Ko galėtume išmokti iš italių?

Trys lietuvės – Agnė Gilytė-Akromė, Aušra Stonytė, Dalia Kaluinaitė-Cancelli – ne vienus metus gyvenusios Italijoje, atskleidžia, kuo italės panašios į lietuves ir kuo nuo jų skiriasi.

Šių dienų populiariausi:
- Kaip panaikinti prakaito kvapą iš batų ir kitos 20 gudrybių, praversiančių buityje
- Tik išvykę svetur supratome, ką reiškia gyventi oriai
- Astrologija: ką lemia gimimo dienos skaičius
- 10 patarimų, kaip išsirinkti apatinį trikotažą
- Varškės pyragas „Angelo ašaros“

Viso pasaulio moterims rūpi panašūs dalykai, tik kiekviena turi savo receptų, kaip rengtis, puošti namus ar rūpintis grožiu.

Neatrodyti kaip karikatūroms

Įvaizdžio namų „Kukla Beauty Box“ stilistė Agnė Gilytė-Akromė Italijoje praleido trejus metus: Florencijoje, Tarptautiniame mados rinkodaros institute, ji įgijo magistro laipsnį, vėliau dvejus metus dirbo vyrų mados srityje. Aišku, daugiausia apie italų stilių gali sužinoti juos stebėdamas.

Asmeninio archyvo nuotr. (L. Griciaus nuotr.)
„Negali sakyti, kad Italijoje visi žmonės stilingi ar madingi. Priemiesčiuose, provincijoje nemažai tokių, kuriems svarbiausias – patogumas. Didmiesčiuose, ypač centrinėje dalyje, publika paprastai kiek kitokia, ypač daug dėmesio savo išvaizdai skiria mados, verslo pasaulio, viešojo sektoriaus atstovai. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Italijoje, priešingai nei Lietuvoje, į akis pirmiausia krenta vyrai: ryškūs, žavūs, stilingi... Nesakau, kad mūsiškiai turėtų juos kopijuoti, bet galėtų bent jau išsitiesti. Aišku, televizijos laidose tenka matyti nemažai gražių moterų, beje, neretai plastikos chirurgų gerokai patobulintų, bet gatvėje tokių nedaug. Vis dėlto skonio trūkumo italėms neprikiši. Jos tikrai moka rengtis, intuityviai jaučia, kas tinka, ir niekada neatrodo kaip karikatūros. Be to, neleidžia sau eiti į gatvę apsirengusios bet kaip ar riebaluotais plaukais. Man patinka, kad, grįžę iš darbo, italai palenda po dušu, pasikeičia drabužius ir tik tada sėda prie stalo. Moterys, net jei nutaria iš savo buto nusileisti į tame pačiame pastate esančią kavinukę, apsivelka suknelę, apsiauna aukštakulnius, susikelia plaukus, pasidažo. Akivaizdu, kad vakarienė italams nėra tik valgymas, tai visada – mažytė šventė.
Italės mados naujovių nesivaiko – iš kiekvienos tendencijos pasiima tik tai, kas joms tinka.Agnė Gilytė-Akromė

Įvaizdis daugumai šios šalies žmonių – be galo svarbus dalykas. Jį susikurti padeda garsūs prekių ženklai. Toks požiūris ugdomas nuo mažens. Žiūrėk, eina dar visiškas pyplys, bet būtinai papuoštas „United Colors of Benetton“ drabužiais. Ne itin turtingi tėvai šio prekių ženklo apdarų vaikams nuperka bent jau rugsėjo pirmosios proga. Masinės gamybos ar nežinomų prekių ženklų daiktai perkami tik iš bėdos. Ūgtelėjusios atžalos rengiamos „Lacoste“ drabužiais – beveik kiekvienas dėvi marškinėlius su krokodiliuko emblema. Paaugliai renkasi „Guess“, vėliau – „Dolce & Gabbana“ jaunimo linijos modelius. |Paskui ateina eilė prabangesniems prekių ženklams: „Versace“, „Armani“, „Prada“ ir t. t. Tiesa, etiketės nėra pernelyg afišuojamos, bet to ir nereikia – jie iš karto atpažįsta, kas yra kas. Įvaizdis nebūtinai turi atitikti realybę – net ir ne itin pasiturintys italai stengiasi atrodyti taip, tarsi priklausytų aukštesniam sluoksniui. Toks gyvenimo būdas Italijoje vadinamas „pane e cipolle“ („duona ir svogūnas“). Gali gyventi priemiestyje, ankštame nuomojamame bute, ir visą savaitę valgyti duoną su svogūnais, užtat savaitgalį apsirengi, ką turi brangiausia, nueini į dizainerio Roberto Cavalli valdomo tinklo kavinę, už visus per savaitę sutaupytus pinigus nusiperki kokteilį ir išdidžiai laižai jį visą vakarą. Ir nieko tokio, jei namo teks eiti pėsčiomis, nes pinigų taksi nebeliko.“

Svarbu kokybiški aksesuarai

„Italai atrodo šiek tiek uniforminiai. Jie mažai eksperimentuoja, rengiasi jau sukomplektuotais deriniais. Tarkim, tipiška italės savaitgalio apranga – džinsai, sportiniai bateliai ir juodas švarkelis. Darbo dieną – suknelė, švarkelis, aukštakulniai. Ir vyrai, ir moterys labai mėgsta baltus džinsus bei storapadžius į firmos „Hogan“ panašius sportinius batelius. Pastarieji ir elegantiškas kostiumėlis – tipiška motoroleriu ar dviračiu į darbą važiuojančios italės apranga. Tiesa, prie darbo ji iškart persiauna aukštakulniais. Gal šios šalies moterims ir trūksta originalumo, savitumo, kas būdinga, tarkim, prancūzėms, bet ir pro šalį jos prašauna retai. Italės mados naujovių nesivaiko – iš kiekvienos tendencijos pasiima tik tai, kas joms tinka. Šito lietuvėms gal ir vertėtų pasimokyti. Mes pernelyg sekame mada, daug visko bandome, todėl neatskleidžiame savito stiliaus. Jei šį sezoną madinga geltona, įsigyjame geltoną švarką, ir nesvarbu, kad veidas tada atrodo taip, tarsi būtum persirgusi gelta. Italė galbūt nusipirks geltoną diržiuką ar šalikėlį, bet mėgstamų spalvų neatsisakys.

Šiaip italių stilius gal artimesnis ne lietuvių, o slavių. Jokių beformių drabužių, viskas per liemenį įimta, subtiliai prigludę, juoda derinama su auksu, o auksas puikiai dera prie įdegusios odos. Beje, kepintis italės labai mėgsta, šalia jaučiausi beveik mėlyna. Vis dėlto rengdamosi jos beveik niekada neperlenkia lazdos – atrodo moteriškai ir seksualiai, bet ne vulgariai. Vengia pernelyg ryškių spalvų, itin atvirų ar trumpų drabužių. Daug dėmesio skiria kokybiškiems aksesuarams – geriau brangi rankinė nei brangūs džinsai. Šito lietuvės irgi, manau, galėtų pasimokyti. Moterų rankinės – dažniausiai didelės, talpios, geriausia, aišku, „Louis Vuitton“. Šiam ženklui, nors jis ir nėra italų, daroma išimtis. Būtinas kiekvieno italo aksesuaras – akiniai nuo saulės. Žinoma, tik garsių prekių ženklų: „Ray-Ban“, „Dior“, „D&G”. Taip pat svarbu – brangus laikrodis.

Dieninis makiažas – subtilus, vakare – ryškesnis, labai mėgstami skaistalai, mat jie padeda suteikti veidui trokštamą formą á la Sophios Loren: aukštai iškelti skruostikauliai, įdubę skruostai. Vis dėlto labiausiai į akis krenta ilgi, išpuoselėti, žvilgantys plaukai.

Florencijoje moterys labai daug sportuoja, tai yra savaime suprantama – kaip ir kvėpuoti. Kai atvykau, jos neklausė manęs, ar sportuoju, iškart paklausė – kokiu sportu užsiimu ir kaip dažnai. Merginos į sporto klubus eina po tris keturis kartus per savaitę, bet nė viena italė neprisipažins, kad laikosi dietos. Beje, savo grožio receptais jos ne itin dalijasi, ypač – su užsienietėmis. Tos šalies žmonės iš pirmo žvilgsnio atrodo labai šilti ir draugiški, tačiau tapti sava vietinių merginų kompanijoje tikrai nelengva. Italės labai nemėgsta konkurencijos, yra gana pavydžios –saugo savo gražuolius vyrus kaip akies vyzdį.“

Mėgautis kiekvienu kąsniu

Kūno dizaino studijos „Figurella“ vadovė Aušra Stonytė Italijoje praleido 11 metų, o Lietuvos moterims iš šios šalies parvežė vieną populiariausių ten figūros priežiūros metodų. Vis dėlto svarbiausias italių koziris, pasak pašnekovės, – jų mityba.

L. Masio nuotr.
„Vienas Italijoje mane nustebinusių paradoksų buvo tas, kad italai išskirtinai daug dėmesio skiria maistui, bet nutukusių tarp jų – labai mažai. Laikoma, kad lietuvės yra labai lieknos moterys, bet statistika rodo ką kita – pasirodo, mūsų šalyje nutukusių moterų yra 20 proc., o antsvorio turi beveik pusė. Italijoje nutukusių yra apie 10 proc., o antsvorio turi kas trečia. Kiek žinau, tai geriausias rodiklis visoje Europoje. Manau, kad daugiausia įtakos tam daro mityba. Daug šviežių daržovių, vaisių, žuvų, šaltojo spaudimo alyvuogių aliejus... Vis dėlto negalėtum sakyti, kad italai valgo labai sveikai. Jų pusryčiai – saldi bandelė ir puodelis espreso arba kapučino. Sumuštiniai, salotos ar tuo labiau kiaušinienė su kumpiu ryte čia – neįsivaizduojami dalykai. Atrodytų, bandelė – tai angliavandeniai, kalorijos, bet iki 12 val. valgyti juos nėra taip pavojinga: organizmas iki vakaro viską sudegina. Pietums dažniausiai – makaronai su daržovių ar pesto padažu. Tai ir vėl – angliavandeniai... Vakarienei – žuvų, mėsos patiekalai su daržovėmis. Nepasakysi, kad valgoma mažai: pietums neretai ruošiama ir sriuba, ir antrasis patiekalas. Vakare – įvairūs užkandžiai, salotos, sriubos, karštieji patiekalai, desertas, citrinų likeris (it. limoncello), vynas... Aišku, tokia gausi vakarienė valgoma ne kasdien. Kodėl italai vis dėlto nestorėja? Manyčiau – todėl, kad jų požiūris į maistą nėra iškreiptas. Valgydami tos šalies žmonės neskaičiuoja kalorijų, nesijaučia kalti, nepuldinėja nuo badavimo prie apsivalgymo, nekemša maisto mechaniškai, spoksodami į televizorių ar skaitydami laikraštį – jie valgo lėtai, ramiai, mėgaujasi kiekvienu kąsniu ir žino, kada sustoti. Tokio požiūrio į valgymą laikausi ir aš – nors Lietuvoje sunku rasti tiek daug šviežių daržovių, vaisių ir žuvų kaip Italijoje, išmokti mėgautis maistu įmanoma ir čia.“

Asmeninio archyvo nuotr.
Sveikas požiūris į kūną

„Toks pat sveikas yra ir italių požiūris į savo kūną. Jos nėra taip pamišusios dėl lieknumo kaip lietuvės. Lietuvoje dietos – viena populiariausių žurnalų ar pokalbių temų, o Italijoje apie tai daugiausia rašoma specializuotuose leidiniuose ir beveik niekada nekalbama. Čia, kiek pastebėjau, nepriimta dalytis lieknėjimo receptais ar patirtimi. Sakyčiau, ir grožio idealai Italijoje kiek kitokie. Pažiūrėkim, kaip atrodo kad ir Sophia Loren ar Monica Bellucci: moteriškos, sveikos, neperkarusios. Moteris šioje šalyje pirmiausia yra mama, o mama neprivalo atrodyti kaip manekenė. Aišku, lengva italėms pasitikėti savimi – jos išlepintos vyrų dėmesio, komplimentų. 

Italės nėra taip pamišusios dėl lieknumo kaip lietuvės, ne itin paklausios čia ir natūralios kosmetikos priemonės.Aušra Stonytė

Alinti save varginančiomis treniruotėmis, kasdien lieti prakaitą treniruoklių salėse šios šalies moterims nelabai patinka, o raumeningas kūnas nėra jų svajonė. Bent jau vidurinėje Italijos dalyje, kur gyvenau, nepastebėjau, kad tai būtų norma, nėra ir tokių didžiulių sporto kompleksų kaip Lietuvoje. Salės dažniausiai nedidelės, jaukios, tiesa, jose teko sutikti daugiau vyrų nei moterų. Pastarosioms patinka aerobika, minti dviratį. Dviračių sportas Italijoje išskirtinai populiarus. Tiesa, labiau mėgstama važinėti tikru dviračiu gryname ore. Susidarė įspūdis, kad mankštintis gryname ore italai mėgsta labiau nei uždarose patalpose: jie bėgioja, daug vaikšto. Sportas, kaip ir valgymas, šios šalies žmonėms turi teikti malonumą. Italijoje moterys, norėdamos patobulinti kūno linijas, ieško būdų, kaip tai padaryti greičiau, veiksmingiau ir įdedant kuo mažiau pastangų. Gal todėl ten jau 30 metų itin populiarus „Figurellos“ metodas, kai pratimai atliekami specialioje kūno temperatūros kapsulėje – vos pusvalandis du ar tris kartus per savaitę duoda pastebimų rezultatų. Be to, po tokios mankštos neskauda raumenų, o tai labai svarbu moterims, kurios nemėgsta jokio diskomforto. Italėms apskritai patinka aparatinės procedūros. Pastebėjau, kad grožio salonuose labai dažnai naudojamas LPG aparatas. Lietuvoje nemažai grožio salonų tokius irgi, mačiau, turi. Jis ir masažuoja, ir celiulitą mažina, ir lieknina.

Žurnalas "Moteris"
Šiaip jau grožio salonų Italijoje nėra itin daug. Vieną labai mėgau, ir specialistė ten buvo puiki (o tokią Italijoje rasti sunkiau nei Lietuvoje), bet štai nuvažiavau neseniai ir nusiminiau – buvo uždarytas. Gal krizė paveikė? Neatrodo, kad italės būtų linkusios labai išlaidauti grožio procedūroms ar brangiai kosmetikai, daugumai tinka paprasčiausiuose prekybos centruose siūlomos priemonės. Beje, natūralios ar ekologiškos šioje šalyje nėra itin paklausios. Tokių tektų gerokai paieškoti specializuotose parduotuvėse. Populiariausia grožio salonuose procedūra – masažas. Manikiūro ir pedikiūro kabinetų taip pat nėra tiek daug kaip Lietuvoje. Spėju, kad dauguma italių nagus tvarkosi pačios. O štai į kirpyklą eina dažnai. Nebūtinai kirptis, neretai – tiesiog išsiplauti galvos, susišukuoti. Šios šalies moterų plaukai labai gražūs, išpuoselėti, žvilgantys. Panašu, kad jais čia rūpinamasi kur kas labiau nei oda.

Bene didžiausia italių problema yra ta, kad labai mėgsta degintis, vasarą paplūdimyje gali praleisti visą dieną be jokių apsauginių priemonių, žiemą įdegį stengiasi palaikyti soliariumuose. Į juos dažnai užsuka tiesiog per pietų pertrauką, mat šios gana ilgos – trunka nuo 13 iki 16 val. Vasarą per tą laiką netgi paplūdimyje paguli. Italėms taip gražu ruda oda, kad net nekreipia dėmesio į tai, jog saulė kaip reikiant sendina. Teko matyti daug jaunų moterų, kurios atrodo gerokai vyresnės nei yra.

Beje, sakyčiau, kad lietuvaitės dėmesio savo išvaizdai skiria kur kas daugiau nei italės, labiau prisižiūri. O jei darytų tai ne taip įsitempusios, save labiau mylėdamos, tai galbūt būtų dar gražesnės. Ir neabejotinai – laimingesnės.“

Interjeras – kuo natūralesnis

Italų dizaino žinovė Dalia Kaluinaitė-Cancelli jau 6-erius metus gyvena Toskanoje, dirba Arezzo mieste, baldų ir interjero detalių parduotuvėje, ir padeda įsirengti namus ne tik italams, bet ir olandams, anglams, skandinavams, rusams.

Asmeninio archyvo nuotr.
„Nesu tikra, ar egzistuoja tipiškas itališkas stilius, gal veikiau galėtume pavadinti jį Viduržemio jūros stiliumi. Italija – labai didelė šalis, namų interjeras jos šiaurėje ir pietuose kaip reikiant skiriasi. Pietuose daug pompastikos, aukso, krištolo, šiaurėje viskas santūriau ir ramiau. Italų interjeras išsiskiria tobula harmonija su aplinka. Jei už lango – jūra, tai ir namuose bus daug baltos bei mėlynos spalvų. Jei esame Toskanoje, tai grindys bus iš raudono molio plytelių, dažniausiai „Cotto“, interjere – daug travertino, gelsvos spalvos marmuro. Tai natūralios, gamtos spalvos. Pietuose, kur dar gyvos šeimos tradicijos ir žmonės dar nėra taip nutolę nuo savo šaknų, net ir jaunimas nori tokio interjero, kokį pamena buvus savo senelių ir prosenelių namuose: daug marmuro, skulptūrų (kai kurios šiek tiek primena rūmus).

Pastaruoju metu itin madingas tapo vadinamasis recupero (lot. interjeras: kai senoviniuose pastatuose (pvz., apsauginiame bokšte, kaimo name, buvusiose dirbtuvėse) įrenginėjamos gyvenamosios patalpos stengiantis išsaugoti kuo daugiau autentiškumo: paliekamos akmeninės grindys, medinės sijos. Šias prieš 6-erius metus klientai prašydavo perdažyti ir padaryti tarsi nematomas, o dabar negaili pinigų joms restauruoti, prašo išryškinti senos medienos faktūrą.
Italų namuose dera senoviniai ir šiuolaikinio dizaino baldai, antikvarinės detalės ar likusios iš prosenelių namų (komodos, indaujos, maži staleliai, senoviniai kilimai, netgi bažnyčios atributika) ir moderniausia buitinė įranga. Nusileidusi į senovinių daiktų kaupiko šeimininko rūsį, dažnai randu ką nors, ką galima pritaikyti interjere. Pavyzdžiui, šiuolaikiškos virtuvės nišoje galima įstatyti senovines raižyto medžio duris, o kelioninė skrynia gali tapti naudojamu miegamojo baldu. Toskanoje daug senų namų, pilių, kurių šeimininkų jau nėra keletą šimtmečių. Ši unikali galimybė sudvasinti senovę, suteikti jai vertę tikrai žavi. Tai drąsiau galėtų daryti ir lietuviai. Tarkim, senovinis medinis altorėlis, kuriame kažkada stovėjo relikvija, gali tapti nedidele konsole prie lovos net ir labai šiuolaikiškame miegamajame. 

Jei italui reikia rinktis tarp patoguo ir grožio, jis visada renkasi pastarąjį.Dalia Kaluinaitė-Cancelli

Paveikslų, vazų ir skulptūrų gausa italų namai neretai primena muziejų. Tai, ko gero, istoriškai susiformavęs bruožas – juk jų šaknys siekia senovės romėnų kultūrą, tad visi jaučiasi šiek tiek dailininkai ir skulptoriai. Šiuolaikiniai baldų gamintojai sugeba suderinti grožį ir patogumą, bet jei kartais italui tenka rinktis tarp šių dviejų dalykų, jis visada renkasi grožį.“

Marmuras, akmuo ir molis

„Svarbiausia vieta italo namuose – svetainė. O šios centre karaliauja patogi, didelė, graži, prabangi sofa. Kitas svarbus akcentas – stalas. Toskanoje jis – tvirtas, vienuoliškas, su modernaus dizaino kėdėmis aplink. Net pagyvenę klientai nebijo savo namuose derinti meninę vertę turinčių senovinių baldų su, pavyzdžiui, plastikinėmis „Kartel“ kėdutėmis. Šios tik paryškina senovinio baldo vertę. O štai virtuvei neskiriama tiek dėmesio, kaip galėtume įsivaizduoti. Nors Italija laikoma maisto kulto šalimi, jaunos italės gamina vis rečiau.

Fotolia nuotr.
Aišku, kuriant interjerą, prekių ženklai šios šalies žmonėms tokie pat svarbūs, kaip ir renkantis drabužius. Pirmenybę jie teikia pripažintiems visame pasaulyje. Šiuo metu populiariausi – „Bulthaup“, „Valcucine“, „Flexform“, „Sub Zero“, „Molteni“, „Baccarat“, „Christofle“ ir dar apie 30 kitų. Buitinė technika – „Sub Zero“, „Gaggneau“, „Wolf“ ir pan.

Italai gana noriai samdo mane interjerui kurti, nes būdama kitatautė neretai pasiūlau jiems netikėtų, originalių sprendimų. Vis dėlto kartais būna sunkoka klientus įkalbėti atsisakyti masyvių tamsaus medžio virtuvių, akmeninių paviršių. Kiek lengviau, bet ir tai ne visada, jie sutinka palikti daugiau atvirų erdvių, sujungti virtuvę su svetaine – sako, kad nepatinka į poilsio zoną besiskverbiantys gaminamo maisto kvapai.

Interjere dažniausiai naudojamos medžiagos – marmuras, akmuo, molis. Tai diktuoja klimatas. Vasarą šios medžiagos teikia malonios vėsos, o žiemą jas lengva įšildyti. Vienintelė erdvė, kurioje galime rasti medienos, – miegamieji. Labiausiai mėgstamas ąžuolas, riešutas. Interjere beveik nėra provokuojamų, ryškių, sintetinių spalvų. Dominuoja žemės, smėlio, retsykiais – jūros mėlio, pilka, levandų. Stengiamasi, kad viskas atrodytų kuo natūraliau, juk namai – tai ramybės ir poilsio oazė. Gal tik pagalvėlės ant sofos gali „suklykti“ kokiu nors ypatingu raštu ar spalva.

Italų namai nuo lietuvių skiriasi dar ir tuo, kad juose beveik nėra gėlių. Galima suprasti kodėl: saugantis kaitros, namų langinės būna uždarytos, užuolaidos nuleistos, tad viduje visada tvyro prieblanda, o tokiomis sąlygomis retas augalas galėtų išgyventi. Užtat balkonai ir terasos lūžte lūžta nuo augmenijos. Net mažiausiame balkonėlyje atsiranda vietos vazonui su bazilikais, rozmarinais ar citrinmedžiu, o per turėklus kaskadomis svyra petunijos, pelargonijos, levandos.

Fotolia nuotr.
Nuosavo namo kieme – baseinėlis ir pievelė, bet ne tvarkingai nuskusta kaip, tarkim, Vokietijoje, o laukinė – su pievų gėlėmis, ramunėmis, rugiagėlėmis, laukiniais narcizais. Sode auga alyvmedžiai ir citrinmedžiai, o visą teritoriją juosia kiparisai. Jais nusodintas ir keliukas namų link. Beje, italės, bent jau Toskanoje, labai pedantiškos: grindis mazgoja po du tris kartus per dieną ir dar peršluosto sausu skuduru. Toskanietės, jei tik gali sau leisti, būtinai pasisamdo namų tvarkytoją, jei ne, namus blizgina visą šeštadienį.

Mano butas nedidelis, bet yra dvi terasos, kuriose auga citrinmedis, rozmarinas, levandos, petunijos. Čia ir leidžiu visas vasaras. Bute – šeimininkės palikta senovinė sofa, šiuolaikiška knygų lentyna, spinta, ant grindų – iš nendrių pintas kilimas. Daug dėmesio skyriau virtuvei, nes labai mėgstu gaminti. Mano draugai ir golfo klubo partneriai vis teiraujasi, kada ir vėl pavaišinsiu juos lietuviškais ir itališkais (ne toskaniškais!) patiekalais.“

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis