Populiariausi straipsniai:
- A. Baukutė: minus 30 kilogramų be jokių dietų!
- Kokias moterų nuodėmes vyrai linkę atleisti
- Napoleono sesuo: amžinas vyrų troškulys buvo svarbesnis už meilę sūnui
- Astrologė V. Budraitytė: mano lieknėjimo receptas ir keliolika negrįžtamai prarastų kilogramų
- Keptas tinginys. Vos 10 min. darbo, o pyragas - nuostabus
Deja, šių metų Vilniaus knygų mugės svečias susitikimui gali skirti tik dvi. Pokalbio pradžioje U. P. Hallbergas netikėtai pasiūlo: „Pakvieskite mane pasivaikščioti ir išgerti kavos.“ Jo pasakojimas apie stiprų ryšį su savo tėvu, vaikais, vertybes ir feisbuką taip įtraukia, kad vos nepamirštu kavos...
Rašytojai ir žąsų kepenėlės
„Žmonės, kurie perskaito knygą, o paskui nori susitikti su jos autoriumi, man primena tuos, kurie, suvalgę žąsų kepenėlių, nori susitikti su žąsimi“, – vienoje iš 137 savo užrašų knygelių yra parašęs rašytojo tėvas Ulfas Hallbergas. Jam prisiminti ir skirta Vilniaus knygų mugėje pristatyta U. P. Hallbergo knyga „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ (leidykla „Apostrofa“). Esė romaną sudaro 16 pasakojimų, juose pinasi asmeninė patirtis ir literatūrinė išmonė, Europos kultūros asmenybių ir autoriaus artimųjų likimai, vaikystės prisiminimai ir dabartis.
„Žinojau, kad turiu ją parašyti, antraip būčiau viską praradęs. Ta knyga mane išgelbėjo“, – taip saikingai per dvejus metus gimusios knygos priešistorę apibūdina švedas. Į jokį kitą anksčiau skaitytą nepanašus kūrinys mane buvo taip įtraukęs, kad kas vakarą su nekantrumu laukdavau, kol užmigs sūnus, kad galėčiau susitikti su rašytoju ir jo tėvu. Apie šį U. P. Hallbergas papasakos netrukus. Pati autoriui pirmiausia prisipažįstu, kad esu iš tų žąsų kepenėlių valgytojų, kurie nori susitikti su ką tik suvalgyta žąsimi. Tai išgirdęs U. P. Hallbergas nuoširdžiai nusijuokia. „Man tai – komplimentas. Tikiuosi, esu geros žąsų kepenėlės“, – pašmaikštauja.
Netrukus išdrįstu išpažinti dar vieną „baisų“ dalyką: „Perskaičiusi knygą jaučiausi taip, tarsi jūsų tėvą būčiau pažinojusi visą gyvenimą, jo netektis skaudino mane asmeniškai – Ulfas Hallbergas pasirodė toks savas, kad netgi ėmiau šiek tiek pavydėti, jog buvo jūsų, o ne mano tėvas.“ Autorius stabtelėja vidury šaligatvio ir sako: „Žinote, tai girdžiu nebe pirmą sykį. Italijoje šią knygą skaitę žmonės kalbėjo labai panašiai. Vadinasi, kūrinys tikrai įtaigus. Esu laimingas, nors knyga kupina liūdesio ir netekties skausmo.“
Kolekcininko palikimas
„Mėgstu rašyti viešbučiuose. Anonimiškoje jų kambarių vienatvėje galiu nugrimzti į prisiminimus ir apmąstymus. Ten mintimis dažnai susitinku ir su savo mama, tėvu“, – prisipažįsta daug keliaujantis U. P. Hallbergas.
Rašytojas vis dar gedi 2007-aisiais mirusio savo tėvo. Pasakodamas apie paskutinę kartu praleistą jo gyvenimo savaitę slaugos namuose Malmėje, kur pasiprašė kartu apgyvendinamas, susijaudina ir nesidrovėdamas nykščiu nubraukia akių kampučiuose susitvenkusias ašaras. Suprantu, kodėl jautrus, subtilus ir detalėms atidus pašnekovas nenori kalbėtis viešbutyje.
„Atviriems asmeniniams pašnekesiams tokia erdvė netinka, – patvirtina jis. – Todėl ir paprašiau jus kartu pasivaikščioti. Noriu matyti žmones, pajusti man labai patinkančio jūsų miesto aurą.“ O dar po kelių akimirkų susimąstęs priduria: „Dauguma gatvėje sutiktų žmonių iš tikrųjų nė negyvena.“ Priešingai nei jo tėvas...
„Jis turėjo neįmenamą gyvenimo džiaugsmo paslaptį. Nors buvo neturtingas, visi norėjo su juo bendrauti ir pavydėjo energijos, mokėjimo džiaugtis kiekviena diena“, – pasakoja U. P. Hallbergas. Savo vaikus – sūnų Peterį ir dukterį Leną – mokė būti abejingus pinigams ir naudai, vertinti meną, kultūrą. „Jis pasakodavo apie meną su tokiu entuziazmu! Kiekvieną galėdavo įtikinti, kodėl svarbu tikėti menu. Aš paveldėjau tą savotišką tėvo naivumą, moku nuoširdžiai žavėtis gražiais dalykais, šventai tikiu, kad pinigai ir valdžia nepadeda auklėti vaikų. Žmonės gyvena dėl pinigų, bet nesijaučia laimingi. Pažįstu daug turtuolių, kurių akys nežiba, ir jie pavydi man tos energijos, kurią teikia menas.“
Rašytojo tėvas buvo Europos kultūros paveldo kolekcininkas ir karalius: mažą butuką jis pavertė savotiška meno galerija su kiek telpa paveikslų ant sienų. Šis žmogus visą gyvenimą karpė, klijavo ir segtuvuose kaupė laikraščių iškarpas, į juodas užrašų knygeles rašė savo ir kitų mintis, idėjas, faktus, istorijas. Ruošdamasis kelionei į amžinybę, ant stalo tvarkingai viena ant kitos sukrovė 17 užrašų knygelių, lyg paruoštų atiduoti. „Paprastai jos gulėdavo stalčiuje, – pasakoja U. P. Hallbergas. – Pajutau, tarsi tėvas būtų atrinkęs tas knygeles specialiai man – kaip testamentą.“ Visi pašnekovo atsiminimai suaugę su tėvo daiktais, knygomis, jo kolekcija.
Tėvo meilė
Ypatingas sūnaus ir tėvo ryšys užsimezgė vaikystėje. „Tėvai gyveno dėl mūsų, ir mes tai jautėme. Tėvas tikėjo menu, mama buvo mokytoja ir dar už dyką dirbdavo bibliotekoje. Augome supami švelnumo, meilės ir knygų“, – prisimena rašytojas. Namie tvyrojo tiesiog magiška atmosfera. „Tėvų užduotis yra sukurti vaikams jaukų pasaulį, skirti jiems kiek įmanoma daugiau laiko. Per gyvenimą einantieji dideliais žingsniais labai lengvai gali prarasti ryšį su savo vaikais. Kartais tai suvokiama per vėlai“, – įsitikinęs pašnekovas.
Knygą „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ U. P. Hallbergas dedikavo sūnums Julianui (19 m.) ir Lenny (13 m.). Kokie jo paties santykiai su vaikais? Ar atžalos skaito knygas? „Skaitau garsiai, sūnūs ir patys skaito. Žinoma, jie yra šio laiko jaunuoliai, todėl ir prie kompiuterių sėdi, ir feisbuku naudojasi, – sako rašytojas. – Feisbukas, mano nuomone, yra šlamštas, laiko švaistymas. Jis atitolina mus nuo tikrojo gyvenimo. Aš esu už gyvą bendravimą. Tiesa, stengiuosi nebrukti savo vertybių per prievartą. Mano tėvas irgi taip elgėsi.“
Ar vaikai didžiuojasi, kad jų tėtis – rašytojas? „Jeigu jų to paklaustumėte, nė už ką neprisipažintų, – nusijuokia autorius. – Kartais sūnūs juokais pavadina mane vargšu rašytoju ir vis patraukia per dantį, kad ir vėl neparašiau bestselerio. „Kol kas“, – sakau tada. Jie mato, kad mano knygos skaitomos, net leidžiamos kitose šalyse, ir aš žinau – laiko mane gana kietu vyruku.“
Rašytojo vaikai gerokai laisvesni nei geras tarnybas turinčių tėvų atžalos, griežtai mokomi laikytis tam tikrų taisyklių. „Pavyzdžiui, neverčiu jų tvarkytis kambario, nes pats nesu geras pavyzdys. Pamatytumėt, kokia tvarka yra vyresniojo sūnaus kambaryje! Tai jis mane skatina apkuopti savo šlamštą, kuriame gyvenu kurdamas, – juokiasi U. P. Hallbergas, tačiau po akimirkos surimtėja. – Vaikai man – svarbiausi gyvenime. Esame artimi. Viską išgyvename drauge, kartu keliaujame, nes noriu, kad pamatytų kuo daugiau pasaulio, ko neteko man, kai buvau vaikas. Stengiamės kasdien praleisti kuo daugiau laiko kartu ir gyventi linksmai. Jie žino, kad yra mano gyvenimo dalis. Stengiuosi visada savo sūnus išklausyti, o jie stebisi, kad visada turiu tam laiko.“ Rašytojas savo atžalų namie dažnai laukia su išvirta kava ir sumuštiniais. Jo tėvas elgdavosi taip pat. Kartais iš įpročio Peteris dar ir dabar iš parduotuvės parsineša „Nescafé“ – būtent ją savo atžalai dažniausiai pirkdavo kronas kruopščiai skaičiavęs tėvas.
Pakerėta pašnekovo pasakojimo kartais net stabteliu vidury Gedimino prospekto... Visai pamirštu mūsų kavą, tik kai galutinai sužvarbstame, Peteris pasiūlo vis dėlto užsukti į kokią nors kavinę. Netrukus pašnekovas prisimena vieną sunkiausių gyvenimo akimirkų: „Kai Julianui buvo šešiolika, jo geras draugas (šio tėvas meno istorikas uždirbdavo daugiau už mane) metams susiruošė į Kanadą. Ėmiau graužtis, kad negaliu išleisti į užatlantę savo sūnaus, išgyvenau, ką jis apie mane, kaip apie tėvą, galvos visą likusį gyvenimą. Dirbau iki pamišimo ir išleidau Julianą į Ameriką. Ten jis suaugo, išmoko savimi pasirūpinti, įgijo neįkainojamos patirties, išminties, todėl savo žingsnio nė akimirkos nesigailėjau, nors buvo labai sunku. Vaikus reikia paleisti, kad ir kaip beprotiškai jų ilgiesi.“
O ką rašytojas į save sugėrė iš mamos? Ką galėtų papasakoti apie ją? „Ryšys su mama buvo gal net stipresnis, tačiau ji mirė dvylika metų anksčiau nei tėvas, – pasakoja U. P. Hallbergas. – Buvo labai stipri moteris. Nuolat kartodavo, kad nieko nėra neįmanoma, kartais reikia tik šiek tiek laiko. “
Evai Hallberg buvo 58-eri, kai gydytojai diagnozavo smegenų auglį. „Medikai nesiryžo operuoti, nes mama galėjo mirti ant operacinio stalo, tačiau ji tvirtai apsisprendė – tikėjo, kad pavyks išgyventi. Ir išgyveno. Tiesa, turėjo iš naujo mokytis kalbėti, bet buvo laiminga, toliau dirbo ir nugyveno dar daug metų. Iš mamos išmokau stoiškai išgyventi sunkiausias akimirkas. Esu optimistas. Net kritiniais momentais stengiuosi įžvelgti prasmę ir išlikti ramus. Mano tėčiui padėjo muzika – po mamos mirties jis dvylika metų „gydėsi“ klasikine muzika.“
Į aplinkinių pastabas, kad jos vyras – dykaduonis, rašytojo motina nereaguodavo. Šeimoje niekada nekildavo barnių dėl pinigų, dėl nepasitikėjimo. „Mano motina buvo ypatinga moteris“, – tvirtina Peteris. Su pagarbia meile ji leido vyrui gyventi savo gyvenimą, o pati, kiek galėjo, rūpinosi buitimi ir vaikais. „Tėtis nebuvo praktiškas ir ūkiškas žmogus, bet mama nė karto neliepė jam keltis nuo savo ąžuolinio rašomojo stalo ir eiti uždirbti šeimai pinigų“, – su pagarbia nuostaba balse priduria pašnekovas.
Pamatė ir įsimylėjo
Kaip kovoti su buitimi sekasi pačiam Peteriui? Knygoje jis pasakoja, kaip, būdamas 42-ejų, gyveno su žmona ir vaikais anglimis kūrenamame bute tamsiame Berlyno kieme. Vėliau prisipažįsta, kad tokia ekstremaliai romantiška egzistencija tapo problema, ir jis pradėjo nepaprastai daug dirbti, kad galėtų išlaikyti šeimą: „Laikau garbės reikalu išlaikyti save ir savo šeimą. Dirbu dar ir teatre, kad galėtume išgyventi.“ Klausiu, ar „tarnaudamas pinigui“ nesijaučia išduodantis savo tėvo idealų. „Ne, – tvirtai atsako. – Tai – mano pareiga.“
„Kai kurios poros yra tarsi dvi obuolio puselės, o mudu su Jana esame skirtingi: aš laidau juokelius, esu labiau atsipalaidavęs, ji – rimtesnė, tačiau puikiai papildome vienas kitą. Tam tikra prasme esame bendradarbiai: mano žmona yra vertėja, taigi dažnai klausiame vienas kito nuomonės, skaitome vienas kitam. Jana – geriausia mano darbų kritikė. Labiausiai gerbiu ją už tai, kad puikiai rūpinasi mūsų vaikais ir namais.“
Su žmona Peteris susipažino 1986 metų gegužės 1-ąją Rytų Berlyne. „Į darbo dienos pabaigą užėjau į knygyną „Karl Marx“. Kai pamačiau ten dirbusią Janą, mane tarsi nutrenkė žaibas. O toliau viskas klostėsi geriau nei bet kokiame romane“, – juokiasi. Paklaustas, ką beprotiška yra padaręs dėl savo žmonos, Peteris akimirką susimąsto. „Turbūt tai, kad tą dieną knygyne prie jos priėjau, – atsako su šypsena. – Nesielgiu kaip donžuanas, bet tąkart labai aiškiai pajutau, kad, jei neprieisiu prie tos moters, padarysiu didžiausią gyvenime klaidą. Tada kažko paklausiau apie knygą, o iš tikrųjų galvojau, kad šią pat akimirką galėčiau ją vesti. Jana nuostabi! O žinote, kas keisčiausia? Kad ir mano tėvas pajuto kažką panašaus. Kai su ja susipažino, man pasakė, kad turėčiau lėkti į artimiausią bažnyčią ir ją vesti.“ Peteris pasipiršo po dvejų metų, o 1989-aisiais pora susituokė.
Šlamštas ir auksas
U. P. Hallbergas savo knygoje tėvą yra apdovanojęs epitetu „gyvenimo kolekcininkas“. Beje, šis nuostabiai limpa ir pačiam rašytojui. Jis puikiai jaučiasi visur, netgi bevardėje minioje. Kol vaikštinėjame Vilniaus gatve ir Gedimino prospektu, stebi žmones ir kartu nepertraukiamai kalba. Jokios pozos, savęs aukštinimo ir sureikšminimo.
„Vienoje juodojoje Jūsų tėvo užrašų knygelėje yra tokia mintis: „Problema, kaip gyviesiems susikalbėti su mirusiaisiais, deja, neišsprendžiama.“ Jei turėtumėte galimybę, ko šiandien paklaustumėte tėčio?“ – pasiteirauju. U. P. Hallbergas ilgai galvojęs atsako: „Mintyse kalbuosi su juo kasdien ir mėginu įsivaizduoti, ką atsakytų. O jei reikėtų užduoti tik vieną klausimą, norėčiau išsiaiškinti, kaip jam pavyko visą gyvenimą išlaikyti tokią vidinę energiją. Į šį klausimą bandau atsakyti ir knygoje.“ Ar ši tėčiui būtų patikusi? „Manau, jis visą gyvenimą tam ruošėsi, laukė – tikėjosi, kad parašysiu. Vienoje jo knygelėje netgi radau įrašą: „Iš Peterio tikiuosi reikšmingiausio mūsų tikrovės pratęsimo.“
O grafomanija ir masėms skirta lektūra rimtas knygas rašantis pašnekovas stebisi. „Tikrasis menas moko kilnumo, pakylėja dvasią. O visi tie lėkšti, pigūs skaitalai apie seksą ir smurtą nepatenkina esminių poreikių. Kodėl žmones tai domina? Kodėl jie skaito, kas bjauru? Nesuprantu šito. Aš provokuoju skaitytoją vadindamas tikrąjį Europos meną šlamštu. Iš tikrųjų menas – tai auksas, nors daugumai atrodo šlamštas. O kaip tada pavadinti populiarius talentų šou, kai nesusiformavusiai asmenybei sakoma: „Tu esi šūdas?“
Kartą mokykloje į klausimą, ką veikia tėtis, jaunėlis Lenny atsakė, kad rašo knygas, o paprašytas paminėti bent vieną kūrinį, prisiminė „Europos šlamštą“. „Grįžęs namo sūnus pareiškė, kad knygą pavadinau tikrai sumautai, nes mokytoja pamanė, jog ji – apie atliekų tvarkymą“, – šypsosi autorius prisiminęs neseną nutikimą. U. P. Hallbergas tikisi, kad pavadinimas, taip nuvylęs sūnų, taps savotiška metafora. „Man labai patinka titulinė knygos mintis: „Visas šis senas šlamštas turi moralinę vertę.“ (Ch. Baudelaire'as) Tiesa, amerikiečių porelei, kurios pokalbį Niujorko centriniame parke nugirdo rašytojas, tikriausiai atrodė kitaip: kai mergina susižavėjusi kalbėjo apie W. Shakespeare'ą, jos kompanionas šiurkščiai nutraukė: „Liaukis, juk žinai, kad nepakenčiu to Europos šlamšto.“
TRUMPA DOSJĖ
Gimė 1953 m. gruodžio 4 d. Malmėje, vaikystę praleido Miolėje (Mölle). „Kol gyvenau su tėvais, nebuvau išvykęs iš savo šalies. Gal todėl dabar tiek daug keliauju.“
Gyvena Berlyne nuo 1983-iųjų. „Man patinka šio miesto anonimiškumas, jame jautiesi minios dalis. Nedalyvauju jokiuose literatūriniuose sambūriuose, tiesiog ramiai vaikštinėju gatvėmis ir bendrauju su žmonėmis. Tai mane įkvepia.“
Kūrybos kraitis. „Bastūno žvilgsnis“ („The Flâneur’s Gaze“, 1993 m.), „Didysis turas“ („Grand Tour“, 2005 m.), „Legendos ir melai“ („Legends & Lies“, 2007 m.), „Gyvenimo prasmė ir kiti rūpesčiai“ („The Meaning of Life and Other Worries“, 2010 m.), „Miestų mirgėjimas“ („The Surge of Cities“, 2011 m.; bendraautoris – Carlas Henningas Wijkmarkas), „Strindbergo šešėlis Šiaurės Paryžiuje“ („Strindberg’s Shadow in the Paris of the North“, 2012 m.). „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ („European Trash. Fourteen Ways to Remember a Father“, 2009 m.) – pirmoji lietuviškai išleista knyga, 2010-aisiais Švedijoje apdovanota prestižine Alberto Bonniero premija.
Vertimai. Vertė K. G. Büchnerio, B. Brechto, F. Wedekindo, W. Shakespeare'o ir kitų autorių pjeses. Už filosofo W. Benjamino veikalo „Paryžius, XIX amžiaus sostinė“ vertimą įvertintas Švedijos akademijos vertėjo premija. Jo paties knygos leidžiamos Italijoje, Serbijoje, Danijoje, Vokietijoje, JAV.
Miestai. „Esu didmiesčių romantikas. Mane traukia didžiuliai miestai. Pirmą kartą nuvykau į Niujorką dvidešimties ir netekau amo. Pagalvojau: „Dieve, kodėl negimiau šiame mieste?“ Mane pribloškė jo grožis.“ Sielos miestais vadina Stambulą ir Neapolį.
Kelionė. „Įsimintiniausia – su Jana, Julianu ir Lenny po Romą.“
Pomėgiai: teatras, kinas, fotografija, vaikščiojimas.
Tenisas. Šią aistrą paveldėjo iš tėvas – jis buvo puikus tenisininkas. Dabar tenisą žaidžia ir Peterio sūnus Lenny.
Sėkmę nešantis skaičius – 7. „Janai pasipiršau spalio 7-ąją, susituokėme gruodžio 7-ąją.“
Užrašų knygelės. „Nebūtinai juodos. Dabar turiu geltoną. Kiti sako, kad ji tinka man prie aprangos – mėgstu rengtis mėlynos spalvos drabužiais. Aišku, sąmoningai nesistengiu atrodyti kaip Švedijos vėliava (juokiasi).“
„Gražiausia, ką esu aptikęs tėčio knygelėse, – įspūdžiai, kaip jiedu su mama vasarą vaikštinėjo po mišką. Įstrigo ir žodžiai, tarsi specialiai užrašyti man ir seseriai: „Atminkit, kad iš esmės aš lieku. Ar tiksliau – kad kiekvienas negyvas daiktas gali būti jums tėvas, ypač jei jam daugiau metų nei jums. Tie daiktai ir išsaugos mano atminimą, todėl nepaleiskit jų iš akių (nors kelių).“
Rašymas. „Turiu rašyti. Kartais iš to gimsta knygos. Rašau tai, ką matau ir jaučiu. Gyvenu rašymu, kad išgyvenčiau.“
Knyga, kuri visada su manimi, – Giuseppe’s di Lampedusos „Il giattopardo“ („Leopardas“).
Kalbos. „Man patinka, kad yra tiek daug kalbų. Kalbėdami skirtingomis kalbomis, patys esame vis kitokie. Jei norite pasijusti filosofu, kalbėkite vokiškai, jei norite papasakoti linksmą istoriją – rinkitės anglų...“
