Skaitomiausi šių dienų straipsniai:
- Dieta pagal vienuolius: liekna figūra ir ilgesnis gyvenimas - garantuoti. Valgiaraštis
- Idėjos, kur dar galima panaudoti įprastą kosmetiką
- 10 dizainerės D. von Fürstenberg patarimų brandaus amžiaus moterims
- Anglijos karalienės Elizabeth II gėda: palaidūnė sesuo Margaret
- Minkštos ir purios spurgytės
„Paplūdimio tinklininkai – švariausi žmonės: nuo smėlio vaduojamės maudydamiesi kelis kartus per dieną, tiek pat sykių aš valau ir savo kambarį“, – tikina Olimpiniame sporto centre gyvenanti dvyliktokė. Ji iš Tytuvėnų į Vilnių atvyko būdama šešiolikos.
Esu girdėjusi, kad kai kurie saulėje persikaitinę poilsiautojai pajūryje organizuojamus šlapių marškinėlių konkursus pradeda painioti su paplūdimio tinkliniu. Kaip rinkotės šią sporto šaką?
Vaikystėje buvau labai aktyvi: lankiau futbolą, gimnastiką, tinklinį, lengvąją atletiką. Mano buvusi trenerė Gitana Kerpienė yra futbolo žaidėja, bet su ja važinėjome į visų sporto šakų varžybas. Tytuvėnai – mažas miestelis, ten sunkiau rasti pramogų, tad jaunimas, kad neprasigertų, sportuoja. Šalia mano namų yra nedidelė sporto salė, įrengtos dvi tinklinio aikštelės. Kai nėra iš ko rinktis, imi, kas tau duodama, ir džiaugiesi, kad nors ką gauni. Nuo šešiolikos metų gyvenu Olimpiniame sporto centre Vilniuje, čia dauguma sportininkų atvažiavę iš mažų miestelių, ir jie nemažai pasiekia. Gal todėl, kad didesnių miestų vaikai turi daugiau pramogų, labiau priaugę prie kompiuterių, palepę.
Tinklinį žaidžiu nuo dešimties metų, dvylikos buvau priimta į Lietuvos rinktinę. Treneris Audronis Macius pakvietė mane treniruotis į Palangą, ten praleidau dvejus metus. Dvylikos, aš su aštuoniolikmetėmis išvažiavau į Europos čempionatą.
Tapusios Lietuvos rinktinės narėmis, mudvi su klaipėdiete Ieva Dumbauskaite (buvome suporuotos Palangoje) pradėjome važinėti į Vilnių: dešimt dienų treniruodavomės čia, dešimt – namie. Taip – septynis mėnesius. Pagaliau treneris Marius Vasiliauskas mums pasiūlė apsigyventi sostinėje.
Anksti atsiplėšėte nuo šeimos. Ar ilgėdavotės namų? Kokia Jūsų šeima?
Iš pirmos mamos santuokos esame trys seserys, o iš antros turime keturis brolius. Iš sesių esu jauniausia. Metais už mane vyresnės Andželikos dėka ir pradėjau sportuoti. Ji nusivedė į treniruotę, patiko. Dabar studijuoja mediciną, atlieka praktiką Italijoje. O vyriausioji Indrė turi trejų metų dukrytę, gyvena atskirai nuo šeimos. Tėvai išsiskyrė, kai buvau penkerių. Jie leido pasirinkti, pas ką gyventi. Ką mes mažos galėjome nuspręsti? Likome su mama visos trys. Vėliau mūsų tėtis mirė. Mama su patėviu susilaukė keturių berniukų. Linksma, džiaugiuosi. Namų labai pasiilgstu. Praėjusį savaitgalį po trijų mėnesių grįžusi į Tytuvėnus giliai atsidusau. Kaip gera: mažai žmonių, nėra mašinų, miestelis suaugęs su gamta, oras švarus, net kvėpuoti lengviau. Gera pabūti namuose, nors ir nieko ten neveikiu. Regis, širdis plaka kitaip. Dabar, kai daug keliauju, įveikti 200 km atstumą nuo Vilniaus iki Tytuvėnų atrodo vieni niekai, tik reikia laiko. Mažiausias brolis septynerių metų, kiti jau mane praaugę, bet visi laukia išsižioję, kada grįšiu.
Aš gerai sutariu su visais, problemų neturėjau. Reikėjo apsiprasti su miestu, sužinoti, kaip kur nuvažiuoti, ištyrinėti viešojo transporto tvarkaraščius. Gyvenu viena erdviame puikaus Olimpinio sporto centro bendrabučio kambaryje. Čia viskas tvarkinga, nėra jokių vakarėlių. Nebent savaitgalį kas nors muziką garsiau pasileidžia. Vienintelis rūpestis, kad nėra kur valgyti pasigaminti. Vilniuje daug nauja pamačiau, daug draugų susiradau. Kurie tikri, o kurie ne, dar neaišku. Ypač daug bičiulių išdygo po pirmo laimėto Europos čempionato. Laimi aukso medalį, tave parodo per televizorių, ir prasideda: „Gal galėtume pabendrauti?“ Sulaukiau ir rimtų, ir juokingų pasiūlymų: važiuoti drauge į užsienį, atiduoti ranką ir širdį, priimti dovanų automobilį...
Kaip atsispiriate?
Juk žiūriu televizorių, domiuosi, skaitau – žinau, kaip gali nutikti. Neduok Dieve, aklai pasiduosi, tai gali ir apskritai gyva negrįžti. Manęs tokie dalykai nedomina.
Ar šnekatės apie tai su mama, treneriu?
Su treneriais M. Vasiliausku ir Tadu Donėla galime pasišnekėti apie viską. Jie yra šaunūs psichologai. Būna ir įkyrių gerbėjų, kurie nežinia kaip randa telefono numerį, skambina, rašo žinutes. Kasdien sulaukiu po dešimt neaiškių skambučių. Štai kodėl jums atsiliepiau tik tada, kai parašėte žinutę. Pernai nepažįstamas vaikinas per bendrabučio budėtoją perdavė man didžiulį meškiną. Du kartus kurjeris atvežė įspūdingų gėlių. Truputį baisu, nežinai, kas ir kaip, bet tikiuosi piktavalių žmonių nesutikti.
Paplūdimio tinklinio moterų rungtys pritraukia vyrų dėmesį. Gražūs atletiški bronziniai sportininkių kūnai masina stipriosios lyties atstovus paganyti akis. Rungėtės Turkijoje, Tailande, Kinijoje ir daugelyje kitų šalių. Ar žiūrovai visur panašūs?
Oi, ne, jie skirtingi. Olimpiadoje paplūdimio tinklinis – viena iš penkių žiūrimiausių sporto šakų. Lietuvoje per Europos čempionatą žmonės netilpo į tribūnas, bet šios ir nėra didelės. Yra skirtų dešimčiai tūkstančių žmonių, ir visos būna pilnutėlės. Mūsų žiūrovai palyginti santūrūs, o štai Austrijoje tribūnos gaudžia, žmonės šoka, atsistoję skanduoja, laisto vieni kitus vandeniu, džiūgauja. Pačios stebėjome kitų rungtis ir varvinome seilę, svajojome, kad ir mūsų tėvynainiai taip aistringai mėgtų paplūdimio tinklinį.
Pernai Jus pripažino geriausia Lietuvos paplūdimio tinklinio žaidėja. Tai atpildas už atkaklų darbą ar įpareigojimas?
Rinko ne Lietuvos žmonės, o tinklinio treneriai, jų buvo gal tik dešimt. Visi balsavo už mane. Smagu, kai tave tavo šalyje išrenka geriausia: gali viltis, kad ir pasaulyje tapsi geriausia. Per treniruotes kitaip dirbtum ir mąstytum, jei nebūtų nosis užriesta. Kai kurie sportininkai nesusitvarko su žvaigždės sindromu. Manau, ir mums panašiai buvo nutikę. Treneris sakė tai pastebėjęs. Rezultatas – pernai pralošėme keturis svarbius medalius. Skaudūs pralaimėjimai! Kita vertus, gerai pasimokėme. Kartais nugrimzti į dugną pravartu, kad atsispirtum ir su nauja jėga kibtum siekti tikslo.
Tą pralaimėjimų vasarą buvo visko. Mano partnerė laikėsi dietos – nevalgė mėsos, ir organizmas nusilpo. Vyko pogrupių varžybos, išvykome į pasaulio čempionatą, planavome patekti į ketvertą, bet Ievos sveikata sušlubavo, prireikė lašelinės. Atrodėme graudžiai. Jei nori laimėti, turi būti gerai psichologiškai pasiruošusi, geros fizinės formos, o to nebuvo. Treneris sakė, kad daug ką lėmė ir mūsų anksčiau laimėti medaliai – jautėmės išpuikusios.
Kokios charakterio savybės Jums yra pravarčios?
Svarbiausia – noras, užsidegimas, pastangos. Pažįstu sportininkų, kurie svarsto: „Neisiu į treniruotę. Gal treneris nieko nesakys?“ Eini dėl savęs, treneris yra konsultantas, padėjėjas. Dirbti reikia tau, o ne jam. Turi žinoti, ko sieki. Mudvi su Ieva esame vienmetės, atkaklios, abi Mergelės. Būna, ir charakterį parodome, skirtingai vertiname trenerių pastangas. Jie sako: „Kai susitvarkysite su galvos skausmais, rezultatai pagerės dvigubai.“ Tai ir bandome tvarkytis. Ieva studijuoja žurnalistiką. Žiauriai sudėtinga derinti treniruotes ir mokslą. Aš mokausi nuotoliniu būdu. Esame užsigrūdinusios, įpratusios daug dirbti. Treneris sako, kad mums dar viskas priešaky. Vienintelė sąlyga ir savybė – darbštumas. Jei nebūčiau darbšti, pražūčiau.
Kaip apibūdintumėte Judviejų su Ieva komandą?
Mudvi jau atsibodusios viena kitai. Juokauju, bet seniau labai pykdavomės. Net aikštelėje kiekviena įrodinėdavome savo tiesą, viena kitai beveik į plaukus kibdavome. Dabar draugiškai sutariame, kartais net laisvą laiką kartu leidžiame. Yra Yra tokia užsienio vaikinų komanda: žaidėjai į aikštelę ateina iš priešingų pusių, sužaidžia ir vėl į skirtingas puses išsivaikšto. Tu gali už aikštelės ribų nedraugauti su savo komandos nariu, bet žaisti privalai kaip komanda.
Ar turite laimėti padedančių talismanų?
Burtais neužsiimame, talismanų neturiu, bet pasaulio čempionate nuo pusfinalio iki finalo žaidėme vilkėdamos tuos pačius marškinėlius. Laimėjusios pirmas varžybas patikėjome, kad jie mums neša sėkmę. Išsiskalbdavome ir vėl tuos pačius apsivilkdavome. Tai tokia sporto šaka, kai laimi gudresnis. Yra daug tik profesionalams žinomų subtilybių, be to, privalai būti kovotoja, kautis iš paskutiniųjų, manyti, kad esi pati geriausia. Kalbu ne apie „pasikėlimą“, o apie tikėjimą savo jėgomis. Laimėti padeda charakteris. Mano credo: „Kas, jeigu ne aš?“
Ar ne lengviau būtų žaisti salės tinklinį? Kokių pokštų Jums iškrečia gamta?
Gal ir lengviau, bet nemanau, kad įdomiau. Salės tinklinį žaidžia šešiese uždaroje patalpoje, paplūdimio – dviese lauke. Tu klampoji smėliu, svilina saulė arba čaižo liūtis, audra. Varžybų niekas nenutraukia, nebent – uraganas. Gali merkti lietus, deginti karštis arba kaustyti šaltis – privalai žaisti. Smėlis limpa prie tavęs, prie plaukų, lenda į akis, kartais vos matai. Praėjusią vasarą Vokietijoje per varžybas buvo vos dešimt laipsnių šilumos. Mudvi su Ieva turėjome tik pagrindinę aprangą – marškinėlius ir kelnaites. Visos žaidžia užsimaukšlinusios kepures, su šilta apranga, o mes – pusnuogės: esą, karštos lietuvaitės. Žiūrovai nustėrę: „Ką jos čia dabar daro?“ Kai karšta, vilkime bikinius, kai šalta – ilgą aprangą: tampres, termomegztukus. Jeigu smėlis šaltas arba labai karštas, galima mūvėti specialias kojines. Kad ir kaip būtų, aš dažniausiai žaidžiu be jų – nepatogu: spiriesi, koja paslysta, trukdo pašokti... Aš ir kepurės nesimaunu – trukdo. Kai kurie tinklininkai kepures dėvi dėl įvaizdžio. Firmos reklamos tikslais gamina savo atributiką: kepures, raiščius, rankų ar kojų movas. Ir su akiniais nepatogu žaisti, tačiau kai saulė tvieskia tiesiai į akis, be jų neįmanoma.
Buvo baisu. Svarbiausia, kad tuo metu nesijautėme labai gerai fiziškai pasirengusios. Žaidžiame finale, galvoju: viskas, palūšiu, išeisiu iš aikštelės, galva lyg švininė, rankos nulinko. Teko prašytis medicininės penkių minučių pertraukėlės. Atnešė ledo, atgaivino. Laimi stipresnis – toks yra sportas. Negali pasakyti: „Viskas, aš nebegaliu.“ Galvoji, gal greičiau nukris varžovės, o ne mes. Toks karštis – ekstremalu, išsiurbia visas jėgas. Daugelis mano, kad tinklinis – paprastas žaidimas: išeini į aikštelę, padaužai kamuoliuką, ir viskas. Man ir Ievai geriau, kai labai karšta. Koją dažniau mums kiša vėjas. Pernai Vilniuje vykusiame Europos čempionate žaisdamos su vokietėmis laimėjome pirmą partiją, liko sužaisti antrą, ir prasidėjo audra. Varžybos buvo nutrauktos, partija neįskaityta, kitą rytą turėjome žaisti iš naujo. 2011 m., kai varžėmės per Europos čempionatą Vilniuje, kilo viesulas. Esame kaip užkerėtos sostinėje dėl tų vėjų.
Kaip saugote savo odą nuo saulės, vėjo, karščio?
Kipre ir Tailande buvau stipriai nudegusi pečius, skaudėjo gal dvi dienas. Saulė mane greitai ima, kartais taip nusvylu, kad net rankų pakelti negaliu, betgi tas skausmas greitai praeina. Nuo ultravioletinių spindulių saugančio kremo nenaudoju. Ne viena žaidėja pasitepa veidą kremu, o kai pakelia galvą, matai: skruostai, kakta apkibę smėliu. Baisiausia, kai prilimpa juodasis smėlis – tada tinklininkės atrodo žiauriai. Po kiekvienos treniruotės prausiesi. Aš maudausi mažiausiai tris kartus per dieną, galvą plaunu du kartus, o kad oda neišsausėtų, pasitepu prekių ženklo „Nivea“ pieneliu ar kremu. Kad ir kiek prausčiausi, rytais vis tiek akyse jaučiu smėlį. Jos kenčia labiausiai – ašaroja, rausta, tinsta. Tenka ir pas gydytojus eiti, kad išvalytų smiltis. Kartais net lašiukai nepadeda.
Koks Jūsų kosmetikos krepšelio turinys?
Pudros nenaudoju, blakstienų tušą – tik labai retais atvejais. Lietuvos paplūdimio čempionatuose teko matyti išsidažiusių žaidėjų. Jos stengėsi gražiai atrodyti, bet labai baisu, kai tušas ima bėgti, pudra varvėti. Rusės mėgsta žaisti įsivėrusios ilgus auskarus, pasidabinusios aukso grandinėlėmis. Šių nevengia ir vyrai. Skaičiau, kad lengvaatletėms patinka segėti kojų grandinėles, papuošti kūną tatuiruotėmis.
Kaip Jūs maitinatės?
Treneriai nėra sudarę valgiaraščio ar maitinimosi režimo. Tuo rūpinuosi savarankiškai. Pernai mano širdies draugas – ne vieno Lietuvos lengvosios atletikos čempionato nugalėtojas, prizininkas, rinktinės narys Mantas Rainys – sudarė man mitybos planą. Patiko, sekasi šio plano laikytis. Valgau dažniau, bet porcijos nedidelės. Mūsų fizinis krūvis didelis, turime maitintis visavertiškai. Geriu daug vandens, mėgstu obuolių sultis, kavą. Šiemet pradėjome vartoti maisto papildus.
Kokia Jūsų diena?
Per savaitę – po dešimt treniruočių, kiekviena trunka po dvi valandas.
Kitą laiką skiriu mokslams. O brazilai treniruojasi aštuonias valandas per dieną.
Su Mantu susipažinote sportuodami?
Turėjome tų pačių draugų iš Vilniaus. Praėjusią vasarą važiavome prie ežero, draugė pasakė, kad prie mūsų kompanijos dar prisijungs toks Mantas Rainys. Jis pakvietė sportininkus į savo namus, į pirtį. Kai skirstėmės, paprašė mano telefono numerio. Kitą dieną pasiūlė drauge suvalgyti ledų. Taip pradėjome bendrauti. Jis Vilniaus universitete studijuoja informatiką ir matematiką. Daug siekiantis, labai įdomus ir protingas vaikinas.
Ar tai Jūsų pirmoji meilė, ar ką nors palikote Tytuvėnuose?
Šis jausmas su niekuo nepalyginamas. Turėjau draugą, bet jis buvo nepatenkintas, kad važinėju į varžybas, kad manęs dažnai nebūna namie. O Mantas pats vyksta į sporto stovyklas, tad mane puikiai supranta. Nebūna dienos, kad nesusitiktume po du kartus. Greitai vienas kito pasiilgstame. Draugystė sportuoti netrukdo, priešingai, – padeda. Su Mantu jaučiuosi saugi, jis manimi rūpinasi.
Pasišnekate apie bendrą ateitį?
Esame sportininkai, gerai suprantame vienas kitą. Kalbamės apie viską. Kitą rudenį norime išsinuomoti butą. Žinoma, tai kainuos. Taupau, ir man sekasi.
Būna, žmonės iš meilės pameta galvas ir nieko, išskyrus savo meilės objektą, nebemato. Turi žinoti, kad yra ir kitų svarbių dalykų – reikia mokytis, treniruotis... Privalai viską suderinti. Su Mantu gerai sutariame, bet būna ir pykčių. Jam patinka vadovauti, paerzinti mane, laikytis savo tiesos, o aš greitai įsiplieskiu. Žinoma, jis mane užgesina. Tiesa, kartais, kai būna neteisus, ir man pavyksta pastatyti jį į vietą.
Kokiems pomėgiams randate laiko?
Mėgstu ekstremalius dalykus: kartingą, motociklus, nors labai bijau greičio. Kai buvau keturiolikos metų, su trenere G. Kerpiene grįždamos iš varžybų patyrėme kraupią avariją. Trečius metus svajoju šokti su parašiutu. Vokietijoje, didžiausiame Europos parke, patiko linksmieji kalneliai, kur šimto kilometrų per valandą greičiu tave meta žemyn. Nemėgstu siūti, megzti... Duokite man ką nors sukalti, suremontuoti...
Ar savo mylimąjį jau supažindinote su mama?
Ne, mes su Mantu drauge esame dar tik aštuonis mėnesius ir vienuolika dienų. Mūsų giminė iš mamos pusės – didelė, turiu daug pusbrolių, pusseserių, tetų ir dėdžių. Rengiame giminės susitikimus. Į artimiausią pakviesiu ir Mantą.
Už ką esate dėkinga savo mamai?
Už tai, kad ir nevertė, ir nedraudė man sportuoti – leido pačiai pasirinkti, ką veikti. Ji mane palaikė, išleisdavo į varžybas, stovyklas. Turėdavau ir namie padėti, ugdė darbštumą, tvarkingumą. Nesu pedantė, bet labai nemėgstu netvarkos.
Kokią savo ateitį matote po kelerių metų?
Dabar svarbu baigti mokyklą, įstoti į universitetą. Norėčiau studijuoti kineziterapiją arba pedagogiką. Esu iš gausios šeimos, man patinka vaikai. Prieš studijas noriu susirasti darbą, esu gavusi pasiūlymą treniruoti vaikus. Vėliau planuoju imtis verslo. Šiam siekiui įkvepia Manto pavyzdys: būdamas studentas, jis sukūrė ir sėkmingai plėtoja savo verslą. Šiuo metu laikau vairavimo egzaminus. Norėčiau susitaupyti ir įsigyti automobilį. Moku elgtis su pinigais. Žinau, kad daug ko negaliu sau leisti, tai man ir nereikia. Mamos prašyti pinigų niekada nemėgau. Žinau, kad pati galiu išsilaikyti. Nesmagu imti iš savų.
Įtemptas, bet laimingas laikas?
Laimingiausia jaučiuosi būdama su Mantu, kai drauge planuojame ateitį, kai esu mylima, reikalinga, kai pasiseka gerai atlikti numatytus darbus. Dabar jis išvykęs į trijų savaičių stovyklą Palangoje. Labai pasiilgau, savaitgalį važiuosiu aplankyti. Nematyti vienam kito kelias savaites – tikra kančia.
