Šių dienų populiariausi straipsniai:
- Kokie maisto produktai gali sukelti vėžį?
- J. Statkevičiaus kolekcijos papuošalus jau galite apžiūrėti iš arti (FOTO)
- J. Statkevičiaus Maroko įkvėpta kolekcija: erotiška, ryški, gniaužianti kvapą (FOTO)
- Apie Dukano dietą iš pirmų lūpų. Tomos istorija
- Elvyra (57 m.): mėgstu ryškias spalvas ir drąsius pokyčius
- Tortas „Snickers“
Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad moteris karjerą gali padaryti tik per ryšius ar kitokiais ne itin gražiais būdais. Jūs – akivaizdus pavyzdys, kad gali būti ir kitaip: karjeros laiptais lipote nuosekliai, laiptelis po laiptelio. Kaip manote, kokios savybės padėjo gauti šį postą?
Manau, kad daugumos žmonių karjera yra nuosekli. Nė vienas sportininkas negauna medalio atsiradęs iš niekur. Kol tai pasieki, būna daug alinamų treniruočių ir kitiems nematomo juodo darbo. Tas pat ir versle. Per protekcijas, regis, iš niekur atsiradę vadovai vieną dieną taip pat niekur ir dingsta. „Aprangos“ grupėje dirbu nuo 2000-ųjų. Tada turėjome vos 12 parduotuvių, dabar jų – beveik 160. Pradėjau nuo pirkimo skyriaus vadybininko asistentės pareigų, buvau viena jauniausių darbuotojų biure. Sakoma: tereikia paversti savo hobį darbu, ir tau nereikės dirbti. Nesakau, kad darbas – mano hobis, tačiau man jis labai patinka, nes yra dinamiškas, nuolat turime galimybę semtis patirties.
Vis dėlto, kad ir kokia mėgstama veikla būtų, norint pasiekti tikslą, reikia daug pastangų ir užsispyrimo, būti pozityviam, įžvelgti galimybes ir neapsiriboti šia diena. Net ir didžiausios kompanijos labai greitai sugriūva, jei tik pradeda manyti, kad jau viską pasiekė. Pasaulis labai greitai kinta, tad nuolat privalai stebėti, kas vyksta. Beje, neseniai perskaičiau, kad laimingas tas žmogus, kuriam rytą norisi eiti į darbą, o vakare – grįžti namo.
Būtent tokį ir įsivaizdavote savo svajonių darbą?
Jau mokydamasi aštuntoje klasėje pradėjau galvoti apie verslo vadybos studijas. Galbūt todėl, kad tėtis buvo ir yra ryškus pavyzdys. Visada mačiau save didelėje įmonėje. Atrodė, gera suvokus, kad esi mažas, bet svarbus didelio mechanizmo sraigtelis. Vaikystėje dažnai sukiodavausi tėvų darbo vietoje – tuo metu garsiame „Šatrijos“ siuvimo fabrike. Man patiko stebėti dirbančius žmones, jiems padėti. Paauglystėje dirbdavau vasaromis ir niekada nesigailėjau dėl sukauptos patirties. Teko pabūti ir administratore, ir kompiuterių specialiste, ir tekstų rašytoja, ir vertėja. Tiesa, kai kurie darbai tuo metu vertinti kitaip nei šiandien. Prisimenu, vieną dieną gavau iš darbovietės pieno pakelį ir labai nustebau. Mamos paklausiau, ką tai reiškia. Ji paaiškino, kad pienas skiriamas už kenksmingas darbo sąlygas – darbą kompiuteriu. O dabar tos „kenksmingos darbo sąlygos“ su mumis yra nuolat. Technologijos tiesiog užvaldžiusios mūsų kasdienybę ir ištrynusios ribas tarp biuro ir namų, įvairių šalių. Esame pasiekiami bet kur ir bet kada.
O pardavėja yra tekę dirbti?
Pardavėja padirbėti teko tik kartą – kai atidarėme parduotuvę Vilniaus „Akropolyje“. Tai buvo pirmas Vilniuje tokio dydžio prekybos centras. Tokių pirkėjų srautų vėliau man niekur neteko matyti. Padėti pardavėjoms turėjome ir mes, pirkimo skyriaus darbuotojai, kadangi gerai žinojome asortimentą. Neslėpsiu – mačiau tikrai geresnių už save pardavėjų... Šis darbas labai sunkus. Pardavėjams tenka stovėti priešakinėse linijose, jie pirmieji pasitinka pirkėjus, išklauso ir šių pageidavimus, ir priekaištus. Yra mūsų akys ir ausys. Grįžtamasis ryšys labai svarbus.
Ar tiesa, kad vyrai yra mažiau komplikuoti pirkėjai nei moterys?
Vyrai kitokie. Moterys dažniausiai ateina konkrečiai žinodamos, ko nori. Jos neretai apeina keletą parduotuvių, įvertina asortimentą ir tik tada priima sprendimą. Vyrai labiau pasikliauna pardavėjų nuomone, yra lojalesni – jei kartą jiems patiko parduotuvė ir aptarnavusi pardavėja, tai ir kitą kartą niekur nesiblaškydami eis ten. Ir taip daugelį metų. Vyrai perka rečiau, bet vienu kartu nuperka daugiau. Moterys – po truputį, vaikščiojimas po parduotuves joms neretai yra kaip terapija.
Ar skiriasi lietuvių ir kitų šalių gyventojų pirkimo ypatumai? Kokie esame pirkėjai?
Ne paslaptis, kad pagal perkamąją galią mes gerokai atsiliekame nuo Vakarų Europos, todėl nereikia stebėtis, kad, keičiantis sezonui, lietuviai neina per parduotuves ir nešluoja visko iš eilės. Aišku, yra ir vadinamųjų emocinių pirkėjų, bet dauguma į parduotuvę eina žinodami, ko nori ir kiek gali išleisti. Pirkimo ypatumai priklauso ir nuo to, kurios grupės: verslo, prestižo, ekonominės, jaunimo ar kt., yra žmogus. Tarkim, ekonominės grupės pirkėjams labai svarbi kaina. Tai anaiptol nereiškia, kad jiems nerūpi kokybė, priešingai – kai negali pirkti daug ir dažnai, stengiesi rasti tai, kas geriausia. Beje, net ir uždirbdamos mažiau nei europietės, sugebame atrodyti labai gražiai ir stilingai. Tai iš užsienio atvykę mūsų partneriai pabrėžia nuolat.
Gražiai, tvarkingai, elegantiškai, bet... šiek tiek nuobodžiai. Kalbama, kad mūsų moterys pernelyg pamėgusios klasiką, bijo išsiskirti. Ieškančiosios originalumo dėl tokios pilkumos gatvėse kaltina nuobodų parduotuvių asortimentą.
Parduotuvių asortimentą diktuoja ir pati rinka: ką moterys perka, tą ir vežame. Kita vertus, neapsiribojame vien pirkimo skaičiais – pasiliekame vietos improvizacijai, ieškome naujovių. Pastebime, kad mūsų pirkėjų skonis keičiasi, o pastaruosius trejus metus – ypač sparčiai. Jie drąsiau renkasi įdomesnio kirpimo, įvairesnių spalvų daiktus. Net vyresnės moterys nebijo apsivilkti ryškaus palto, užsimesti ant peties geltonos rankinės, drąsiau derina tarpusavyje skirtingas spalvas. Mes irgi prisidedame prie stiliaus sampratos formavimo, šviečiame savo klientus: atsivežame ir drąsesnių, rizikingesnių mums labai patikusių ar itin madingų modelių, net jei neatrodo, kad jie bus komerciškai sėkmingi, – norisi, kad mūsų vitrinos atspindėtų tai, kas vyksta pasaulyje. Svarbu ir tai, kada apsipirkinėjate: naujausi, įdomiausi ir madingiausi modeliai paprastai nuperkami pirmiausia, tad natūralu, kad per išpardavimą rasti originalių ir itin madingų daiktų kebloka.
Spėju, kad Jums pačiai didžioji moterų problema – nėra ką apsirengti – svetima.
Tikrai nėra svetima. Ir ji visai nepriklauso nuo spintos turinio. Tai – labiau psichologinė būsena. Kai sukiesi mados versle ir matai, kaip viskas keičiasi, kiek daug naujovių, norisi turėti arba viską, arba minimaliai. Turbūt ne veltui dizaineriai vilki juodus drabužius. Susikuri pagrindą, o toliau žaidi detalėmis. Laisvalaikiu mėgstu jaunatvišką, laisvą, nevaržantį, šiek tiek rokerišką stilių. Labai patinka džinsai. Laimei, mūsų biure nėra griežtų aprangos taisyklių, mums svarbiau atrodyti stilingai. Kita vertus, net ir ten, kur privalomas dalykinis stilius, neverta labai griežtai sprausti savęs į rėmus. Tradicinis klasikinio švarko, sijono iki kelių ar kelnių su kantu kostiumėlis, juodos arba neutralios spalvos avalynė – taip lietuvės paprastai įsivaizduoja kasdienį biuro stilių. Jei nevaržo griežtas reglamentas, švarkelis gali būti ir odinis, sijonas – asimetriškas, o kiek yra įdomių palaidinių! Ką ir kalbėti apie aksesuarus – jais galima žaisti kur kas kūrybiškiau. Dažniau perlenkiama darant makiažą – mūsų moterys ne visada atskiria dieninį nuo vakarinio.
Mada, drabužiai – gana moteriška sritis. Pati esate vadovė moteris, dauguma Jūsų pavaldinių – taip pat dailiosios lyties atstovės. Ar sunku dirbti tokiame pasaulyje?
„Aprangos“ kolektyvas, kai pradėjau dirbti, buvo itin moteriškas, o dabar vyrų daugėja. Ir tai labai gerai – ne tik todėl, kad jie daugiau nutuokia apie vyriškus drabužius, bet ir dėl sveikesnės, labiau subalansuotos kolektyvo atmosferos. Nepasakyčiau, kad su moterimis dirbti labai sunku. Jos darbščios, turi gerą intuiciją, moka dirbti komandoje, yra lankstesnės, kartais galbūt – kiek emocingesnės. Tarp jų – daug ir itin stiprių, ambicingų asmenybių. Dėl to kartais ima lėkti žiežirbos, bet nėra namų be dūmų, dūmų – be ugnies, o ugnis – tai aistra. Be jos dirbti būtų sunku. Diskusijose dažnai gimsta tiesa ir naujos idėjos. Man kasdieniame darbe svarbesni žmonių gebėjimai, o ne lytis.
Sako, kad pavaldiniai, atėję pas moterį vadovę, dažniau leidžia sau paverkti, išpešti sau naudos.
Vertinsiu subjektyviai: moterys – supratingesnės. Joms daugiau nei vyrams duota gebėjimo įsiklausyti, užjausti, ir nieko bloga čia nėra. Aišku, idealu, jei pavyksta asmeninį gyvenimą atriboti nuo profesinio, bet visi esame žmonės. Jei darbuotojui tikrai kažkas atsitiko, jei turi asmeninių bėdų, stengiuosi jį suprasti, pasiūlau pagalbą. Jei žmogus laimingas asmeniniame gyvenime, tai ir darbe jam viskas geriau klostosi. Žinau, kaip sunku susikaupti, kai serga vaikai, todėl savo darbuotojoms sakau: „Eik, pabūk su vaiku, o darbus spėsi padaryti vėliau.“
Kad ir kaip gaila būtų darbuotojų, kartais turbūt tenka priimti ir nepopuliarius sprendimus? Tarkim, kai užklumpa krizė... Beje, pati iš jos iškopėte labai greitai.
2009-ieji mums buvo labai sunkūs metai. Niekas rinkoje nebuvo pasiruošęs tokiems pokyčiams. Reagavome greitai, darėme radikalius, gal net skausmingus sprendimus –uždarėme keletą parduotuvių. Kartais turi kai ko atsisakyti, kad išgyventum. Kaip kad tenka nukirsti sergančią medžio šaką, kad nežūtų jis visas. Ne mažiau svarbu – ne tik kai ko atsisakyti, bet ir žiūrėti į priekį. To, kuo tikėjome, neatsisakėme, nestabdėme mums svarbių projektų. Vos pajutę, kad atsigauname, drąsiai ėmėmės renovacijų. Dabar jau viršijome iki krizės pasiektą lygį ir žiūrime į ateitį, kuriame ir plėtojame naujus projektus.
Kokios darbuotojų savybės Jums atrodo svarbios?
Dirbti pas mus žmonės gana dažnai ateina manydami, kad mada yra kūryba, menas, podiumas. O tai, pasirodo, – ir skaičiai. Ir jų itin daug. Mados verslas yra verslas.
Didelėje įmonėje, tokioje kaip mūsų, svarbu, kad darbuotojai būtų nusiteikę komandiniam darbui, jaustųsi reikalingi. O man asmeniškai – kad būtų atviri pokyčiams. Aklai laikydamasis ABC plano, gali pramiegoti netikėtai atsiradusią galimybę. Prekių ženklo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek jis atitinka rinkos pulsą, o ši nuolat pateikia netikėtumų. Vieni ženklai sparčiai kyla, kiti greitai gęsta. Kartais tam tikrą ženklą priskiri tam tikrai grupei pirkėjų, bet rinka parodo kitką. Štai manėme, kad ispanų prekių ženklo „Desigual“ daiktus labiau pirks bohemiškas jaunimas, bet daugiausia jų įsigyja brandesnės moterys.
Į vadovės postą atėjote iš tos pačios aplinkos, kuriai dabar vadovaujate. Sako – savame krašte pranašu nebūsi. Ar nekyla sunkumų bandant išlaikyti ir autoritetą, ir draugiškus santykius?
Sudėtingas klausimas. Santykiai, be abejo, pasikeičia. Visada atsiranda žmonių, kuriems sunkiau priimti tave kaip vadovą. Vis dėlto manau, kad tie santykiai labiausiai priklauso nuo paties vadovo. Nesakau, kad reikia išsaugoti draugiškumą, – svarbu išsaugoti žmogiškumą, o tai skirtingi dalykai. Aš labai stengiuosi išlaikyti demokratiškus, žmogiškus, bet kartu ir profesionalius, konstruktyvius santykius.
Ar tiesa, kad, norėdama pasiekti tam tikrą poziciją, moteris turi padaryti dvigubai daugiau nei vyras?
Mūsų versle daug moterų, ir tokių ryškių skirtumų nepastebiu, bet tai, kad Lietuvoje moteriai reikia įdėti daugiau pastangų norint įrodyti, jog yra šio to verta, – tikra tiesa. Daug energijos iš mūsų reikalauja vaikai, namų ruoša, norisi skirti laiko ir sau. Laimei, darbdavių požiūris į dailiąją lytį liberalėja, atsiranda daugiau galimybių, daugėja ir vyrų, kurie noriai dalijasi su savo partnerėmis buities našta, rūpinasi vaikais.
Jūsų vyras Darius – vienas jų?
Daug atsinešame iš savo šeimos. Aš užaugau demokratiškoje, tokią ją visada ir įsivaizdavau. Iš pradžių buvo sunkiau. Dabar darome, kas ką moka geriausiai ir kas tuo metu turi laiko. Dalijamės darbais. Mano vyrui labai lengvai sekasi bendrauti su vaikais, jam tai nėra jokia kančia.
Tad dilemos: motinystė ar karjera, Jums neteko spręsti?
Labai daug padeda vyras, tėvai, bet kai vaikai maži, tikrai sunku viską suderinti nieko nenuskriaudžiant. Turime du vaikus. Prioritetus pasirenku pagal aplinkybes: jei vaikui sloga, manau – nėra būtinybės jį slaugyti, bet jei matau, kad labai manęs reikia, jaučiu, kad nori būti išklausytas ar pasiilgo mamos apkabinimo, visada stengiuosi sustoti. Tam tikrais periodais parsinešdavau darbo namo ir, vaikams užmigus, sėsdavau prie kompiuterio. Mano darbo specifika tokia, kad, uždariusi biuro duris, darbo pamiršti negaliu, ir šeima tą supranta. Pavyzdžiui, mūsų partnerių iš kitų šalių darbo laikas skiriasi nuo mūsų kartais net keliomis valandomis, tad tenka atsakyti į jų skambučius ir 11 val. vakaro.
Jūsų vyras – taip pat vadovas. Turbūt parsinešate iš darbo ne tik problemų ir rūpesčių, bet ir bosų vaidmenis?
Darbo problemomis pasidalinu su kolegomis. Aišku, šiek tiek rūpesčių parsinešu ir namo, bet vadovės vaidmens – tikrai ne. Priešingai, namuose esu ramus, tylus žmogus. Visus darbus, man regis, darau lėčiau. Taip ilsiuosi nuo greito tempo. Į kasdienę veiklą įtraukiame ir vaikus. Reikia suteikti jiems kuo daugiau galimybių išbandyti save įvairiose srityse – neskirstant darbų į vyriškus ir moteriškus, neužkraunant savo neišsipildžiusių lūkesčių, kad užaugtų laisvi ir patys pasirinktų gyvenimo kelią. Štai garaže su vyru patinka būti ne tik sūnui, bet ir dukrai. Ji labai noriai suka veržles, paduoda įrankius, o neseniai, užsilipusi ant vieno motociklo, labai rimtai pareiškė: „Šitas, tėti, man bus gerai.“ Baugoka, bet jei vieną dieną nuspręs važiuoti motociklu, tegul važiuoja. Kai žmogus laimingas ir daro tai, kas jį uždega, viskas sekasi geriau.
Kaip tik taip ir buvote auginama?
Mano tėvai visada tikėjo, kad esu drąsi, stipri, skatino mokytis, siekti tikslų. Kai, būdama 16 metų, pasakiau, kad mokysiuosi vairuoti, tėtis atsakė: „Mokykis!“, nors tarp 34 vairavimo kursų dalyvių buvome vos 4 merginos. Visada turėjau galimybę ir laisvę rinktis, kuo užsiimti. Nuo vaikystės traukia muzika, dainavau įvairiuose ansambliuose, choruose. Viešėdama pas senelį nuolat grodavau įsivaizduojamais pianino klavišais – šiuos man atstojo staltiesės kvadratėliai. Galiausiai mano suvalkietis senelis pasakė negalintis žiūrėti, kaip trinu jo staltiesę, ir nupirko man pianiną „Ryga“. Baigusi ketvirtą klasę, pati susiradau muzikos mokyklą, lankiau paruošiamuosius kursus ir įstojau, tik paprašiau tėvų užpildyti prašymo formą. Muzika man – sielos joga. Dabar dainuoju su savo vaikais, o svetainės kampe yra palikta vieta fortepijonui. Tikiu, prie muzikos dar grįšiu.
Ką gi, puiki užuomina projekto „Dainuok su žvaigžde“ rengėjams...
Oi, ne, ne! Lipti vienai į sceną, dainuoti solo... Tai – ne man. Labiau mėgstu chorinę muziką. Esu komandos žmogus. Gal todėl ir darbą pasirinkau tokį.
Portreto štrichai
Gimė 1977 m. Raseiniuose.
Išsilavinimas. Kauno technologijos universitete studijavo administravimą, Vilniaus universiteto Kauno fakultete įgijo marketingo ir prekybos vadybos magistro laipsnį.
Kelionės. „Didžiausią įspūdį kol kas man padarė Niujorkas. Šiame dinamiškame ir tikrai niekada nemiegančiame mieste buvau viena, bet nesijaučiau vieniša. Iš Europos miestų pliusą dėčiau Barselonai – už subalansuotą demokratišką atmosferą, jaunatvišką dvasią ir architektūrą. Šiuo metu jau norisi pamatyti egzotiškesnes šalis: Japoniją, Kubą, Peru.“
Pažadai. „Sūnus pažadėjo mokytis kinų kalbos – beje, jam gana neblogai sekasi kalbos, domisi Rytų kultūra, o aš pažadėjau, kai pramoks, nuvežti jį į Kiniją.“
Sportas. „Šiuo metu atradau jogą. Ir trenerė fantastiška.“
Mėgstamiausia knyga. „Dievinu knygas. Matau, kad ir mano vaikams tai patinka. Kartais tą pačią skaitau antrą kartą – kitaip ją suvokusi galiu įvertinti ir savo nueitą kelią. Didžiausias įveiktas iššūkis – L. Tolstojaus „Ana Karenina“ originalo kalba. Paskutinė gera knyga – L. Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“.
Atradimas. „Bendraudami su įvairių šalių žinomų ir netgi labai garsių prekių ženklų atstovais, supratome – tai, kad esame maža šalis, dar nereiškia, kad negalime nieko. Viskas įmanoma, jei tik turi pakankamai entuziazmo.“
Lūkesčiai. „Mano tėtis yra sporto meistras – orientacininkas. Natūralu, kad turėjo lūkesčių, jog ir aš tapsiu sportininke. Kai buvau gal 8-erių metų, per vienas varžybas davė žemėlapį, kad rasčiau kelis punktus. Aš jų ieškojau, bet ėjau ne pagal azimutą, kaip priklauso, o kaip patogiau – takeliais. Tada, matyt, tėtis ir suprato, kad sportininkės iš manęs nebus. Dabar su orientaciniu sportu susijusius lūkesčius su kaupu pildo mano sesuo.“
Sužinokite portalo naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą "Moteris"! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo "Moteris" prenumeratą.
Skaitykite Moteris.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „iPhone“; „Android“. Sekite mūsų naujienas ir Facebooke!
