Būti ambasadoriaus žmona: keliauti paskui vyrą ir atsisakyti savo karjeros

Ponia Letizia Taliani de Marchio, nepaprastojo ir įgaliotojo Italijos ambasadoriaus Lietuvoje pono Stefano Taliani de Marchio žmona, stengiasi rasti laiko ir savo mėgstamam užsiėmimui – tapybai.

Populiariausi šių dienų straipsniai:
- Astrologė Saulė: darbo horoskopas 12 Zodiako ženklų (metams)
- Užuolaidų paieška: kaip išsirinkti tinkamas?
- Ką vyro ūgis byloja apie jo seksualumą
- 8 kasdien naudojami daiktai, kurie yra purvinesni už tualetą
- Trapios pusryčių bandelės - vos per 30 min.

Prieš du dešimtmečius ji iškeitė restauratorės profesiją į klajoklišką gyvenseną žmonos, kuriai lemta lydėti savo diplomatą vyrą kad ir į pasaulio kraštą. Tačiau kad ir kur keliautų, ponia Letizia nesiskiria su akvareliniais dažais ir teptukais.

Žaliame Vilniaus Žvėryno rajone, netoli Neries, pagal itališkos architekto A. Palladio vilos modelį pastatytoje Italijos ambasadoje ramu. Svetainėje plevena lengvas vėjelis: plačiai atvertos durys į kiemą vilioja ant pievutės kilimo. Vazose – didžiulės baltų rožių puokštės... Ponia Letizia šypsosi, sako komplimentus „Moters“ žurnalui ir tikina, kad skaito jį naudodamasi žodynu.

Pastaruosius du dešimtmečius, kai Jūsų vyras diplomatas dirbo Malaizijoje, Nyderlanduose, Kinijoje, Prancūzijoje, gyvenote šių didžiųjų pasaulio šalių megapoliuose. Ar ne per tylu, ne per ramu dabar Vilniuje?

Ramybė šiais laikais, manau, yra prabanga. Labai reta ramių, organizuotų miestų, kur viskas ranka pasiekiama, gyvenimas verda, bet žmonės nesijaučia apsunkinti, nuvarginti urbanistinės aplinkos. Vilniuje yra tylių vietų, kur galima pailsėti nuo šurmulio. Čia labai gerai jaučiuosi. Mes atvažiavome prieš metus, ir aš buvau sužavėta žalia jūsų sostine. Mane pribloškė, kad tai yra ir senovinis, ir modernus miestas. Prisimenu pirmuosius pasivaikščiojimus paupiu, išvystus naujoviškus namus ir dermę, kai nauja ir sena labai gražiai, harmoningai susijungia. Man yra nuostabus ir Vilniaus senamiestis, ir miesto dalis už upės, prie Baltojo tilto, kur daug jaunimo.

Lietuvoje, palyginti su šalimis, kuriose dirbome (taip pat nemažai laiko gyvenau Anglijoje), nėra kaip nors labai kitaip. Viskas panašu, panašiai gyvenome ir kitur. Vilnius nėra didelis, tačiau jis – Europos miestas. Man patinka jūsų sostinės architektūra. Vilnių apibūdinčiau kaip estetišką.

Kokių pareigų turite kaip Italijos ambasadoriaus Lietuvoje žmona? Kaip apibrėžtas šis statusas?

Mes, ambasadorių žmonos, rūpinamės prezentacijomis. Priėmimai, italų kultūros pristatymas, italų stiliaus propagavimas, labdaringa veikla, ryšiai – tai mūsų darbų laukas. Romoje esame įkūrusios diplomatų žmonų asociaciją. Kiekvienais metais susitinkame, kalbamės apie darbo problemas tose šalyse, kuriose gyvename, padedame, patariame italams. Romos diplomatų žmonos yra subūrusios šaunų chorą, koncertuoja visoje Europoje. Norėčiau, kad atvyktų ir į Vilnių.

Kuo patogus ir kokių rūpesčių kelia toks gyvenimo būdas?

Patogumas tas, kad gyveni labai gražiuose būstuose. Visose šalyse, kur mums teko dirbti, Italijos ambasados yra puikiuose namuose. Sunkumas tas, kad kas trejus ar ketverius metus turime išsikelti vis į kitą šalį. Susikrauti mantą ir išvykti. Migruoti iš vienos šalies į kitą esu pratusi nuo mažens. Mano tėvas taip pat buvo diplomatas, todėl vaikystėje teko prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Gimiau Romoje, mokyklą, būdama šešerių, pradėjau lankyti Ženevoje. Visai nemokėjau prancūzų kalbos, bet buvau įmesta į kitą terpę, kaip nemokantis plaukti įmetamas į vandenį, taigi turėjau išmokti, prisitaikyti prie kitos šalies kultūros. Vėliau gyvenome Londone, ten gerai išmokau angliškai.

Esu laiminga, kad galiu keliauti, ne trumpai pabūti, o ilgai pagyventi įvairiose šalyse, susipažinti su jų kultūra. Užsienyje per savo gyvenimą praleidau daugiau laiko nei gimtinėje. Pakeitus šalį, atverčiamas naujas knygos puslapis, bet išlieka daug prisiminimų iš tų vietų, kur įdomiai gyvenome.

Motociklas, pečius siekiantys plaukai, nudriskę džinsai ir didelė kuprinė. Mano vyras Stefano atrodė tikrai įdomiai.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Ambasadorių žmonos skandinavės pasiūlė įteisinti šią tarnystę darbo santykių aspektu. Ką apie tai manote?

Manau, būtų teisinga, jei ambasadorių žmonas pripažintų kaip dirbančias. Jos turėtų socialines garantijas, kaip visi dirbantys žmonės galėtų tikėtis pensijos. Italijos diplomatų žmonoms šalies Užsienio reikalų ministerija skiria tam tikrą kompensaciją, ji yra vyro atlyginimo dalis. Aš turiu pareigą būti kartu su vyru, rūpintis jo reikalais, pristatyti Italiją. Jei pasirinkčiau dirbti asmeninį darbą, pinigų, skiriamų Italijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, turėčiau atsisakyti. Viskas paprasta. Yra žmonų, kurios dirba savo darbą ir vyrų nelydi, o jei lydi, praranda ir darbą, ir kvalifikaciją. Šią problemą svarstome su Romoje įkurtos diplomatų žmonų asociacijos narėmis. Stengiamės, kad moterų situacija būtų aiškesnė. Paskui vyrą keliauti pasirinkusios ambasadoriaus žmonos karjera nukenčia, tačiau šį trūkumą iš dalies kompensuoja skiriamos lėšos.

Kaip Jūsų vaikai prisitaikė prie keliautojų gyvenimo būdo?

Turime sūnų ir dukrą. Bernardo – 23-eji, jau baigia universitetą, architektūros specialybę, gyvena Romoje, mūsų namuose. Isabella – 21-erių, ji pasirinko gyventi Paryžiuje, studijuoja grafikos meną.
Prieš atvykdami į Vilnių dirbome ambasadoje Prancūzijoje. Duktė prisirišo prie draugų ir nusprendė likti mokytis ten. Kai jai sukako aštuoniolika metų, mums pasakė: „Viso gero“, ir pradėjo gyventi savarankiškai. Leidau Isabellai eiti savo keliu, nes labai pasitikėjau, žinojau, kad iš savo kelio neišklys. Vilniuje yra Grafikos meno centras. Manau, dukra galės čia stažuotis.

Kai vaikai buvo maži, visur važinėdavome kartu. Bernardo gimė prieš mums išvykstant į Malaiziją. Į Kvalą Lumpūrą nusivežiau jį vos dvidešimties dienų. Keliavome 18 valandų, buvo nelengva, bet toks gyvenimas sustiprina. Visada esu pasiruošusi spręsti problemas, juk sunkumų neišvengsi, ypač kai turi vaikų. Mūsiškiai labai smalsūs, trokštantys žinių. Nuolat girdėdavo įvairių šalių kalbas, todėl namuose, kad palengvintume sau gyvenimą, kalbėjome itališkai. O mokėsi jie, kad ir kur gyventume, prancūzų kalbos mokyklose. Mums buvo svarbu sukurti jaukius namus, darnią, mylinčią šeimą, kad vaikai jaustųsi ramūs. Taigi viskas jiems buvo gerai.

Ar sūnus ir dukra jau aplankė Jus Vilniuje?

Mūsų vaikai dievina Vilnių, tiesiog išprotėjo dėl jo, vos tik pamatė. Isabella atvyks rugsėjį, nes vasarą dirba, o Bernardo – rugpjūčio mėnesį.

Jokia moteris nėra gimusi būti prezidento ar diplomato žmona, tačiau išmokti to turbūt nėra sunku?

Diplomatinė karjera prasideda, kai esi labai jaunas. Yra laiko daug sužinoti, išmokti ir susitaikyti su mintimi, kad tavo šeima gyvens kiek kitaip nei įprasta. Tai nėra prievolė, tai – asmeninis pasirinkimas. Prie visko galima priprasti, svarbu žengti pirmą žingsnį. Keliauti yra privilegija, ilgainiui prie tokio gyvenimo būdo pripranti, priimi jį kaip duotybę, kaip įdomią galimybę, patirtį. Būdamos jaunos, išmokstame daugybės svarbių dalykų. Pavyzdžiui, susilauki vaikų nežinodama, kaip būti motina, ir staiga suvoki turinti visus motinystės įgūdžius, instinktus, mokaisi iš savo ir kitų patirties. Taip pat išmokstame ir būti diplomatų žmonomis. Mokomės visą gyvenimą, kol pasiekiame viršūnę.

Kaip susipažinote su ponu Stefano Taliani de Marchio? Koks vaikinas Jis buvo? Kuo patraukė?

Susipažinome labai jauni – būdami moksleiviai. Lankėme skirtingas Romos mokyklas: aš mokiausi prancūzų mokykloje, o jis – italų licėjuje. Stefano gimė Romoje, bet su tėvais išsikraustė į Belgiją. Į Italiją šeima grįžo, kai Stefano buvo 15 metų. Netrukus ir aš grįžau iš Paryžiaus – mano tėvas dirbo diplomatu Italijos ambasadoje Prancūzijoje. Ir susitikome tarp daugybės draugų. Jis buvo savotiškas – tai labai gerai prisimenu. Tą vasarą ilsėjomės Askoli Pičeno (Ascoli Piceno) provincijoje, tėvų šeimos namuose, buvo susirinkusi visa mūsų giminė. O Stefano šeima poilsiavo gretimame Markės (Marche) regione (Centrinės Italijos regionas tarp Apeninų kalnų ir Adrijos jūros – aut. past.). Keliaudamas iš Sardinijos stovyklavietės, jis užsuko į mano tėvų namus. Motociklas, pečius siekiantys plaukai, nudriskę džinsai ir didelė kuprinė. Na, atrodė tikrai įdomiai, ir mano tėvai tuo jaunuoliu susidomėjo. Paskui išsiaiškinome, kad mano močiutė buvo jo močiutės draugė, mūsų senelių šeimos gyveno Askoli Pičene, o mūsų tėvai keliavo, bet nesusitiko. Kaip minėjau, jis su savo šeima gyveno Belgijoje, aš su savo – Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Belgijoje. Kai pagaliau grįžome į Italiją, susitikome draugų kompanijoje.

Kai dukrai sukako aštuoniolika metų, ji pasakė mums: „Viso gero“, ir pradėjo gyventi savarankiškai.
Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Esate kilę iš kilmingų šeimų?

Taip, de Marchio yra kilmingų šeimų palikuonys. Mano tėvų giminė taip pat turi mėlyno kraujo.

Geras mergaites traukia pašėlę jaunuoliai. Toks turbūt ir buvo Stefano – maištingos sielos studentas bitnikas? Ar ir pati jungėtės prie bitnikų judėjimo?

Taip, jis buvo truputėlį bitnikas. Labai įdomus, intelektualus, išsilavinęs jaunuolis. Aš buvau kiek ramesnė, galbūt daugiau stebėtoja, be to, ir jaunesnė. Mano plaukai siekė juosmenį, turėjau motorolerį, nešiojau džinsus, indiškus marškinius. Mudu keliaudavome, motociklu buvome nuskrieję į Graikiją. Klausydavomės koncertų po atviru dangumi, grupių „The Beatles“, „Pink Floyd“, Davido Bowie muzikos, o mūsų palaidi plaukai plaikstėsi vėjyje...

Smagiai augau su trimis broliais. Esu trečias vaikas šeimoje. Po manęs gimęs jaunėlis dažnai būdavo su manimi – prižiūrėdavau jį. Broliai turėjo daugybę draugų, mėgdavau žaisti su jais visais. Paauglystėje, kai man buvo šešiolika, susipažinau su Stefano – tada aštuoniolikmečiu. Pats gražiausias laikas! Vaikščiodavome Romos gatvėmis arba nardydavome jose motoroleriais. Žavėjo Stefano linksmumas, laisvumas, atvirumas, energija. Jis manęs nemergino klasikiniu būdu – paskleidė savo vidinės būsenos žavesį, kerėjo laime, kurią spinduliavo, užkrėtė džiaugsmu. Šalia jo jaučiausi labai laiminga. Stefano priversdavo mane šypsotis, juoktis iš širdies.

Aš studijavau restauravimą, jis La Sapienzos universitete (didžiausias Europoje ir antras pagal dydį pasaulyje, įkurtas 1303 m. – aut. past.) krimto politikos mokslus. Susituokėme, kai man buvo 23-eji, o jam – 26-eri metai.

Kada išryškėjo Jūsų meniniai gabumai? Kodėl pasirinkote restauruotojos profesiją? Kur teko dirbti?

Anksti supratau, kad labai noriu piešti. Būdama keturiolikos, pamačiau, kad man ne tik patinka, bet ir sekasi tai daryti, traukia spalvos. Restauruotojai privalo nepriekaištingai piešti, išmanyti spalvas, mokėti jas derinti ir išgauti naujas. Studijuodama šią specialybę, dirbau labai žymaus restauruotojo studijoje. Jis restauravo Vatikane esančią Siksto koplyčią (Cappella Sistina), kurioje renkami popiežiai. Koplyčia garsėja savo architektūra ir puošyba, Renesanso laikotarpiu tapytomis Michelangelo, Sandro Botticelli, Pietro Perugino ir kt. freskomis. Mokydamasi ir baigusi mokslus dirbau šioje studijoje, čia vežti restauruoti senieji paveikslai. Garsusis meistras vadovavo restauravimo darbams. Kai mano vyras turėjo vykti į Malaiziją, su šia veikla teko atsisveikinti.

Kur dabar yra Jūsų šeimos namai? Ar pasiilgstate jų?

Nepasakyčiau, kad pasiilgstu namų Romoje. Kiekvienoje šalyse, į kurią atvykstame dirbti, stengiuosi susikurti tokius namus, kad jausčiausi jaukiai, patogiai, kaip savo... Atsivežu kai kuriuos baldus, daiktus – jie keliauja su mumis kartu it reliktas. Štai šis įstabus toršeras – meno kūrinys, privalėjau jį atsigabenti. Tik labiau nei prie daiktų esu prisirišusi prie savo atsiminimų. Nepaprastai vertinu vaikų ir kelionių nuotraukas, šių man visada trūksta. Dabar mūsų šeima lyg ir išsisklaidžiusi. Tai keista – juk ilgai gyvenome visi kartu. Kai likome vieni, buvimą su vaikais kartais pakeičia nuotraukos. Mėgstu jas žiūrėti. Romoje turiu daug albumų. Pradėjau kaupti ir darytas Vilniuje, Trakuose.

Skaičiau, kad nesiskiriate su akvarele, piešimas Jums yra lyg meditacija.

Tapymas man yra ir būtinybė, ir asmeninis išgyvenimas. Akimirkos, skirtos sau, mano širdies veikla. Tapydama klausausi muzikos. Įvairios: operų fragmentų, Luciano Pavarotti dainavimo, džiazo, bliuzo, roko, moderniosios, rekomenduotos sūnaus Bernardo... Stengiuosi suprasti tai, kas įdomu jaunimui.

Pokalbio pradžioje minėjote, kad skaitote „Moters“ žurnalą. Kaip tai darote? Ar Jums kas nors verčia tekstus?

Ne, skaitau pati, po truputį mokausi lietuvių kalbos. Turiu žodyną, naudodamasi juo lėtai lėtai išsiverčiu tai, kas man atrodo įdomu. Stengiuosi suprasti, apie ką rašote, kas aktualu Lietuvos moterims. Man labai patinka „Moters“ žurnalas, turiu jį viršuje – savo privačioje teritorijoje.

Žurnalas "Moteris" (A. Gintalaitės nuotr.)
Pastebėjau, kad mėgstate gėles. Gal Jūsų namai Italijoje – su sodu, gal paneriate rankas į žemę, kuriate gėlynus? Ar tiesa, kad prie ambasados yra lysvė, kur auginate svogūnus, salotas?

(Ilgai juokiasi.) Svogūnus, salotas ir bulves! Taip, kai ko truputį turime, bet tikrai labai nedaug. Stefano yra pasodinęs tulpių, kitokių gėlių. Aš kasdien einu žiūrėti, ar jau pražydo. Italijoje, Toskanoje esančiuose mūsų vasaros namuose, vyras irgi pasodina vieną kitą gėlę. Turime didelį sodą, daržą, jame gausu daržovių ir gėlių. Visa tai prižiūri sodininkas. Leisti ten laiką mėgsta mano vyras, o aš per atostogas mieliau renkuosi paplūdimį.

Gėlės žydi Jūsų tapytuose paveiksluose...

Mane traukia spalvos, vanduo, gėlės. Pakilsime į viršų, ir aš jums parodysiu, ką šiuo metu darau. Suprasite, kaip dirbu. Studijos neturiu – yra kambarys, juo dalinamės su vyru, ten stovi mano darbo stalas. Mėgstu fotografuoti gėles. Piešiu žiūrėdama į nuotraukas ir rinkdama spalvas.

Kokia Jūsų diena? Ką veikiate, kai vyras yra užimtas diplomatine tarnyba?

Keliuosi anksti. Kartu su vyru pusryčiaujame. Darau mankštą. Kiekvieną pirmadienį susiplanuoju savaitės darbus. Paprastai iki pietų yra laisvo laiko, tad važinėju paupiu su dviračiu arba skaitau, piešiu. Šiandien penktadienis, yra numatyti keli užsiėmimai: pokalbis su jumis, po pietų lankysimės Grafikos meno centre, užsuksime į vieną meno galeriją. Vėliau mūsų laukia priėmimas pas švedus. Visuomet bėgame. Vakarais aš vėl važinėju su dviračiu. Šalia ambasados yra ramus stadionas, galėčiau čia sukti ratus, bet man patinka važiuoti palei upę, Gedimino prospektu, per Katedros aikštę.

Regis, geriau pažįstame italus vyrus: nemažai jų yra sukūrę šeimas su lietuvaitėmis, tačiau italės moterys mums vis dar – mįslė.

Italės yra dirbančios, karjeros siekiančios moterys. Įvaizdis, kad jos rūpinasi tik šeima ir namais, pasenęs. Italės labai moteriškos. Turime daug įstabių aktorių, labai išvaizdžių, talentingų, jos skleidžia pasauliui žinią apie mūsų šalies moteris. Italių grožis – įgimta dovana, bet jos ir pačios daug dėmesio skiria išvaizdai.

Ponia Letizia, o Jūs ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai?

Aš prisižiūriu, tačiau lazdos neperlenkiu. Visada sportavau, mokykloje ir studijų metais buriavau. Mano vyras tuo laikotarpiu buvo automobilių pilotas, vidutinio nuotolio bėgikas, atstovaudavo universiteto komandai. Stefano – šaunus slidinėtojas, aš taip pat slidinėju.

Kokios Jūsų atostogos?

Atostogaujame įvairiose vietose: Toskanoje, prie Tirėnų jūros, prie Orbetelo (Laguna di Orbetello) lagūnos, ši primena jūsų Kuršių neriją. Mes irgi turime kopų, panašių į Nidos. Tai – nuostabi natūrali vieta, draustinis. Iš paplūdimio tiesiog priešais matyti Džanutris (Giannutri) ir Džiljo salos (Isola del Giglio). Paskui keliaujame į Markės regioną, į Askoli Pičeno provinciją. Mano tėvai ten turi didžiulį namą, tad kiekvieną vasarą susirenkame pabūti kartu. Skiname savo sode alyvuoges ir spaudžiame iš jų aliejų.

Mes labai mėgstame švęsti gimtadienius. Kad ir kieno būtų, visi susirenkame į vakarėlį. Pavyzdžiui, kiekvieną vasarą su draugais ir giminaičiais rengiame didelę šventę mano tėvo ir mūsų dukters Isabellos garbei – jie abu gimę liepą. Tai didelė mūsų giminės šventė, šios laukiame visus metus.

Kas svarbiausia kalbant apie Jūsų poros santykius? Kaip sprendžiate konfliktus, jei tokių būna? Gal turite kokį nors laimės receptą, kuriuo galėtumėte pasidalyti su mūsų moterimis?

Svarbiausia – abipusė pagarba. Negalima užgožti vienam kito. Pagarba, dialogas, bendravimas, išsikalbėjimas, noras būti laimingiems, troškimas vienas kitą mylėti – štai ir visas receptas. Nesuprantu, kam mylintiems žmonėms kivirčytis. Taip, mes, italai, esame temperamentingi, spontaniški, greitai užsiplieskiame, bet greitai ir atsileidžiame, neigiamų jausmų nelaikome.

Kas Jums yra meilė?

Oi, meilė, meilė!.. Meilė – tai dalykas, kuris tave išgydo nuo visų negerovių. Meilė, kaip sakė Leonardo da Vinci, nugali bet ką. Mylintys žmonės, manau, yra neįveikiami. Meilė padeda pakelti visus sunkumus, negandas.

***
Artėjant pietų laikui, kai mūsų pokalbis turi baigtis, ponia Letizia pakviečia užsukti į šeimos rezidenciją – asmeninius apartamentus. Svečių kambaryje mane sustabdo šeimininkės rankomis meistriškai išsiuvinėtas nuostabus angliško stiliaus kilimas: pajūrio smėlio spalvos fone pasklidusios rožių, lelijų puokštės – tarsi ką tik suskintos. Letizia sako šį kūrinį siuvinėjusi metus.
Neseniai įsigyti keli modernūs lietuvių dailininkės Dalios Mažeikytės darbai, sieną puošia M. K. Čiurlionio paveikslo „Ramybė“ reprodukcija, pačios Letizios tapyti gėlių paveikslai.

O štai ir kambarys, kurį menininkė dalinasi su savo vyru. Ant jos darbo stalo – didžiulis dažų rinkinys, krūva teptukų, popieriaus lakštas, kuriame ryškėja naujo paveikslo kontūrai. Šeimininkė atidaro stalčių, paskleidžia dar neįrėmintus piešinius. Akyse pražysta aguonos, skleidžiasi varnalėšų žiedai, pakvimpa bijūnai... Ponia Letizia pakviečia užsukti į kitą kambarį. Čia dėmesį prikausto jos įamžintų gėlių galerija. Svetainėje stabtelėti prašosi senųjų žemėlapių kolekcija. Kiekvieno gimtadienio proga tėvas dovanoja Letiziai po įrėmintą žemėlapį – kaip neaprėpiamo pasaulio, po kurį keliauja jo vienintelė mergaitė, simbolį.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis