Skaitomiausi straipsniai:
- Krepšininko A. Macijausko žmona laužo stereotipus
- Kokius batus avėsime šį rudenį
- Natalija ir Katažina rungėsi, kuri gražesnė
- Meniu, kurį siūlo sveikatingumo treneriai
- Kitoks varškės apkepas
Ar kada nors bandėte suskaičiuoti, kiek laiko per dieną skiriate analizei, ypač – savianalizei? Spėju, susidarytų gana įspūdingas minučių, o gal net valandų skaičius. Tai prasideda, vos spėju pabusti: „Oi, kaip sunku keltis... Kas čia man yra? Gal spaudimas per žemas? Magnio trūksta? Skydliaukės problemos?“ Užmeti akį į veidrodį: „Kokie siaubingi plaukai! Reikėtų pasikirpti, o gal persidažyti? Ir veidas toks pasmukęs – gal eiti pas plastinės chirurgijos chirurgą, o gal kol kas užteks šviežių braškių kaukės? Braškės... Šiemet tiek užderėjo! Kažin kas geriau: šaldyti, virti ar trinti? Trinti... O Dieve, ar tik persiųsdama bosui laišką nebūsiu pamiršusi ištrinti to pašaipaus komentaro?! Dabar viskas. Mane tikrai išmes. Gal paskambinti ir atsiprašyti, kol nevėlu? Aš tokia višta! Stebiuosi, kaip apskritai gavau tą darbą.“ Ką pabudęs galvoja vyras? „Hmmm... Kažkaip sunku keltis. Turbūt vakar padauginau. Šaldytuve turėtų būti šalto alučio. Valio!“
Minčių spąstai
Gebėjimas analizuoti, be jokios abejonės, rodo aukštą intelektą. Žvelgdami į mąslias finansų ar politikos analitikų kaktas, nė nedrįstume tuo abejoti. Tik jie už tai gauna pinigus. O ką už savo nesibaigiančias analizes gauname mes? Dažniausiai – migreną. Arba depresiją. Psichologė dr. Susan Nolen-Hoeksema teigia, kad moterys depresija serga dvigubai dažniau už vyrus iš dalies dėl savo polinkio analizuoti. Siekdama išvaduoti mus nuo šito žalingo įpročio, ji parašė knygą „Moterys, kurios galvoja per daug“ (leidykla „Vaga“). Galvoja per daug? Argi tai gali būti problema? Esame šventai įsitikinusios, kad dauguma problemų kyla kaip tik dėl priešingų dalykų – žmonės (paprastai – vyriškos lyties) visai negalvoja, ką daro ir kokie bus to padariniai. Mūsų logika šiuo klausimu yra geležinė: tik gerai išanalizavus situaciją ir apsvarsčius visas galimas išeitis, įmanoma priimti geriausią sprendimą.
Pasirodo, nebūtinai. Jeilio universitete studijavusi, Pensilvanijos universitete daktaro laipsnį įgijusi, o šiuo metu Mičigano universitete dėstanti psichologė S. Nolen-Hoeksema, regis, priklauso galvotųjų moterų tipui, bet jos atlikti išsamūs tyrimai liudija kitką. Analizuoti, kaip ir valgyti ar gerti, derėtų saikingai, priešingu atveju, problemas galime tik pagilinti. Mums tik atrodo, kad analizuodamos išvyniojame savo mintis kaip siūlų kamuolį. Iš tikrųjų jas dar labiau suraizgome. Viena iš priežasčių, kodėl taip nutinka, – negatyvios emocijos. Tokia jau žmogaus prigimtis – jis niekada nenagrinėja džiaugsmingų savo gyvenimo įvykių. Na, darbe perkėlė į aukštesnes pareigas, smagiai pasimylėjai su vyru ar gerai praleidai laiką su draugais – į ką čia gilintis? Pasidžiaugi minutėlę kitą ir pamiršti.
Kas kita, jei pareigas pažemino, seksas buvo prastas, draugai – nepatenkinti vakarėliu. Čia jau atsiveria tokios plačios lankos analizei, kad gali netyčia prisikasti iki prenatalinio savo gyvenimo laikotarpio. Mūsų polinkį kapstytis neišsenkamose savo psichikos gelmėse labai paskatino psichoanalizės atsiradimas. Vakaruose kiekvienas save gerbiantis pilietis turi nuosavą psichoanalitiką, pas jį lankosi dažniau nei pas odontologą. Mes tokios profesionalios prabangos sau leisti negalime, todėl užsiimame saviveikla. Tik kodėl tai neduoda norimų rezultatų, o gyvenimas, užuot lengvėjęs, tik sunkėja? Psichologė S. Nolen-Hoeksema tai aiškina mūsų smegenų sandara. Pasirodo, dešiniąją smegenų pusę neigiamos emocijos aktyvina labiau nei kairiąją. O juk būtent dešinioji pusė yra atsakinga už loginį mąstymą ir analitinius gebėjimus. Tai tarsi užburtas ratas – prasta nuotaika didina norą analizuoti, o šis dar labiau blogina nuotaiką. Negana to, retai kada sugebame apsiriboti vienu analizuotinu įvykiu – paskui jį, it pralaužus užtvanką, plūstelėja lavina su tuo visai nesusijusių liūdnų prisiminimų ar neramių ateities prognozių.
„Visos mūsų prote saugomos net ir pačios mažiausios mintys bei prisiminimai nėra izoliuoti. Jie visi suausti į painius tarpusavio ryšių ir sąsajų tinklus, – knygoje „Moterys, kurios galvoja per daug“ aiškina S. Nolen- Hoeksema. – Jei nuotaika bloga, įjungiami tie smegenų mazgai, kuriuose saugomi negatyvūs prisiminimai.“ Kitaip tariant, mylimo šunelio mirtis gali pažadinti ne tik prisiminimus apie visas patirtas netektis, bet ir nerimą dėl priaugtų kilogramų ar pyktį dėl vyro neištikimybės. Laikas pamiršti populiarų stereotipą, esą savo gyvenimo analizuoti nelinkę žmonės yra lėkšti, paviršutiniški ir naivūs, o mes, analitikai, matome pasaulį tokį, koks jis yra. Pasirodo, juodi akiniai vaizdą iškreipia ne mažiau nei rožiniai. „Besaikis analizavimas nenuima rožinių akinių ir nesuteikia aiškesnio gyvenimo paveikslo, – tikina psichologė. – Greičiau atvirkščiai – į viską pradedi žiūrėti lyg per tunelį ir matai tik tai, kas gyvenime einasi nekaip.“
Moterys analizuoja geriau
Dėl Vakarų visuomenę apsėdusios psichoanalizės manijos kaltiname Sigmundą Freudą. Bet gali būti, kad ne jis sukėlė šią bangą – jis veikiau laiku užšoko ant jos keteros. Poreikis viską racionaliai paaiškinti kilo dar Švietimo epochoje, o suaktyvėjo mokslo ir technikos epocha laikomame XX amžiuje. Sumažėjo tikinčiųjų Dievą, padaugėjo labiau pasitikinčiųjų savimi ir mokslu. O tai sukūrė klaidinamą iliuziją, jog esame pajėgūs kontroliuoti viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Posakis, kad pats esi savo likimo kalvis, gal ir įkvepia ryžto, bet kartu didina atsakomybę. O ši dažnam būna per sunki. Jei ta laimė kalasi ne taip, kaip norėtume, pradedame ieškoti kiekvienos savo nesėkmės paaiškinimo. Atsipalaiduokime, mielieji. Daugybė nemalonių dalykų mūsų gyvenime nutinka ne todėl, kad ką nors blogai darome, o tiesiog todėl, kad Dievo planai ne visada sutampa su mūsiškiais.
Pasak dr. S. Nolen-Hoeksemos, yra ir daugiau priežasčių, nardinančių mūsų laikų žmones į besaikę analizę. Viena jų – vertybių vakuumas. Nuolat blaškomės bandydami išsiaiškinti, kas yra blogai, o kas gerai, kas teisinga, o kas ne. Anksčiau elgesio taisyklės buvo kur kas aiškesnės. Tarkim, tėvai visada būdavo teisūs, todėl jiems nereikėdavo kvaršinti galvos nuolatinėmis dvejonėmis, ar tinkamai auklėja vaikus. Šiuolaikinė karta turi daugiau pasirinkimų, ir kiekvienas jų reikalauja išsamios analizės. Valstiečio vaikas, perimdamas tėvų ūkį, nesvarstė per dienas ir naktis, ar auginti kiaules yra jo pašaukimas, ar tai padės išreikšti savo talentą ir asmenybę. Be abejo, jam irgi tekdavo rinktis, tarkim, kokios veislės kiaulių reikėtų daugiau, bet tokie sprendimai išvargina kur kas mažiau nei abstrakčios dvejonės dėl savo misijos žemėje.
Kapstytis savyje skatina ir mūsų kartos egocentrizmas. S. Nolen-Hoeksema tai vadina „chronišku spoksojimu į savo pačių bambas, analizuojant kiekvieną savo emocijų posūkį bei vingį.“ Mums neužtenka tyrinėti save. Įsijautę į psichoanalitikų vaidmenį, su rūpesčio raukšle kaktoje linkstame prie savo draugų, vyrų, ypač dažnai – prie atžalų, ir reikalaujame detaliai prisiminti ne tik tai, kas jam tą dieną nutiko, bet ir kodėl, kaip jis dėl to jautėsi.
Visi esame savo epochos vaikai, bet moterys be saiko analizuoti linkusios labiau nei vyrai. Taip iš dalies yra dėl didesnės socialinės mūsų tarpusavio priklausomybės. Mes dažniau nei vyrai vertiname save lygindamos su kitais, todėl esame gerokai jautresnės kitų žmonių nuomonei. Mintys, ką kiti pamanys (ar pamanė) apie mūsų elgesį, aprangą, išvaizdą, gebėjimus, nuolat sukasi galvoje. Mums labai svarbu palaikyti gerus santykius su kitais žmonėmis, ir, jei viskas nesiklosto tobulai, negalime liautis analizavusios, kas dėl to kaltas ir ką reikėtų daryti, kad taip nebūtų. Kadangi esame atidesnės detalėms, nenurimstame kiekvienos smulkmenos neįvertinusios iš visų įmanomų pusių, prisigalvojame realių ir visiškai nerealių versijų. Bosas neatsakė į pasveikinimą? Turbūt pyksta, kad vakar anksčiau išėjau iš darbo. O tie popieriai jo rankose ir tas neramus žvilgsnis... Ar tik nesiruošia manęs atleisti? Atsakymas dažnai paprastesnis, nei įsivaizduojame: bosas pasveikinimo neišgirdo.
Deja, nors analizuojame daugiau nei vyrai, priimti teisingą sprendimą mums neretai sekasi prasčiau nei jiems. Taip yra todėl, kad mūsų mintys pernelyg nuspalvintos emocijomis, į situaciją žiūrime per nuoskaudos, pykčio, kaltės, gėdos ar kitokią prizmę, o tai trukdo ją suvokti objektyviai.
Kaip liautis?
Kartais tiesiog tereikia pasakyti sau „stop“. Jei jaučiate, kad niekaip negalite liautis mintyse ginčytis su neteisingu bosu, įkyria kolege ar nedėmesingu vyru, tiesiog sustabdykite save ir sąmoningai nukreipkite mintis kita kryptimi. Geriausia, pasak S. Nolen-Hoeksemos, tokiu atveju galvoti apie malonius dalykus – taip aktyvinate kitą smegenų dalį. Galvokite apie neseniai matytą gerą filmą ar šaldytuve laukiančią ledų porciją. Svarbu, kad mintys būtų pozityvios ir visiškai nesusijusios su ta sritimi, kurią ką tik analizavote.
Jei po ranka turite rašymo priemonę, verta erzinančias mintis užrašyti ir padėti į šalį, tarkim, iki rytdienos. Tikėtina, kad kitą dieną, kai protas nebus taip įaudrintas, viskas atrodys kur kas geriau nei šiandien. Kontroliuoti neigiamas mintis padeda ir planavimas. Įrašykite savo darbo kalendoriuje tikslų laiką, kada apie tai pagalvosite, ir grįžkite prie įprastų darbų. Beje, darbas – labai veiksmingas priešnuodis prieš besaikį analizavimą. Kaip, beje, ir bet kokia kita mintis užvaldanti veikla: skaitymas, žaidimas šachmatais, kryžiažodžių sprendimas ir pan. Dėl sporto turite būti atsargūs – jis dažnai tikrai padeda atsikratyti persekiojančių minčių, tačiau, jei yra pernelyg monotoniškas, tarkim, ilgų distancijų bėgimas, įkyrios mintys nesunkiai pasivys. Ypač bevertės yra naktinio „praregėjimo“ akimirkos. „Naktį užplūdusios mintys retai būna naudingos, dažnai yra persmelktos nerimo ir baimės. Be to, neišsimiegoję naktį, kitą dieną jausitės pavargę, o tai tikrai nepadės spręsti problemų“, – teigia S. Nolen-Hoeksema. Gulint lovoje pabėgti nuo varginančių minčių tikrai sunku, todėl vertėtų atsikelti ir imtis kokios nors ramios veiklos.
Polinkį analizuoti dar galima pateisinti, kai kalbama apie sprendimus, susijusius su ateitimi, bet gilintis į praeitį – žlugęs reikalas. Deja, net ir žinodamos tai, nesiliaujame kapstytis po tai, kas jau įvyko ir ko neįmanoma pakeisti. Blogiausia, kad šios mintys dažniausiai būna gerokai pagardintos aitriu kaltės prieskoniu. Kodėl tai nutiko man? Reikėjo pasakyti taip, padaryti šitaip, reaguoti kitaip... Kaltės jausmas ypač stiprus, jei praeities įvykiai susiję su artimo žmogaus netektimi arba padaryta (patirta) skriauda. Tokią tikrų ir menamų nuoskaudų analizę geriausiai stabdo gebėjimas atleisti sau ir kitiems. Atleisti – tai suprasti, kad žmonės ne visada yra tokie, kokius norėtume matyti, ir neprivalo tokie būti. Žvalgantis į praeitį, ypač daug kritikos strėlių sminga į tėvus.
„Viena mano draugė dažnai sako: „Kasdien padarau ką nors tokio, apie ką mano sūnus po dešimties metų kalbėsis su savo psichoterapeutu.“ Nors dauguma mūsų turėjo tėvus, kurie mus auklėjo deramai, panorėję visada surasime, ką jie galėjo daryti kitaip. Mes įsitikinę, kad tėvai yra atsakingi už viską, kas negero įvyko mūsų vaikystėje, ir net mažiausias jų klaidas vertiname kaip dabartinių savo bėdų šaltinį“, – knygoje „Moterys, kurios galvoja per daug“ rašo S. Nolen-Hoeksema. Blogiausia, kad tokia analizė mums leidžia pateisinti savo silpnybes ar blogą elgesį, tad, užuot bandę ką nors pakeisti, tik sėdime ir verkšlename dėl savo gyvenimo, kurį kažkas negrįžtamai sugadino. Be abejo, kartais verta išsiaiškinti problemų priežastis, kad galėtume jas išspręsti, ypač jei nuolat lipame ant to paties grėblio. Vis dėlto daugeliu atvejų kur kas veiksmingiau yra susitvarkyti gyvenimą – ne jį analizuoti, o tiesiog veikti. Tai pabrėžia ne tik S. Nolen-Hoeksema, bet ir Vyrų krizių ir informacijos centro direktorius psichologas Arūnas Kuras. Pasak jo, dabartinė psichoanalizė pernelyg orientuota į priežastis, bet ne visada būtina nuo to pradėti.
„Knaisiotis po praeitį ir ieškoti atsakymo, kas kaltas, kartais tiesiog nėra kada. Mes konsultuoti šeimas dažnai pradedame nuo to, kokia situacija yra dabar, ir žiūrime į priekį, svarstome, ką konkretaus galėtume padaryti, kad ji pagerėtų“, – sako A. Kuras. Tokiai nuomonei pritaria ir 43-ejų metų programuotojas Rimas.
„Moterys pernelyg dažnai klausia – kodėl, – sako jis. – Mano pirmąją žmoną labai erzino po namus besimėtančios purvinos kojinės. Ji su manimi nuolat apie tai kalbėdavosi, bandė išsiaiškinti, kodėl taip elgiuosi. Pasak jos, mano motina buvo pernelyg rūpestinga, tėvas – vėjavaikis, o aš negerbiu kitų žmonių darbo. Kažkur prisiskaičiusi netgi aiškino, kad taip ženklinu savo teritoriją. Niekas nepadėjo. Antroji mano žmona irgi nebuvo patenkinta tomis kojinėmis. Vieną vakarą paprašė, kad jas susirinkčiau. Po savaitės pridūrė, kad visas rastas mes ne į skalbinių krepšį, o į šiukšlių kibirą. Ir tai darė! Ramiai, tyliai, be jokių komentarų ir analizių. Kai kojinės baigėsi, o aš porą sykių, užmiršęs jų nusipirkti, išėjau į darbą, galima sakyti, basas, nustojau jas mėtyti.“
Aišku, ne viską, kas mums kelia nerimą, galime ramiai švystelėti į šiukšlių kibirą kaip nešvarias kojines, bet gyvenimas tikrai palengvėtų, jei retkarčiais išdrįstume savo mintis išrūšiuoti kaip skalbinius.
Išmokite atsiriboti
Pasak Didžiosios Britanijos medicininių tyrimų biuro psichologo Johno D. Teasdale's, pasprukti nuo įkyraus analizavimo padeda sąmoninga meditacija. Užuot bandę kovoti su mintimis, atsiribokite nuo jų. Įsivaizduokite kaip krentančias snaiges, plaukiančius debesis ar upės srovės nešamus lapus. Ramiai, be pykčio ar nuoskaudos stebėkite, kaip jos pasirodo jūsų akiratyje ir nutolsta. Iš pradžių gali būti sunku, bet ilgainiui tai seksis vis geriau. Toks gebėjimas atsieti mintis sukuria pojūtį, kad ne jos mus, o mes jas kontroliuojame.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
