Populiariausi straipsniai:
- I. Stumbrienė: dukrą laviname šešiose mokyklėlėse
- Stilingi rudens daiktai, išryškinantys moteriškumą (FOTO)
- Širdininkų klaidos: kuo pavojingos ir kaip jas ištaisyti
- Vos 14 kv.m. kambaryje telpa miegamasis, poilsio ir darbo kambarys
- Grietininis obuolių pyragas
Tai bent susitikimas...
Ingos vyras dėl savo darbo pobūdžio (jis dirba vadovu viešbučių versle) dažnai važinėjo į komandiruotes. Jam toks klajoklio gyvenimas patiko. O štai Inga buvo tikra namisėda. Ištekėjusi, ji netgi darbą pakeitė, išėjo iš stambios knygų leidyklos ir pradėjo dirbti namuose – rašyti recenzijas. Užtat dabar ji turėjo laiko pasirūpinti didelio buto jaukumu ir užsiimti su sūnumi Artūru.
Inga savo santuoką laikė idealia, o vyrą Anatolijų – likimo dovana. Draugės iš jos pasišaipydavo, kartojo jai, kad Anatolijui tiesiog ant veido užrašyta, kad jis mergišius, o buvusi klasės draugė Mila kartą net parodė naujo penkių žvaigždučių viešbučio pristatymo vakarėlio metu mobiliuoju telefonu padarytą nuotrauką, kurioje buvo įamžinta, kaip Anatolijus aistringai bučiuoja pilnoką brunetę. Tačiau Inga visiškai tikėjo vyru ir išbraukė Milą su visais jos įtarinėjimais iš savo draugių sąrašo. Galų gale, brunetė galėjo būti, tarkime, tolima giminaitė, juk maža kas...
Tiesa, kartais tvarkydama iš komandiruotės grįžusio vyro lagaminą Inga rasdavo ten brangius kvepalus ar papuošalus, kurie vėliau kažkodėl jai taip ir neatitekdavo. Tačiau ir tam moteris rasdavo paaiškinimą – greičiausiai, tai buvo dovanojama verslo partnerėms ar toms pačioms tolimoms giminaitėms. Inga stengėsi galvoti būtent taip...
Ir štai kartą, kai Anatolijus buvo išvykęs į eilinę komandiruotę, o sūnus atostogavo pas močiutę kitame mieste, draugės vargais negalais ją ištempė į madingą užmiesčio kavinę švęsti gimtadienio. Kavinėje buvo daug žmonių, pamažu ji apsiprato, o kai išgėrė šampano, visiškai pralinksmėjo ir net nusprendė pašokti. Būtent šokio metu Ingai pasirodė, kad toliau nuo šokių aikštelės ji pamatė Anatolijų. Ji pagalvojo, kad apgirto, todėl išėjo į gatvę pakvėpuoti grynu oru. Šalia kavinės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje jai į akis krito pažįstama mašina. Abejonių nebeliko... Inga susistabdė taksi ir išvažiavo namo. O Anatolijus parsirado tik kitos dienos vakare. Pasakė, kad ką tik iš oro uosto, labai jos pasiilgo ir labai pavargo...
Naktį Inga galvojo apie tai, kaip jai toliau gyventi. Ji jautėsi taip, lyg būtų ką tik praregėjusi. Kažkur iš atminties išplaukė įspėjantys draugių žodžiai, tempėsi akivaizdžių Anatolijaus išdavysčių šleifas, kurių ji buvo linkusi nepastebėti ilgus santuokos metus...
Kodėl nematome to, kas akivaizdu
Tai, kad Inga nematė visiškai akivaizdžių savo sutuoktinio išdavysčių, ne taip jau ir stebėtina. Psichologijoje netgi egzistuoja specialus terminas – „aklumas išdavystei“.
Kodėl taip vyksta? Greičiausiai todėl, kad taip... patogu. Štai ir Ingai buvo patogu. Patogu turėti vyrą, užtikrinantį, kad nieko netrūktų. Nesinorėjo iš vaiko atimti tėvo. Tingėjosi eiti į darbą. Ar gi maža priežasčių, kad kažkurią akimirką štai taip... „apaktum“.
Taip, Inga pamatė išdavystės faktą savo akimis, tačiau jeigu būtų nors truputį pasistengusi, šis paveikslas laikui bėgant galėjo būti sėkmingai ištrintas iš jos atminties. Kankinama naktinės nemigos ji jau buvo pradėjusi bandyti save įtikinti, kad tai kažkoks nesusipratimas...
Užbėgdami įvykiams už akių pasakysime, kad skyrybos vis dėlto įvyko, tačiau jas inicijavo ne Inga, o Anatolijus, kuris nepamiršo žmonos išvadinti „akla višta, kuri savo beribe kantrybe jokių emocijų sukelti nebegali“.
Suprantama, kad jeigu iniciatore būtų buvusi Inga, skyrybas jai būtų kur kas lengviau išgyventi...
Inga grįžo į savo gimtąjį miestą. Ji užsidarė savyje, bendravo praktiškai tik su mama ir sūnumi, į savo karjerą numojo ranka ir iš visų jėgų stengėsi atsikratyti gerbėjų. Iš jos meilės susuktas kokonas pavadinimu „ideali šeima“ buvo sunaikintas, o per ilgus savo santuokos metus ji jau buvo spėjusi atprasti nuo adekvataus gyvenimo suvokimo.
Taktika ar strategija?
Tikrai atsiras tokių, kurie norės prieštarauti, esą, kartais užmerkti akis – pati geriausia taktika. Kartais būna, kad žmona apsimeta nieko nepastebinti, ir vyras, pasišlaistęs už santuokos ribų, vėl sugrįžta... Tikrai niekas nesiginčys, kad kartais toks variantas tampa pačiu teisingiausiu sprendimu. Tačiau gyventi užmerktomis akimis ilgus metus – tai savo asmenybės griovimas. Be to, reikia suprasti, kad praregėjimas, anksčiau ar vėliau, yra neišvengiamas. Ir kuo ilgiau truks dirbtinis aklumas, tuo labiau kankinantis bus praregėjimas. Aklumas kaip taktika tam tikrais atvejais įmanomas, tačiau kaip strategija yra niekam tikusi.
Jeigu Inga būtų žiūrėjusi tiesai į akis ir leidusi vyrui suprasti, kad ji pati yra asmenybė, verta pagarbos, gali būti, kad jos santuoka, išgyvenusi krizę, būtų toliau egzistavusi, tik jau kokybiškai naujame etape. Tačiau moteris nusprendė nerizikuoti. Santuoka pamažu subyrėjo ir jos kaltės tame, suprantama, taip pat buvo.
Įprotis užsimerkti prieš tai, ko nesinori matyti, pakankamai „prieplaikus“. Tą, kuris nori tikėti bet kokia kaina, atkalbėti gana sunku. Tačiau kažkuriuo momentu atmerkus akis, suvokus daugkartinį melą ir išdavystę, žmogus praranda pasitikėjimą ne tik jį apgavusiu ir išdavusiu žmogumi, bet ir visu pasauliu.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
