Istorija, kuri daužys mums širdis, bet ir pakylės

Eliza Granville „Grytutė ir tamsa“

„Taip, gyvenimas kupinas vargo, – šnibžda Erika, – bet yra stebuklingas kelias nuo jo pabėgti – mokytis ir pažinti kitokius žmones, kitas šalis ir civilizacijas. Tik kai daug žinosi, tavo protas, kad ir kas nutiktų, gebės kurti istorijas, kurios nuneš tave, kur tik panorėsi.“

1899-ieji, Viena. Garsus psichoanalitikas Jozefas Brojeris savo namuose priglaudžia paslaptingą merginą. Ji atsirado priemiestyje plikai nuskusta galva, sako neturinti nei vardo, nei namų, bet privalanti sunaikinti monstrą. Mėginimai išsiaiškinti merginos kilmę kelia vis didesnę grėsmę Brojerio tarnui Benjaminui...

1939-ieji, Vokietija. Mįslingos ligoninės gydytojo dukrelė Krista – aikštinga, gudri manipuliatorė ir... vienišė. Kai mergaitės pasaulis ima nenumaldomai griūti, nuo vienatvės ir pražūties ją gelbsti pasakos ir vaizduotė.

Ryšys tarp dviejų istorijų, kurios, rodos, neturi nieko bendra, nenuspėjamai atsisleidžia paskutiniuose knygos puslapiuose ir sukuria magišką pabaigą.

Tai viena tų kvapą gniaužiančių knygų, kurios skaitant verčia stebėtis, apie ką gi rašoma, iki tos akimirkos, kai viskas stoja į savo vietas ir suvokiame, kad tai, ką perskaitėme, yra iš tiesų ypatinga. Tai istorija, kuri sudaužys mums širdis tam, kad suklijuotų jas vėl ir liktume pakylėti bei sužavėti.

Leidykla „Sofoklis“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis