R. Karpis: mama nulėmė mano ateitį

Jaunasis tėvelis Vampyras, karvė su puantais, humoro šarvas ir geri ketinimai surimtėti - visa tai apie tenorą Rafailą Karpį.

Populiariausi straipsniai:
- I. Stumbrienė: dukrą laviname šešiose mokyklėlėse
- Stilingi rudens daiktai, išryškinantys moteriškumą (FOTO)
- Širdininkų klaidos: kuo pavojingos ir kaip jas ištaisyti
- Vos 14 kv.m. kambaryje telpa miegamasis, poilsio ir darbo kambarys
- Grietininis obuolių pyragas

Užsukusi į restoraną „Meksika“, kur tenoras Rafailas Karpis (31 m.) pasiūlė susitikti, pagalvoju, kad gerą humoro jausmą turintis mano pašnekovas yra sau ištikimas. Vietelė ne itin jauki, bet gal Rafailas mėgsta meksikiečių maistą? Pasirodo, netoliese gyvena. Trenkiant smagiai meksikiečių muzikai, šnekamės apie rimtus dalykus. Rugpjūtį operos solistas tapo dukrelės tėvu, o rugsėjį atliko smagų Vampyro vaidmenį „bohemiečių“ statomoje E. Humperdicko operoje „Jonas & Greta“ vaikams.

Ar jau pajutote tėvo atsakomybę (kalbinta dar iki vaiko gimimo - aut.past.)?

Pirmiausia tai pajunta moterys, o paskui – ir tėveliai, nes tuo metu daug kas keičiasi. Moters atsakomybė iš karto pasireiškia: nauji pojūčiai, kitokia savijauta, fiziologiniai pokyčiai skatina rūpintis savo ir kūdikio sveikata. Moteris tuo metu jaučiasi atsakinga už gyvybę, kurią nešioja, o tėvas stengiasi būti atsakingas už moters ir vaiko saugumą, buitį, bendrą lizdą, sukurti jaukią ramybę. Negalėčiau savęs labai girti, man dažnai tenka vykti į gastroles. Labai nesmagu, kad kaip tik tada, kai mano dėmesio, buvimo šalia žmonai ypač reikia, bendraujame tik telefonu arba skaipu. Kita vertus, dirbu dėl šeimos, noriu ją aprūpinti.

O kaip Jūsų žmona?

Mano žmona yra fantastiška, ji stengėsi ir sugebėjo visą laukimosi laiką gyventi visavertį gyvenimą. Mudu lankėme kursus, ten man įstrigo mintis, kad besilaukianti moteris nėra ligonė. Ir mano žmonos nėštumo periodas, ačiū Dievui, praėjo sklandžiai, be didesnio streso.

Gražus, naujų išgyvenimų kupinas etapas. Pavasarį susituokėte, skleidžiasi meilės sparnai?

Juokauju, kad iki to laiko mylėjau savo draugę Dianą Daunoravičiūtę, o dabar myliu savo žmoną. Mudu pažįstami seniai – nuo 2005-ųjų rudens. Susitikome Muzikos ir teatro akademijoje, kartu studijavome. Diana baigė fortepijono specialybę, bet persikvalifikavo – tapo optometrijos specialiste. Po studijų bendravome retai, nueidavau pas ją užsisakyti akinių.

Kam Jus įpareigoja santuoka?

Kai mudu su Diana susitikome, supratome: esame du žmonės, norintys turėti vaikų. Pagalvojom, kad kai kurie kreivai žiūri į nesusituokusias ir vaikus auginančias poras. Kvailystė, bet... Man santuoka svarbi, kad tvirtai žinočiau tolesnio gyvenimo taisykles. Tai nėra formalumas. Tuokdamiesi įsipareigojome vienas kitam ir visuomenei būti tas visuomenės vienetas, kuris stengsis ją tobulinti ir gerinti. Būsime pavyzdys. Tai idealistinis noras. Manau, ir vaikams svarbu, kad tėvai būtų susituokę. Labai palaikau poras, kurios tiesiog augina vaikus, bet aš noriu gyventi šeimoje. Man pačiam taip patiko gyventi, turėti tėvelius – vyrą ir žmoną. Santuoka sutvirtina porą. Meilė? Tai labai didelis pasitikėjimas, saugumo jausmas. Dviem svarbiausia savitarpio supratimas, atvirumas.
Minėjote, kad santuoka verčia surimtėti.

Bet kokie rimtu pagrindu klojami santykiai verčia surimtėti. Poreikis siausti dingsta, nes laiko nebelieka.

O Jūsų suvaidintos fiktyvios vedybos – argi tai ne žaidimai?

Tai buvo „bohemiečių“ spektaklio – W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ – reklamos akcija. Paleidome antį, atkreipėme žmonių dėmesį. Net dvi žinutes gavau.

Kokie yra vienturčio vaiko našta ir džiaugsmas? Tėvų svajonės įpareigoja stengtis, pateisinti lūkesčius, bet kiek meilės vienam! Buvote lepinamas?

Nei buvau lepinamas, nei naštą nešiau. Stengsiuosi neužkrauti naštos, tiksliau – atsakomybės, vienam vaikui.

Kokias vertybes Jums diegė tėvai?

Sąžiningumą, atsakomybę už savo veiksmus. Mūsų ryšys buvo stiprus, kita vertus, kai nusprendžiau išeiti iš namų, sunkumų nekilo. Gyventi savarankiškai pradėjau studijuodamas magistrantūroje, kai užsidirbau pinigų. Jau trečiame kurse debiutavau Njegušo vaidmeniu F. Leharo operetėje „Linksmoji našlė“ (Rafailas iki šiol vaidina neegzistuojančios pasiuntinybės sekretorių – aut. past.).

Vienas ir mylimukas, ir mane taip saugojo, taip saugojo, tik nesakyčiau, kad lepino. Mama jautė, ko man reikia, mokė savarankiškumo. Ji labai norėjo pamatyti, kad pats sugebu savimi pasirūpinti, išgyventi be jų pagalbos. Dėl kai kurių pamokų man būdavo labai pikta, daug ko tada nesuvokiau. Tarkim, man neleido apsigyventi močiutės bute, teko nuomotis nepigiai ir ne centre. Mama pasakė: „Ne, iš pradžių pajusk, ką reiškia už viską susimokėti. Išsinuomok ir gyvenk, kaip nori.“ Vėliau supratau, kad taip buvau mokomas (galbūt skaudama širdimi) atsakyti už savo sprendimus. Nori atsiskirti – išmok pats išsilaikyti.

Koks tėčio vaidmuo Jūsų gyvenime?

Labai didelis, svarbus. Dabar man sunku šnekėti, nes tėtis serga.
Įprastas modelis, kad vaikas iš tėvo mokosi vyriškumo, stiprumo, o iš mamos – švelnumo, tačiau kartais tvirtesnė būna moteris, ji laiko visas šeimos kolonas, viskas vyksta pagal jos planą. Tai nereiškia, kad tėvas yra moteriškas, o mama – vyriška, tiesiog susiklosto tokia tvarka. Mano mokslus, užklasinę veiklą, daugumą su ateitimi susijusių dalykų, o ir vėliau daug ką, gal net nenorėdama, kontroliavo mama. Jei kas būdavo ne taip, kaip jai norėdavosi, savo nuomonę turėdavo pasakyti ir tėvas, bet iš esmės užtekdavo tvirtos mamos pozicijos. Pamačiusi, kad man nesiseka literatūra, pasamdė repetitorių. Ji formavo mano asmenybę, tarsi į lentynėles dėliojo viską, kas turėjo nulemti mano ateitį. Mano mama buvo atsidavusi viskam. Daugiau nei 40 metų dirbo Adomo Mickevičiaus bibliotekoje.

Daugiau romantiškos spalvos įliejo tėvas. Jis visą gyvenimą dirbo sunkų fizinį darbą gamykloje. Labai stengėsi dėl šeimos, viskuo mus aprūpino, kad galėtume jaustis ramiai, kad nieko netrūktų. Su didele meile stengėsi palaikyti namų šilumą, materialinę gerovę. Abu mano tėvai – žydų tautybės.

Apie žydų tautybės mamas sklando pačios gražiausios legendos. Tai – stiprios moterys, labai jaučiančios savo vaikus, besirūpinančios jų lavinimu, ateitimi.

Viskas, ką pasakėte, yra tiesa. Mano mama buvo labai kryptinga, dvasiškai stipri, tikslo siekianti moteris. Ketveri metai, kai Jos nebėra.

Būdamas vienuolikos, su tėčiu važiavote į Izraelį susipažinti su giminėmis. Ar šeima niekada nenorėjo kurtis šioje šalyje?

Atsirado giminių, kurių niekada nebuvome matę. Jie mus aplankė, paskui mes važiavome pas juos. Susitikome ir su tėvo vaikystės draugais, jo nematytais nuo 1970-ųjų. Man buvo labai įdomu pirmą kartą išvysti tuos žmones. Per pirmą žydų išvykimo bangą, kai daugeliui, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje, buvo leista pasirinkti, kur gyventi, tėčio draugų šeimos pasitraukė. Mano tėvai tada dar nebuvo susituokę, jų šeimos liko gyventi kaip gyvenusios – giminių Izraelyje neturėjo, vykti į nežinomybę nesiryžo. Geri specialistai padaryti karjeros Sovietų Sąjungoje negalėdavo, be to, vadinamoji penktoji grafa užkirsdavo žydams kelią įgyti kai kurias specialybes. Ir mano tėčio brolis stojo į vieną Maskvos institutą, bet grįžo tuščiomis – jam neleido laikyti egzaminų.

Ką perėmėte iš savo tėvų ir ką norėtumėte perduoti savo atžaloms?

Sunku pasakyti, ką perėmiau. Labai norėčiau perduoti savo tėčio taktiškumą ir begalinį mamos entuziazmą, stiprią gyvybinę energiją. Mano mama pati nebuvo labai stiprios sveikatos, tačiau su didžiausiu atsidavimu rūpinosi ne tik manimi, tėčiu, bet ir daugeliu kitų žmonių.

Tie, kurie Jus pažįsta, sako, kad turite puikų humoro jausmą. Ar tai nėra šarvas?

Taip, šarvas. Humoras ypač padėjo paauglystėje. Esu mažo ūgio, dėl to kas nors ką nors vis pasakydavo, bet aš nekreipdavau į tai dėmesio. Kieme su bendraamžiais linksmai laiką leisdavau, krepšinį žaisdavau. Mokiausi 18-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Antakalnio gimnazija), mūsų klasė buvo labai draugiška, niekada nejutau priešiškumo dėl tautybės. Mano paauglystės laikais atsirado nemažai neformalių judėjimų – pankų, reperių, reiverių, skinhedų. Iš pastarųjų išgirsdavau užgauliojimų, jie mane labai žeisdavo, tačiau rimtesnių konfliktų, muštynių ar ko nors panašaus nepatyriau. O klasėje stodavome visi už vieną, vienas už visus. Jei kas nors mokykloje sugalvodavo kaip nors mane įžeisti, turėjau gynėjų bendraklasių, jie tam žmogeliui pasiūlydavo „padaryti nuolaidą“. Kartą vienas kitos kompanijos narys pradėjo negražiai reikštis. Gal ne iš piktumo, gal net nežinojo, kas esu, gal niekada gyvenime nebuvo matęs žydų tautybės žmogaus, bet ėmė girtis žinantis, kad žydai esą geria kraują. Mano bendraklasis tuos tauškalus nutraukė ir saviškių ramiai paklausė: „Gal jam nuolaidą padarom?“ Tas veikėjas nustebo: „Kokią nuolaidą?“ – „Nuleisim nuo laiptų, ir tylėsi.“
Nuo šešerių metų iki baigiau mokyklą lankiau vaikų ir jaunuolių chorą „Ąžuoliukas“. Ten apskritai jokių išsišokimų nebuvo.

Dainas įrašiau jidiš kalba, ją moku. Man tai – vaikystės prisiminimas: močiutės kalbėjo jidiš.
Žurnalas "Moteris" (R. Mickevičiūtės nuotr.)
Vasarodavote pas senelius?

Senelių neturėjau – tik dvi močiutes, jos gyveno su mumis, bet anksti iškeliavo: viena – kai man buvo septyneri, kita – kai sukako dvylika. Kaimo neturėjau, atostogas leisdavau mieste. O prie jūros važiuodavau su „Ąžuoliuku“. Iki 1997 metų choro stovyklos vykdavo Šventojoje. Tos vasaros prie jūros su draugais man paliko gilų įspūdį, jausmą, kai tarsi nebyliai prisieki gražiai ir kilmingai pateisinti „Ąžuoliuko“ vardą. Kai mes, „ąžuolai“, susitinkame, jaučiamės lyg broliai. Dabar, kai dainavimas yra mano profesija, darbas, suprantu, kad negali versti vaikų dirbti, turi juos lavinti. O tada mes įsivaizdavome, kad esame patys geriausi. Gal idealizuoju vaikystę? „Ąžuoliukas“ buvo tokia terpė, kurioje augo labai gražūs dalykai. Įdomus choro vadovo Vytauto Miškinio auklėjimas neauklėjant. Jis kartu sėdėdavo prie laužo, grodavo gitara ir dainuodavo stovyklos dainą, paties sukurtą. Paaugus prasideda rimtesni dalykai, ateini į pagrindinį chorą, mokaisi gyventi ir jau turi gerai pagalvoti, kaip būti fainam tarp pačių fainiausių. Jei ką nors ne taip padarai – dešimt pritūpimų su pagalve. Vyriškumo mokykla.

Kai buvau dvylikos, balsas pradėjo mutuoti (trylikos jau dainavau tenoru), mama nesuprato, kas vyksta. Nuėjo pas vadovą ir klausia: „Ar jis degraduoja? Tik neišmeskit jo.“–„Ne, balsas mutuoja. Nesiruošiame mesti.“ Tie, kurie dainavo vyriškais balsais, vadinti pensininkais, jiems nereikėjo eiti pietų miego. Kaip buvo smagu, kai mane, trylikametį, priskyrė prie vadinamųjų pensininkų! Aukšto balso septyniolikmečiai privalėjo miegoti pietų, o aš – ne.

Neseniai įvyko „bohemiečių“ operos „Jonas & Greta“ vaikams premjera. Kokių prisiminimų iš „Ąžuoliuko“ laikų kelia šis kūrinys? Kodėl tada Jūsų neišleido į sceną?

Į sceną išleido per generalinę repeticiją, tik per premjerą neleido – prisidirbau. Buvau aštuonerių, vaikus spektakliams ruošdavo Operos ir baleto teatro choro artistas Alfredas Celiešius. Jis formavo užburtų vaikų chorą dainuoti operoje „Jonukas ir Grytutė“, atrinko vaikų iš „Ąžuoliuko“. Kartu dainavo ir Asmik Grigorian, ji vėliau man tai priminė, sakė: „Vaikystėje kartu dainavome, tave išvarė, man buvo liūdna.“ O situacija tokia: užburti vaikai į sceną turėjo išeiti užsimerkę, už rankučių susiėmę.

Stoviu susikabinęs rankutėmis, visas paskendęs vaidmenyje, ir staiga kažkokia vėluojanti mergaitė, mimanso artistė (statistė – aut. past.), gerokai vyresnė, paauglė, bėgdama pro šalį trenkia man per ranką. Kaip atsimenu, pasakiau: „Eik, tu, karve, aš tave užmušiu.“ Kiti choristai tikina, kad pasakiau riebiau. Išeinu į sceną ir galvoju: „Trukdo čia kažkokia angelas.“ Smagiai padainavau, patenkintas nuėjau į užkulisius. Girdžiu, mane kviečia. Maniau, pagirs, bet viena tokia teta, gal vadovė, užsipuolė: „Kodėl tu keikiesi, kodėl taip negražiai šneki? Atsiprašyk!“–„Kodėl turiu atsiprašyti, tegul ji atsiprašo, kad trenkė man per ranką.“–„Tu dar ir atsikalbinėji!“ Tada ji man užsuko ausį (nagus išsikrapščiau kitą dieną), nuvedė pas režisierių ir tėškė: „Išvarykit šitą – jis keikėsi.“ Režisierius paliepė: „Rytoj neateik.“ Ir per premjerą nedainavau. Buvo labai skaudu, apmaudu. Vėliau mano bendraklasė, gera draugė nupiešė karvę su puantais ir parašė: „Čia ta karvė, kuri nuskriaudė Rafiką.“ Mimanso vadovė ir režisierius, kai papasakojau tai, stebėjosi: „Negali būti, kad buvai padykęs vaikas. Tu taip gerai viską darai scenoje, esi puikus. Kad buvai išvarytas, tau – į naudą.“

Spektaklyje „Jonas & Greta“ kuriate Vampyro ar Raganos vaidmenį?

Pagal libretą – labai juokingos raganos, bet iš tiesų – linksmo Vampyro. Pirmas vaidmuo, sukurtas gimus vaikui, – Vampyro... Puiku. Jei paklausytumėte, kaip tenorai prasidainuoja, atrodytų, kad susirinko vampyrai ir raganos. Beje, esu vaidinęs vyrą su suknele. Man labai patinka S. Prokofjevo opera „Meilė trims apelsinams“. Ten yra personažas Virėja, vaidmuo parašytas bosui (!). Kompozitoriai kartais mėgsta pajuokauti. Apskritai man ypač smagūs blogiukų vaidmenys.

Galbūt mintyse šį vaidmenį skirsite savo pirmagimiui?

Oi, nežinau. Ne, tikriausiai namie nerepetuosim. Kurdamas vaidmenį, tikiuosi, panaudosiu visą savo aktorinį potencialą.

Ar kurdamas vaidmenis ieškote paralelių su gyvenimu?

Operos teatre pradėjau dainuoti būdamas dvidešimties – 2003 metų gruodžio 31 dieną. Esu sukūręs maždaug 30 vaidmenų. Dabar operoje vien dainuoti neužtenka. Kaip įsigyvenu į vaidmenį? Režisierius nurodo gaires, analizuoju psichologinį personažo portretą. Sankt Peterburge nusipirkau aktorės Fainos Ranevskajos knygą. Patiko jos mintis: „Aš iš viso nesuprantu, ką reiškia scenoje vaidinti. Scenoje reikia gyventi.“

Už kokius vaidmenis norėtumėte save pagirti?

Nenoriu savęs girti. Kiekvieną buvo galima sukurti daug geriau. Teatro menas efemeriškas, nesukursi vaidmens visam laikui, kaskart reikia ieškoti iš naujo. Mėgstamiausias personažas – S. Sondheimo miuziklo „Svynis Todas. Demonas kirpėjas“ trylikametis berniukas Tobis.
Skaičiau, kad prieš kiekvieną spektaklį turėdavote nepriekaištingai nusiskusti barzdą.
Sulaukęs vaikučio barzdą taip pat turėsiu nusiskusti – kad nebraižytų. O gal mažyliai mėgsta pešioti barzdas? Žinau, kad jiems labai patinka akiniai.

Esate kviečiamas filmuotis kine. Kaip kritote į akį režisieriui Emiliui Vėlyviui?

Jokiu būdu nepretenduoju į aktorius, čia buvo tokia mūsų draugystė. Filmavausi Artūro Bukausko trumpametražiuose filmukuose „Erotomoto“ ir „Estetomotto“. Panašaus tipažo prireikė ir E. Vėlyviui, kai filmavo „Zero“, o vėliau, kai filmavo „Redirected/Už Lietuvą!“, jam reikėjo juodojo humoro veikėjo. Vaidinau nuomojamo buto savininką. Igno Jonyno filme „Lošėjas“ įkūnijau metalo laužo supirktuvės vedėją. Buvo įdomi scena, kai talžėme mašinas. Kinas manęs nei traukia, nei įtraukia, man tiesiog pasiūlė padaryti tai, ką moku ir galiu.

Įrašėte senųjų žydų dainų albumą „Laiškai iš praeities“. Kokią reikšmę teikiate žydų kultūros palikimui?

Dainas įrašiau jidiš kalba, ją moku. Man tai – vaikystės prisiminimas: močiutės kalbėjo jidiš. Ši kalba simbolizuoja turtingą žydų kultūrą – atskirą reiškinį Rytų Europoje. Jo, deja, nebėra dėl holokausto. Vilnius laikytas teologinės judaikos centru, prieškariu čia veikė Žydų mokslo institutas (JIVO). Man labai patiko jidiš kalba rašiusio Abraomo Karpinovičiaus knyga „Paskutinis Vilniaus pranašas“ (1998 m.). Joje pateikti autoriaus tėvo Žydų liaudies teatro direktoriaus pasakojimai apie įvairius spalvingo Vilniaus žydų pasaulio personažus. Tai mane įkvėpė sukurti dainų albumą „Laiškai iš praeities“. Džiaugiuosi, kad prie šio darbo prisidėjo pianistas Darius Mažintas. Albume yra ir ne Lietuvoje sukurtų dainų, tarkim, iškart po Pirmojo pasaulinio karo parašytų žymaus krokuviečio kompozitoriaus Mordechajaus Gebirtigo. Kurso draugė kartą atnešė natų sąsiuvinį su penkiomis rietaviškio kompozitoriaus Gabrieliaus Grado dainomis. Natos išspausdintos 1923 m. Rietave, tekstai – žymių tuo metu jidiš kalba kūrusių poetų. Aleksandro Olšaneckio daina apie Vilnių „Vilne“ – savitas litvakų himnas. Senosios žydų dainos primena, kad šios tautos kultūra yra Lietuvos kultūros dalis.

Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis