Šių dienų skaitomiausi straipsniai:
- M. A. Pavilionienė: dėl amžiaus išgyvena tie, kurie neturi daugiau dėl ko gyventi
- Kokie akmenys Jums tinka pagal Zodiaką
- 3 vasariški ir visuomet madingi raštai
- 10 dažniausiai pasitaikančių klaidų, kurios trukdo sukurti laimingus santykius
- Vištiena sūrio patale

Neįtarė, ir kad, nesulaukusi trisdešimties, taps gėlių salono „Your London Florist“ („Jūsų Londono floristė“) Didžiosios Britanijos sostinėje savininke. Tik svajojo...

Miglės gėlių salonas yra šiaurės Londone, Southgate'o rajone, sename metro stoties pastate (kadaise čia buvo pieninė, šiuo metu įkurta daugybė įvairių parduotuvių). Po darbų skubantys londoniečiai užbėga į saloną užsakytų arba ne puokščių, gėlių. Miglė į visus kreipiasi tipiškai britiškai: „Darling“ („Brangus, brangi“). Darling – tą, darling – aną. Vėliau, jau atsisveikinusi su lietuve salono savininke, kratydamasi namo metro su dovanotu rausvu hiacintu rankose, dėlioju, kodėl su šiuo žmogumi taip paprasta būti. Miglė yra čia ir dabar, ji pagarbiai priima kitą, jai svetimas tuštybės sindromas, paikas tuščiažodžiavimas. Ši mergina įkūnija vieną dažniausių lietuvių emigrantų tipažų: jauna ir gabi, su glėbiu drąsos ir sauja avantiūrizmo, atvira pasauliui ir nuoširdi sau.

Meilės emigrantė

Į Londoną Miglė atsikraustė 2007-aisiais. Ne nuo Lietuvos bėgo ar pilnas kišenes pinigų prisikrauti knietėjo, ne. Į šį miestą ją atvedė meilė. Su sutuoktiniu Davidu vilnietė susipažino 22-ame „Lietuvos“ viešbučio aukšte, bare „Skybar“. Nors anglų kalbos gerai nemokėjo ir italais pernelyg nesižavėjo (Davidas – italų kilmės Didžiosios Britanijos pilietis), vieną dieną atsidūrė Londone su vyru italu.

„Vadovaujuosi tokiu principu: jei nepabandysi – nesužinosi. Svarstydama, važiuoti su Davidu į Londoną ar ne, galėjau nutarti: „Ne, to per daug“, bet užsimerkiau ir išvažiavau, – šypsodamasi sako pašnekovė. – Yra žmonių, kurie gyvena pagal upės tėkmę, – taip jaučiasi saugūs. Jei jiems gerai, ir man gerai. Bet yra žmonių, kurie nori iš tos tėkmės kur nors pasukti. Man jau irgi padai niežti antrą parduotuvę atidaryti. Vyras klausia: „Kada tu nusiraminsi? Kada būsi patenkinta tuo, ką turi?“ („Niekada“, – siūlau Miglei atsakymą, bet mergina pati jį žino.)

Gėlės – senas ekonomiką studijavusios Miglės hobis. Kelis mėnesius ji lankė floristikos kursus, o vieną dieną dėstytoja pakvietė merginą padėti komponuoti vestuvines puokštes. Dar Konarskio turgelyje padirbėjo ir gėles įsimylėjo. „Kai susipažinau su savo vyru ir pradėjau mąstyti, kur dirbsiu, ką darysiu, pagalvojau: „Kodėl neįgyvendinti savo svajonės?“ Mergina neslepia, kad emigracijos pradžia buvo labai nekokia. „Nemokėjau kalbos, neturėjau darbo, šeimos šalia. Tik vyrą. Pirmi mėnesiai buvo labai sunkūs.“

Lietuvė pirmiausia įsidarbino kavinėje. Galimybė būti nugrūstai į virtuvę indų tyliai plauti merginos nežavėjo, tad darbdaviams pareiškė norinti dirbti kasininke – kad galėtų su klientais šnektelėti. „Reikėjo prasimušti“, – sako pašnekovė. Prasimušė. Padirbo kelis mėnesius, ir viena sutikta lietuvė klientė pasiūlė vietą savo gėlių salone. Čia Miglė ilgainiui pradėjo nerimauti – norėjosi daryti vestuvines puokštes, dekoracijas, „kažką didelio ir kūrybingo“. Netrukus ji įsidarbino prabangiame Londono rajone Čelsyje įsikūrusioje didelėje floristikos kompanijoje. Ši gėlėmis aptarnauja Didžiosios Britanijos karališkąją šeimą.

„Būdavo, skambina vėlai vakare: „Ar galit gėlių atvežti?“ – prisimena pašnekovė. – „Na, nelabai – vairuotojai namo išėję...“– „Bet reikia karalienei.“ – „Na, gerai, jei karalienei, tai suorganizuosim.“ Pasakoja aptarnavusi princo Williamo žmoną Kate Middleton, dainininkę Kylie Minogue, poną Byną vaidinantį aktorių Rowaną Atkinsoną. „Jie netoliese gyvena. Buvo įdomu susidurti su žmonėmis, apie kuriuos skaitai laikraščiuose. Sau liepi: „Būk natūrali, būk natūrali“, – juokiasi mergina. Talentingi bendradarbiai floristai jai davė daug pamokų, lietuvė per trejus metus kompanijai padėjo atidaryti kelias parduotuves kituose rajonuose. Tada ji ir pagalvojo: „Žinai ką? Pradėsiu savo.“ Miglę labai palaikė vyras. „Davidas manimi tikėjo, sakė: „Tu gali padaryti ir padarysi.“ Geru laiku atsilaisvino prekybos vieta Southgate, buvusioje metro stotyje. „Pabandžiau, gavau, ir štai – salonas „Your London Florist“!“

Per biurokratines kliūtis – lengvai

Salonas neseniai šventė dvejų metų gimtadienį. Čia, be Miglės, pasikeisdami dirba šeši žmonės, visi – britai. Lietuvė laikosi principo elgtis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. „Turėjau problemų dėl sveikatos, mėnesį negalėjau eiti į darbą. Atrodė, verslas nugrims į prarają, bet mano darbuotojai puikiai susitvarkė. Dabar vis klausinėja, kada atostogų važiuosiu... Su kolegomis elgiuosi pagarbiai – niekada nešaukiu: nemoku.“ Prisiminusi pasipūtusius savo darbdavius Lietuvoje, mergina karčiai nusišypso: „Su žmonėmis nesiskaitydavo, elgdavosi, kaip šaudavo į galvą. Niekada nenorėjau būti tokia „ponia direktorė“. Ir nesu.“

Prieš Kalėdas pas floristę lankėsi imigrantams ne itin palankaus britų laikraščio „The Sun“ atstovai. Mergina tapo pozityvaus straipsnio heroje, gyvu įrodymu, kad Rytų ir Vidurio Europos piliečiai į Britų salas traukia ne pašalpų rinkti, o prisidėti prie bendruomenės bei ekonomikos stiprinimo.
Mergina džiaugiasi palankiomis smulkiojo verslo sąlygomis Didžiojoje Britanijoje. Iš Lietuvoje nuosavą verslą turinčių draugų pasakojimų ji teigia supratusi, kad tokiam Anglijoje kur kas lengviau ir kvėpuoti, ir klestėti.

„Lietuvoje nuo pirmos įmonės įsteigimo dienos, nors dar nė cento neuždirbai, turi mokėti pridėtinės vertės mokestį. Didžiojoje Britanijoje smulkiojo verslininko metinė apyvarta turi siekti 70 tūkst. svarų, tada pradedi mokėti VAT (PVM atitikmuo – aut. past.) – 20 procentų“, – aiškina Miglė. Taip pat taikomos nuosavo ar nuomojamo nekilnojamojo turto mokesčio rajono savivaldybei (council tax) lengvatos. Miglei pasisekė gauti dar vieną privilegiją – jos nuomojamos patalpos savininkė valstybinė įmonė „Transport for London“ leido pirmus tris mėnesius nemokėti nuomos. „Jei Lietuvoje valdžia duotų erdvės žmonėms įsikurti, visiems tikrai būtų lengviau“, – sako floristė.

Pradėjusi verslą, per biurokratines kliūtis Miglė šokinėjo pati, tačiau sunku nebuvo. Bemaž viską galima susitvarkyti internetu – ir mokesčius sumokėti, ir žmones įdarbinti... Gyvo tik buhalterio ir juristo reikia – kad įmonę oficialiai įregistruotų. Pašnekovė pasakoja, kad naudingi jai buvo ir nemokami seminarai pradedantiems verslininkams. „Jei reikia pagalbos – tikrai gausi. Čia žmonės skatinami pradėti verslą“, – džiaugiasi lietuvė.

Kita vertus, naujosios technologijos tradiciniam verslui kiša koją. Dažnas Didžiojoje Britanijoje drabužius, knygas, įrankius, maisto produktus perka internetu – kad nereikėtų iš namų eiti, tad pagrindinėse rajonų gatvėse įsikūrusioms parduotuvėlėms laikai – ne patys saldžiausi. Verslininkė prognozuoja, kad miestai netrukus pasikeis: gatvėse bus gausu kirpyklų, restoranų, kitų paslaugų teikėjų, o dauguma parduotuvių bankrutuos arba persikels į internetą – taip apsipirkti pigiau ir patogiau. Pati floristė jaučiasi saugi, nes parduoda ne tik prekę, bet ir paslaugą: „Esame įdiegę elektroninių užsakymų sistemą, bet žmonės, kuriems reikia kompozicijų laidotuvėms ar vestuvėms, nori pasikalbėti akis į akį, o ne su kompiuteriu.“

Miglė dalijasi ir dar viena džiugia patirtimi – įgyta tapus vietos smulkiojo verslo sąjungos ir bendruomenės nare. „Visi prekiautojai – ir lovų, ir sūrių, ir gėlių – svarstome, kaip į mūsų rajoną pritraukti kuo daugiau žmonių“, – pasakoja pašnekovė. Praėjusią vasarą vietos verslininkai surengė Vasaros festivalį (Summer Festival). Sutarė prekiauti lauke, prigalvojo pramogų vaikams. Laikraščiuose rašyta, kad tą savaitgalį žmonių į Southgate‘ą pirmą kartą atvažiavo daugiau, nei iš jo išvažiavo. Vieną rudens antradienį suorganizavo pietus vienišiems vyresnio amžiaus gyventojams (Miglė į bendruomenės centrą susirinkusiems pensininkas – daugiau kaip 70 – vedė bingo). Per Kalėdas – vietos festivalį, atitempė gyvų elnių ir karuselių. Žiemą nedidelę ledo areną surentė, o šiltuoju sezonu, sekmadieniais, rajono aktyvistų dėka čia veikia šviežio maisto turgelis.

„Dirbkime drauge, ne tik savo kiemo žiūrėkim, – sako aktyvaus dalyvavimo bendruomenės gyvenime svarba įsitikinusi lietuvė. – Mano vyras juokiasi: „Aš čia tiek laiko pragyvenau ir nieko, o su tavim pabuvęs kelerius metus, jau su vietos politikais kalbu.“ Southgate jaučiuosi kaip namie. Kiekvieną žmogų gatvėje pažįsti, kiekvienas žino tave. Smagu bendrauti – tai padeda suprasti, kad visi esame viename katile ir kiek daug vienas dėl kito galime padaryti... Smagu.“

Laidotuvių vainikai su pomidorais

Paklausta apie floristikos verslo subtilybes, Miglė pasakoja, kad britai gėlėms, kompozicijoms, papuošimams išleidžia daug pinigų. „Lietuvoje žmonės perka butelį vyno, o ne puokštę – gėlės yra prabangos prekė. O Anglijoje ir skurdžiau gyvenantieji joms negaili pinigų. Lietuvoje prašo vienos gėlytės ir apvynioti daugybe drugelių, o čia apimtys ir kiekiai visai kiti. Tiesa, emigrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos, eidami į šventę, o ne į laidotuves, neperka puokščių iš dviejų ar keturių rožių. Britų manymu, jubiliatams tinka ir sukomponuotos iš šešių, dvylikos... O į laidotuves Anglijoje įprasta nešti ne baltas, o spalvotas gėles, nedaug ir lietuviams įprastų vainikų, juodų kaspinų. Gėlėmis pagerbiamas žmogaus gyvenimas, spalvomis siekiama praskaidrinti nuotaiką. Juodais kaspinais dar labiau save liūdiname“, – lygina lietuvė floristė. Britai mėgsta ant kapo sudėti iš gėlių mirusiojo vardą, ant vaikų kapo – meškiną.

Floristė sako, kad taip gėlės suasmeninamos, ir papasakoja netikėtą istoriją: „Kartą atėjusi viena moteris pradėjo pasakoti, koks didelis sodininkas buvo jos miręs tėtis, ir galiausiai paprašė įpinti į vainikėlį kokį pomidorą. Pasiūliau visą padaryti iš daržovių. Pridėjau paprikų, pomidorų... Jai labai patiko. Esame darę kompoziciją ir su grybais, nes mirusysis buvo didelis grybautojas. Stengiamės smulkiai išsiklausinėti apie velionį – kad būtent jam pritaikytume paskutines gėles.“

Kalbant apie šventes, gėlėmis prekiaujantys verslininkai labiausiai dūzgia per šv. Kalėdas, Valentino ir Mamos dienomis (pastaroji švenčiama ketvirtąjį gavėnios sekmadienį). Vis dėlto Miglė pripažįsta, kad daugiausia kūrybinės laisvės jai teikia vestuvinė floristika. Vestuvininkai pinigų gėlėms negaili, užsakymų „Your London Florist“ turi jau 2015-iesiems. Reklama sklinda iš lūpų į lūpas: štai vienos klientų poros rekomendavimu į Miglę kreipėsi jau penkti vestuvininkai. „Nenoriu daryti klaidų, nes garsas apie jas sklinda greičiau nei geras žodis. Būna visko, bet didelės tragedijos mus iki šiol, laimei, aplenkdavo. Pirmais metais patyrėme nemažai streso. Kai verslas tavo, negali nueiti pas ką nors pasiskųsti. Visi eina skųstis tau. Problemas turiu spręsti pati. Beje, ši atsakomybė susijusi ir su labai geru jausmu: kai viską išsprendi, kai klientas džiaugiasi, gauni daug teigiamos energijos. Tada žinai, kad padarei gerą darbą.“

Susitvarkyti gyvenimą... savaip

Miglei – 29-eri. Kaip merginai sekėsi atlaikyti gera linkinčių artimųjų ir giminaičių spaudimą „pagaliau susitvarkyti gyvenimą, baigti klajoti ir užsiimti rimta veikla“?Pašnekovė supratingai šypsosi: „Užsikrėtusi gėlėmis šeimai ilgai turėjau įrodinėti, kad floristika yra profesija. Tėvai tikėjosi, kad ateisiu į protą, kad pradėsiu studijuoti ekonomikos magistantūrą. Žinai, visi tėvai nori, kad vaikai būtų gydytojai ir advokatai, o štai aš – gėlininkė (juokiasi). Mamai ne kartą aiškinau, kad magistro laipsnio nesieksiu, kad kuriu savo verslą. Šiek tiek palengvėjo, kai mama, pamačiusi mano puoštų vestuvių nuotraukas, pasakė: „Gal ką ir moka ta dukrelė? Tėvai nurimo tik apsilankę mano salone ir savo akimis pamatę, kuo užsiimu.“

Tiesa, į gimtinę grįžti Miglė slapčia viliasi: „Norėčiau pasidalyti su ja tuo, ką gera pamačiau emigracijoje. Gal vieną dieną turėsim „Your Vilnius Florist“?“ Lietuva labai patinka ir Davidui. „Esame jauni, dirbame, kiek galime, ir gyvenimo džiaugsmas mums ateina per darbą. O jei vieną dieną užsimanytume ramesnio gyvenimo, grįžti į Vilnių būtų labai... įdomu. Manau, ir vyras nepražūtų. Kai pirmą kartą nuvedžiau žvejoti, nemokėjo slieko ant kabliuko užmauti, o dabar jau ir žiemą eina ant ledo. Ir grybus jau pradeda pažinti. Bandė lietuvių kalbos mokytis, bet tik „Ant kalno mūrus“ nuo pradžios iki galo moka – kaime, pas mamą, išmokino“, – juokiasi mergina ir surimtėjusi priduria, kad Lietuvos provincijoje jai stinga bendruomeniškumo: „Britanijos kaime žmonės vieni kitus sutikę pasveikina, o pas mus pravažiuodamas dažniausiai kokį miegantį prie kelio pamatysi. Kai mama išsikėlė iš Vilniaus, sakiau: „Daryk ką nors, moteriškių būrį surink, megzkit kartu, juk turit pomėgių, bet visos užsidariusios savo nameliuose...“

Klausiu Miglę, ar, pažvelgusi atgal, darytų ką nors kitaip? „Iš klaidų mokomės, tad aš nieko nekeisčiau, – pripažįsta ji. – Po truputį lipdžiau ir lipdau savo svajonę. Tiesa, nežinai, kas bus po metų kitų, turi gyventi šia minute. Vienas dalykas, kurio tikrai norėčiau, – tai praleisti daugiau laiko su savo tėvais ir Amerikoje gyvenančia seserimi. Visi einame senyn, laiko atsukti neįmanoma. Stengiuosi kuo dažniau nuvažiuoti į Lietuvą – tris ar keturis kartus per metus – taip norisi pas mamą... Kad ir arbatos išgerti ar pabėdoti...“