Šių dienų populiariausi straipsniai:
- Japoniška dieta: per 13 dienų - minus 7-8 kg
- I. Dovydėnaitės kolekcijoje - ir išgyventos tragedijos atgarsiai
- Kaip išvengti nekviesto svečio – pelėsio?
- Laura: mamai diagnozavus vėžį, mano paauglystė baigėsi...
- Erotinis gidas po vyro kūną
- Varškės sausainiai
Juokaujama, kad jie yra šiaurės pietiečiai, savo temperamentu panašūs į ispanus. Betgi saulės nenubučiuoti, tad kodėl taip skiriasi nuo savo kaimynų skandinavų? Ketvirtą kartą Islandijoje apsilankiusi žurnalistė įsitikinusi: šios vulkaninės salos gyventojams nemažai įtakos daro karštosios versmės.
(Ne)vieša paslaptis
Per trylika kelionės aplink Islandiją dienų nuvažiuota 3 600 kilometrų. Pėsčiomis dar įveikta veik 3 kilometrų požeminiu Raufarhólshelliro tuneliu, nusėtu akmenimis ir bazalto luitais, vaikščiota po kalnus ir samanotas beržų giraites, skrista į šiaurės poliaračio kertamą Islandijai priklausančią Grimsėjaus salą. Po tokių intensyvių atostogų greičiausiai reikėtų kitų, jei ne tenykščių karštųjų versmių terapija.
Garsiosios Mėlynosios lagūnos (Bláa Lónið) ir mažiau žinomų Mivatno ežero vonių (Jarðböðin við Mývatn) seserų Islandijoje – apstu. Pirmoji turistams atgaivą teikia netoli Keblaviko (Keflavík) tarptautinio oro uosto, antroji – šiaurinėje salos dalyje. Kitos, priešingai nei šios dvi garsiosios, dažniausiai nieko nekainuoja ir palieka kur kas daugiau įspūdžių. Tik įsivaizduokite, kad kiekviena sunki, bet turininga kelionės diena baigiasi atsipalaidavimu karštosiose versmėse! Tiesa, norint jas rasti, neretai reikia apsišarvuoti kantrybe: apie nemokamas maudynes gamtos prieglobstyje ne visuomet noriai kalba patys islandai.
Bene populiariausiuose Islandijos vadovuose – kataloge „Big Map“ ir interneto svetainėje www.enjoyiceland.is iš pirmo žvilgsnio pažeriama daug informacijos apie salą ir po ją išsibarsčiusius karštuosius taškus. Kai savo bičiulei islandei, dirbančiai turizmo sektoriuje, užsiminiau apie mūsų su vyru planą atvykimo dieną įlįsti į vieną iš minėtame tinklalapyje nurodytų karštųjų versmių Reikjaneso (Reykjanes) pusiasalyje, ji perspėjo: „Jokiu būdu!“ Ir pridūrė, kad reikia būti labai atsargiems: būna, kai budrumą praradę keliautojai Islandijos balutėse nusipliko arba išverda tikrąja to žodžio prasme...
Labiausiai mano bičiulę islandę prajuokino aprašymas, kaip nuvykti prie šiaurinėje šalies dalyje esančių karštųjų versmių. Cituoju: „Išsukę iš pagrindinio kelio Nr. 1, važiuokite Hveraborgo kryptimi. Maždaug 11 kilometrų jums geriausiai važiuoti džipais šiems automobiliams pritaikytu taku (mažesnėmis mašinomis kelionės tikslo nepasieksite). Galiausiai jums reikės paeiti (...) apie 7,5 kilometro.“ Mums tai pasirodė visai nejuokinga: nemokamos maudynės turistams Islandijoje – tabu?!
Grįžkime į šio straipsnio pradžią: „Islandai neretai vėluoja, ką gali, tą iki paskutinės akimirkos atidėlioja...“ Saloje gimusi, Kanadoje užaugusi, Kipre, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje pagyvenusi žurnalistė, rašytoja ir vertėja Alda Sigmundsdóttir dargi pridurtų: „Islandai yra siaubingi vairuotojai.“ Kelionės metu po ranka pasitaikė jos sudarytas leidinys „Mažoji knyga apie islandus“: nusiraminome perskaitę, kad Islandijoje vyrauja „keista tendencija nestatyti kelio ženklų“. Be to, atsižvelgėme į bičiulės pastabą, kad daug ką saloje galima pasiekti visureigiu, svarbiausia neišsukti iš kelio. (Informacija apie leistinus ir draudžiamus važiuoti kelius kasdien atnaujinama Islandijos kelių ir pakrančių administracijos interneto svetainėje www.vegagerdin.is.)
Kas sena, tas gera
Seljavallalaugo ieškojome su užsidegimu, mat apie jį, švęsdami trumpiausią metų naktį prie dviejų ledynų Toursmiorke (Þórsmörk), išgirdome iš vienos islandės. Buvo labai smalsu pamatyti geoterminį baseiną, kurį prieš 91 metus pietinėje salos pakrantėje suformavo jos senelis su bičiuliais ir į kurį nuo šalia esančios uolos viršaus atiteka karštas vanduo. 25 m ilgio, 10 m pločio baseinas iki 1936-ųjų buvo didžiausias Islandijoje, čia vietos moksleiviams buvo vedamos privalomos plaukimo pamokos. Deja, jį, 2010-aisiais išsiveržus Ejafjadlajokudliui, užklojo storas pelenų sluoksnis. Po metų savanoriai užsimojo baseiną išvalyti, atvarė ekskavatorius, krautuvus, ir dabar vietiniai bei turistai gali mėgautis karštųjų versmių terapija.
Anot šiame baseine anksčiau pasilepinusiųjų, vykstant į Viko prie Mirdalio (Vík í Mýrdal) pusę, neprivažiavus krioklio Skógafosso, reikia sukti į kairę. Žemėlapyje suprantamai pažymėta ieškoma vietovė Seljavelliras, tačiau pagrindiniame kelyje (Nr. 1) jokių nuorodų į jį ar baseiną nėra. Pasiblaškius geras 15 min. paaiškėjo, kad pirmiausia turėtume dairytis slėnio tarp Lambafellsheiði ir Raufarfellsheiði. Tik tai dar nereiškia, kad vienas seniausių Islandijos karštųjų versmių baseinų – čia pat. Priešais pylimą, kurio viršumu besidriekiantis kelias šiuo metu uždarytas, stovi keli automobiliai. Geras ženklas! Tik kyla klausimas, kur eiti iš apdulkėjusio džipo išsitraukus švarius rankšluosčius ir maudymosi kostiumus? Pasiteirauti nėra ko, nebent... žvyrkelio viduryje snaudusių avių. Pasikliovėme nuojauta. Nudrožėme nosies tiesumu gilyn į slėnį, kurio pilkšvą juodumą praskaidrino ryškiai žalios samanos, violetiniai lubinai, geltonuojančios arktinės aguonos, baltuojančios paprastosios driados. Nuojauta nepavedė – vidurkelyje pamatėme iš maudynių grįžtančius islandus. Gerokai palengvėjo. Tiesa, po kelių minučių šiek tiek išklydome iš teisingo kelio – lipti į kalną stačiu šlaitu nebuvo būtina. Bet užtat nuo jo atsivėrė nuostabių vaizdų – eidami pašlaite to nebūtume patyrę.
Kai galiausiai pasiekėme Seljavellirą (kitaip ši vietovė dar vadinama Seljavallalaugas), dvi vokietės ant suoliuko šluostėsi pėdas, porelė islandų ir amerikietė turškėsi vandenyje. Betoninis baseinas, trys persirengimo kabinos kai kam gali atrodyti reikalaujantys šiek tiek daugiau priežiūros, tarkim, baseino dugnas yra apėjęs dumbliais, slidus, nes vanduo čia valomas tik sykį per metus. Kad ir kaip būtų, britų dienraščio „The Guardian“ skaitytojai šį telkinį, į kurį karšta versmė krenta tarsi kriokliukas nuo stačios uolos, pernai išrinko tarp dešimties geriausių pasaulio terapinių baseinų. Neįtikina? Tuomet bandykite už maždaug 2 kilometrų susiieškoti mokamą baseiną!
Tikros ir tariamos vilnos apsupty
Antrosios maudynės lankytojams nepritaikytose karštosiose versmėse buvo vienos įsimintiniausių. Salos vakaruose, Heydaluro slėnyje, esančių fiordų baseinuose mirkome iki soties ir visiškai vieni. Verslus islandas čia daržinės vietoje yra įsteigęs restoraną (apkaltas jis pušinėmis lentomis iš Latvijos), senas karvides pavertęs jaukiais svečių apartamentais su privačiais vonios kambariais, o buvusios avidės vietoje pastatęs šiltnamį su baseinu. Šalia šio komplekso – kelios natūralios, lankytojams pritaikytos karštosios versmės ir trys medinės persirengimo kabinos su patogumais. Vis dėlto didžiausias malonumas – geoterminė balutė, esanti kitoje tam pačiam islandui priklausančios lašišų ir upėtakių knibždančios upės pusėje.
Įspūdingas Heydaluro slėnis driekiasi 6 kilometrus Mjóifjörðuro fiordu. Netoli jo grožėjomės ilgai pakrantėje pozavusiu ruoniu, slėnio gilumoje pastebėjome bėgančią poliarinę lapę. Čia pamatėme ir išgirdome begalę paukščių: jūrines šarkas, vidutines kuolingas, dirvinius sėjikus, gulbes giesmininkes, net į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktus sparnuočius, pavyzdžiui, raudonkojus tulikus ir stulgius. Vakarų Fiorduose pastebėjome keletą mormonų, nors didžiausias jų kolonijas užfiksuoti pavyko gerokai vėliau Grimsėjaus saloje.
Keliauti po Islandiją mums patinka tiek žiemą, tiek vasarą. Vienintelis trūkumas, jei tai galima taip pavadinti, šiltuoju metų laiku – kad čia karaliauja diena. Birželio pabaigoje–liepos pradžioje, galima sakyti, nakties nebūna visiškai: saulei nusileidus apie vidurnaktį, visa skendi lengvoje prieblandoje geras porą valandų. Pamenu, kaip 1 valandą nakties, nors lynojo, nejungdama dirbtinės šviesos popieriniame žemėlapyje ieškojau trumpiausio kelio į lankytiną objektą.
Kai galiausiai iš naktinės ekskursijos į Heydalurą parsiradome pusę septintos ryto ir kelias valandas numigome, viešbučio savininkas pasiūlė įlįsti į jam priklausantį karštąjį šaltinį kitoje upės pusėje. Gerai neišsimiegoję per sraunią upę bristi specialiu akmenų taku nedrįsome, tad leidomės automobiliu žvyrkeliu, įrėmintu avių vilnos kuokštų ir vilną primenančių žolių – švylių. Ir štai prieš akis – jau XII a. žinoma lengvai siera atsiduodanti 41–43 °C karščio geoterminė balutė natūralios gamtos prieglobstyje. Kas tokią dieną galėtų būti geriau!?
Kur nestebi higienos inspektoriai
Kitos neišdildomos maudynės – šaltų versmių vėsinamose karštosiose nepaprasto grožio Islandijos pietų aukštumose, vadinamajame laukinės gamtos regione Landmanaloigare (islandiškas žodis „laugar“, tariamas „loigar“, reiškia „vonias“). Tai ne tik žygeivių ar dviratininkų, bet ir visų nuo civilizacijos pavargusių ir natūralaus prieglobsčio ieškančių žmonių rojus. Islandai teigia, kad pasaulyje tėra kelios tokios vietos, kur kraštovaizdis keistųsi kaip kaleidoskopas, kur būtų galima įgyti tiek potyrių, kur akį trauktų tokia gausybė įvairių vaizdų.
Kelionė į Landmanaloigarą vasarą – tikras malonumas. Aplink – margaspalviai riolito kalnai, sieros kalvagūbriai, masyvūs ledynų liežuviai, apledėję plotai, palengva tirpstantis sniegas, kriokliai ir kriokliukai, šniokščiančios karštosios versmės, ežerai, upės, kanjonai...
Išsinuomotu visureigiu pasukę į kalnų žvyrkelį (F208), pakelėse iki soties atsižiūrėjome avis primenančių uolienų darinių, dėl įspūdingų sniego inkliuzų – dryžuotų kalnų. Už valandos kitos – olialia! – pamatėme kelią kertančią plačią sraunią upę! Čia vadavosi prancūzas: krepšiais nukrauto motociklo užpakalinis ratas buvo gerokai įstrigęs žvyre. „Merci!“ – maloniai padėkojo išvaduotas ir... toliau sau važinėjo upe pirmyn atgal, o kitame krante jo bičiulis visa tai filmavo. Jie greičiausiai dar nebuvo Toursmiorke prie dviejų ledynų, į kurį keliaujant nuo pietinės salos pakrantės mums teko pervažiuoti upes, žvyrkelį kertančias vandens sroves ir kitus vandens telkinius – iš viso 23!
Karštąją Landmanaloigaro versmę supa vulkanines uolienas užklojusios įvairiaspalvės samanos ir kerpės, aplinkiniuose vėsesniuose skaidriuose telkiniuose plaukioja daugybė taikių vandens paukščių. Nors netoli – marios kukliose stovyklavietėse pristatytų keturiais ratais varomų automobilių, žmonių klegesio veik negirdėti. Gal dėl to, kad čia prasideda arba baigiasi viena gražiausių Islandijos pėsčiųjų trasų – Laugaveguras, jos ilgis – apie 55 km. Arba todėl, kad čia žmogus išties susilieja su gamta. Kad ir minėtoje karštojoje versmėje – mirkdamas su šiurkščiavilne kepuraite, nes oras dieną gali net kelis kartus pasikeisti.
Trumpa atmintinė
Kada ir kur. Visai nesvarbu, kokia kryptimi ir kuriuo metų laiku keliausite. Žiemą arba darganotą dieną maudynės gamtoje gali būti dargi smagesnės. Kilus neaiškumų, visuomet galima kreiptis į islandus: turistams jie paprastai labai draugiški, papasakos ne tik apie aplinkines karštąsias versmes (jei patys ką nors žino), bet ir apie galimybę gauti juose šviežiai iškeptos geizerio duonos (parduotuvėse parduodamos tik masinės gamybos skonis tikrai skiriasi).
Ką pasiimti ir atminti. Nepamiršti rankšluosčių ir maudymosi kostiumų. Svarbiausia nepamiršti, kad islandai, prieš atsiduodami geoterminei terapijai, labai švariai nusiprausia visiškai nuogi. Tik nebandykite gudrauti, nes dušus higienos inspektoriai stebi išties akylai!
Pigesnė alternatyva. Jei karštaisiais malonumais mėgaujasi per daug žmonių (islandams versmės – informacijos keitimosi, socializacijos vieta) arba ūkininkas, kurio žemėje karštasis šaltinis yra, reikalauja per didelio užmokesčio už maudynes, galima rinktis artimiausią baseiną. Baseinai Islandijoje dažniausiai įrengti prie karštųjų versmių, bilietas suaugusiajam palyginti nebrangus (13 litų), o malonumas – taip pat garantuotas.
Nauda sveikatai. Terminių šaltinių vanduo gausus mineralinių medžiagų, maudytis jame itin rekomenduoja dermatologai. Tvirtinama, kad tokios maudynės palengvina reumatą, širdies veiklos sutrikimus, mažina aukštą kraujospūdį.
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
