmonės, kurie kėlė Palangą. Vėliau į mus kreipėsi Druskininkų, Panevėžio merai: „Sugalvokite mums veiksmų planą.“ Rengėme visokias akcijas, atrakcijas. „Klaipėdos maisto“ 70-metis, atstatyto Palangos tilto atidarymas, „Omnitel“, „Bitės“ „Philip Morris“ ir kitų kompanijų renginiai... Šioje srityje jautėmės lyg ledlaužiai. Atradimo džiaugsmas, kai neturi iš ko mokytis ar nusižiūrėti, kai viską darai kūrybiškumo genamas, nuojautos vedamas, yra pats gražiausias, jautriausias.

Pati kurdavau dekoracijas, rulonais pirkdavau audinius, pati iš atlaso siūdavau staltieses – vis kitokias kiekvienam renginiui, pati kurdavau gėlių kompozicijas. Pirmieji prabangos įspūdžiai tuo laiku, kai parduotuvių lentynos dulkėjo apytuštės. Mūsų kuriamas grožis gausos neišlepintiems žmonėms patiko. Savo įmonėje buvome įdarbinę per šimtą žmonių, atidarėme biurus Latvijoje ir Estijoje.“

Išdavystė

„Susituokėme 1990-aisiais, kartu išbuvome vienuolika metų. 2001 m. rudenį mano vyras išėjo pas kitą moterį. Tam rengėsi iš anksto, pinigus išpompavo. Viską nuo nulio kūrėme kartu, o paliko mane taip, kaip stoviu. Kai išėjo, dukrai buvo penkeri, sūnui – ketveri metai. Dabar svarstau: „Gerai, kad taip nutiko.“ Žinoma, liūdna, kad žmogus, su kuriuo kūriau šeimą ir verslą, neatlaikė išbandymo valdžia, šlove ir pinigais. Šie dalykai jį pakeitė. Mano buvęs vyras nuostabiai vesdavo renginius, mokėjo valdyti mases. Aš nelipau ant scenos – buvau užkulisių žmogus. Prisiimdavau visą organizacinį darbą, o rampų šviesoje spindėdavo jis. Man tai – pamoka. Reikia vertinti ir savo asmenybę, žmogaus kuklumas yra ne kas kita kaip užslėptas išdidumas. Verčiau būk šaltas arba karštas, tik ne drungnas.

Taigi visą pagrindinį darbą dirbau būdama savo vyro šešėlyje. Leidau jam būti pirminėse gretose. Jei kalbėtume apie moteriškumą, tai – gera pozicija, tačiau toliau yra vyro misija. Ar žinai, iš kur ateina sėkmė, kodėl šiandien esi stiprus, gali žygiuoti pakelta galva? Kai gali atsikelti ir būti ramus, kai tavo marškiniai išskalbti, išlyginti, kai esi mylimas, apgaubtas dėmesiu, kai tavimi nuolat žavimasi – gali kalnus versti! Išmintingas vyras tai supranta, lemiamu momentu jis gali garsiai pasakyti: „Dėka šios moters aš esu tas, kas esu.“ Moteris nulipdo vyrą. Už sėkmingai besisukančių vyrų visada stovi fantastiškos moterys.

Tikiu: jei nuoširdžiai meldiesi, į tavo maldas bus atsakyta. Meldžiausi, nes norėjau daugiau meilės, švelnumo, kad šeima būtų. Pažįstu stiprių verslininkų, kuriems prioritetas yra šeima. Pažįstu ir tokių, kuriems svarbiausia – darbas.

Tas laikotarpis man padėjo tapti tuo, kas dabar esu. Svarbiausia, kad paliktos moterys atrastų ramybę, save pamiltų ir geriau pažintų. Tuo metu labai skauda. Skausmas parodo, kaip stipriai buvai prisirišusi prie žmogaus, kaip mylėjai. Tai praeina, kai atleidi. Tampi stipresnė, išmintingesnė. Ši diena yra svarbesnė nei vakarykštė. Nereikia žvalgytis atgal.

Dabar žinau: tik pradėjusi gyventi su vyru turi jį paleisti. Džiaukis, jei esi laiminga čia ir dabar, norėk, kad jis būtų laimingas – su tavimi ar be tavęs. Kai paleidi, jis grįžta. O pririštas, kontroliuojamas vyras bėga. Moteris sukurta būti išmintinga, joje yra visko: švelnumo, griežtumo, žavesio, ekstravagancijos, romumo, net gašlumo. Reikia žinoti, ką kuriuo momentu „įjungti“.“

Gyvenimą pakeitęs susitikimas

„Taigi likau viena su mažais vaikais. Verslas išparceliuotas, pinigų neturiu. Tik skolos ant manęs pakabintos... Psichologai rašo, kad tėvo išdavystė vaikus kartais sukrečia labiau nei jo mirtis. Viena vertus, esi išdidi, manai: „Man išdaviko pinigų nereikia.“ Kita vertus, gražu, kai išsiskirdami žmonės pasirūpina savo vaikais, bet yra ir tokių, kurie juos pamiršta.

Kaip gyvenau toliau? Niekada nebuvau samdoma. Ėmiausi tos pačios veiklos, tik atskirai nuo buvusio sutuoktinio. Dariau tai, ką geriausiai išmaniau, ir man sekėsi.

Moteris gyvenime turi nusiraminti. Nesąžininga sakyti: „Visi vyrai durniai, aš ir pati galiu.“ Prigimtis reikalauja, kad mumis rūpintųsi. Dievas moteriai skyrė svarbiausią misiją – gimdyti ir auginti vaikelius, o vyrui – rūpintis jais ir jų motina. Karjerą galime daryti sulaukę 40, 50 ar 60 metų, svarbiausia – atlikti Dievo skirtą užduotį. Klaidinga galvoti: „Padarysiu karjerą, tada būsiu laiminga.“ Nieko panašaus. Moteris yra laiminga savo namuose. Žinoma, esame skirtingos. Vienoms būtina eksperimentuoti, užsiimti keliomis veiklomis, kitos gilinasi į joms svarbią sritį.

Už sėkmingai besisukančių vyrų visada stovi fantastiškos moterys.
Žurnalas "Moteris" (R. Adžgausko nuotr.)
Kai laikas prislopino sielos žaizdas, išėjau su draugėmis pasišokti. Šokti išvedęs vyras atrodė išskirtinis: labai aukštas ir... labai jaunas. Iškart tai pastebėjau. Kai su draugėmis ruošėmės eiti namo, priėjo ir paklausė, koks mano vardas, kiek man metų. Pasakiau tiesiai šviesiai: „Esu išsiskyrusi, turiu du vaikus, man – 33-eji.“ Tada jis ramiai paklausė: „Gal galėčiau gauti jūsų telefono numerį?“ Ilgai vengiau su juo susitikti – kam man vienuolika metų jaunesnis? Bet jis atkakliai rašė žinutę po žinutės. Pamačiau, kad įdomiai mąsto, ne pagal metus brandus. Vieną dieną pagalvojau: „Kas per galvą duos, jei susitiksiu? Išgersim arbatos, ir tiek.“ Susitikome, pasišnekėjome. Jis ieškojo moteriškumo ir manyje tai rado. Pradėjome bendrauti, o kai atėjo gyventi į mūsų namus, vaikai iš karto jį priėmė, prilipo.

Jis studijavo verslo administravimą ir dirbo. Pasijutau pirmą kartą įsimylėjusi! Tris kartus man piršosi, bet aš neįstengdavau pasakyti „taip“. Kartą duktė paklausė: „Mama, kodėl tu nesituoki su juo? Ar bijai, kad padarys kaip tėtis?“ Apsiverkėme. Taip, aš bijojau. Žavėjausi mylimojo asmenybe, bet mane persekiojo karti patirtis. Tai buvo ne jo, o mano problema. Sakiau, ką jaučiu, jis apie mano baimes žinojo. Kai myli žmogų, myli jį visą – su visu jo nesaugumo jausmu. Padedi jam įveikti nerimą, žinai, kodėl jis verkia, liūdi, džiaugiasi. Svarbu atvirai kalbėtis, nebėgti nuo sunkių dalykų.

Susituokėme po metų. Mano vyras, mano tikroji pirmoji meilė, padėjo man atsiskleisti, sudarė sąlygas daryti tai, ką noriu, leido būti savimi – laisva, saviraiška užsiimančia moterimi. Ir aš jam leidžiu būti tuo, kuo nori būti. Jis išvadavo mane nuo kasdienio rūpesčio dėl rytdienos, finansų. Vaikus augina kaip savo: myli, rūpinasi, bendrauja, pataria. Jaučiuosi laiminga ir dėl to, kad mano vaikai myli mano mylimą vyrą. Dukrai ir sūnui jis – gilus, jautrus, protingas žmogus, didelis autoritetas.“

Ispanija – išsipildžiusi svajonė

„Prisimenu turistinę kelionę į Ispaniją. Tada dar buvau viena. Atskridusi į svečią šalį pajutau, kad viskas čia man artima, žinoma, pažįstama. Net kvapas atrodė savas. Supratau: tai šalis, kurioje norėčiau gyventi.

Atėjo laikas, ir mes su visa šeima išvykome į Ispaniją, į Valensiją – trečią pagal dydį šios šalies miestą, kultūros ir meno centrą. Čia šilta. Čia aš jaučiuosi laiminga. Veiklos man užtenka. Noriu – gėlytes sodinu, noriu – organizuoju renginį, noriu – knygą rašau, paveikslus tapau. Tapau ant savo vyro močiutės rankomis nuaustos natūralaus lino drobės – šios rulonus gavau kaip brangiausią palikimą. Laisvalaikiu sportuojame, maudomės beveik visus metus.

Ketvirtadieniais einu į turgų šviežių daržovių, vaisių, žuvų, jūrų gėrybių. Gyvenu Ispanijoje, o dirbti galiu ir Lietuvoje. Internetas teikia laisvę.

Reikia nebijoti pabūti avantiūristu – nesvarbu, kiek tau metų. Tada užverda kraujas. Nereikia laikytis įsikibus namų, daiktų, automobilių, nereikia bijoti prarasti. Atsikratyk visko, kas tempia tave atgal. Net jei nepavyks, na, ir kas?!

Turime savo namus ant jūros kranto. Jaukiai įsikūrėme, vaikai greitai adaptavosi, gerai jaučiasi, jiems sekasi mokytis ispanų mokyklose.
Prieš išvažiuojant gyventi į Ispaniją, aktorė Nijolė Narmontaitė pakvietė mane padėti įgyvendinti jos svajonę – autorinį spektaklį „Selavy“ (pjesę pagal N. Narmontaitės surinktą medžiagą parašė Violeta Sagaitytė), ir aš apsiėmiau vadovauti šiam projektui. Darbo buvo į valias: reikėjo rasti rėmėjų, sukurti scenografiją, pasirūpinti šviesomis, choreografija, atrinkti dainas, žodžius ir t. t. Tada sau pasakiau, kad daugiau reikalų su teatru neturėsiu – jaučiausi išsunkta, bet buvo verta, nes tai – gera patirtis.

Daug metų buvau uždarų ir atvirų renginių režisierė. Kai girdžiu muziką, matau didelius projektus. Daug tokių esu įgyvendinusi. Renginių kulminacijos – su fejerverkais, ugnimi, baletu, breiko šokėjų triukais, motociklų šou, gimnastais, slenkančiais šešėliais, dūmais ir viską jungiančia muzika, apšvietimu... Tokius grandiozinius renginius gali užsakyti didelės korporacijos. Tos kompanijos man padėjo atsiskleisti kaip kūrėjai, tačiau kuriančiam žmogui reikia laiko ir pailsėti – susikaupti, pamedituoti, pasipildyti, kad vėl galėtum ką nors duoti.“

Namų jaukumas

„Neseniai išleidau knygą „Stalo dekoras. Idėjos jūsų šventėms“. Manęs klausia: „Ar jūs taip ir gyvenate, kaip knygoje rašote?“ Taip, mes taip ir gyvename. Tiems, kurie rūpinasi savo vidaus grožiu, skaito, lavinasi, lanko teatrą, koncertus, estetika yra svarbi. O jei pats sau neįdomus, tai pas tave viskas ir bus tep lep.

Ispanai turi gražią tradiciją – savaitgaliais susėda prie stalo ir iš didelės keptuvės valgo nacionalinį patiekalą paeliją. Jį gamina vyrai. Mano – taip pat, kartais ir mes valgome tiesiai iš keptuvės. Tai labai suartina. Ir labai smagu!

Mūsų šeima pietauja drauge, būtinai serviruojame stalą. Jei susigalvojame šventę, stalą dekoruojame įmantriau, pasipuošiame namus. Žiemos vakarais, kai niūrūs orai, užsidegame žvakių, aš kepu obuolių pyragą, namai pakvimpa cinamonu. Jaukumą ir romantiką turi pats susikurti. Jei nieko nedarysi, bus šalta, niūru, tokie namai netrauks mylimųjų grįžti.

Į knygą stengiausi sudėti visą savo patirtį. „Stalo dekoras. Idėjos jūsų šventėms“ gausiai iliustruota, joje daug idėjų, patarimų, kaip rengti šventes mažiesiems, į ką atkreipti dėmesį organizuojant vestuves, gimtadienius, teminius vakarėlius, ką dovanoti ir net ką pagaminti ta proga.

Noriu, kad mano knyga skatintų kūrybiškumą, padėtų žmonėms patiems susiorganizuoti šventę, dekoruoti namus, sukurti kambario scenografiją, namų, stalo teatrą. Tai lyg sėkla tautiečiams, kad kiekvienuose namuose sudygtų jaukumo, grožio daigai, kad šeimos kurtų savo tradicijas, artimieji skirtų vieni kitiems daugiau nuoširdaus dėmesio.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis